Erika Drungytė. Apie trumpas kojas ir Kalėdų kiškį

Respublika.lt nuotrauka

Lietuvoje „netikėtai“ atskleista dar viena afera – Nacionalinė kredito unija padarė didžiulę žalą valstybei, įmonės vadovai įtariami iššvaistę apie ketvirtį milijardo, finansinis machinacijų mechanizmas yra gerai žinomas, bet tai išaiškinta tik dabar, kai pagaliau… Kas pagaliau? Kas buvo žinoma? Kodėl delsta ir leista daryti nusikaltimus? Ar visą šią gudrią veiklą Lietuvos teisėsaugininkai iššifravo tik dabar, kai pagaliau 5 metus nagrinėta V. Uspaskicho byla „pajudėjo“ iš mirties taško? Nori nenori galvon ateina mintys, kad kažkas šioje valstybėje ne papuvę, bet ypatingai gerai organizuojama, ir tas ilgalaikės strategijos planas veikia gana nepriekaištingai.

Visos „didžiosios“, rezonansinės bylos kaip ledo lytis pavasarį susivertė įdomiu laiku, kai politinis gyvenimas prarado stabilumą, t. y. artėjant rinkimams, jų metu ir tuojau po jų. Tiek „Snoro“, tiek Darbo partijos, tiek atskirų jos narių, tiek partijos vadovui priklausančio dvaro, tiek muitinės, tiek dabar Nacionalinės kredito unijos klausimai iškilo „staiga“ ir „netikėtai“. Lyg kiekvienu atveju tai būtų žaidėjų rankose laikomas koziris, kurį kažkas, organizuojantis žaidimą, davė leidimą atskleisti, juo mušti kitas kortas. Tiesą sakant, šalies gyventojams jau beveik azartiniu laukimu tampa politikų valdymo zonų persiskirstymo arena, kurioje labai nuosekliai vieni dangoraižiai susprogdinami, kiti – pastatomi iš naujo. Jokia naujiena – jei visų tų žaidimėlių valdytojui nepatiko kuris dalyvis, lauk „netikėto“ teisėsaugininkų triumfo, kai staiga paskelbiamas „išaiškinimas“, „atskleidimas“, „susekimas“. Kai „staiga“ atsiranda didžiulio masto bylos ir ima triumfuoti prokurorai bei teisėjai.

Vertinant politinės korupcijos mastą Lietuvoje, galima būtų konstatuoti tokius dalykus, kurie jautresnį pilietį galutinai įtikintų, kad normalus gyvenimas šioje valstybėje yra neįmanomas. Pagaliau apie didžiąsias machinacijas, monopolijų valdymą ir diktatūrinį režimą vis garsiau prabyla ne tik prie savaitgalinio pietų stalo susirinkę draugai, ne tik pavieniai aktyvistai ar entuziastų leidžiami struktūroms nepriklausantys laikraščiai. Apie tai jau buriasi kalbėti iniciatyvinės piliečių grupės, atsiranda svarbių figūrų politinėje erdvėje, vienas kitas „kietesnis“ žurnalistas. Ir visi jie sprendžia maždaug tokio turinio klausimus: kas iš tiesų valdo valstybę? kokios jėgos diktuoja Seimui ir vyriausybei? kam iš tiesų yra pavaldžios įvairios valstybės institucijos? ar Lietuva apskritai dar yra „nepriklausoma“ valstybė, ar tai tik etiketė, kuri nuramina nieko neįtariančius gyventojus?

Klausimai kyla. Jų yra daug. Jie visi teisingai atspindi žmonių baimes ir negera žadančias nuojautas. Bet visgi šie klausimai – globalaus pobūdžio. Visai gali būti, kad dauguma pasaulio valstybių yra lėlytės marionečių teatre, kuris priklauso vos keliems „didiesiems“. Visai gali būti, kad mūsų valstybė yra tokioje padėtyje, kurią galime pavadinti „dviguba priklausomybe“ – analogiška dvigubam agentui, kuris dirba dviems didžiosioms tarnyboms – CŽV ir KGB. Netgi gali būti, kad pasauliniame valdymo mechanizme šios dvi tarnybos yra partneriai ir bendradarbiai, o jų tarpusavio kova – imitacinis triukas, leidžiantis palaikyti nestabilumą, baimę, amžiną karo kurstymą, priešų ieškojimą ir demokratijos bei diktatūros priešpriešą, kuri irgi tėra žaidimo dalis. Visi tie „gali būti“ yra analizuojami, aptariami, įrodinėjami jau daugybę metų, nes žmonės nėra visiški zombiai, kuriuos galima visiškai valdyti – sekti, kontroliuoti, susargdinti, ištrinti atmintį, užliūliuoti materialiniais duonos ir žaidimų blizgučiais.

Tačiau kapstydami taip giliai ir taip toli, galime nieko nepešti. Nesame Briusai visagaliai, kurie pakeistų susiklosčiusią tokio pasaulio tvarką. Galiausiai – mūsų gyvenimuose veikia dėsniai. Ir šie dėsniai sako, kad tvarka, arba harmonija, yra galima tik tada, kai iniciatyva kyla iš paties žmogaus, kai jis pats, savo valia ir niekieno neraginamas, sąmoningai ima tvarkyti paprastus dalykus. Pirmiausia – pats save. Savo aplinką. Tada, sutaręs su grupe bendraminčių, kuriuos tenkina tam tikras tvarkos modelis, gali pamėginti aptvarkyti ir didesnę teritoriją.

Ir žinote ką – pakaktų mažo judesio, asmeninio pasiryžimo ir įsipareigojimo daugiau niekur nemeluoti ir nesitaikstyti su melu – gyvenimas apsiverstų aukštyn kojom. Tos visos didžiulės, globalinės problemos – melo padarinys. Ar žinote nors vieną mūsų gyvenimo sferą, kurioje nebūtų meluojama? Viskas yra supainiota šiame didžiuliame melo sraute, kuriame mes uoliai dauginame iliuzijų rūką ir galiausiai numirštame nusivylę viskuo arba patys savimi, kad kažko neišdrįsome. Mes savo melu kasdieną naikiname vieni kitus, negalvodami, jog apgavysčių tinkle atsidurs artimiausi mums žmonės, ir tada jau niekas negalės jų išgelbėti, nes melo dauginimo darbuose buvome patys. Ūkininkas purškia chemikalais daržoves, bet meluoja, kad jos yra sveikos. Gamintoja prideda kenksmingų konservantų, bet meluoja, kad tai nekenkia sveikatai. Pardavėjas pakelia kainą 500 kartų, bet meluoja, kad tai konkurencijos dėsniai. Pirkėjas susitaria pirkti už kitokią sumą, negu nurodyta, ir pasirašo pinigų nuplovimo popierius. Čia menkutis pavyzdys tų melo ratų, į kuriuos įsisukame kasdien. Manote, dar liko šventumos švietimo ar kultūros reikaluose? Sveikatos apsaugoje? Temidės svarstyklėse? Jei apie melą pradėtume kalbėti garsiai, pamatytume, kad visi švenčiausi dalykai yra melo liūne. Taip mes netenkame tikėjimo vertų dalykų. Be tikėjimo žmogus yra niekas. Taip mes netenkame pamato ir saugumo. Kas gali apsaugoti bent vieną Lietuvos vaiką, jei jėgos struktūros diktuoja valstybinėms įstaigoms ir jų darbuotojams, o šie elgiasi ne pagal sąžinę ir priesaikas, o iš baimės – kažką dengdami, bijodami prarasti darbą, išduoti jį už pinigus priėmusį viršininką? O viršininkas bijo prarasti partijos malonę, kuri pasireiškia gebėjimu apsaugoti nuo teisingumo. O kas domina teisingumą? Tik tokie viršininkai, kurių kišenėse – milijonai, nes mažesnės žuvys – mailius, su kuriuo neverta terliotis, nes nieko neuždirbsi.

Bet nėra tokių dėsnių, kurie nebūtų dėsningi. Kitaip jie ir nebūtų dėsniai. Visi patyrėme – melo kojos trumpos. Na, vieniems tos kojos sutrumpėja dar gyviems esant, kitiems likimas lemia ilgą istoriją – prisvilusią košę tenka srėbti anūkams. Tačiau tenka. Nėra taip, kad susikrovė melo lagaminą ir išvažiavo pas Dievą atostogų, gavęs indulgenciją visoms palikuonių kartoms. Šiandieną sugriuvo Nacionalinės kredito unijos šiaudų namelis, bet nemanykime, kad negali sugriūti ir popierinė valstybės pilis. Melo kojos trumpos. O pasitinkant Kalėdas, verta prisiminti labai gražią lietuvių liaudies dėsnių dainą, dainuojamą šiuo metų laiku: Užeis žiema, leliumoj, Gili, gili žiema, leliumoj./ Kiški širmi, leliumoj, Tavo trumpos kojos, leliumoj. /Neišbrisi, leliumoj, Neiššokinėsi, leliumoj. /Nušaus tave, leliumoj, Jaunas strielčiukėlis, leliumoj. /Nudirs tavo, leliumoj, Šiltus kailinaičius, leliumoj. Ateis diena, kai Lietuvą, kaip tą kiškį, užklups labai gili žiema. Pirmieji jos ženklai jau matyti. Ir visai nesvarbu, kad kiškis yra greitas ir moka puikių manevrų staiga sprukti šoną ir suklaidinti medžiotoją. Giliam sniege neiššokinėsi. Ką prisiverdi, tą ir srebi. Mums dabar svarbu gali būti tik viena – kas bus tas strielčiukėlis, kuris nudirs šiltus kailinėlius. Duok Dieve, kad tai būtų jaunos širdies ir šviesaus proto lietuvis, naujoji Stasio Lozoraičio inkarnacija, žmogus, galintis pradėti kurti naująją Lietuvos istoriją. Bet jei mums eilinį kartą nepasiseks, jei leisime, kad šautuvą į rankas paimtų dvigubas ar viengubas agentas, jei vėl meluodami jaunajai vilčiai paduosime taurę nuodų, nes už tai mums nubyrės keli auksiniai, ką gi. Toji žiema mums bus paskutinė lietuviška žiema.

Šaltinis: www.ekspertai.eu