Linas Kojala. Ar sekuliarizmas riboja krikščionių laisvę?

Popiežius Benediktas XVI savo pontifikavimo metu įvardijo esmingai svarbią tendenciją: neutralumo vėliavą nešantis sekuliarizmas agresyvėja ir virsta reiškiniu, vis garsiau prabylančiu apie tai, kad tradicinėms vertybės naujajame pasaulyje vietos nebėra. Nėra jokių abejonių, jog šią problemą teks atliepti ir konklavoje išrinktam naujajam popiežiui Pranciškui.

Sekuliarizmas

Prieš kelerius metus viešėdamas Didžiojoje Britanijoje Benediktas XVI daugiau nei 125 tūkstančių žmonių miniai sakė: „Jungtinė Karalystė šiandien virsta modernia multikultūrine visuomene. Tai – iššūkis, negalintis paminti tradicinių vertybių ir kultūros saviraiškos būdų, kurių agresyvesnės sekuliarizmo formos nebevertina ar net nebetoleruoja.“

Sekuliarizmas grindžiamas įsitikinimu, kad šimtus metų Europos visuomenėse dominavusi Bažnyčia, religiniai simboliai ir kitokios sakralumo formos turi būti išstumiami iš viešojo gyvenimo ir tapti privačiu reikalu – žmogui nėra draudžiama tikėti ar melstis, tačiau skleidžiamos idėjos neturi sąlygoti viešosios ar juo labiau politinės erdvės. Žmogaus vedlys šiame gyvenime gali būti tik tai, kas racionaliai bei tiesiogiai kyla iš jo aplinkos. Bet kokie metafiziniai išvedžiojimai, moralinė terminologija, Dievo ar sielos sąvokos yra abstrakčios ir šiai dienai žinomais moksliniais metodais neįrodomos, todėl negali būti asmens veiksmų vertinimo kriterijumi.

Žinoma, sekuliarizmo sąvoka nėra vienalytė. Jungtinėse Amerikos Valstijose sekuliarizmas yra palyginti švelnus bei skirtas pirmiausiai iš pačios JAV valstybės genezės kylančiai tikėjimo įvairialypiškumo, o tuo pačiu – potencialaus konfliktiškumo problemai spręsti. Paprastai tariant, dėl istorinių aplinkybių (nepaisant Jungtinės Karalystės karūnos įtakos, nebūta tiesioginės monarchijos ar didžiulės Bažnyčios galios) amerikiečiai galėjo rinktis iš trijų variantų: religinės valdžios, valstybinės religijos ir pasyvaus sekuliarizmo. Pastarasis pasirinkimas leido užtikrinti skirtingų kultūrinių grupių tikėjimo laisvę, bet tam pasiekti nebuvo reikalingas stiprus antiklerikalinis judėjimas.

Tuo metu Europoje dominuoja prancūziškoji sekuliarizmo (laicizmo) forma, kilusi dar XVIII a. Prancūzijos revoliucijos metais, kuomet buvo nuversta absoliutinė, su dieviškuoju pradu save siejusi monarchinė valdžia. Todėl laicizmas, nors ir deklaruodamas minties laisvę, susikūrė kaip priešprieša Bažnyčios institutui, o tam tikra prasme ir pačiam tikėjimui. Monarchinę valdžią pakeitusi moderni prancūzų valstybė konfiskavo Bažnyčios turtą, persekiojo dvasininkus, priešinosi Popiežiui, tačiau savo tikslo galutinai įveikti religiją nepasiekė ir „pasitenkino“ tikėjimo marginalizavimu į privačią sferą.

Ši Apšvietos epochos paradigma, tarsi nustelbusi praeities klaidų šešėlį ir atvėrusi duris pažangai, imasi vis naujų savęs įtvirtinimo būdų. Visuomenei sudaromos sąlygos nekvaršinti galvos apie dvasinio gyvenimo reikšmę ar moralinį įsipareigojimą – žmogus pasaulį ima kurti pats sau. Manydamas, kad save išlaisvina nuo klerikalinių žabangų, žmogus atsisako pamatinių etinių reikalavimų (pvz., nekvestionuojamos pagarbos gyvybei). Tokiu būdu paskendęs tarsi visa apimančio, o tuo pačiu nieko neteigiančio reliatyvizmo jūroje, asmuo tampa lengvai manipuliuojamu: paradoksaliai ne išlaisvinamu, o tik dar labiau suvaržomu.

Iššūkis krikščioniškosioms vertybėms

Kultūros istorikė dr. Irena Vaišvilaitė viename straipsnių pabrėžė, kad sekuliarizmas – tam tikra prasme krikščioniškosios doktrinos vaisius, negalėjęs atsirasti, tarkime, islame ar kitose konfesijose. To priežastis – įsitikinimas, kad apreiškime dalyvaujantis žmogus atlieka itin reikšmingą žinios perdavėjo per raštus ar žodį vaidmenį. Todėl individo ir individualumo reikšmė krikščionybėje yra milžiniška: žmogus ir jo sąžinė yra laisvi (paliekama galimybė niekieno iš išorės nesąlygotam apsisprendimui), o ryšis su Dievu – individualus, reikalaujantis vidinio atsidavimo.

Bažnyčia ilgus amžius naudojosi įvairiomis priemonėmis (pvz., bausmėmis), kuriomis skatino ar net vertė gerbti tradicijas, nes nusižengimas joms laikytas grėsme visuomenės darnai. Tačiau galiausiai įsivyravo krikščioniškajam mokymui artimesnė autoriteto sąžinei samprata, nesiremianti tiesioginės Bažnyčios intervencijos į žmogaus pasirinkimus būdais.

Kita vertus, Lietuvos Katalikiškosios mokyklos koncepcijoje primenamas Pradžios knygos pasakojimas, kuriame aiškiai pasakoma, kad žmogus nėra sukurtas kaip izoliuotas individas. Žmogus – santykiška būtybė, kurią konstituoja ne tik jo kaip konkrečios individualios būtybės vidujybė, bet ir pamatinis ryšys su kitais asmenimis, kuris yra žmonių bendruomenės pagrindas. Taigi katalikai negali būti tik stebėtojai – jie turi būti aktyviai veikianti bendruomenė. Instituciškai tuo pirmiausiai užsiima Vatikanas bei Bažnyčios galva Popiežius, kurio funkcijos neretai atitinka politiko – aukščiausio pasaulietinės valstybės vadovo.

Vis dėlto dėl augančios priešiškai nusiteikusių jėgų įtakos ir pačių katalikų polinkio trauktis į savotišką vidinę (individualią) celę to ima nepakakti. Žemyne vis aiškiau dominuoja įsitikinimas, J. Ratzingerio žodžiais, besiremiantis tradicijos kaip vakarykščio, pasenusio, tam tikra prasme rudimentinio reiškinio vaizdiniu. Cituojant tiksliai: „Būtent dėl to su „tradicijos“ etikete pasitinkamas tikėjimas <...> pasirodys kaip tai, kas įveikta, kas savo tikrąja pareiga <...> negali teikti vietos egzistencijai.“ Todėl šiandien krikščionybei Europoje kyla didžiuliai iššūkiai.

Statistika rodo, kad krikščionys pasaulyje sudaro beveik trečdalį žmonių, tačiau skaičiaus augimas susijęs su didėjančiomis Azijos, Afrikos ir kitų žemynų tikinčiųjų bendruomenėmis. Tuo tarpu Senajame žemyne praėjusio amžiaus pradžioje krikščionys sudarė 95 proc. gyventojų, o šiandien – tik kiek daugiau nei tris ketvirtadalius. Drastiškas tikinčiųjų skaičiaus mažėjimas lemia tai, kad, tarkime, Nyderlandų bažnyčios uždaromos ir virsta restoranais, o Europoje nebereikalingi sakralūs atributai yra išsiunčiami praktiniam panaudojimui į Afriką.

Negana to, aukščiausiame politiniame lygmenyje – formaliai neįsigaliojusioje Europos Sąjungos Konstitucijos preambulėje – neliko vietos krikščioniškojo paveldo paminėjimui, nors tai tebūtų konstatavimas (o ne nubrėžimas kaip ateities politikos gairių) to, ko neįmanoma paneigti – nepaprastai didelės krikščioniškosios minties įtakos žemyno vystymuisi. Tokiu būdu Europa lengva ranka nubraukė pusantro tūkstančio metų savo kultūrinio, socialinio ir politinio vystymosi, lėmusio žemyno iškilimą kaip dominuojančio pasaulyje. Nenuostabu, kad nesuvokdama savo kilmės vieningoji Europa praranda pozicijas ir iki šiol negali rasti tiesaus kelio pirmyn, o prasmės klausimą „kodėl“ pakeitė esminių problemų sprendimą atidėliojančiu „kaip“.

Tokių drastiškų pokyčiui įtvirtinimui, be kita ko, reikalinga vienpusiška terminija arba diskursas. To pavyzdys – radikaliai įvardijami „tamsieji viduramžiai“, kurie ignoruoja kitą istorijos pusę (pvz. tame laikotarpyje pastatytus didingus architektūrinius paminklus ir kitus kultūrinius laimėjimus). Taip sudaroma palanki terpė šiandienos žmonėms pasijusti kur kas pranašesniais už gyvenusiuosius prieš kelis šimtus metų ir laikyti jų idėjas nevertomis dėmesio, nors pamatiniai moraliniai ir dvasiniai klausimai nesikeičia jau tūkstančius metų.

Kyla kristofobijos grėsmė, kurią lemia adekvatumo stoka: Bažnyčios, kaip ir bet kokio žemiško reiškinio, nuodėmės tampa prielaida paneigti visą biblijinį mokymą ir moralinį pamatą. Nuo tendencijų neatsilieka ir Lietuva: viešojoje erdvėje jau piktinamasi, kad Katedros kryžius pernelyg ryškiai nušviečia Gedimino prospektą, nuogąstaujama dėl Vilnių puošiančių bažnyčių skaičiaus, tikintiesiems lengva ranka užklijuojama „davatkų“ etiketė. Įdomu, kad tokiais atvejais dažnai atkartojama sovietmečiu klestėjusio antireliginio marksizmo terminija, nors greta paradoksaliai pažymima tolerancijos kitaip mąstantiems svarba.

Sudėjus viską į krūvą nesunku suvokti, kodėl krikščionys visoje Europoje pralaimi fundamentaliausius vertybinius mūšius – atmetus gyvybės neliečiamumą norma tampa eutanazija ir abortai, kuriama nauja socialinė tikrovė su naujomis šeimų formomis ir teise įsivaikinti. Kitaip tariant, agresyvaus sekuliarizmo sekėjai, pavertę savo idėjas visa siekiančia politine programa, naudojasi įgyta įtaka bei nuolankiu nuosaikiųjų įsitikinimu, kad tai – objektyvi ir natūrali žmonijos pažanga. Ši politinė programa virto tarsi savaimine siekiamybe tuomet, kai pasiekė didžiulę pergalę – įvilko save į nepolitiškumo, nepasaulėžiūriškumo ir unikalaus vertybinio neutralumo rūbą.

Nepasaulėžiūrinė pasaulėžiūra?

Išeivijos filosofas dr. Juozas Girnius svarbiame savo tekste „Nepasaulėžiūrinė politika pasaulėžiūros žvilgiu“ pažymėjo, kad pasaulėžiūra yra asmens laisvo apsisprendimo reikalas, todėl negali būti primestas valstybės. Bet koks prievartinis vienokios ar kitokios tiesos skleidimas paneigia žmogaus dvasią bei represuoja. Jokia pasaulėžiūra neturi teisės pasitelkti politinių institucijų savo tikslų siekimui – nepasaulėžiūrinėje erdvėje, kurią laiduoja minimalias funkcijas atliekančios institucijos, skirtingos pasaulėžiūros turi turėti laisvę skleistis (kitaip tariant, egzistuoti kultūrinėje autonomijoje) ir lygiomis galimybėmis konkuruoti tarpusavyje.

Nors tekstas rašytas pokaryje, aktualumo jis nepraranda ir šiandien. Jame įžvelgtina idėjų tarpusavio sugyvenimo siekiamybė, kuriai, tenka pripažinti, sąlygų kol kas nėra. Tuo galima įsitikinti apsvarsčius, kodėl pasaulėžiūrų kovoje krikščioniška ir katalikiška mintis atsiduria paraštėse. Dominuojanti sekuliari pasaulėžiūra pateikia save nepasaulėžiūrine, nors iš esmės apriboja terpę kitų idėjų skleidimuisi. Toks nepasaulėžiūrinis statusas suponuoja galimybę išstumti neparankias idėjas ir įdiegti vienkryptę vertybinę programą, nors deklaruojamas nevertybiškumas yra utopinis. 

Girnius pateikė ir konkretų pavyzdį: valstybė turėtų atsisakyti auklėjimo monopolio skirtingų pasaulėžiūrinių mokyklų naudai, nes neutralus auklėjimas „nėra nei principiškai pageidaujamas, nei praktiškai įmanomas“. Ir priduria, kad „ideologai tiktai kovoja už auklėjimo suvalstybinimą – valstybinę mokyklą, atpalaiduotą nuo religinės įtakos. Tokia vadinamojo laicistinio auklėjimo prasmė. Bet čia ir atsiskleidžia visas laisvamanio laicizmo vidinis prieštaringumas ir klastingas sofistiškumas.“ Religija išstumta, bet jos vietą prisidengiant neutralumu užima kita idėjinė ir vertybinė programa.

Idėjos bei pasaulėžiūros, kaip ir sakė J. Girnius, turi turėti galimybę skleistis, bet su tuo niekaip nesuderinamas vienos iš jų speitimas į kampą ar kryptingas marginalizavimas. Todėl tikintieji turėtų suvokti, kad priimdami esamas žaidimo taisykles ir laikydami religiją išskirtinai privačiu reikalu stumia tikėjimą į pavojingą aklavietę. Net ir suvokiant krikščioniškojo individualumo reikšmę yra būtina atsižvelgti į politinę, socialinę, kultūrinę konjunktūrą bei grumtis dėl galimybės išlikti. Svarbu pažymėti, kad tai anaiptol neturi reikšti privalomo tikybos pamokų įdiegimo mokyklose ar kitų panašių priemonių pasitelkimo, nes jos iš esmės atitiktų agresyvaus sekuliarizmo metodiką ir tik sustiprintų oponuojančias pozicijas.

Pasaulietiškumas suprantamas kaip pilietinės ir politinės srities autonomija religinės ir bažnytinės (institucinės), bet ne moralinės plotmės atžvilgiu. Todėl sekuliarizmas savaime nėra priešybė, kol neperauga į išstumiančiąją ir moralinius pasirinkimus diktuojančią programą. Būtina atrasti balansą tarp įsitikinimo, kad žmogus, nepaisant visų gyvenimą supančių dirgiklių, turi širdies bei dvasios tvirtybę, o kartu – gebėjimą atrasti individualų kelią į tikėjimą; bei priešingo (kaip ir minėta, istoriškai išbandyto, bet neatliepiančio krikščioniškojo mokymo), kuriame Bažnyčia tampa kontroliuojančiąja ir ribojančiąja institucija. Išeitis – vidurinysis kelias, nepasitelkiantis prievartinių instrumentų, o akcentuojantis šviečiamąją veiklą ir adekvačią reakciją į kylančias grėsmes.

Šiandienos realybė rodo, kad reikalingas ne užsidarymas į vidines celes, o susitelkimas bendruomenėse ir ryžtas įveikti negandas, kalbėti bei skleisti pamatines vertybes. Ne varžyti kitus ar atsidurti priešpriešoje, kuri esamos konjunktūros sąlygomis palanki tik oponentams, bet ginti savo teisę egzistuoti. O juk raktas šių problemų sprendimui glūdi nesenstame dviejų tūkstantmečių mokyme.