Mindaugas Kubilius. Valstybės vilties beieškant

Kodėl Naujų Metų proga žmonės taip trankiai džiaugiasi? Kodėl į nakties dangų laidome šviesas? Kodėl puolame vienas kitam į glėbį ir lengva ranka dalijame geriausius palinkėjimus? Todėl, kad Naujųjų metų slenkstis mums reiškia viltį. Ar galime nelinkėti sau gėrio? Žmogaus psichika yra surėdyta iš viltingų lūkesčių. Žmogus gyvas yra viltimi. Nes be vilties žmogus tampa niekuo. Viltis – visagalė gyvasties jėga, kuri nepaliaujamai verčia mus judėti į priekį: statyti gerovę, būti laimingais, laimėti.  

Todėl šiandien norisi pasiklausti: kokią viltį mes puoselėjame šiuose Naujuose metuose? Tačiau tūlas skaitytojas gali suabejoti: kodėl „mes“? Juk kiekvienas iš mūsų savaip gyvename, savaip ir puoselėjame savus lūkesčius bei gerovę. Nežinia, ar iš viso tikrovėje egzistuoja „kolektyvinė laimė“, „kolektyvinė viltis“ ar panašios bendrybės.  Ir, iš principo, kas tie „mes“?

Dar vis skausmingai pamename, kaip okupantai vertė mus būti ne „savimi“, o kaži kokiu „kolektyvu“. Nepriklausomybė išvadavo mus iš nužmoginančios kolektyvinės nelaisvės ir išlaisvino mumyse sau būnantį ir savitos laimės siekiantį individą. Todėl ir postringavimai apie „kolektyvinius“ dalykus gali būti mums tiek atgrasūs, tiek ir netikroviški. Pažįstu savo nuosavybę ir tiek. Ar neakivaizdu, kad ir „kolektyvine“, tiksliau, valstybine nuosavybe kažkas irgi rūpinasi išimtinai tik kaip „sava“. Paprastai tariant - vagia. 

Ir visgi „mes“ esame valstybė. De jure ir de facto. Tik ar suvokiame šį bendrystės faktą? Ar puoselėjame bendrąjį gėrį, kurį liudija mūsų bendrabūvį teigianti Konstitucija, ir kurio dalininkais de jure ir de facto esame? 

Po mažne 23 vadavimosi iš sovietinio kolektyvizmo gniaužtų metų turime savęs rimtai paklausti: ar tikrai tie „mes“ žinome, kad valstybė tegali egzistuoti tik kaip puoselėtinas piliečių bendrystės faktas?

Suprantu, kad tūlam išimtinai tik savo laime besigėrinčiu individui klausimas apie „bendrystę“ ir „bendrabūvį“ skamba taip pat netikroviškai. Penkias dešimtis metų mus prievarta telkė į nužmoginto bendrumą talką - „socialistinio darbo kolektyvą“. Pastaruosius nepriklausomus dešimtmečius mes desperatiškai siekėme įsisavinti prarastąjį turtą ir kartu prarastąjį žmogiškumą - pamatinę teisę pasirinkti save ir savo gėrybes.  

 Sovietmečio nusavintiems žmogeliukui „nepriklausoma valstybė“, deja, tėra tik proga atrasti ir kaupti sau gėrybes. O ir pagrindinė emigracijos iš Lietuvos paskata yra gėrybių kaupimo lūkestis. Sovietmečio psichiatrinės ligoninės palatoje vis dar tūnantiems bendrapiliečiams „bendrojo gėrio“ samprata - tik tušti žodžiai. Nes tokiame gėryje nėra apčiuopiamų gėrybių. Tokiems žmogeliukams Lietuvos vardas nėra brangus.  

  

Lietuva yra brangi tiems, kurie ją išgyveno kaip būtiną asmeninio orumo ir visavertės sklaidos sąlygą. Lietuva yra brangi kaip vertų santykių visuma, kaip orios bendrystės ar piliečių bendrabūvio faktas. Būtent dėl sieloje įsavinto brangaus Lietuvos gėrio jie ir kovėsi prieš pastarąjį neigiantį okupantą. Geriau jau miško prieglobstis ir žūtbūtinė kova už orumą, nei susiniekinanti Lietuvos ir savęs išdavystė! 

     

Šiuo straipsniu ir kreipiuosi į tuos „mes“, į žmonių bendrystės kilnumą išgyvenantį orų žmogų, į Lietuvos pilietį tikrą šio žodžio prasme. Tik jis supras žodį apie valstybės viltį. 

Kitame straipsnyje pabandysime Naujos vilties mūsų valstybėje metus.