Kęstutis Urba. Valstybė, nemylinti vaikų

„Nemylėsime Lietuvos, kol neišmoksime mylėti vienas kito. Neįstengsime pamilti vienas kito, kol neišmoksime mylėti vaikų“, - paklaustas apie...


„Nemylėsime Lietuvos, kol neišmoksime mylėti vienas kito. Neįstengsime pamilti vienas kito, kol neišmoksime mylėti vaikų“, - paklaustas apie opiausias dabarties problemas sako vaikų literatūros specialistas, Tarptautinės vaikų literatūros asociacijos Lietuvos skyriaus pirmininkas, „Rubinaičio“ žurnalo vyr. redaktorius, Vilniaus universiteto docentas Kęstutis Urba.

- Šiais beatodairiškos globalizacijos, psichinio chaoso ir išblukusių vertybių laikais žmonės jaučiasi nelaimingi ne tik dėl materialinio, bet ir dėl dvasinio skurdo - jie apiplėšti pasaulio kontekstų įvairovės požiūriu, gyvena uždaryti vos keliose temose: ekonomika, politika, teisėtvarka, radžiai ir šokiai. Esate vienas tų svarbiausio gilesnį ir įvairiaspalviškesnį pasaulį ginančio bastiono kovotojų, mėginančių išsaugoti kelią į knygą, kelią į pasaką... Kaip vertinate šiandieninę Lietuvos dvasinę būklę?

- Jeigu gyvenimo valstybėje laimės koeficientas menkas, manau, problema - žmogiškųjų ryšių sugriuvimas. Tai pastebiu ir savo profesinėje pedagoginėje aplinkoje. Studentų ir dėstytojų bendravimas yra neatpažįstamai pasikeitęs. Pasiilgstu žmogiško bendravimo ir dažnai nustembu, kad studentas neretai nusigąsta, užkalbintas paprasta žmogiška kalba. Kodėl? Atsakymo galbūt reikėtų ieškoti mokyklos pasaulyje. Mūsų bendrojo lavinimo mokykla pasidarė tokia fragmentuota... Man mokytojo darbe nuostabiausia atrodydavo tai, kad jis, paėmęs į rankas penktokėlį, išleisdavo abiturientą, tai yra užaugindavo. Mokykla būdavo ir žmogiško bendravimo mokykla.

O dabar, atrodytų, viskas padaryta, kad tik neužsimegztų ilgesni ryšiai - nei su mokytoju, nei vieno su kitu. Įvairiausi perkėlimai iš vieno tipo mokyklos į kitą, pergrupavimai pagal profilius, lygius. Ir nutinka taip, kad vaiko klasės auklėtoja nėra to vaiko mokytoja, nes jis pateko į „kitą lygį“. Todėl žvelgdamas į žmogiškųjų ryšių natūraliai aplink save megzti nemokančių ar nenorinčių studentų kartą, pagalvoju: tai karta, neturėjusi savo Mokytojo, to tikro bičiulio, išminčiaus, patarėjo ir pavyzdžio, kokį, bent po vieną, turėjome mes - ankstesniųjų kartų moksleiviai. O paskui stebimės, kad patiriame autoritetų badą. Bet juk žmonės nuo vaikystės neįpranta tų autoritetų turėti, net jų ieškoti.

- Atrodo, kad šiuolaikinė mokymo sistema suinteresuota lavinti išimtinai tik moksleivių protus, bet atsisako lavinti sielas, formuoti jaunų žmonių vertybių, taurių jausmų, sąžinės kodeksą... Juk be šių dalykų žinios niekada nepavirs išmintimi?

- Čia tiktų prisiminti pokalbio pradžioje minėtą kelią į knygą. Knyga vaiko ir paauglio amžiuje yra itin svarbi. Iš knygų geriausiai galima suvokti įvairius bendravimo niuansus, patirti, kaip jaučiasi kitas žmogus mylinčiojo, atstumtojo, nuskriaustojo, suklydusiojo kailyje... Prieš gerą dvidešimt metų, vadovaujant šviesaus atminimo profesorei Vandai Zaborskaitei, mūsų mokyklų programa ir buvo imta grįsti tuo principu: kad knygos kalbintų jaunąjį skaitytoją, kad jam siūloma literatūra būtų vertinga ne tik informaciniu požiūriu, bet kiek įmanoma tokio amžiaus žmonėms įdomi ir aktuali.

Man visad būdavo skaudu girdėti - netgi iš savo vaikų - kad literatūra - viena iš neįdomesnių mokymo disciplinų. Kai tos pačios profesorės Zaborskaitės buvau įveltas į vadovėlių rengimo reikalus, dažnai dirbdamas siusdavau kaip tas mano mokyklos laikų herojus iš Petro Cvirkos romano Juras Tarutis: „Rupūže, negi tikrai negali būti įdomu?!“ Ir todėl dabartinis sprendimas literatūros programas prikrauti jaunuoliams nesuvokiamais senosios literatūros tekstais man atrodo klaidingas. Galvojimas, kad tai padės ugdyti patriotizmą, manau, yra tiesmukas ir naivus. Patriotizmo, kaip ir pilietiškumo, ugdymas mokykloje neabejotinai aktualus, tačiau tai yra tik viena iš kelių literatūros funkcijų. Literatūros pamokos turi būti skiriamos skaitytojo ugdymui. Tik išsinešęs iš mokyklos pozityvų santykį su knyga, žmogus, žiūrėk, ims ieškoti ir tų patriotinių, jauname amžiuje dar sunkiai suvokiamų tekstų. Man literatūra mokykloje pirmiausia yra žmogiškųjų vertybių, dvasinio gyvenimo ugdymo šaltinis. Juk žmogus skaitydamas ne tik mokosi bendrauti su personažu - literatūra visuomet yra pretekstas bendrauti su kitu žmogumi, diskutuoti, kalbėtis, aptarinėti tuos žmogiškuosius santykius.

- Lietuva šiuo metu patiria labiau jausmų nei proto stygių?

- Būtent. Vis aktyviau diegiami vakarietiški modeliai, skatinantys konkuruoti tarpusavyje, nuolat kautis už būvį... Suprantu, kad reikia išmokti ir už save kovoti, bet man atrodo kur kas svarbiau išmokti pamatyti kitą, šalia esantį, kuris galbūt nedrįsta, nemoka už save kovoti, bet yra pranašesnis už tave patį ir profesine, ir žmogiškąja prasme.

Literatūra, kalbėdama apie pačias giliausias patirtis, tauriausius ir subtiliausius jausmus, išgyventas vertybes, turi galios tuos jausmus pabudinti. Be to, mes, humanitarai, turėtume būti pavyzdžiu kitiems, savuoju gyvenimu, savaisiais darbais tvirtinti tas vertybes, kuriomis kliaujamės, ir jas skleisti. Turėtume veikti vieningai - kaip frontas, kuriantis aplink save intensyvesnį žmogiškumo lauką.

- Knygose, be abejo, yra atrandami visi fundamentalūs dalykai - tik imk ir skaityk, tačiau juk labai svarbu, kas ir kokią knygą paduoda. Mūsų valstybėje tas knygų padavimas ateinančioms kartoms paliktas savieigai ir atsitiktinumui?

- Na, kas pirmiausia vaikui paduoda knygą, skiepija meilę literatūrai? Šeima. Tėvai. Taip pat - pedagogai. Vaikų darželio auklėtojos, mokytojos... Kaip ir daugeliu kitų gyvenimo atvejų, šeima yra lemtingiausia institucija. Labai džiaugiuosi matydamas vis daugiau jaunų gausių šeimų, kurios skaitymui skiria daug dėmesio. Ir ypač džiaugiuosi, kai parenkama visapusiškai vertinga knyga. Vaikai mokosi skirti gerą knygą nuo prastos kliaudamiesi suaugusiųjų, pirmiausia tėvų, autoritetu. Į atmintį man įstrigusi vienos moksleivės rašinio citata: „Man labai patiko „Mažasis princas“, nes tai buvo mylimiausia mano mamos knyga“. Labai komplikuota, kai vaikui, atėjusiam į darželį ar mokyklą brukama primityvesnė literatūra, nei jis klausėsi ir vartė namuose. Literatūrinio skonio problema yra labai opi. Gaila, kad universitetuose rengiami pedagogai šiais laikais nepakankamai pasirengia literatūriniam ugdymui. Gerai, jeigu toks pedagogas (kaip ir mama su tėčiu) iš prigimties turi gerą skonį ir nuovoką. Bet štai prisimenu knygyne matytą ponią su vaiku, kuri vartydama pasibaisėtiną ryškiaspalvę knygiūkštę garsiai ja žavėjosi ir vis kartojo, kokia tai graži knyga. Tokiose situacijose pati geriausia literatūros kritika yra bejėgė.

- O baisiausia, kad atrodo, jog nebelikę jokių kanonų, praktika patikrintų efektyvių metodikų, atrankos kriterijų, tų jaunosios kartos ugdytojų tikslingo bendradarbiavimo... Mokykla dirba sau, tėvai sau, mokslininkai, psichologai, valstybės institucijos, regis, šiame procese apskritai nebedalyvauja. Juk turi egzistuoti kažkas, kas atliktų dirigento, bendro vardiklio funkciją?

- Dėmesys vaikystės ir paauglystės pasauliui mūsų valstybėje yra nedovanotinai menkas. Tikrai nėra veikiančios nė vienos institucijos, kuri stebėtų procesus, domėtųsi vaikų ugdymu, rūpintųsi, kad tėvų, pedagogų, auklėtojų pastangos ugdant vaiką virstų bendru, nuosekliu darbu, o ne chaotiškais, atsitiktiniais, viens kitam neretai prieštaraujančiais veiksmais. Kažkada turėjome pedagogikos mokslinio tyrimo institutą, analizavusį ir vertinusį literatūrinį ugdymą mokykloje. Labai tokių tyrimų pasigendu. Atrodytų, net nėra kas vaikui pasako, jog pasaulis yra nepaprastai įdomus ir sudėtingas, jog gyvenimas vertas, kad jį gyventume. Juk nuo šio suvokimo ir prasideda minėtoji laimės formulė.

Nuolat kalbame apie mūsų visuomenėje išsikerojusią socialinę atskirtį, bet, atrodytų, visiškai nekreipiame dėmesio į kultūrinę atskirtį, tvyrančią tarp vaikų ir suaugusiųjų pasaulių. Pagalvokim, kiek dėmesio suaugusiems ir kiek vaikams skiria mūsų teatrai, kitos kultūros institucijos, ar, tarkim, radijas. Disproporcija akivaizdi. Kai prasidėjo Metų knygos akcija, iš pradžių ji buvo skirta tik suaugusiems. Pakvietus dalyvauti ir vaikus, paaiškėjo, kad jie daug aktyvesni už suaugusiuosius. Tai vienas iš gražių pavyzdžių, kai toji atskirtis buvo panaikinta, ir visiems nuo to tapo tik geriau. Arba štai, praeidami pro kurį nors knygyną, vitrinose matome ekspozicijas: „Naujausios knygos“, „Perkamiausios knygos“... Deja, ten niekada nepamatysi knygų vaikams. Galima pagalvoti, kad jos nei leidžiamos, nei perkamos. Tikriausiai tai daroma ne iš piktos valios. Toji kultūrinė atskirtis (čia vaikams, tai neverta dėmesio) įleidusi šaknis visuotinėje mūsų sąmonėje.

Nepriklausomybės metų pradžioje keletą metų teko pabuvoti Švedijoje, kuri man taip ir liko kaip vaikystės kultūros šalis. (Ir, žinoma, puikios vaikų literatūros šalis.) Prisimenu, lankydamasis viename Stokholmo dailės muziejuje pastebėjau netoli paveikslo pastatytą neįprastą pakylą. Mane lydėjusi kolegė paaiškino, jog tai pakyla vaikams - kad jie galėtų apžiūrėti tą paveikslą ne iš apačios, o kaip ir suaugusieji. Štai kur deramas dėmesys vaikui - vaikas turi augti gerbiamas ir šiek tiek pakylėtas. Na bet gal tų dalykų pamažu ir išmokstama...

Lietuvoje per daug esame įpratę į vaikus žiūrėti kaip į mūsų laiką vagiančią ir varginančią problemą. Esu įsitikinęs, kad būtent šis požiūris - daugelio mūsų šalies bėdų ir slogių nuotaikų priežastis. Laimės pojūtis gyvenant bet kurioje valstybėje prasideda nuo žmonių tarpusavio santykių - nuo meilės ir pagarbos vieno kitam, nuo linkėjimo gero kits kitam. O šis mokslas prasideda nuo meilės vaikams.

Parengė Rimvydas Stankevičius

Susiję

Kęstutis Urba 6016781414463150321

Rašyti komentarą

  1. Bijau, kad laisva, nekontroliuojama rinka ir vaikus pavertė preke. nagi, prisiminkim kas "sugriovė' sąjūdį, jei ne mūsų DIDIEJI ekonomistai, varę propagandą apie "šoko terapijios" būtinumą, ir kurią pradėjo pirmiausia Prunskienė paleidusi kainas, o po to tyliai per naktį iš jos vadeles perėmę Vagnorius su Višvila, kiek prigesino pirmąjį smūgį. Taip buvo įgyvendinta žd nobelisto ekonomisto Miltono Friedmano vizija... kuria ir toliau savo naudai vadovavosi "valstybininkai", padednt dar Prunskienės įkurtam think-tankui Laisvos Rinkos institutui, Leontjevo instituto Leningrade padaliniui Lietuvoje... ar ne iš ten tik ir atvyko kunigaikštienės regalijos? Taip pat Brazauskui. O gal ir dar kai kam?

    . Nors Friedmano "viziją" gaubė moksliškumo ir matematinių skaičiavimų šydas, ji kuo tiksliausiai sutapo su didžiausių tarptautinių korporacijų iš prigimties trokštančių kuo didesnių naujų ir nereguliuojamų rinkų, interesais. Tokiu nežabotu goduliu pagrįstą plėtrą garantavo Friedmano paskelbtas karas "gerovės valstybei", kurią bandė kurti Gornačiovas ar bent jau kalbėjo apie tai... ir "plačių įgaliojimų" vyriausybėms ir tai teikė greito pasipelnymo viltis. Tik skirtingai nuo ankstesnio kolonializmo, kariauta jau ne ne dėl naujų teritorijų, bet fronto linija buvo brėžiama valstybių viduje užsimojus privatrizuoti viešąsias paslaugas, strateginius objektus ir valstybinį turtą už kur kas mažesnę kainą netgi nei jis buvo vertas. Ir šiam tikslui talkino TVF savo paskolomis nubrėždama tam tikrus reikalavimus. .

    Būtent JAV neokonservatoriai (kurių daugumą sudarė žydų lobistai, dauguma išeiviai iš TSRS)apsiėmė įdiegt Friedmano "viziją" pasaulyje. Jau nuo 1970 m., kaipo teigia John Bell report, šie planuotojai nusprendė nuo 1990 m. sujungti dvi ekonomines sanklodas - kapitalistinę ir socialistinę - į vieną. Daug pasiūlymų buvo pateikta Reiganui su Tetcher, bet stiprios demokratijos sąlygomis "vizija" pildėsi sunkokai, nors "visuomenių performuotojai" - think-tankai ir dirbo pilnu tempu. Už tai atrsivėrė rinkos Rytų Europoje Rusijoje Azijoje, t.y. besivysttančiame pasaulyje. Naujai susikūrusios "neoliberalų" partijos privalėjo padėti programą įgyvendinti, o neokairieji padėt visuomenei atrofuotis. Vyriausybės privalėjo atšaukti bet kokį reglamentavimą ir apribojimus, užkertančius kelią pelnui akumuliuoti. Netgi moralė tam neturėjo trukdyti. Tai buvo naujoji VERTYBĖ, užgožianti visas kitas.

    Antra, jos turėjo parduoti VISĄ SAVO VALDOMĄ TURTĄ, kurį neva privačios korporacijos valdysiančipos pelningiau ---- atkreipkit dėmesį į šią vienintelę vertybę, kuri skirta tik saujelei.

    Trečia, jos privalančios RADIKALIAI SUMAŽINTI SOCIALINIŲ PROGRAMŲ FINANSAVIMĄ. Šią Friedmano p[asiūlytą programą lydėjo ir kiti niuansai: turtingų ir vargšų pajamos turėjo būt apmokestinamos vienodai, korporacijoms suteiktos sąlygos ir laisvė prekiauti bet kurioje pasaulio vietoje, o vyriausybės neturi turėti teisės ginti nacionalinės pramonės ir vietinių savininkų. Bet kokias kainas ir atlyginimus privalo nustatyti pati rinka. Neleista nustatyti net minimalaus darbo užmokesčio. Friedmanas siūlė privatizuoti sveikatos priežiūrą, paštą, švietimą, pensijų sistemą ir net nacionalinius parkus. Vaišvilai pavyko privatizuoti Medicinos biblioteką. Jei klystu, pataisykit:)

    Ši "čikagos berniukų" kontrevoliucija siekė atšaukti visus darbuotojų išsikovotus saugiklius, visas valstybės teikiamas, rinkos aštrumą švelninančias paslaugas.

    Tačiau ir to nebuvo gana- ji siekė nusavinti viską, ką per paskutinius dešimtmečius viešasis sektorius, valstybė ir dirbantieji buvo sukūrę - parduoti galutinį produktą, kurio sukūrimui prireikė daugybės valstybinių investicijų ir patirtoies. Friedmano įsitikinimu, šios bendrą gerovę užtikrinančios sritys iš principo turėjo būti perduotos į privačias rankas ir tai labai patiko mūsų vietiniams berniukams su ambicinguoju visažiniu Vagnorium bei jo pavaduotoju priešakyje. :) Jei klystu, pataisukit:)

    AtsakytiPanaikinti

emo-but-icon

item