Linas V. Medelis. Kodėl tavęs čia nėra?

Tu gyveni gerai ir savo gyvenimu esi patenkintas. Turi savo namus, savo butą, gražią šeimą, abu su žmona einate aukštas pareigas, dirbate gerai apmokamus darbus, vaikai mokosi ir dirba užsieniuose, o nuo savo stalo nubyrėjusius valstybės trupinius gali sužerti į kokio prašytojo ar gerbėjo delną, gali užtarti kokį menkesnį valdininkėlį prieš didesnius viršininkus. Turi valdžią – gali duoti, o gali ir atimti, ir tavo vairuotojas laukia tavęs prie durų, limuzine, kada paliepsi – ankstyvą rytą arba vėlyvą vakarą, žiemą ir vasarą. Gyveni gerai. 

Bet tavo širdis greičiau nesuplaka ir kraujas neužverda, kai matai kasdienę neteisybę, prarają tarp tuščios prabangos ir skurdo, kai supranti, kad jau priartėjo grėsmės lietuvių kalbai, lietuvių tautai, lietuvių žemei, pačiai lietuvių valstybei. Gal nesupranti, gal neperpranti, gal nenori arba tavo viršininkas nepaliepė tau suvokti, kas vyksta aplinkui? Tave garbina, tave kviečia dalyvauti, tu sakai kalbas iš tribūnų – šaltas, apskaičiuotas, tuščias ir negyvas – tu vertini ir kritikuoji be pykčio ir aptakiai, tu giri save ir keli į aukštumas savo nuopelnus valstybei. Esi patenkintas. Bet kodėl... kodėl čia nėra tavęs? 

Ar pameni? Pameni mokyklos dienas, kai tik tu ir aš iš visos klasės, tik mudu, tremtinių vaikai, grįždami į savo namus kaime, galėdavome pasidalinti tuo nepaaiškinamu nuo mažumės lydinčiu nerimu, kai vieno ir kito tėvai, užsidarę virtuvėje ar kitame kambaryje, šnabždėdavo apie kažką, kas tamsoje pasklisdavo kaip baimė, kaip siaubas virš suguldytų miegoti vaikų galvų. Apie savo pažeminimą tėvai pasakojo mažai. Tik žinojome, kad esame kitokie, kad ir mums, tremtinukams, ir mūsų tėvams kiekvieną akimirką blogi žmonės gali priminti tą kaltę be kaltės, dėl kurios tėvai taip kentėjo, dėl kurios jie antrą kartą viską gali prarasti. 

Bičiuli, broli, pameni, kaip gulėdami paupio žolėje dairėmės į debesis, piešiančius mums ateitį – daug geresnę, šviesesnę, tikrai įmanomą – tikėjom – ateitį. 

Tai kodėl tavęs čia nėra dabar? 

Juk nepamiršai, tų dainų, kai vėlų vakarą grįždami iš repeticijų etnografiniuose ansambliuose – tu iš instituto, aš iš universiteto – pusbalsiu traukdavome dainą ir nustebę pavieniai praeiviai gatvėje atsigręždavo ir šypsodamiesi lydėdavo mus žvilgsniu. Tada galėjai ne žinoti, pajusti, kokia didi, kilni tavo tauta, smurtą, žiaurumus prilygindama tik ištryptoms rūtoms, o neapkenčiamus priešus grobikus vadindama nekviestais sveteliais... Juk negalėjai pamiršti, kaip bėgdami nuo milicijos šokdavom per kapinių tvorą, palikę degančias žvakutes ant Jono Basanavičiaus, Mikalojaus Konstantino Čiurlionio kapų... Tu pamiršai... Ar tai todėl tavęs čia nėra? 

Neįmanoma pamiršti, kaip lakstydavome iš mitingo į mitingą Sąjūdžio, didžių, viltingų permainų metais; kaip stovėjome Baltijos kely, jausdami milijoninės žmonių grandinės delnų pulsą, milžinišką tikėjimo galią, jog Tėvynė dabar bus vienodai meili, vienodai teisinga visiems savo vaikams. 

Tačiau tu jau tada supratai, kad prekyba Sąjūdžio ženkleliais ir tautinėmis vėliavėlėmis yra nieko daugiau - puikiausias verslas, nepalyginamai vertingesnis už Sąjūdžio idėjas. O dabar tu bijai. Bijai visko netekti. Ir tai visai nėra tas „viskas“, ko galėjo bijoti netekti tavo tėvai. Tavo „viskas“ – tavo valdiška kėdė, tavo pinigai, tavo galimybė valdyti žmones, nepaisant sugebėjimų; regalijos, maitinančios tavo tuštybę, ir pojūtis, jog daug ir kažką reiški šioje valstybėje, tikėdamasis anksčiau ar vėliau dar aukščiau būti įvertintas.

Žinau, kad tas šešėlis už milžiniško buto langų, žvelgiančių į Nepriklausomybės aikštę, yra tavo šešėlis. Tai tu stebi mus šioje aikštėje. Matai mane ir matai mus, vis dar nepriklausomus savo valstybės piliečius. Tu bijai būti su mumis, nes tau Tėvynė tėra pažangioji Europos žmonija, ir net ne čia, o į Vakarus nuo Vilniaus. Tokių, kaip tu, buvo visada, jų yra ir jų bus, tik laikas niekada nedirba jų, tavo, naudai. 

Man liūdna, bet mano lūpos jau nebeklausia, kodėl tavęs čia nėra. Tu nusipelnei čia nebūti. Čia tavęs ir nereikia. 

2013 m. gegužės 24 d.* * 

Parašyta, sekant Gabrielės Petkevičaitės-Bitės apsakymu „Kodėl tavęs čia nėra“, 1902.