Vytautas Radžvilas. Visuomenės ir valdžios santykis kaip egzistencinė Lietuvos valstybės problema (II)

Sveikindami visus tautiečius su Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo diena, pristatome Sąjūdžio iniciatyvinės grupės nario, filosofo ir politologo Vytauto Radžvilo pranešimo „Visuomenės ir valdžios santykis kaip egzistencinė Lietuvos valstybės problema“ antrą dalį. Pranešimas buvo skaitytas vasario 15 d. Vilniaus mokytojų namuose. Pirmą pranešimo dalį galite rasti čia.

Nuolatos kartojamas teiginys, kad totalitarinė valstybė sutriuškina ir net sunaikina pilietinę visuomenę, laikomas kone savaime akivaizdžia aksioma. Be abejo, paviršutiniškai žvelgiant, jis skamba gana įtikinamai. Tačiau rimčiau įsigilinus į valstybės ir visuomenės santykio klausimą jis greitai pradeda atrodyti gerokai supaprastintas ir iškreiptas, nes jo pagrįstumą ir įtikinamumą smarkiai sumenkina tik ką aptartas paradoksas, kad pilietinė visuomenė, iš tiesų galinti tapti ir ne kartą tapusi totalitarinio valdymo auka, pati bent iš dalies kuria tokio ją naikinančio valdymo prielaidas.

Tokią kiek nukrypstančią nuo vyraujančios totalitarinės valstybės ir pilietinės visuomenės santykio interpretaciją bent iš dalies patvirtina ir dar visai nesena politinė VRE šalių patirtis. Ji taip pat verčia rimtai suabejoti politologinėje ir tranzitologinėje literatūroje spėjusiu paplisti ir beveik nepajudinamai įsitvirtinusiu aiškinimu, neva šių šalių totalitarinius režimus sugriovė ar nuvertė tarsi iš po žemių staiga išdygusios „laisvės troškusios“ pilietinės visuomenės. Toks aiškinimas skamba tarsi įtikinamai, bet tik iki to momento, kai susivokiama, jog tokį žygdarbį sugebėjusios atlikti minėtos visuomenės po „aksominių revoliucijų“ dėl nežinomų priežasčių paslaptingai vėl išnyko. Išsilaisvinus iš komunistinės totalitarinės priespaudos kažkodėl skubiai pulta jas „kurti“, ir štai jau ištisus du dešimtmečius ne itin sėkmingai mėginama tai daryti pasitelkus visą profesionalių kūrėjų armiją. Jau vien tai, kad šis „kūrimas“ tapo šioje srityje besispecializuojančios palyginti mažos profesionalų grupės gerai apmokamu užsiėmimu ir pragyvenimo šaltiniu, savaime yra požymis, jog šitaip konstruojamas pilietiškumas, švelniai tariant, sunkiai dera su klasikinio pilietiškumo samprata.

Pastarosios idėjinis ir moralinis pagrindas visada buvo savaime suprantama nuostata, kad pilietiškumo dorybė pirmiausia yra asmens apsiprendimas ir gebėjimas individualų egoistinį interesą derinti su visos bendruomenės interesu, o ypatingais atvejais – ir dėl jo pasiaukoti. Tai – ne skambi retorinė frazė. Juk vienas labiausiai krintančių į akis ir trikdančių paradoksų aptarinėjant pilietiškumo ugdymo perspektyvas turėtų būti trikdanti aplinkybė, kad prieš dvidešimt metų daugybė Lietuvos žmonių pasiaukojamai gynė atkurtąją valstybę be jokių tada dar neegzistavusių „pilietinės visuomenės“ kūrėjų paskaitų bei raginimų ir nepraėję jokių pilietinio ugdymo mokyklų, kursų ir programų. Tačiau pamėginus nuosekliai apmąstyti šią trikdančią patirtį neišvengiamai kyla dar fundamentalesnis klausimas. Jeigu pilietinės visuomenės buvimas yra būtina netotalitarinės politinės santvarkos ir laisvos visuomenės egzistavimo sąlyga ir kartu patikimas jų atpažinimo požymis, tai kokioje santvarkoje iš tiesų gyvena ir kokia iš tikrųjų yra šalis ir valstybė, kurioje pilietinė visuomenė vis „kuriama“ ir iš esmės yra virtusi „amžinai tampančia“ pilietine visuomene?

Klausimą galima suformuluoti dar konkrečiau ir tiksliau. Ar tai reiškia, kad tokia valstybė vis dar išgyvena politiškai neapibrėžtą ir sunkiai apibūdinamą, neaišku, kiek truksiantį perėjimo į tikrą pilietinę visuomenę, taigi ir į tikrai laisvą politinę santvarką laikotarpį, ar vis dėlto šis perėjimas jau įvyko, tik jo sukurta nauja santvarka iki šiol nėra deramai suprasta ir juo labiau tiksliai įvardyta? Ar, užuot nekritiškai priėmus ir be perstojo kartojus nuvalkiotas pokomunistinės „tranzitologijos“ mokslo tiesas, nederėtų susimąstyti, kad „aksominių revoliucijų“ laikotarpiu įvykęs istorinis virsmas, ko gero, buvo anaiptol ne laisvės triumfas? Ar tai nebuvo tik išradingai įgyvendintas senosios totalitarinės sistemos pertvarkymas, jos „dereguliavimas“, leidęs „klasikinę“, lengvai atpažįstamą totalitarinę santvarką pakeisti modernesniu ir efektyvesniu neototalitariniu valdymu, kurio veikimo mechanizmą ir represyvų pobūdį subtiliai slepia kruopščiai supintas „laisvos visuomenės“ institucijų iškabų ir „valdomos demokratijos“ formalistinių procedūrų tinklas?

Tikėtina, kad pradėjus rimčiau kelti ir gvildenti panašius klausimus būtų paklebenti ar net susvyruotų prieš du dešimtmečius suręsti „tranzitologijos“ studijų idėjiniai pagrindai ir prireiktų iš esmės tikslinti jų pamatines prielaidas bei iki šiol prieitas svarbiausias įžvalgas. Nebūtų nieko nuostabaus, jeigu jau gana netolimoje ateityje paaiškėtų, kad didelė, ar net didžioji dalis pokomnunistinės transformacijos tyrimų tėra pseudomokslinės „povo plunksnos“, kuriomis apkamšomas mažai ką bendro su tikrove turintis ideologiškai konstruojamas „išsilaisvinimo“ mitas. Tačiau nėra būtino reikalo pernelyg žvilgčioti į ateitį. Kol kas visai pakanka tik pradėti mintinį eksperimentą ir pasmalsauti, kokius pokomunistinės laisvės tikrovės bruožus galima išvysti sukant tokio abejojančio klausinėjimo keliu.

Iš karto aiškėja, kaip svarbu vengti dabartiniu metu itin paplitusios intelektualinės ir politinės painiavos, kai vartojant sąvokas „pilietis“ ir „pilietiškumas“ neleistinai suplakamos dvi skirtingos piliečio ir pilietiškumo sampratos. Reikia aiškiai skirti dvi pilietiškumo atmainas – individo kaip vadinamosios pilietinės visuomenės nario, arba bourgeois, ir individo, kaip valstybinės politinės bendrijos nario, arba citoyen, pilietiškumą. Griežta teorinė ir praktinė šių sąvokų skirtis leidžia geriau suprasti totalitarinių režimų prigimtį, o ypač – totalitarinės valstybės ir pilietinės visuomenės santykio specifiką.

Kaip minėta, pilietinė ir politinė visuomenė yra saviti tarpusavio santykių organizacijos moderniojoje visuomenėje būdai. Tokios visuomenės individas vienu metu priklauso dviem atskiroms ir skirtingoms bendrijoms, kurias saisto glaudus, jokiomis aplinkybėmis neišnykstantis ryšys. Jam apibūdinti kuo puikiausiai tinka ir šiek tiek šabloniškas „Siamo dvynių“ vaizdinys. Tačiau šis ryšys gali būti sveikas arba iškreiptas. Sveikas jis būna tada, kai jam esant kartu išlieka aiški valstybės ir pilietinės visuomenės skirtis ir jos kuriama natūrali įtampa, laiduojanti dviejų sociumo organizacijos plotmių autentišką tapatumą ir konstruktyvią sąveiką. Kai šis ryšys pažeidžiamas taip, kad išsitrina skiriamoji riba tarp politinės ir pilietinės visuomenių, randasi iškreiptos, tai yra neautentiškos ir nevisavertės politijos, kurių ryškiausias pavyzdys, be abejo, yra vadinamieji totalitariniai režimai. Jie susiformuoja ir įsitvirtina tada, kai išnykus minėtai ribai, politinė ir pilietinė visuomenės susilieja į vieną amorfišką darinį. Kaip tik tada visa jėga pradeda veikti tai, ką galima pavadinti Siamo dvynių efektu. Susijusioms ir kartu atskirtoms valstybei ir pilietinei visuomenei susilydžius į beformę samplaiką jos yra sunaikinamos ir išnyksta. Tačiau sunaikinamos savitu būdu ne apskritai liaujasi egzistavusios, bet toliau gyvuoja iškreiptais ir karikatūriškais pavidalais. Iki to buvusi „normali“, valstybė tampa kvazipolitiniu, o pilietinė viusomenė – kvazipilietiniu dariniu.

Būtent ši gelminė abiejų darinių transformacija ir yra tikrasis Siamo dvynių efektas. Jį tiksliau apibūdinti būtų galima pasakant, kad išnykus jungties-skirties „dialektine“ žaisme grindžiamai valstybės ir pilietinės visuomenės sąveikai, jos pradeda nuosekliai ir metodiškai naikinti viena kitą. Tai yra svarbiausias ir pražūtingiausias minėto efekto pasireiškimas, kurį reikia aiškiai suvokti ir deramai įvertinti jo ypatingą svarbą. Kaip tik nenoras ar nesugebėjimas įžvelgti ir pripažinti valstybės ir pilietinės visuomenės abipusio su(si)naikinimo reiškinio lėmė, kad mokslinėje literatūroje ir viešojoje nuomonėje paplito ir įsitvirtino vienpusiška, „budelio“ ir „aukos“ vaizdiniais grindžiama totalitarinio valdymo bei režimo samprata. Esą atsiradus tokiam režimui „bloga“ totalitarinė valstybė sunaikino arba suvarė į gilų pogrindį „gerą“ pilietinę visuomenę, kuri, kęsdama režimo priespaudą, jo nekentė ir tik laukė progos sukilti. Toks supaprastintas ir iškreiptas valstybės ir pilietinės visuomenės santykio totalitarizmo sąlygomis aiškinimas faktiškai yra ne kas kita, o pamatinis ir praktiškai nekvestionuojamas šiuo metu vyraujančios ideologinės paradigmos branduolys. Šia mąstymo schema grindžiamas pokomunistinėse šalyse įtvirtintas ir kryptingai palaikomas ideologinis, arba „didysis“ pasakojimas apie pilietinę visuomenę kaip apie „tikrosios“ laisvės tvirtovę ir karalystę.

Atsiribojus nuo šios schemos iš karto atsiveria kitokia žiūros perspektyva. Žvelgiant per jos prizmę matyti, kad totalitarinė valstybė, pavyzdžiui, Sovietų imperija, apskritai nebuvo jokia valstybė griežta šios sąvokos prasme. Ji buvo tik kvazipolitinis organizmas, turėjęs išorinius valstybingumo atributus. Šitokio tipo darinyje nėra tikros politinės visuomenės, nes neegzistuoja visiems bendros žaidimo taisyklės, kurių atžvilgiu visi piliečiai iš tiesų būtų lygūs. Tokios kvazivalstybės įstatymai taip pat nėra tikri įstatymai, nes jie yra ne politinės visuomenės bendros valios teisinė išraišką, o tik išorinį tariamų įstatymų pavidalą turinčios tvarkos taisyklės, kurias valdžią užgrobusios visuomenės grupės jėga primeta kitiems tos visuomenės nariams ir grupėms.

Šio tipo „valstybė“ neatitinka dviejų fundamentalių klasikinės valstybės sampratos kriterijų: joje neegzistuoja iš tiesų visuotinai ir daugumos jos narių laisvai pripažįstama bendrojo gėrio samprata, o valdžią turinti grupuotė ne tik netarnauja bendrajam piliečių interesui, bet valdo kitas visuomenės grupes šioms nesutinkant, tai yra prieš jų valią. Tokias politijas kruopščiai aprašiusi klasikinė, o ypač Viduramžių, politinė teorija vadino jas tironijomis, tačiau, vartojant šių laikų dvasią geriau perteikiantį žodyną, tokias santvarkas labiau tikrų vadinti kvazipolitiniais kriminaliniais režimais. Deja, mokslinėje literatūroje ir viešajame diskurse iki šio tebėra tvirtai įsišaknijęs keistas vaizdinys, kad sovietinė imperija buvo tikra, nors ir represyvi, valstybė. Kitaip sakant, ji aksiomiškai laikoma iš tiesų politiniu dariniu, o ne tik išoriškai ir tariamai supolitinta milžiniška kriminaline „zona“, kuriai aiškinti tik iš dalies tinka normalioms politijoms analizuoti pritaikytos teorinės sąvokos ir empirinio tyrinėjimo metodai.

Atsiribojus nuo paplitusio, bet klaidingo požiūrio, kad totalitarinis kvazipolitinis darinys iš tiesų yra valstybė, savaime susvyruoja ir ideologiškai suromantintas pilietinės visuomenės, kaip laisvės bastiono, vaizdinys. Totalitarinio režimo sąlygomis pilietinė visuomenė iš principo negali būti jokia laisvės sala todėl, kad jos paprasčiausiai nėra. Privatūs individų interesai ir natūralus siekis juos patenkinti, be abejo, išlieka. Tačiau šito nepakanka, kad įsitvirtinus tokiam režimui išliktų ir toliau egzistuotų pilietinė visuomenė. Be individų egoistinių interesų ir jų konkurencinės kovos, yra būtinas antrasis tikros pilietinės visuomenės sandas – šią konkurenciją reglamentuojančios bendros taisyklės, kurių atžvilgiu individai privalo būti iš tiesų, o ne tik menamai lygūs. Garantu, kad tokių taisyklių būtų visuotinai laikomasi, gali būti tik valstybiškai susiorganizavusi politinė bendruomenė.

Kadangi valstybė ir pilietinė visuomenė susijusios nesutraukomu ryšiu, akivaizdu, kad valstybei kaip visuomenės politinės organizacijos formai virtus savo karikatūra – totalitarine tariama valstybe, tokia pat karikatūra neišvengiamai virsta ir pilietinė visuomenė. Tokia deformuota kvazipilietinė visuomenė yra autentiškos, „žaidžiančios“ pagal vienodas ir visiems privalomas taisykles – pilietinės visuomenės surogatas. Ji negali būti niekas kita, o tik, kaip pasakytų šv. Augustinas „plėšikų gauja“, tapusios totalitarinės pseudovalstybės veidrodinė projekcija. Todėl laikyti tokią visuomenę laisvės atrama atrodo mažų mažiausiai keista. Tokioje visuomenėje laisvė išlieka nebent labiausiai sumenkusiu pavidalu – kaip individų „spontaniškumas“, kurio niekada nepajėgia visiškai užgniaužti net pats griežčiausias totalitarinis valdymas. Toks spontaniškumas reiškiasi kaip individų ir jų grupių gebėjimas ir įgūdis apeiti totalitarinėje politijoje formaliai įtvirtintas bendrabūvio normas susikuriant privačių, taigi negalinčių pretenduoti į visuotinumą, alternatyvių tarpusavio elgesio taisyklių visetą. Jis skleidžiasi kaip nuolatiniu išsisukinėjimu ir gudravimu grindžiamas elgesys, neturintis nieko bendro su autentiška ir visaverte normalios valstybės piliečio ir tikros pilietinės visuomenės nario laisve. Jeigu politinė ir socialinė laisvė suprantama kaip asmens gebėjimas kartu su kitais žmonėmis protingai kurti bendrą gyvenimo tvarką ir sąmoningai bei valingai paklusti jos taisyklėms, tai totalitarinėje santvarkoje išliekanti „spontaniškumo laisvė“ yra ne tik tokios laisvės priešingybė ar blankus jos šešėlis, bet tiesiog karikatūrinis jos atvaizdas. Neatsitiktinai tokią „laisvę“ sovietmečiu įkūnijęs „piliečio“ tipas buvo keistas personažas, vadintas socialistinės nuosavybės grobstytoju.

Kadangi politinė ir pilietinė visuomenės totalitarinėje politijoje sunaikinamos arba neįtikėtinai atrofuojasi ir sumenksta, yra pagrindo tokios politijos atsiradimą laikyti savotiška ikicivilizacinės būklės restauracija, arba grįžimu į tai, ką galima pavadinti antrine prigimtine būkle. Kaip ir kokiu mastu įmanoma išsilaisvinti iš šios būklės – didžiulė mįslė. Juk norint tai padaryti būtina ištrūkti iš užburto rato. Totalitarinis režimas atsiranda tada, kai pakertami normalios valstybės pagrindai totalizuojant, tai yra, tariamai supolitinant prigimtinei ikipilietinei visuomenei būdingą bendromis taisyklėmis nereglamentuojamos konkurencijos principą. Kitaip tariant, laukinės konkurencijos, t. y. grynosio jėgos principą paverčiant kvazipolitiniu „stipriojo teisės“ principu. Tačiau totalitarinių režimų sąlygomis tuo pačiu principu vadovaujasi ir sugriautą pilietinę visuomenę pakeičianti kvazipilietinė visuomenė, kuri faktiškai įgyja daugelį prigimtinės, arba ikipilietinės, visuomenės bruožų. Skirtumas tik tas, kad toje visuomenėje nežabotos konkurencijos, arba grynosios jėgos, principas tampa „silpnųjų“, tai yra, neturinčių politinės galios individų ir grupių tarpusavio santykius bei jų santykius su „valstybe“ reguliuojančiu principu.

Šiuo atžvilgiu totalitarinė „valstybė“ ir jos tariamai užgniaužta „pilietinė visuomenė“ nieko nesiskiria ir yra vienarūšės bei bendramatės. Todėl tampa neaišku, iš kur tokioje „pilietinėje visuomenėje“ galėtų rastis kokybiškai kitoks – laisvės – principas, kuris taptų atspirties tašku ir moralinės bei politinės stiprybės šaltiniu, leidžiančiu tokiai visuomenei sukilti prieš totalitarinės „valstybės“ primestą ir jos ginamą „vergijos“ principą. Atsakyti į šį klausimą ar bent jau jį iškelti yra svarbu, bandant praskleisti daugelį sovietinę „pertvarką“ bei jos pažadintas „aksomines revoliucijas“ vis dar gaubiančių paslapčių šydą.

Bus daugiau.

Šaltinis: www.bernardinai.lt