Vytautas Sinica. Seksualinės revoliucijos garvežys

Dešimtmečius JAV ir Vakarų Europoje skaičiuojanti seksualinė emancipacija nuosekliai plėtė „normalumo“ ribas, iškovodama seksualinėms mažumoms vis naujų teisių ir privilegijų. Pastarojo meto įvykiai – homoseksualų santuokų ir įvaikinimo teisės legilizavimo skirtingose šalyse projektai – liudija naują žingsnį šiame procese.

 Naujoji genderizmo banga pirmiausia pasirodė JAV: per prezidento rinkimus tarp gausos kitų referendumų keturiose valstijose (Meine, Merilande, Vašingtone ir Minesotoje) vyko ir referendumai dėl tos pačios lyties asmenų santuokų įteisinimo. Meinas ir Merilendas palaikė homoseksualias santuokas (iš viso jos įteisintos jau 6 valstijose ir sostinėje) ir nutraukė 32 tokią iniciatyvą atmetusių referendumų JAV valstijose seriją. Perrinktas prezidentas B.Obama kampanijos metu taip pat išsakė palaikymą gėjų santuokoms.

Prancūzija sukyla

Genderizmo ideologijos iššūkis esamai visuomenės sanklodai dar kartą mestas ir šiapus Atlanto. Geriausiai tai matyti Prancūzijoje, kur populistiniais pažadais prezidento rinkimus laimėjęs socialistas Francois Hollande'as ryžtingai siekia prastumti bene vienintelį realiai įgyvendinamą savo pažadą – homoseksualų santuokų ir teisės įsivaikinti įteisinimą. Toks projektas sukėlė didžiausius per keliasdešimt metų protestus Europoje. Pirmieji dar pernai nepritarimą pareiškė per 1000 šalies merų bei Katalikų Bažnyčia. Lapkričio 17 d. 70 000 žmonių susirinko mitinge prieš šį projektą Paryžiuje, mažesni protestai surengti Lione, Tulūzoje ir Marselyje. Gruodžio 9 d. dešimttūkstantinės demonstracijos prieš homoseksualų santuokas ir įvaikinimo teisę surengtos Bordo, Lilyje, Nansi, Reimse ir Le Mane. Dalyvauti „Sambūrio už šeimą“ organizuojamose akcijose neagitavo jokios partijos, profsąjungos ar Bažnyčia, nors tarp dalyvių buvo centro ir dešinės partijų politikų.

Pasipriešinimo kulminacija tapo 2013 m. sausio 13 d. demonstracija Paryžiuje. Skirtingų šaltinių teigimu, demonstrantų susirinko tarp 340 000 ir milijono, žmonėms pražygiuoti iki Eifelio bokšto truko daugiau nei 5 valandas. Dėmesį atkreipia ne tik gausumas, bet ir protestuotojų įvairovė: skirtingos religinės bendruomenės, nevyriausybinės organizacijos, pačių gėjų atstovai, kaip R.Žilinskas Lietuvoje, suvokiantys santuokos instituto prasmę, visuomenės veikėjai, jaunos šeimos su vaikais ir pensininkai. Nepalikta abejonių, jog homoseksualų santuokoms ir įvaikinimui priešinasi skirtingos visuomenės grupės, ir šios reakcijos neįmanoma marginalizuoti kaip radikalizmo. Prancūzai sakosi esą tolerantiški, bet deda aiškius akcentus: svarbiausia jiems kiekvieno vaiko teisė turėti tėvą ir motiną. Kadangi įsivaikinti Prancūzijoje gali tik susituokusieji, ši visuomenės nuostata nesuderinama su homoseksualų santuokomis.

Prezidentas F.Hollande'as lieka kurčias aiškiam aktyviosios visuomenės dalies balsui ir sakosi priimsiąs įstatymą bet kuriuo atveju. Natūralu, nes ekonominėje dimensijoje varžomas įsipareigojimų ES ir susilaukęs reakcijos į rekordinius mokesčius turtingiesiems, jis nebeturi kur trauktis, kad išsaugotų rinkėjų pasitikėjimą. Tačiau pati visuomenė akivaizdžiai sureagavo į demonstracijas: palaikymas homoseksualų santuokoms apklausose smuko dešimčia procentų (iki 55%), o jų teisę įsivaikinti palaiko mažiau nei pusė šalies gyventojų.

Jungtinė Karalystė – belikę formalumai

Sprendimai šeimos ir tėvystės institutų liberalizavimo linkme bręsta ir Jungtinėje Karalystėje (JK), kur homoseksualų civilinė partnerystė įteisinta nuo 2005 m. ir teisine prasme visiškai prilygsta santuokai. Šalyje užtikrinta ir galimybė įsivaikinti. Visgi sausio 25 d. užregistruotas projektas, numatantis tos pačios lyties asmenų santuokos įteisinimą. Tam seniai pritaria leiboristų ir liberalų demokratų partijos, o pastaraisiais metais partijos pirmininkas D.Cameronas pakeitė ir konservatorių poziciją. Jis pareiškė, jog palaiko tokį projektą, jo paties žodžiais, „būtent todėl, kad yra konservatorius“. Tokia neokoservatyvi pozicija (perimti naujas priimtinas vertybes ir diegti jas savo šalyje), prisiimta stengiantis laimėti centro balsus ir neatiduoti leiboristams progresyvumo monopolio, nepalieka politinių kliūčių legalizuoti homoseksualų santuokas.

2012 m. kovą pradėtų Vyriausybės konsultacijų šiuo klausimu rezultatai paskelbti gruodžio 11 d. Iš 228 000 poziciją išreiškusių piliečių 53 % palaikė, o 46 % prieštaravo tos pačios lyties asmenų santuokoms. Taip pat gauta daug peticijų su parašais prieš tokių santuokų įteisinimą, teisiškai argumentuotą laišką dėl taip iškreipiamos santuokos sampratos paskelbė Velso arkivyskupas. Pagal įstatymo projektą, Bažnyčiai bus palikta teisė norint suteikti ir bažnytinę santuoką, o atskiriems tokios Bažnyčios dvasininkams – neatlikti apeigų, jei tai prieštarauja jų asmeniniams įsitikinimams. Religinėms bendruomenėms, kurioms santuokos institucija yra principinis klausimas, tokios „nuolaidos“ mažai ką keičia.

Padėtis Europoje

Apskritai Europoje gėjų ir lesbiečių santuokos yra įteisintos aštuoniose valstybėse (vėliausiai, 2012 m., tai padaryta Danijoje), ir šiuo metu tokia galimybė svarstoma dar keturiose – JK, Prancūzijoje, Liuksemburge ir Suomijoje. Visose šiose šalyse palaikymas tokioms santuokoms viršija 50 %. Trylikoje valstybių įteisinta registruota homoseksualų partnerystė. Tai dėsninga Šiaurės ir Vakarų Europos šalims, tuo tarpu Vidurio, Rytų ir Pietų Europoje „progresas vėluoja“.

Galima neabejoti, jog europeizacijos kontekste ši „pažanga“ netruks ateiti į naujus regionus. Viršnacionalinių organų leidžiami teisės aktai ir akademinių bendruomenių dėsningas liberalėjimas sukuria tobulą terpę konstruoti naujas socialines ir moralines normas. Neretai, kaip ir šiuo atveju, tai daroma prisidengiant tariamai moksliniais argumentais, konkrečiai – lobistų iškovotu homoseksualumo kaip nepatologinės būklės statusu. Rezultatai netrunka ateiti: tarytum konservatyvioje Lenkijoje gėjų santuokas ir partnerystę 2010 m. palaikė atitinkamai 17 % ir 45 %, o 2011 m. jau 27 % ir 54 % respondentų. Tiesa, nuostatos mažai ką reiškia, nes tos pačios lyties asmenų santuokas draudžia Lenkijos Konstitucija.

Išvis dešimtyje daugiausia pokomunistinių Europos valstybių Konstitucija įtvirtina nuostatą, jog santuoka yra vyro ir moters sąjunga. Šeimos santykių liberalizacija nėra vienakryptis procesas: Vengrijoje konstitucinis homoseksualų santuokų draudimas įvestas tik kartu su naująja 2012 m. Konstitucija. Lietuvoje tuo tarpu pritrūko vieno balso pirmajame balsavime, kad homoseksualūs santykiai būtų konstituciškai atsieti ne tik nuo santuokos, bet ir šeimos sampratos. Visgi tai daugiau salos šeimos dekonstrukcijos vandenyne.

Homoseksualų santykių institucionalizavimui metamos milžiniškos lėšos ir pastangos, skiriamas įspūdingas postmodernių Vakarų šalių vyriausybių ir NVO palaikymas. Ko gero, svarbiausia tai, jog homoseksualų teisių išplėtimo iniciatyvos yra kartojamos tol, kol pavyksta, šia prasme primindamos referendumus dėl ES sutarčių. Kiekvieną nesėkmingą tos pačios lyties asmenų civilinės partnerystės ar santuokos įteisinimo projektą paprastai per porą metų  lydi naujas, o pseudomokslinė propaganda nuosekliai didina visuomenių ir politinio elito palaikymą šiems sprendimams. Visai neseniai po dešimtmečių lobistų pastangų transseksualumas buvo išbrauktas iš psichinių ligų sąrašo (Prancūzijoje tai padaryta jau 2009 m.). Homoseksualų teisių istorija primena, kad tai atspirties taškas, po kurio galima laukti ir šios seksualinės mažumos santykių įteisinimo reikalavimų bangos. Kada ji atsiris, tik laiko klausimas. Kaip ją ir senuosius iššūkius sutiks Rytų ir Vakarų europiečiai – viena svarbesnių ir dar neatsakytų Europos kultūrinės raidos dilemų.