Petras Maksimavičius. Du skirtingi pasauliai. O tu kuriame gyveni?

Regimanto Tamošaičio nuotr.

Kartais susidaro įspūdis, kad gyvename skirtinguose pasauliuose. Tuos pačius reiškinius vertiname diametraliai kitaip, kalbame apie tą patį kitais žodžiais, nerandame bendro vardiklio. Kyla klausimas, ar tai mes nesugebame ir nenorime suvokti realios bendruomenės padėties, ar kas nors iš išorės profesionaliai prie tos sumaišties kėlimo prisideda. O gal tai grynai kiekvienam žmogui būdingos savybės, kai patogiau matyti tik tai, kas pačiam mieliau ir naudingiau?

Pirmasis pasaulis

Lietuvių Seinų ir Punsko krašte likę vos keli tūkstančiai. Kas dešimt metų jų mažėja po maždaug 15 proc. O juk tuščių vietų nebūna. Jų vietą užima kita kalba, kultūra ir tradicijos. Taigi vidinė migracija ir nutautėjimas sparčiai vyksta, ar mums tai patinka, ar ne. Gyventojų surašymo duomenys parodė, kad aukštojo išsilavinimo lygio atžvilgiu mus lenkia Lenkijos ukrainiečiai, baltarusiai, rusai, nekalbant apie žydus. Šis rodiklis dar labiau prastės, nes mūsų išsilavinę studentai į gimtinę negrįžta. Nėra darbo vietų. Ligšiolinės mūsų pastangos išsaugoti krašto tautinę struktūrą jau neduoda reikiamų rezultatų. Tie, kas lankomės lietuvių kultūriniuose renginiuose, puikiai žinome, nuo ko priklauso žiūrovų skaičius. Renginių organizatoriai neblogai išmoko įvairius „triukus“, kuriuos panaudojus galima sumažinti arba pagausinti žiūrovų skaičių, nepaisant to, kokia renginio tema ar tikroji jo misija. Nereikškime pretenzijų – toks jų darbas. Išduosiu viešą paslaptį. Kai liks tik viena lietuviška mokykla, tai jokie triukai nepadės. Kai scenoje nebeliks vaikų – nebeliks ir žiūrovų: jų tėvų ir senelių. Būtent todėl mokyklinė kalėdinė eglutė sulaukia daugiau žiūrovų nei Kovo 11-osios minėjimai. O kiek žiūrovų į šį minėjimą Punske ateitų, jeigu jo nerengtų ir jame nedalyvautų Punsko licėjaus mokiniai arba neatvyktų itin iškilios ir įdomios asmenybės? Gal keistai nuskambės, bet dar neblogai, kad taip nutinka. Kai tautiniai minėjimai sulauks daugiau dėmesio negu mokyklinės kalėdinės eglutės, reikš, kad jau ištiko mus Vroclavo, Slupsko ar Gdansko lietuvių likimas.

Mažėja lietuvių, mažėja ir iniciatyvų ką nors daugiau nuveikti, imtis atsakomybės už krašto likimą. Nebeliko tiesioginio bendravimo. Jį pakeitė virtuali erdvė. Prisijungi prie interneto ir esi matomas, neretai komentuojamas. Tad patogiau būna patylėti. Įsivyravo keistas įsitikinimas, kad tik draugijų vadovai turi rūpintis tautinės tapatybės reikalais, o visi kiti galime ramiai dirbti savo įprastus darbus. Vadiname juos „veikėjais“, nors apie „neveikėjus“ ir jų pažiūras nekalbame (nerašome) bei apie jų įsitikinimus nežinome beveik nieko. Popierinę žiniasklaidą išstumia elektroninė, paskubomis kuriama, todėl ne visuomet tobulesnė. Tačiau patogesnė ir nieko mainais neprašanti, net tų simboliškų kelių zlotų už metų prenumeratą.

Tai ne tik laikmečio ženklas, kada anoniminis gyvenimas tapo patogesnis, o kai kam atrodo ir protingesnis. Nėra žmogaus, nėra nuomonės, nėra problemos. Dar 1970 m. kai kurie Dusnyčios (ir ne tik) gyventojai manė kitaip. Spaudžiant žiemos speigui pasikinkydavo arklį į roges ir važiavo į Seinų baziliką „nelegaliai“ lietuviškai pasimelsti. Galėjo kitaip. Galėjo visiškai anonimiškai ir „legaliai“ pasimelsti Žagarių bažnytėlėje vos 2-3 km nuo namų. Neretai Seinų milicininkas išrašydavo baudą už dvigubą botago mazgą. Socializmo laikais valdžia labai rūpinosi humanišku elgesiu su gyvūnais. Tada kitokie buvo laikai. Lietuviai vieni kitus be žodžių suprasdavo. „Jų krūtinės (kaip sakydavo Seinų vysk. A. Baranauskas) nebuvo subjaurintos jokiais ordinais“.

Kodėl apie tai rašau? Tai sparčiai nykstančiai bendruomenei būdingi bruožai. Lenkijos lietuviai tampa išlaikytiniais. Jie jau negeneruoja vidinių jėgų kūrybai, nesukuria naujų darbo vietų, mokiniais neužpildo mokyklų, todėl neišgali jų išlaikyti. Be Lietuvos valstybės paramos „Žiburio“ mokykla Seinuose neišliktų, „Lietuvių namų“ Seinuose veiklos perspektyvos taip pat būtų neaiškios. Kaip atrodytų mūsų interneto portalai ir žurnalai, jeigu ne Lietuvoje veikiančių fondų parama? Ar jie išliktų? Paskaičiuokime, kiek meno vadovų iš Lietuvos dirba Punske, kiek Lietuva prisideda prie studentų studijų Lietuvoje, sukurdama palankias sąlygas išsimokslinti. Kur tie mūsų teisininkai, vadybininkai, žurnalistai, biochemikai, inžinieriai, hakeriai (atsiprašau – „programavimo aistruoliai“)? Tai nieko gero nežada. Galbūt tai pernelyg niūrios ir neatitinkančios tikrovės mintys? Gal geriau gyventi kitaip įsivaizduojamame pasaulyje?

O dabar apie kitą pasaulį…

Galima į visa tai ir kitaip pasižiūrėti. Seinų ir Punsko krašto 2013 metų kultūrinių renginių kalendoriuje įrašyta apie 50 įvairaus pobūdžio renginių (iš tikrųjų vyks žymiai daugiau). Redaguojami 4 periodiniai leidiniai, leidžiamas solidžios apimties metraštis „Jotvingių kraštas“, rengiamos lietuviškos laidos Balstogės TV ir radijuje, veikia daug meno kolektyvų, keli muziejai, trys kultūros centrai, lietuviškos mokyklos. Apie Punsko dvikalbius vietovių pavadinimus ir pagalbinę lietuvių kalbą savivaldybėje visoje Lenkijoje girdėti. Pas mus daug gabių poetų, žurnalistų, gydytojų, vadybininkų ir įvairių sričių ekspertų. Kai kurie iš jų mano, kad net ne vienai Vyriausybei patarinėti galėtų. Ūkininkai vairuoja tokią techniką, kad lengvųjų automobilių savininkus pavydas ima. Gamina vis daugiau ir daugiau, tik dirbamos žemės trūksta. Žvalgosi į anapus sienos dirvonuojančią.

Mūsų kraštas nuostabus. Vienas iš Lietuvos premjerų čia apsilankęs taip susižavėjo, kad grįžęs namo parašė straipsnį apie tai, kaip mūsų „gatvėmis vien patriotai vaikšto“. Jis teisus. Jeigu netikite, tai paklauskite pirmo gatvėje sutikto lietuvio, ar jis ne patriotas. Rūpinamės lietuvių paveldo išsaugojimu. Ne vieną ir ne du paminklus pastatėme. Jeigu būtų taip prastai, tai Seinijoje neveiktų 10 lietuviškų organizacijų, kurių nariai dar ir naujas steigia. Tai, matyt, natūralus procesas. Nauja organizacija (ar partija) steigiama tuomet, kai kyla poreikis ką nors naujo, daugiau, prasmingiau nuveikti.

Seinų ir Punsko kraštas – tai nuostabaus gamtovaizdžio ir turizmo industrijos lopšys. Žolinės atlaidų metu į Punską atvyksta daugybė turistų iš Lenkijos ir Lietuvos. Jie dalyvauja šv. Mišiose, žaidžia gatvės krepšinį, gėrisi vietos produktais ir lietuvių kultūra. Visą sezoną palieka daug pinigų, tad kelia vietos lietuvių prestižą ir papildo jų pajamas. Pastaruoju metu šį kraštą pastebėjo ir rimti investuotojai. Vėjo jėgainių statyba ir elektros tilto nutiesimas ilgus dešimtmečius užtikrins solidžias savivaldybių pajamas, dėl to pakils gyventojų pragyvenimo lygis. Atsiras daugiau paskatų sugrįžti į šį kraštą jauniems žmonėms, kurti savo verslą, statyti kaimo turizmo sodybas, Punske mažės tuščių gyvenamųjų namų, mokyklose daugės vaikų, populiarės pedagoginės studijos. ES lėšų įsisavinimo rodikliai byloja, kad nėra taip prastai. Jų dėka taisomi keliai, statomos sporto aikštelės, kryžkeles puošia rūpintojėliai. O kiek bendradarbiavimo ir bičiulystės sutarčių su partneriais Lietuvoje pasirašyta, tai ir suskaičiuoti būtų sunku.

Mūsų vizitinė kortelė – tai kultūra. Mokslininkai paskaičiavo, kad kas trečias lietuvis aktyviai dalyvauja kurio nors iš daugelio meno kolektyvų veikloje: šoka, groja arba dainuoja. Todėl visai nekeista, kad kiekvienais metais kuris nors ansamblis švenčia 10, 20, 30 ar 50 metų veiklos jubiliejų. Jeigu taip vyksta, vadinasi, yra toks vidinis poreikis. Jeigu žmonės nori šokti ir dainuoti, tai kodėl reikėtų riboti koncertų skaičių ir versti juos užsiimti kito pobūdžio lietuviška veikla? Todėl tiek Lenkija, tiek Lietuva tai remia ir, matyt, toliau rems. Šokantys ar dainuojantys žmonės būna laimingi.

O tu kuriame pasaulyje gyveni?

Šaltinis: www.punskas.lt