Eglė Wittig-Marcinkevičiūtė. Simbolinis apsivalymas: kodėl tam priešinasi net „revoliucijos vilkai“ (I)

Su post scriptum Arvydui Juozaičiui

Pradėsiu iš toli. Visos valstybės, kurios bando iš autoritarinės būklės pereiti į demokratinę, visos, kurių nesena praeitis paženklinta žmogaus teisių laužymo ir masinio smurto (nesvarbu, ar tą smurtą inicijavo kita valstybė, ar vyko pilietinis karas), tam tikru atžvilgiu yra panašios – niokojanti dvasinė sausra ne tik palieka suskeldėjusią žemę, bet ir atveria gilų tarpeklį, skiriantį tuos, kurie buvo smurto vykdytojai arba yra už jį vienaip ar kitaip atsakingi, nuo tų, kurie nesmurtavo ir nėra atsakingi už tokius veiksmus. Nekaltųjų grupė irgi dvilypė – tai smurto aukos ir tie, kuriems pavyko smurto išvengti. Tačiau morališkai ir teisiškai reikšminga yra pirmoji takoskyra – tarp tų, kurie sulaužė taikaus sambūvio principus, ir tų, kurie nenusižengė. Tai kraujuojanti kolektyvinė žaizda, kurios neišsigydžiusi bendruomenė negali puoselėti vilties, kad pavyks greitai prisikelti ir judėti į priekį. Todėl natūralu, kad ieškoma būdų, kaip vėl suvienyti perskeltas dalis. Racionaliai mąstant, atsikratyti desocializuojančios praeities naštos turėtų rūpėti visai bendruomenei, nes jos narių ateitis ir gerovė priklauso nuo to, kaip greitai pavyks atgaivinti politinį valstybės kūną.

Visada bus tokių, kurie įrodinės, esą geriausias būdas susivienyti yra pamiršti atsivėrusį moralinį plyšį. Taip manantieji visus, kurie ragina apsivalyti, kaltins „tautos kiršinimu“. Tačiau „užmaršties filosofija“, bent jau Vakaruose, nelaikoma adekvačia reakcija į trauminę (tiek individualią, tiek kolektyvinę) patirtį, o ir įdiegta į praktiką ji dažniausiai duoda apgailėtinus rezultatus.

Pats archajiškiausias, istoriškai dažniausiai praktikuotas yra teisinis apsivalymas. Jis būna asmeninio arba struktūrinio pobūdžio. Represijų vykdytojai už konkrečius nusikaltimus baudžiami laisvės atėmimu (ankstesniais istorijos etapais asmenims, atsakingiems už kolektyvinį smurtą, dažniausiai taikydavo mirties bausmę). Tokiais atvejais, aišku, turi būti įrodyta tų asmenų kaltė, nustatyta, kokia forma ir kokiu laipsniu jie prisidėjo prie nusikaltimo. Struktūrinis arba grupinis teisinis apsivalymas yra kitoks. Jis galimas ir nenurodant konkretaus žmogaus asmeninio indėlio į nusikalstamą veiką, svarbiausia – užimtos pareigos ar atliktos funkcijos (priklausymas tam tikrai politinei struktūrai), jeigu istoriniai dokumentai įrodo, kad asmenys, užimantys tam tikras pareigas, buvo neišvengiamai įtraukiami į nusikalstamą veiką, antraip tų pareigų negalėtų atlikti. Jeigu taikomas struktūrinio pobūdžio teisinis persekiojimas, bausmės būna kitokios, pavyzdžiui, tokiems asmenims draudžiama užimti pareigas, reikšmingas valstybės ateičiai modeliuoti, mažinamos jų pensijos ir pan. Abi teisinio apsivalymo formos turi du tikslus: visų pirma siekiama suteikti smurto aukoms bent šiokią tokią kompensaciją už jų patirtą skausmą, priverčiant smurtautoją, kad ir jis patirtų tam tikrą skausmo dozę. Taip grąžinamas etinis balansas (teisingumas), egzistavęs prieš prasidedant represijoms ir sugriautas nusikalstamos veikos. Vakarų civilizacija jį laiko bendruomenių ir valstybių stabilumo pamatu. Antras tikslas yra grynai prevencinis – jeigu represinės struktūros nušalinamos ir neturi priėjimo prie įtakos svertų arba patiria kitokį laisvės apribojimą, jos nebegali daryti didelio poveikio valstybės raidai.

Įdomus būdas nusimesti praeities naštą yra buitinis apsivalymas, kai bandoma pakeisti laikyseną ir įvairius įpročius, atsiradusius autoritariniu ar smurtiniu laikotarpiu kaip reakcija į primestą gyvenseną. Nors ir koreguotini, tokie įpročiai ne visada kenksmingi visuomenės raidai. Kartais jie yra tiesiog tipiški arba net juokingi, kaip antai buvusių Sovietijos piliečių įprotis krūptelėti kaskart, kai pasienyje į autobusą įlipa muitininkas, arba nuolankiai paklusti kiekvienam viršesniam už save, arba bijoti kalbėti telefonu tam tikromis temomis, arba stoti į eilę, nė neišsiaiškinus, kas parduodama. Vis dėlto kiekvienas autoritarinis režimas daro stiprų demoralizuojantį poveikį, todėl daugelis tokių išsiugdytų įpročių atspindi nenormalų bendruomenės narių santykį su situacija ar vienų su kitais.

Tačiau buitinis apsivalymas, nors iš dalies reikalingas, susijęs su tam tikra klasta. Visų pirma, ignoruojama moralinė asimetrija tarp tų, kurie pažeidė žmogaus teises, ir tų, kurie to nedarė. Imtis buitinio apsivalymo paprastai raginami visi, nesvarbu, kurioje moralinio tarpeklio pusėje jie yra atsidūrę. Be to, asmenys, atsakingi už nusikaltimus, paprastai sudaro gyventojų mažumą, todėl reikalavimas „buitiškai“ apsivalyti yra dviprasmiškas, nes adresuojamas daugiausia tiems, kurie neperžengė etinių ir socialinių normų. Vadinasi, ne tik nesistengiama autoritarinių nusikaltimų aukoms kompensuoti patirtos skriaudos, bet dar ir reikalaujama, kad jos kritiškai įvertintų savo elgesį. Vietoj apsivalymo įsigali dvigubas neteisingumas.

Lyginant dvi aptartas apsivalymo formas, akivaizdu, kad posovietinėje Lietuvoje per pirmuosius du dešimtmečius buvo visiškai atsisakyta teisinės desovietizacijos, o buitinė desovietizacija nepaprastai išpopuliarėjo. Daugelį neigiamų nūdienos bruožų aiškinti kaip sovietinių įpročių pasekmę tapo ypač madinga, galima sakyti, tai lietuvių mėgstama intelektualinio sporto šaka, kurią kultivuoja tiek politikai, tiek intelektualai, tiek eiliniai piliečiai.

Istorikas Nerijus Šepetys teigia: „Jau po 1991 m. komunizmo įvertinimo temos pradeda trauktis ir nykti, iš jų net imama šaipytis. Kaip tik tada atsirado politiškai korektiška „sovietmečio“ sąvoka: girdi, sovietiniai buvo tik laikai, o ne žmonės. „Amnestija“ šiuo atžvilgiu reiškia, kad net moraliniu lygiu – ką ir kalbėti apie teisinį – nebuvo keliamas komunizmo (kur jau ten konkrečių jo veikėjų) nusikaltimų klausimas. Būta lengvabūdiškos užmaršties, kai atmintį išstumia jos pakaitalai – sumeluota, padailinta atmintis.“1

Naujojo židinio/Aidų vyriausiasis redaktorius, pabrėždamas, kad taip ir nebuvo atlikta teisinė ir moralinė desovietizacija, atkreipia dėmesį į „sovietmečio“ kaip politiškai korektiškos sąvokos atsiradimą ir į tai, kad ji buvo „nukalta“ kaip tik tada, kai nuspręsta atsisakyti reikšmingų apsivalymo formų. Istoriko įžvalga labai svarbi – žodis „sovietmetis“ ištrina ribas tarp morališkai ir teisiškai skirtingų grupių, nes akcentuoja bendrumus, o ne skirtumus. Tiek sovietinių represijų vykdytojai, tiek tie, prieš kuriuos jos buvo vykdomos, gyveno vienu ir tuo pačiu laikotarpiu. Todėl „sovietmečio“ sąvoka tobulai tiko lietuviškai buitinei desovietizacijai, tapusiai teisinės desovietizacijos pakaitalu.

Nuo to laiko iki šiol nuosekliai skatinamas buitinis apsivalymo supratimas – taip sukuriama apsivalymo regimybė, kartu paslepiamas faktas, kad joks esminis apsivalymas nevyksta. Struktūroms, susijusioms su sovietų represijomis, tai suteikė vilties, kad tie, kurie stovi kitoje moralinio tarpeklio pusėje, palaipsniui nusuks savo kaltinamąjį žvilgsnį nuo tikrųjų kaltininkų, nes dėmesys sutelktas visai kitur. Intelektualinė diversija pavyko. Kaltinamasis žvilgsnis susidrumstė, tarpeklis nuskendo amnezijos miglose. Lyg ir nekaltai atrodžiusio buitinio apsivalymo padariniai iš tikrųjų yra dramatiški: visuomenė, užuot sparčiau judėjusi į priekį, net nesuvokia priežasties, kodėl kiekvienas naujas žingsnis yra toks skausmingas, tarsi žengtume supančioti, kodėl mums taip sunku sutarti net dėl pačių elementariausių dalykų.

Trečias būdas, kaip nustatyti dabarties santykį su traumine praeitimi, yra simbolinis apsivalymas. Tai bandymas išspręsti tą pačią moralinės asimetrijos tarp kaltųjų ir nekaltųjų problemą, tačiau pasitelkiamos ne teisinės, bet simbolinės priemonės. Lietuvoje, kur teisinės apsivalymo formos yra palyginti gerai suvoktos, nors ir nepraktikuojamos, apie simbolinį apsivalymą, kaip galimą alternatyvą, apie praktinę jo procedūrą ir prasmę, remiantis istoriniais pavyzdžiais, beveik visai nekalbama.

Nors simbolinio apsivalymo užuomazgų galima rasti tarp įvairių kultūrų įvairiais istoriniais tarpsniais, išsamiau aptarsiu, nuo kada jis tapo reikšmingas moderniai Vakarų civilizacijai. Tai įvyko 1967 m., kai vokiečių psichoanalitikai Alexanderis Mitscherlichas ir Margarete Mitscherlich išleido knygą „Nesugebėjimas gedėti. Kolektyvinio elgesio pagrindai“ (Unfähigkeit zu trauern. Grundlagen kollektiven Verhaltens). „Užkietėjusių“ froidininkų pora laikėsi nuomonės, esą visuomenės problemoms spręsti taikytinas tas pats klasikinis psichoanalizės metodas kaip ir individams, bandantiems nuslėpti kokį nors skausmingą savo praeities tarpsnį (dažniausiai iš vaikystės ar jaunystės), nes jis verčia jausti kaltę ir gėdą. Kad išvengtų jam skausmingos tiesos, individas karštligiškai kuria „kaltės projekcijas“ – ieško melagingų pakaitalų, kitokių praeities paaiškinimų, kuriais bando uždangstyti tai, kas jam nemalonu. Remdamasis šia pamatine prielaida (kurią čia pateikiau labai supaprastintą, kad neįklimptume į komplikuotų psichoanalitinių kategorijų narstymą), apibrėžiančia individo problemų šaltinį, Sigmundas Freudas nustatė psichoanalitinės savianalizės gaires: norint išgyti ir išsilaisvinti iš slegiančios praeities gniaužtų, būtina demaskuoti „kaltės projekcijas“, t. y. melagingų prasimanymų visumą, išsiaiškinti tikrąją kaltės ir gėdos priežastį.

Mitscherlichai šį gerai žinomą klasikinės psichoanalizės paternoster pritaikė kolektyvinio elgesio analizei. Tuo metu vokiečiai jautė didelį tarptautinį spaudimą ratifikuoti naujas sienas, o tai reiškė, kad teks susitaikyti su anksčiau turėtų teritorijų praradimu. Šią Antrojo pasaulinio karo pasekmę dauguma vokiečių laikė neteisinga jų atžvilgiu. Pasak Mitscherlichų, toks požiūris gajus todėl, kad vokiečiai meluoja sau apie tai, kas pradėjo karą, interpretuodami jį kaip „normalų konfliktą“, dėl kurio jie kalti ne daugiau už kitus. Būtent šis pirminis ir fundamentalus melas – Vokietijos kaip šalies agresorės vaidmens neigimas – daugeliui vokiečių neleidžia pripažinti, kad jiems skaudžios karo pasekmės yra teisėtos ir teisingos. Mitscherlichai, pasitelkdami Freudo žodyną, analizuoja, kaip žmonės bando nutylėti, išstumti (verdrängen) iš savo atminties realybę, tiek buvusią, tiek esamą, pakeisdami ją suklastota, priimtinesne tikrove, kuria bando įtikėti patys ir įtikinti kitus. Toji nutylima realybė – tai ir eilinių vokiečių elgesys Trečiojo Reicho laikais, jų kaltė, kad palaikė aiškiai grobuoniškus Hitlerio siekius, kad abejingai stebėjo, kaip į getus varomi jų bendrapiliečiai, kad iki šiol atkakliai nenori pripažinti, koks siaubingas nacionalsocialistų nusikaltimų mastas. O kartu juos kamuoja gėda, kad buvo nugalėti tų, kurių tiek rasę, tiek kultūrą laikė žemesne už savąją. Todėl kolektyvinę tiesą keičia Didysis Melas – visa kaltė suverčiama Hitleriui, tarsi agresiją būtų vykdžiusi ne valstybė, o kažkoks pavienis individas. Antras knygos skyrius taip ir pavadintas – „Fiureris kaltas dėl visko“ (Der ‚Führer‘ war an allem schuld).

Būtent šį kaltės neigimą ir baimę pripažinti tiesą Mitscherlichai vertino kaip specifiškai vokišką kolektyvinį elgesį, atsidūrus akistatoje su smurtine praeitimi: meluojant sau, bandoma išsiginti atsakomybės už nusikaltimus.

Tokie samprotavimai apie kaltę ir jos neigimą tapo uvertiūra to, ką vokiečiai vadina terminu Vergangenheitsbewältigung, – tai procesas, kai bandoma „nugalėti“, „įveikti“ gėdingą savo pačių praeitį. Idėjos, kurias Mitscherlichai perkėlė iš psichoanalizės, nulėmė, galima sakyti, visą Vokietijos moralinio apsivalymo politiką vėlesniais dešimtmečiais. Psichoanalitinė kategorija „darbas su atmintimi“ (Erinnerungsarbeit) arba „atminties kultūra“
(Erinnerungskultur) tapo naujos politinės kultūros ašimi. Buvo sukurta ištisa edukacinė sistema, kurios esmė – nuolatos priminti Trečiojo Reicho istoriją, kad vokiečiai nepamirštų tiesos apie jų valstybės nusikaltimus ir suvoktų savo kaltę, užuot maskavę visa tai kokiu nors teisinamuoju melu. „Nugalėti“ praeitį padeda tam tikra pažintų, rekonstruotų ir demaskuotų dalykų seka, vadinasi, reikia pradėti nuo dažno prisiminimų kartojimo, nes vienkartinis prisiminimas išblėsta ir aplimpa melagingais pagražinimais.

To programinio „darbo su atmintimi“ tikslas buvo išmokyti vokiečius gedėti, t. y. atgailauti, apgailestauti, įsijausti į tai, kas padaryta, susitapatinti su aukomis, stengtis atlyginti joms skriaudą, imtis savianalizės, kuri padėtų suvokti, kodėl anuo metu griebtasi tokių siaubingų veiksmų, ir išvengti to recidyvų.

Nors knygos pavadinimas buvo suprantamas įvairiai, bet praėjus dešimtmečiui nuo pirmojo jos pasirodymo, 1977 m., Margarete Mitscherlich pakartotinio leidimo įžangoje paaiškino, kad „nesugebėjimas gedėti“ yra ydingas kolektyvinis vokiečių elgesys: „Nesugebėjimas gedėti – tai nenoras stoti į akistatą su netolima praeitimi, bandymas atmesti ją kaip neturinčią reikšmės dabartiniams politiniams procesams ir žmonių laikysenai, vengimas ją analizuoti. Tačiau tik mąstydama apie savo praeitį tauta galės pasimokyti iš istorijos, kad išvengtų pasikartojimo, pradėtų keistis ir atsinaujintų.“

Itin svarbi knygos idėja ­– kolektyvinė atsakomybė. Apie tai byloja pati psichoanalitikų rašymo maniera. Mitscherlichai kritikuoja vokiečių elgseną ir mąstyseną, nuolat vartodami kolektyvinį įvardį „mes, vokiečiai“. Kolektyvinė atsakomybė reiškia, kad už politinius nusikaltimus atsako ne tik tie, kurie juos padarė, bet visi, perėmusieji tą politinę valstybės struktūrą, kurios vardu ir įsakymu, naudojant jos potencialą, buvo vykdomi nusikaltimai. Šiuo atveju kolektyvinė atsakomybė tenka visiems Vokietijos piliečiams – tiek asmeniškai kaltiems, tiek nekaltiems, net ir tiems, kurie dar negimė.

Nors Mitscherlichai buvo neretai kritikuojami, kad psichoanalizės kategorijas interpretuoja pernelyg laisvai, kad esama mokslinės metodologijos neaiškumų ir kiek per lengvai šokinėjama nuo individo prie kolektyvo, jų veikalas tapo simbolinio apsivalymo filosofijos pagrindu, juridinės procedūros alternatyva, padedančia išbristi iš autoritarinės ir smurtinės praeities. Dar daugiau – tai galimybė iš esmės pasikeisti ir tapti nauju politiniu kūnu, kad būtų išvengta praeities pasikartojimo. Šios filosofijos esmė tokia – totalitarinė valstybė, politinė partija ar bet kuri kita galios struktūra, kalta dėl didelių sisteminių žmogaus teisių pažeidimų, gali palaipsniui įveikti tarpeklį, atsivėrusį tarp jos ir bendruomenės, jeigu ji: (a) besąlygiškai ir sąžiningai pripažįsta savo kaltę, (b) ima gedėti dėl nusikalstamos savo veikos padarinių, (c) sukuria vadinamąjį „atgailos žodyną“, kalbėjimo, gestų ir laikysenos kodeksą, apibrėžiantį kolektyvinį ir asmeninį atsiprašymą, kad įtikinamai išreikštų savo apgailestavimą dėl praeities, pasiryžimą atitaisyti skriaudas ir pasikeisti.

Netrukus po to, kai buvo išleistas Mitscherlichų veikalas, Vokietijoje atsirado politinis lyderis, kurio laikysena atitiko visus simbolinio apsivalymo filosofijos reikalavimus. Šalies kancleriu tapęs socialdemokratų galva Willy’s Brandtas, kai 1970 m. atvyko į Varšuvą ratifikuoti sienų, prieš pasirašymo procedūrą žengė istorinį žingsnį: dėdamas vainiką prie memorialo Varšuvos geto sukilėliams, atsiklaupė ir tylėdamas pagerbė beviltišką, bet dėl to nė kiek ne mažiau reikšmingą, žydų – holokausto aukų – pasipriešinimo aktą. Poelgis, prisidėjęs prie to, kad kitais metais Brandtui būtų paskirta Nobelio taikos premija, reprezentavo Mitscherlichų apibrėžto simbolinio apsivalymo esmę. Pripažindamas naujas sienas, valstybės vadovas kartu pripažino, kad Vokietijos teritorinės netektys yra teisėtos, o tai netiesiogiai reiškė, kad jis pripažįsta savo šalies kaltę dėl pradėto karo. Nuolankiai suklupęs toje vietoje, kur iš paskutiniųjų gynėsi žydų geto kankiniai, kancleris atliko simbolinį atgailos ir gedulo aktą. Taip buvo pradėtas dialogas tarp agresorės ir jos nuniokotų valstybių, nes Brandto vizitas ir pasirašomos sutartys reiškė vadinamojo „suartėjimo su Rytais“ politikos pradžią.

Svarbu, kad Brandtas suvokė kolektyvinę kaltę ir prisiėmė savo kaip Vokietijos vadovo atsakomybę už tai, ką praeityje padarė ta pati struktūra, nesvarbu, kad jis atėjo vadovauti valstybei po gerų dvidešimties metų. Brandtas niekaip negalėjo būti asmeniškai atsakingas už Trečiojo Reicho nusikaltimus, nes nepriklausė nacionalsocialistų partijai, neprijautė fašizmui, net neturėjo Vokietijos pilietybės – dėl kritiškų Hitlerio politikos vertinimų valdžia jį buvo „išpilietinusi“.

Simbolinį apsivalymą pagal „praeities nugalėjimo“ schemą, nuo septintojo dešimtmečio pabaigos tapusį dominuojančia vokiečių politinės kultūros doktrina, vėliau ėmė taikyti Nelsonas Mandela, kad Pietų Afrikos Respublika apsivalytų nuo rasistinio apartheido režimo pasekmių ir greičiau įveiktų grėsmingą visuomenės susiskaldymą. Šiuo tikslu buvo įsteigta vadinamoji Tiesos ir susitaikymo komisija (Truth and Reconsiliation Comission), kurios tikslas – ne tik surinkti faktus apie smurtą ir jo aplinkybes, prisipažinusiems smurto vykdytojams suteikti galimybę prašyti amnestijos ir ją gauti, bet kartu pradėti dialogą tarp smurto iniciatorių, vykdytojų ir aukų. Šios komisijos darbas sulaukė teigiamo tarptautinio įvertinimo, vėliau panašūs „tiesos ir susitaikymo tribunolai“ buvo įsteigti daugelyje Afrikos, Pietų Amerikos šalių, kai kuriose Azijos valstybėse, kaip efektyvus būdas suvienyti visuomenę, suskaldytą autoritarinės ir smurtinės patirties.

Reikšmingų liudijimų apie šios komisijos darbą pateikė jos narė Pumla Gobodo-Madikizela (A Human Being Died That Night. A South African Story of Forgiveness, 2003). Keletą metų stebėjusi smurto vykdytojų ir jų aukų susitikimus, psichologijos profesorė aprašė vadinamąjį „atgailos paradoksą“. Kodėl atgaila, nors ne visada veda prie susitaikymo ir anaiptol ne visi atgailaujantieji sulaukia atleidimo, vis dėlto gana dažnai šį tikslą pasiekia? Psichologės manymu, jeigu žmonės, atlikę smurtinius veiksmus, atgailauja ir prašo atleidimo, jie tam tikru atžvilgiu prašosi įleidžiami į žmonių kaip moralių būtybių terpę. Atsiprašymas nėra vien verbalinis veiksmas, jis lydimas ir tam tikrų emocijų. Svarbus vaidmuo tenka žmogaus gebėjimui įsijausti, nes tai gilina mūsų žmogiškumą. Kaltės suvokimas yra pagrindinis atgailos elementas, bet vien jo nepakanka, kad įvyktų apsivalymas. Atgaila kyla pirmiausia iš įsijautimo į aukos išgyvenimus. Jeigu kaltė suvokiama be šio įsijautimo, tada nusikaltėlis ją dažniausiai neigia, netgi bando pateisinti. Gobodo-Madikizela teigia, kad atgailauti reiškia gėdytis to, kas padaryta. Gėda, žeidžianti žmogaus savimeilę, yra labai skausminga. Todėl skausmas, kurį patiria skriaudikas, atlikdamas atgailą, kai yra priverstas jausti gėdą, kai kenčia jo garbė ir savimeilė, bent šiek tiek atlygina už skausmą, kurį patyrė auka ir jos artimieji. Skriaudikas atsilygina nuskriaustiesiems ne fiziniu (kaip bausmės atveju), bet dvasiniu skausmu.

Pietų Afrikos susitaikymo tribunolai nustatė panašias atleidimo ir susitaikymo sąlygas, kokias siūlė Mitscherlichai, – tai nusikalstamos veikos konstatavimas, t. y. pripažinimas, kad elgtasi neteisėtai ir neteisingai, atgaila ir atsiprašymas. Panašių tribunolų gausėjimas visame pasaulyje įrodo jų efektyvumą, siekiant, kad žmonės, atsidūrę skirtingose „tarpeklio“ pusėse, suartėtų. Tai tarsi paneigia Hannah’os Arendt tezę, suformuluotą komentaruose apie Adolfo Eichmanno procesą (Eichmann in Jerusalem: A Report on the Banality of Evil, 1963): kai kurie nusikaltimai taip toli peržengia žmogaus kaip moralios būtybės pasaulėjautą („radikalaus blogio“ tezė), kad atleisti jų neįmanoma. Vis dėlto atleidimo atvejų gausu, yra atleidę net holokausto kankiniai, jų šeimos. Manau, Arendt tezė paremta ne tiek teoriniais svarstymais ar empiriniais faktais, kiek emocine reakcija į visišką Eichmanno nesugebėjimą atsisakyti begalinės arogancijos ir leistis į kokias nors savųjų žmogiškumo likučių paieškas.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad tiek Brandtas, tiek Mandela buvo įvertinti Nobelio taikos premija iš esmės už tą patį dalyką – už tai, kad suvokė, kokią didelę įtaką politinės bendruomenės taikumui turi simbolinis apsivalymas. Čia yra apie ką pamąstyti tiems lietuvių gudročiams, kurie apsivalymo siekį laiko „tautos kiršinimu“. Fundamentalų ryšį tarp taikos ir teisingumo pabrėžė ir žymiausi krikščionybės autoritetai (ypač šv. Tomas Akvinietis). Taika be teisingumo nėra karo antipodas. Tai tik iliuzija. (O kad šiandieninėje Lietuvoje esama grupuočių, kurios nuolatos kariauja tarpusavyje, matyti net plika akimi…)

Simbolinio apsivalymo šalininkai neatmeta teisinio apsivalymo, kuris dažnai yra neišvengiamas, tačiau yra įsitikinę, kad vien teisiniais svertais nepavyks „nugalėti“ praeities. Simbolinės formos (dialogas, pakartotinai reiškiama atgaila, kaltės prisiėmimas, edukacinės programos, memorialai, skirti aukoms pagerbti, ir t. t.) yra geresni visuomenės „klijai“. Tokios nuomonės laikosi, pavyzdžiui, viena garsiausių šios srities eksperčių, Harvardo teisės mokyklos dekanė Martha Minow, savo studijoje „Tarp keršto ir atleidimo“ (Between Vengeance and Forgiveness: Facing History after Genocide and Mass Violence, 1998) pateikusi nemažai vertingų apibendrinimų tiek apie vokiečių Vergangenheitsbewältigung, tiek apie Tiesos ir susitaikymo komisijos darbą Pietų Afrikos Respublikoje.

Simbolinis apsivalymas vis plačiau pasitelkiamas ne tik bandant „suklijuoti“ susipriešinusias politines bendruomenes, bet ir kaip psichologinė kalinių resocializacijos priemonė, laisvės atėmimo bausmės alternatyva, įvardijama terminu „atkuriamasis teisingumas“ (restorative justice). Tokia praktika išplitusi kol kas tik kai kuriose labiausiai išsivysčiusiose valstybėse, tačiau vis didesne našta visame pasaulyje tampa perpildyti kalėjimai, todėl tikėtina, kad atkuriamasis teisingumas visur darysis gana reikšmingas. Vienas ryškiausių šios mokyklos teoretikų, australų kriminologas Johnas Braithwaite’as sukūrė „reintegruojančio gėdijimosi“ (reintegrative shaming) teoriją, kurios pagrindinė idėja ta, kad nusikaltėliams (ypač jaunesnio amžiaus) galima daryti įtaką, jeigu jiems taikoma terapija, ugdanti kaltės ir gėdos dėl padarytų pažeidimų jausmą. Reintegruojantis gėdijimasis efektyviai sulaiko nuo pakartotinių nusikaltimų ateityje. Tokia recidyvizmo prevencija, panašiai kaip tiesos ir susitaikymo komisijos, bando užmegzti dialogą tarp nusikaltėlio ir jo aukų, kad padėtų jam pamatyti savo veiksmus nukentėjusiųjų akimis, – teigia kriminologas knygoje „Nusikaltimas, gėda ir reintegracija“ (Crime, Shame and Reintegration, 1989). Apskritai manoma (nors ši prielaida labai sąlygiška, susijusi su individualiomis aplinkybėmis), esą ir aukoms dažnai svarbiau išgirsti, kad nusikaltėlis pripažįsta neteisėtą savo veiką, nuoširdžiai atgailauja, jaučia gėdą dėl to, ką padarė, negu matyti skriaudiką už grotų.

Tačiau kartu reikėtų atkreipti dėmesį, kad amžių sandūroje, o ypač XXI a. pirmuoju dešimtmečiu, atleidimo filosofija taip išpopuliarėjo, kad ėmė darytis pavojingai banali. Šią tendenciją, tam tikrą „atlaidumo infliaciją“, tiksliai įvardijo ir kritikavo žinomas amerikiečių teisinės, moralinės ir politinės krypties filosofas, pedagogas Jeffrie’s G. Murphy’s veikale „Atlaidumas ir jo ribos“ (Getting even. Forgiveness and Its Limits, 2003): sentimentalus, lengva ranka dalijamas atleidimas nuvertina savo paties prasmę. Atleidimas be atgailos neleidžia nusikaltėliui tapti atsakingu žmogumi, todėl gali turėti dar blogesnių pasekmių negu atsisakymas atleisti. Atgaila ir atleidimas – du esminiai krikščionybės principai – yra vienas su kitu susiję ir turi gilią prasmę. Atgailauti, įsijausti, nuolat priminti sau nusikalstamą savo praeitį, jos gėdytis, imtis kritiškos savianalizės, ieškant psichologinės prevencijos priemonių, reiškia susigrąžinti prarastąjį žmogiškumą. Nereikalauti atgailos kaip būtinos atleidimo sąlygos reiškia negerbti nusikaltimą padariusio žmogaus, žiūrėti į jį tik kaip į kažkokį nesėkmingai susiklosčiusių aplinkybių įkaitą, apgailėtiną genetikos auką, nevertinant jo kaip individo, gebančio veikti atsakingai. Be to, tuščiaviduris atlaidumas neužkerta kelio recidyvams.

----------------
1 N. Šepetys. Komunistinio mąstymo šiandien – daugiau nei paskutiniaisiais SSRS metais, www.delfi.lt, 2012-10-08.

Šaltinis: Kultūros barai