Petras Maksimavičius. „Broliai lietuviai, padėkite“

Iš anksto noriu kai ką nuraminti, mat straipsnio pavadinimas nedaug susijęs su pastaruoju metu linksniuojamomis Lenkijos lietuvių tautinės mažumos problemomis. Į „brolius lietuvius“ neseniai kreipėsi Suvalkų miesto prezidentas Česlavas Renkievičius (Czesław Renkiewicz), ieškodamas Lietuvoje užtarimo sprendžiant Suvalkų miesto aplinkkelio tiesimo klausimą. Lenkijos politikų užuominos, kad Via Balticos tiesimą teks atidėti vėlesniam, kol kas neapibrėžtam, laikui, vėl susilaukė ne tik Suvalkų, bet ir Augustavo regiono gyventojų nepasitenkinimo.

Nuo pat 1990 metų Lietuvos ir Lenkijos darbotvarkėje išryškėjusios ypač dvi temos. Lenkija įvairių forumų metu nuolat kalbėjo apie Lietuvoje gyvenančios lenkų tautinės mažumos klausimus ir siekė kuo didesnių Lietuvos nuolaidų (kuo nereikėtų stebėtis), o Lietuvos atstovai tuo tarpu ragino plačiau žvelgti į bendrus infrastruktūros projektus, spręsti kelių, elektros laidų, geležinkelio jungčių modernizavimo klausimus. Tai buvo dažnai „budinčios“ abiejų šalių atstovų susitikimų temos. Aišku, negalima labai supaprastinti ir užmiršti puikaus abiejų šalių krašto apsaugos sistemos bendradarbiavimo ar bendrų klausimų ES struktūrose, tačiau apie tai buvo mažiau ir tyliau kalbama.

Vargu ar įmanoma atskirti ekonomiką nuo politikos. Politikai mėgsta tais instrumentais naudotis. Ir tai, matyt, būdinga ne tik Lenkijai ir Lietuvai. Lenkijos prezidentas Bronislavas Komorovskis (Bronisław Komorowski), prieš išvykdamas į Lietuvą švęsti Vasario 16-osios, davė interviu Lenkijos radijo I programai. Plačiai kalbėta apie Lenkijos ir Lietuvos tarpusavio santykius. Prezidentas vengė aštresnių formuluočių ir reiškė viltį, kad, pasikeitus Lietuvoje valdžiai, tie abipusiai santykiai gerės.

Įdomi buvo interviu pabaiga, kai žurnalistas paklausė Prezidento apie bendrus Lietuvos ir Lenkijos infrastruktūros projektus, ypač Via Balticos kelią, kuris Lenkijoje, galima sakyti, nepradėtas tiesti. Paklaustas, kodėl stringa Via Baltica, Prezidentas atsakė, kad keliai tiesiami ten, kur didelis transporto srautas ir kur valstybei reikia spręsti su tuo susijusias problemas. Kad nuo Budzisko per Suvalkus ir Augustavą ypač didelis sunkvežimių eismas, Prezidentas negalėjo negirdėti, kadangi dažnai atvyksta į šiame regione esantį savo vasarnamį. Tikriausiai jis omeny turėjo ne plačiojo regiono, bet valstybės strateginius kelius, o ši atkarpa į tokią kategoriją nepatenka. Juk Via Baltica tai tranzitinis kelias, kurio labiau reikia ne Lenkijai, bet Lietuvai ir kitoms Baltijos šalims.

Kas ta „Suvalščizna“?

Po 1988 metų Lenkijos geopolitikos strategai ilgai kovojo, kad tarptautinėje arenoje Lenkija būtų įvardijama ne kaip Rytų, bet Vidurio Rytų Europos valstybė. Pavarčius ano meto publikacijas nesunkiai pamatytume, kiek dėmesio buvo į tuos kelis žodžius kreipiama. Tai turėjo pagerinti valstybės įvaizdį ir padėti greičiau atsikratyti posovietinės valstybės įvaizdžio. Natūralu, kad vykdant šią strategiją Lietuva turėjo „atsidurti“ Rytuose. Taip ji ir buvo vadinama – Lenkijos rytų kaimyne.

Prieidavo prie kurioziškų situacijų. Suvalkų vaivadijos elitas taip pat mielai lietuvius vadindavo „rytų“ kaimynais, bet patys jau nelabai buvo linkę save vadinti Lenkijos „rytų regionu“. Jie save laikė Lenkijos šiaurės rytų dalimi. Žinoma, tokią kuriozišką situaciją sukūrė ne geografiniai ypatumai, bet keistas noras išeksponuoti mentaliteto, kultūros, istorijos raidos skirtumus. Nors sunku pasakyti, kodėl manyta, kad Rytai šiuo požiūriu kuo nors prastesni už Vakarus.

Į Vilnių arčiau negu į Varšuvą

Panaikinus Suvalkų vaivadiją, vietos politikai pastebėjo, kad regionas pasmerktas stagnacijai, o jeigu kokios nors žymesnės lėšos ar projektai į vaivadiją atkeliauja, tai pirma turi gauti Balstogės palaiminimą. Kitaip sakant, susiformavo ne tik Lenkijos „B“ regionas, bet kuo arčiau Lietuvos kuriasi Lenkijos „B“ „rytų“ regionas.

Visiškai ignoruoti Via Baltica ar Rail Baltica projektų nepavyks, kadangi jie svarbūs ne tik Lietuvai, bet ir kitoms Baltijos valstybėms bei ES pripažinti kaip svarbūs visam šiam regionui. Todėl ir Varšuvoje kartkartėmis apie juos kalbama, tačiau projektuojant taip, kad visų pirma tenkintų savuosius nacionalinius interesus, kas visiškai natūralu ir suprantama. Tad pakreipiami jie taip, kad kuo toliau užkabintų šiaurinę Lenkijos dalį (pvz., Elką) ir pagerintų šiaurės regiono jungtis su Vidurio Lenkija.

Suvalkai ir Augustavas remia Lietuvą. Tranzitinis eismas itin vargina šių miestų gyventojus, įvyksta daug nelaimių, didėja gamtos užterštumas, trūkinėja namų sienos. Sunku stebėtis šių miestų gyventojų pasipiktinimu. Po ES plėtros ir Šengeno erdvės išplėtimo laisvo žmonių ir prekių judėjimo nieks negali sustabdyti, o centrinės valdžios neryžtingi veiksmai rodo, jog ji nelabai suinteresuota greitu problemos sprendimu. Kai kas gal net pagrįstai nuogąstauja, kad Suvalkų regionas ir nenoras čia modernizuoti susisiekimo infrastruktūros tapo politinių žaidimų įkaitu.

Suvalkų miesto prezidentas Č. Renkievičius nusprendė vykti į Vilnių į Transporto ministeriją. Prezidentą papildomai motyvavo tai, kad neseniai, po Seimo rinkimų Lietuvoje, LR Transporto ministerijos viceministru tapo Lietuvos lenkų rinkimų akcijos atstovas. Č. Renkievičius, duodamas interviu vietiniam laikraščiui, pažymėjo, kad jis Lenkijoje visas galimybes įtikinti reikiamas įstaigas sparčiau tiesti aplinkkelį (Via Balticos dalį) jau išnaudojo, ir tai nedavė jokių teigiamų rezultatų. Pasakojo, jog Suvalkai dūsta nuo sunkvežimių. Lenkijos transporto ministerijoje gavo aiškų atsakymą, kad naujoje 2014-2020 m. finansinėje perspektyvoje šios kelio atkarpos tiesimą finansuoti nenumatyta. Todėl Suvalkų miesto prezidentas sąjungininkų nusprendė ieškoti tose šalyse, kurios suinteresuotos Via Balticos tiesimu Lenkijos teritorijoje. Jis sausio mėnesį taip pat parašė laiškus Lietuvos, Latvijos ir Estijos transporto ministrams.

Šie desperatiški veiksmai verti dėmesio ir palaikymo. Juk ir ES buvo kuriama tam, kad jos regionai įgautų didesnę teisę savarankiškai kurti geresnę savo ateitį. Tai būtent regionai (šiuo atveju esantys abipus sienos) ir turėtų kovoti dėl geresnės ir spartesnės plėtros perspektyvų. O šis kraštas nepaprastai vertingas ne tik gamtiniu, bet ir etnokultūriniu požiūriu.

Tačiau premjeras D. Tuskas (D. Tusk) nemato didesnių šansų, kad iki 2020 metų Via Baltica Lenkijoje būtų sparčiau tiesiama („Współczesna“, 2013-02-14). Panašiai gali būti ir vėliau. Jeigu naujoje ES finansinėje perspektyvoje neatsiras reikiamų lėšų, gali būti apsiribota vien esamo kelio taisymu. Dabar madinga kalbėti apie Rail Baltica. Ką tai reiškia? Kad ją nutiesus pagerės prekių tranzitas. Tačiau tai visiškai nereiškia, jog kartu pagerės ir čia gyvenančių žmonių (taip pat lietuvių) gyvenimo kokybė. Tranzitas, tai tranzitas.

Šaltinis: www.ausra.pl