Bronislovas Genzelis. Būrimas iš pupų nepriklausomoje Lietuvoje

Valstybės atkūrimo akto signatarui Bronislovui Genzeliui niekada netrūko drąsos kalbėti tai, ką mano. Profesorius neslepia, kad daug kam nepriklausomoje Lietuvoje nepritaria, o kai kurie dalykai jam smarkiai užgauna širdį, tačiau akmens užantyje nesinešioja. Filosofo išsilavinimas sulaiko jį nuo kartėlio ir skubotų išvadų.

„Pasiekėme absoliutaus neatsakingumo laikotarpį. Valstybės politikoje negali dalyvauti žmonės, bijantys prarasti turtą, šeimą, galvą“, – sakė B.Genzelis.

„Kovo 11-oji man – neišvengiama, lemtinga diena. Nemačiau Lietuvai kitokio pasirinkimo, kito kelio, – tvirtino B.Genzelis. – Žinoma, jis buvo pavojingas, tačiau tada man buvo aišku: visos imperijos griuvo, ir šita, sovietinė, grius.“ Kovo 11-oios proga profesorius sutiko pasidalyti mintimis apie Sąjūdžio laikus bei mūsų dabartį.

Imperijos gyvavimas ir mirtis

- Profesoriau, tokį įsitikimą dėl imperijos žlugimo jums suformavo filosofijos ir istorijos studijos?

- Taip. Žinojau, kad ir Sovietų imperijos galas neišvengiamas. Tik kada? Teoriškai žinojau dar vieną svarbų dalyką: reikia trijų sąlygų, kad imperijai žlugus susikurtų nauja valstybė: palankiai susiklosčiusių sąlygų, tautinės valstybinės savimonės ir aktyvių žmonių grupės, pajėgios tai įgyvendinti. Imkime pavyzdžiu, tarkime, 1863 m. sukilimą, apie kurį parašiau disertaciją. Tada tautinės valstybės idėja buvo jau beveik išsirutuliojusi, buvo ir aktyvių žmonių grupė, tačiau sąlygų – jokių. O 1918 m., Rusijai ir Vokietijai gerai aplamdžius viena kitai šonus, sąlygos Lietuvos valstybei atsirasti buvo palankios, valstybės idėja buvo, atsirado ir grupė drąsuolių, pasirengusių tai įgyvendinti.

- Kodėl 1940 m. nepavyko atkurti Lietuvos valstybės?

- Tam nebuvo jokių sąlygų, nors idėja gyvavo, pakako ir atsidavusių žmonių. O sovietmečiu, prasidėjus Gorbačiovo reformoms, susidarė sąlygos, palankios Nepriklausomybei atgauti. Atsirado ir aktyvių žmonių, ypač tarp inteligentų humanitarų.

- Kaipgi jūs atsidūrėte pirmosiose Sąjūdžio dalyvių gretose?

- Mano biografija buvo „sutepta“ jau mokykloje. Buvau iš jos išmestas, o istorija tokia: mano bendramokslę pašalino iš komjaunimo ir iš mokyklos už nuslėpimą, kad ji yra nesantuokinė nepriklausomos Lietuvos policininko dukra. Kas gi Kaišiadoryse to nežinojo? Bet mergaitę įskundė komsorgas , jos atstumtas kavalierius. Mergaitės draugė, vėliau, beje, tapusi žurnaliste, pasipiktinusi parašė laišką rajono komjaunimo CK, kad tai – šlykštus asmeninių sąskaitų suvedinėjimas, ir visa mūsų klasė po juo pasirašė (tai buvo jau po Stalino mirties). Tačiau laiškas atsidūrė saugume, ir mokykloje pasirodęs saugumietis ėmė mus tardyti. Mergaitės puolė verkti, o aš, norėdamas pasirodyti tikras vyras, pasakiau: aš parašiau tą laišką, o mano draugas pasisakė rinkęs parašus.

Maskvos pamokos

- Bet kaip jūs, vaikinas iš Aukštadvario, su tokia dėme biografijoje patekote į Maskvos universitetą?

- Tokią mintį man pamėtėjo tuometė rajono komjaunimo sekretorė, kurios net nepažinojau. Ji, tyrusi mano atvejį, kažkodėl stojo mano pusėn gal todėl, kad buvau rajono jaunųjų rašytojų būrelio prie rajono laikraščio pirmininkas. Patarė man mokslus tęsti kitur, nes Lietuvoje man tą dėmę vis tiek primins. Kaip tik buvo palankus laikotarpis, kai stojant į aukštąją nereikalaudavo charakteristikos. Į Maskvos universitetą be medalio kelio nebuvo, o aš mokyklą baigiau sidabro medaliu.

Man studijuojant Maskvoje 1956 m. ten kaip tik susikūrė „Balticum“ klubas, subūręs zemliakus lietuvius. Čia tarpo ir vadavimosi iš sovietų idėjos. Pasekėme vengrų, kurie tokį klubą jau turėjo, pavyzdžiu. Iš jo, beje, išėjo Vengrijos studentų sukilimo organizatoriai. Mano kambario kaimynai, be žymaus fechtuotojo Gyčio Vaitkūno, buvo islandas ir vengras. Su islandu Hanibalsonu, Reikaviko universiteto rektoriumi, kurio brolis vėliau tapo Islandijos premjeru, nuolat palaikėme ryšius. Kaip manote, iš kur islandai, kurie pirmieji pripažino mūsų valstybę, žinojo apie kažkokią Lietuvą ir įvykius joje?

- Asmeninai ryšiai politikoje išties daug reiškia. Betgi jūs, iš studijų grįžęs tėvynėn, radote čia ką palikęs. Vilniaus universitete aktyviai darbavosi komsorgai ir saugumiečiai.

- Išskirčiau 4 to meto Lietuvos gyventojų grupes. Vieniems buvo svarbu turėti nepriklausomą valstybę, nesvarbu, kokia santvarka. Kitiems labiausiai rūpėjo ne valstybingumas, o materialinė gerovė, imperijos galimybės jų netenkino. Trečioji grupė – tai čiabuviai, prisitaikę kombinatoriai, kuriems politika nerūpėjo. Ketvirtoji grupė, mano galva, buvo pavojingiausia, ją sudarė tie, kuriuos pavadinčiau internacionalistais. Jų pozicija tokia: nebūk kvailys, kas ta Lietuva, karjeros čia nepadarysi… Savo iniciatyva jie ir kalbėjo, ir mokslo darbus rašė rusiškai.

- Imperijos griūčiai tokie turėtų priešintis…

- Taip, jų karjerai tai buvo nenaudinga. Tie internacionalistai dabar vadinami globalistais. Tai naujoji komjaunuolių gvardija, tarnaujanti ne iš idėjos, o dėl karjeros, be jokių sentimentų tautai ar valstybei. Jie kalba angliškai ir taikosi sprukti iš Lietuvos. Dabar jie aiškina: „Lietuva mažytė, vis tiek išnyks, tad ko gi varžytis?“

- Bet juk iš tikrųjų esame maža tauta, tik per stebuklą neišnykusi.

- O kodėl turėtume? Ar mes vieni tokie? Pažvelkime į Europą, kiek ten mažų tautų, turinčių savo valstybes: Belgija, perpus mažesnė už Lietuvą, Šveicarija, Danija, Albanija… Kodėl Lenkijoje patriotai ir nacionalistai nėra tapatinami su chuliganais, net Latvijoje to nėra, o Lietuvoje visi jie suplakami į viena?

Šių laikų komjaunuoliai

- Tačiau yra to lietuviško ribotumo: uždarysime sienas, nieko neįsileisime… Iš kur ta baimė, tas menkumo jausmas?

- Dar negaliu rasti atsakymo. Štai skaičiau filosofo Vytauto Ališausko sapaliojimus, kad Birutė – jokia Vytauto motina, ir pasibaisėjau: iš kur visa tai? Kiekvienas istorikas žino: jei archyve apie tai nieko neradai, tai dar nereiškia, kad to nebuvo. Vatikano archyvams nerūpėjo lietuvių didikų žmonos.

Gerai – tarkime, kad vaidilutė Birutė – gražus mitas. Juk ir Levy-Strossas, ir Julius Greimas sakė, kad, užuot atmetus mitą, reikia gebėti jį išlukštenti, juk jis turi svarbią prasmę.

Iš kur tas siekis tai demaskuoti, suniekinti? Gal žmogui su moterimis nesiseka? Nežinau, nežinau… Tik matau, kad vėl stengiamasi išbraukti Lietuvos didžiosios kunigaikštystės istorinį tarpsnį, kaip ir sovietmečiu – buržuazinį, nors net istorikas Žiugžda anuomet to nepatempė. Niekam lig šiol nekilo mintis J.Basanavičių pavadinti psichikos ligoniu, kalbėti, kad V.Kudirka dalyvavo nacionaliniame judėjime, nes buvo nevykęs gydytojas, tačiau filosofei Nerijai Putinaitei kilo! Iš kur ta neapykanta tautiškumui, tarpukario, senajai Lietuvai? Prisimenu, 1987 m. Mokslų akademijoje kartu su Vytautu Bubniu vedėme diskusiją apie istorinę tiesą. Salėje pasirodė Antanas Terleckas ir pratrūko – ne itin karingai, bet savo poziciją išsakė. Čia kad pašoko jaunas istorikas Alfredas Bumblauskas: „Provokatorius! Kaip leidžiate jam kalbėti?“ Tačiau tada pirmininkavęs akademikas Juozas Jurginis atrėmė: „Gyvename demokratinėje valstybėje, kiekvienas turi teisę reikšti nuomonę ir tada, kai ji galbūt neteisinga…“ Salė suošė nuo pritariamų plojimų.

- O ką atsakytumėte tiems, kurie dabar tvirtina: „Ne už tokią Lietuvą kovojom?“

- Matyt, tai dėsninga. Maironis, grįžęs iš užsienio į gimtinę, irgi sielojosi, kad ne tokią Lietuvą įsivaizdavo. O kaipgi sukurti tą naująją Lietuvą? Čia tai klausimas! Tada mes, Sąjūdžio dalyviai, įsivaizdavome, kad dera ją atkurti pagal švediškojo socializmo modelį, nors buvo ir laisvosios rinkos šalininkų. Mūsų delegacijai nuvykus į Švediją, visų jos parlamento partijų atstovai protino mus negriauti kolūkių, o paversti juos kooperatyvais. Deja, buvo sugriauta. Čia ypač pasižymėjo Virgilijus Čepaitis ir Edmundas Grakauskas, sekę internacionalo dvasia: pasaulį seną išardysim… Ir nieko daugiau nenuveikę. Manau, tam pasitarnavo ir vienas neaptartas psichologinis veiksnys. Ar politiniai kaliniai ir tremtiniai atrodo jums labai panašūs? Žinoma, dažnai jie ir minimi kartu. Tačiau požiūriu į valstybę tai visiškai skirtingi žmonės. Monsinjoras Svarinskas yra sakęs: „Nerasiu bendros kalbos su Brazausku, o su Burokevičiumi – galėčiau! Esu sėdėjęs ir žinau, už ką, ir Burokevičius žino, už ką sėdėjo.“ Kitaip yra su tremtiniais: jie nukentėjo už nieką . Buvo išvežti šeimomis nežinia dėl ko, prikelti vidurnaktį iš lovos ir – į Sibirą.

- Dėl to tremtiniai teisėtai jaučia didžiulę skriaudą.

- Taip, bet jų skriauda, keršto jausmu ir noru susigrąžinti prarastą turtą bei žemę buvo pasinaudota griaunant kolūkius. Gerai pažįstu politinius kalinius, galiu užtikrinti – jie nėra griovėjai.

- Norite pasakyti, kad buvusiems tremtiniams trūko valstybinio požiūrio?

- Galiu spėti, kad tada jis buvo menkas, o ir šiandien juo pasigirti negalime. Ką gi, 20 metų valstybei – labai mažai.

Laikas gydo

- Tikitės, laikas užgydys šias žaizdas?

- Taip, tačiau ne ta prasme, kad turi ateiti kita, kitokia karta. Po Prancūzijos revoliucijos turėjo praeiti net 80 metų, kad jos gyvenimas normalizuotųsi.

- Bet ar jums, profesoriau, 1990 m. buvo aišku, kad kovo 11-osios reikalas išdegs?

- Kad išdegs, žinoti negalėjau. Buvo dienų, kai mano žmona galvojo, jog išėjęs iš namų galiu ir nepareiti.

- Ar nebijojote, kad, pasirašę Valstybės atkūrimo aktą, pasirašėte sau nuosprendį?

- Puikiai suvokėme: jei buvo pasiųsti tankai į Vengriją, į Čekoslovakiją, tai Lietuvėlę sudoroti – vieni niekai. Netikėjau, kad M.Gorbačiovas pasiųs prieš mus tankus, bet mačiau jo aplinką, visokius jazovus, ir puikiai suvokiau, kad M.Gorbačiovo rytoj gali ir nebūti, kaip, tarkime, tuometėje Čekoslovakijoje neliko J.Dubčeko, o atsirado toks Lenertas, pakvietęs sovietų tankus. Ir delsti su aktu nebuvo galima, nes jei suvažiavime Maskvoje būtų priimta nauja konstitucija, referendumo būdu išstoti iš SSSR taptų įmanoma tik visai imperijai už tai balsuojant: taip neva bus saugomas valstybės vientisumas. Tačiau suspėjome „išlįsti“ pagal senąją konstituciją.

O paskui kilo kova dėl valdžios… Čia pasirodžius Šleževičiui, Vagnoriui, ir prasidėjo erozija.

Būrimas pupomis

- Bet juk tokio Vagnoriaus nė nerinkome: išlindo lyg Pilypas iš kanapių.

- Ieškodami atsakymo nugrimzkime į laikus, kai senovės graikai kovėsi su persais. Senovės Graikijoje tada klestėjo tikra demokratija, tačiau vadovais būdavo renkami labiausiai pasižymėję, narsiausi, sumaniausi, tokie, kaip Periklis. Kai Periklis nugalėjo persus ir įvedė tvarką, visokie lepšiai ėmė kelti galvas: ir mes galėtume valdyti! Graikijoje netrukus imta rinkti valdžią užrištomis akimis, traukiant spalvotas pupas iš statinės. Ištraukei juodą – koks liurbis būtum, lemties valia esi laivyno vadas! Valdžios vyrams buvo įvesti kitokie apribojimai, tačiau graikų valstybės tai neišgelbėjo: ši žlugo.

- Graikai kliovėsi pupomis, kurios neva rodė dievų valią. Bet kuo gi mums lieka kliautis rinkimuose į prezidento postą, į Seimą?

- Pasiekėme absoliutaus neatsakingumo laikotarpį. Negali valstybės politikoje dalyvauti žmonės, bijantys prarasti turtą, šeimą, galvą. Ar man patinka Vytautas Landsbergis, ar nepatinka, – jo drąsos tuo lemtingu laikotarpiu negaliu paneigti.

- Ar šiuo metu mūsų valdžioje neatsakingų bailių nėra daugiau nei pupų statinėje?

- Tokių žmonių čia neturėtų būti. Bailumas leidžia klestėti godžiųjų savivalei. Štai žavimės JAV ekonomika, tačiau kažkodėl nusispjauname į gerus JAV įstatymus, tarkime, į tą, kuris apriboja monopolijų diktatą. Štai ir siautėja Lietuvoje monopolijos, žlunga bankai, kurių savininkai valdė net 60 proc. jų turto.

- Ko gi palinkėtumėte mums, gerbiamas signatare, Kovo 11-osios išvakarėse?

- Prisiminti, kad esame ne vergai, o Lietuvos valstybės šeimininkai. Tai ir mano, ir jūsų, žurnalistų, pareiga. Yra darbų, kurių niekas už mus nepadarys.

Kalbino Rūta Klišytė.

Šaltinis: www.valstietis.lt