Marius Markuckas. Siamo dvynių neapykantos ir meilės istorija: naujoji pasaulio tvarka liberalizmo ir marksizmo samplaikos šviesoje (V)

Moderniojo mąstymo įtaka marksistinei ir liberaliajai tradicijai yra pastebima ne tik sociopolitiniu, bet ir antropologiniu lygmeniu. Modernusis natūralizmas, kaip teorinės žiūros perspektyva, yra pagrindas rastis moderniajai biopolitikai, o savo ruožtu tiek marksizmas, tiek ir liberalizmas, atsižvelgiant į juose glūdintį natūralistinės nuostatos užtaisą, pagrįstai traktuotini kaip biopolitiniai projektai. Nors moderniosios biopolitikos apraiškų galima aptikti dar garsiajame Thomes`o Hobbes`o veikale ,,Leviatanas“, o jos ištakas sieti su Adamo Smitho bei Charles`o Darwin`o darbais, vis dėlto pats terminas ,,biopolitika“ socialinei žinijai tapo žinomas tik XX amžiaus pirmoje pusėje [1]. Michel Foucault gali būti pagrįstai laikomas tuo teoretiku, kuris, atskleisdamas modernios visuomenės panoptinę valdymo prigimtį [2], kartu galutinai eksplikavo moderniąją biopolitikos sampratą, leisdamas aiškiai suprasti, jog modernioji biopolitikayra ne kas kita kaip politinis gyvenimo procesų valdymas – arba tiesiog gyvenimo valdymas.

Ne mažiau svarbi teoretikė, kalbant apie moderniąją biopolitiką, yra ir Hannah Arendt. Nors ši autorė savo darbuose nevartojo ,,biopolitikos“ termino, vis dėlto jos pateiktos kritinės pastabos apie totalitarizmo ištakas modernybėje, moderniosios visuomenės prigimtį bei radikaliai pakitusį žmogaus traktavimą potradiciniame pasaulyje padėjo kur kas geriau išryškinti moderniosios biopolitikos – kaip iš modernybės projekto kylančio specifinio ir beprecedenčio valdysenos būdo – unikalumą. Todėl nėra nieko stebėtino, jog H. Arendt, net ir nebūdama tiesiogine ,,biopolitikos“ termino kalve, vis dėlto yra pagrįstai laikoma viena iš svarbiausių biopolitikos teoretikių. Derinant M. Foucault ir H. Arendt teorines įžvalgas, išskiriami tokie trys pagrindiniai moderniosios biopolitikos bruožai: pirma, politinis žmonių zoofikavimas (politinio gyvenimo zoofikacija); antra, technokratinis politikos pobūdis; trečia, procesinis laikiškumas [3]. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad šie biopolitikos bruožai tvirtai saisto modernybės projektą ne tik su XX amžiaus totalitarizmo projektais, bet ir su šiandienine kapitalistine rinkos visuomene, o tuo pačiu, neišvengiamai, ir su liberalaus mąstymo tradicija.   

Aptariant pirmąjį moderniosios biopolitikos bruožą – politinį žmonių zoofikavimą (politinio gyvenimo zoofikaciją) – ir jo ryšius su marksizmu bei liberalizmu, reikėtų atkreipti dėmesį į tą faktą, kad abejos analizuojamos sociopolitinės doktrinos, savyje turėdamos dominuojantį moderniojo imanentizmo (natūralizmo) geną, yra linkusios žmogų vertinti kaip grynai šiapusinę, t.y. neturinčią jokio transcendentinio matmens, būtybę. Kalbant dar konkrečiau, tiek marksistinė, tiek ir liberalioji tradicija žmogų traktuoja tik kaip gamtinio proceso produktą (grynai kūną) ir kartu kaip jo paties savikūros rezultatą [4]. Marksizmas ir liberalizmas laikosi principinės nuostatos, jog žmogus konstruoja vadinamąją dirbtinę gamtą ir dirbtinį save kaip tokios gamtos esinį. Dar kitaip sakant, abejos sociopolitinės doktrinos remiasi moderniąja individo – kaip socialinio artefakto – samprata. Nusakyti tokios sampratos esmę įmanoma pakankamai glaustai: žmogus čia mąstomas ne kaip transcendentinį nekeičiamą prigimtinį pradą turinti duotybė, bet kaip jo paties rūpesčiu ir pastangomis atsirandantis bei palaikomas istoriškai kintantis dirbtinis socialinis konstruktas [5].

Optimistinis racionalizmas - arba tikėjimas, jog žmogaus proto pagalba esti įmanoma rasti tobulą santvarką ir tuo pačiu sukurti tobulą pasaulį - būdingas tiek marksizmui, tiek ir liberalizmui. Tai abejas doktrinas verčia kelti klausimą: kaip maksimaliai suintensyvinti gamtos procesus per kuriuos vyksta ir žmogaus kūrimas(is)? Kaip nesunku įsitikinti, iš principo skiriasi tik socialinės inžinerijos strategijos. Liberaliosios tradicijos požiūriu tai įmanoma padaryti maksimaliai išlaisvinant individą nuo visų suvaržymų (ypač moralinių ir politinių), kad būtų galima perkelti jį į savikūros mašiną-laboratoriją, kokia yra rinka. Tuo tarpu marksistinė tradicija laikosi pozicijos, kad individo egoizmas yra šio gamtinio proceso kliūtis bei stabdis ir, atsižvelgiant į tai, yra renkamasi kolektyvistinė strategija kaip pirmutinį ir svarbiausią tikslą iškelianti privačios nuosavybės panaikinimą [6]. Būtina atkreipti dėmesį ir į tą faktą, kad nors abiem atvejais politinės priemonės išlieka ir yra taikomos, vis dėlto esti visiškai akivaizdu, kad jos tarnauja ne politiniam tikslui įtvirtinti valstybę, bet, atvirkščiai, ją likviduoti ir naudoti tik kaip įrankį: jei liberaliosios strategijos požiūriu valstybė privalo aptarnauti rinką, tai marksistinės - vykdyti virš jos iškilusios partijos valią ir atlikti tik ekonomikos administravimo funkcijas. Toks totalaus valstybės ,,pavergimo“ modelis, būdingas tiek marksizmui, tiek ir liberalizmui, leidžia pagrįstai konstatuoti, kad abejas doktrinas neperskiriamai jungia dar viena itin tvirta gija – t.y.  valstybės, kaip savarankiško ir nepriklausomo politinio agento, nunykimo utopija.

,,Technologinis“ politinio valdymo suvokimas (netgi valstybe paverčiantis įrankiu) savyje slepia absoliučią politikos technokratizavimotendenciją. Ją, kaip nesunku suprasti, vėlgi iššaukia bei grindžia marksizmą ir liberalizmą saistanti imanentistinė (natūralistinė) nuostata: atsisakant antropomorfinio dėmens ir žmogų suvokiant tik kaip ypatingos rūšies gyvūną bei fizinį kūną [7], logiška, sykiu išnyksta ir antropologiniai žmonių tipai, produkuojantys skirtingus politinius interesus. Atsižvelgiant į tai, politikos tikslų amplitudė yra susiaurinama iki minimumo, laikantis principinės pozicijos, jog iš principo vienintele aktualia problema lieka tik materialinių (ekonominių) interesų reprezentavimo klausimas. Pripažįstant faktiškai vienintelį interesą – kelti populiacijos produktyvumą, o tuo pačiu ir materialinę jos gerovę – yra apsistojama ties administracinio optimizavimo, arba efektyviausių techninių valdysenos priemonių, paieškomis. Turint tai omenyje, tampa aišku, kodėl terminas „biopolitika“ gali būti be didesnių problemų keičiamas terminu ,,bioadministravimas“ [8].

Dar viena, tačiau ne ką mažiau svarbi politikos technokratizavimo, o sykiu ir jos nyksmo prielaida, kyla iš to fakto, jog tiek ortodoksinio marksizmo idealas komunizmas, tiek ir libertarizmo idealas globali laisvoji rinka yra suvokiami kaip galutiniai politiniai sprendiniai – arba optimaliausios santvarkos. Abejiems šiems ,,sprendiniams“ yra būdingas istorijos pabaigos motyvas. Jei ortodoksai marksistai tiki, kad galutinis ir tuo pačiu ,,tobuliausias“ istorijos taškas bus pasiektas tuomet, kai nebeliks privačios nuosavybės ir jos produkuojamo žmonių susvetimėjimo (tai turėtų sutapti su įžengimu į komunizmo karalystę [9]), tai libertarizmo atstovai ,,istorijos pabaigą“ būtų linkę tapatinti su absoliučiai ,,išlaisvintos“ rinkos įsigalėjimu. Netgi A. Smithas, kurį libertarai yra linkę kaltinti nepakankamu metodologiniu nuoseklumu, savo garsiausiame veikale ,,Tautų turtas“ nedviprasmiškai leidžia suprasti, kad kapitalizmo įsigalėjimas yra galutinis ir tuo pačiu tobuliausias istorijos raidos momentas [10]. Įvertinant tai, galima pagrįstai konstatuoti, kad tiek marksizmas, tiek ir liberalizmas yra linkę ,,pralenkti“ politiką – galiausiai viskas privalo tapti arba komunistiška, arba liberaldemokratiška (laisvarinkiška). Jokių kitų alternatyvų nebuvimas užkerta kelią politikos kaip skirtingų interesų derinimo meno egzistavimui ir palieka erdvę tik griežtam technokratizmui, siekiančiam iš anksto ideologiškai apibrėžto galutinio idealo, turinčio ,,pabaigti istoriją“ ir sustingdyti pasaulį tam tikroje ,,tobuloje formoje“.

Tam, jog tai įvyktų, be abejo, yra būtina sukurti ir naują žmogų, t.y. iš žmogiškosios medžiagos sukonstruoti tokį socialinį atomą, kuriame būtų internalizuotas ,,galutinio idealo“ siekinys ir minimizuotos socialinio spontaniškumo apraiškos. Kalbant H. Arendt terminais, tai reikštų veikiančio žmogaus pakeitimą besielgiančiu žmogumi [11]. Tiek liberalizmui, tiek ir marksizmui būdingas tikėjimas, jog tai iš tiesų yra įmanoma padaryti, determinuoja trečiąjį biopolitikos aspektą – procesinį laikiškumą.

Pastebėtina, kad biopolitikoje dominuojanti  ,,populiacijos“ sąvoka (arba žmonijos kaip biomasės suvokimas) savaime nurodo į tai, kad pavienio asmens gyvenimo vertė tampa svarbi tik tiek, kiek ji prisideda prie ,,aukštesniojo“ proceso vyksmo. Pastarąjį teiginį akivaizdžiausiai patvirtina tai, kad moderniosios biopolitikos kontekste pagrindiniu valdžios rūpesčio objektu tampa ne konkretaus žmogaus gyvenimas, o populiacijos – arba biomasės – gerovė. Atskiras žmogus ir kiekviena atskira žmogiška veikla nebeturi vertės savaime, o įgyja reikšmę bei prasmę tik kaip prisidedantys prie tam tikro proceso realizavimo per populiacijos funkcionavimo ,,gerinimą“ koks procesas tai bebūtų – ar jis būtų nusakomas evoliucionizmo, istorinio materializmo ar tiesiog besąlygiško tikėjimo progreso idėjomis [12]. Nepriklausomai nuo konkrečios teorinės šio vyksmo interpretacijos jo esmė lieka ta pati: iš organinių tradicinio socialinio gyvenimo saitų išplėštas ir į modernųjį biopolitinį projektą patalpintas asmuo neišvengiamai tampa tik abstrakčiu ,,aukštesniojo“ proceso realizavimo įrankiu, kurio vertė nustatoma remiantis tuo, kiek jis padeda arba kiek jis trukdo konkretaus proceso vyksmui.

Absoliuti radikaliai ,,laikiško“ ir ,,istoriško“ individo subordinacija ,,aukštesniojo“ proceso realizavimui, faktiškai panaikinanti bet kokio spontaniškumo galimybę, yra akivaizdus totalitarizmo požymis. Puikiai žinoma, jog XX amžiuje suklestėję totalitariniai projektai buvo paremti ,,procesiniu“ mąstymu, tikint įgyvendinant Gamtos (nacizmo atveju) ar Istorijos (komunizmo atveju) dėsnius [13]. Nors pastarieji totalitariniai projektai galiausiai žlugo, vis dėlto tai nereiškia, jog sykiu buvo galutinai atsisakyta ir ,,procesinio“ mąstymo būdo, o modernioji biopolitinio valdymo samprata, tapusi totalitarizmo projektų pagrindu, išnyko amžiams. Remiantis H. Arendt požiūriu, tektų konstatuoti, jog šiandien veikianti ir su liberalizmo tradicija siejama postindustrinė kapitalistinė sistema lemia tai, jog vis dar yra gyvenama procesinio laikiškumo sąlygomis [14]. Pabrėžtina, kad ir šioje sistemoje, iš pirmo žvilgsnio atrodytų neturinčioje jokių totalitarizmo apraiškų, žmogiškos veiklos yra vertinamos tik kaip savaiminio, nepakeičiamo, aukščiausio proceso (kaip jis bebūtų įvardijamas – progresu ar globalizacija) varomoji jėga [15]. 

Taigi ryšių saistančių iš pirmo žvilgsnio atrodytų itin sunkiai suderinamas (ar veikiau netgi nesuderinamas) sociopolitines doktrinas – marksizmą ir liberalizmą – iš tiesų esama. Būtina dar sykį akcentuoti, jog pastarieji ryšiai yra neatsitiktiniai ir itin tvirti. Tai suponuoja tas faktas, kad tiek marksizmas, tiek ir liberalizmas yra moderniojo politinio mąstymo išdavos – arba politinės modernybės teorijos. Marksistinės bei liberaliosios tradicijų analizė leidžia įsitikinti, kad moderniojo politinio mąstymo struktūra, persismelkianti į abejas sociopolitines doktrinas, yra pamatinė marksizmo ir liberalizmo konvergencijos bei virtualaus jų tapatumo prielaida ir sąlyga.

---

[1] Robert H. Blank, Samuel M. Hines, Biology and Political Science. London and New York: Routledge, 2001, 6-7.

[2] Žr. Michel Foucault, Disciplinuoti ir bausti: kalėjimo gimimas. Vilnius: Baltos lankos, 1998, 232–269.

[3] Kathrin Braun, ,,Biopolitics and Temporality in Arendt and Foucault.“ Sage: Time Society 2007, 7.

[4] Hannah Arendt, Tarp praeities ir ateities. Vilnius: Aidai, 1995, 28.

[5] Vytautas Radžvilas, ,,Erotas ir revoliucija: H. Marcuse‘s psichoanalitinė žmogaus išlaisvinimo vizija.“ Rankraštis. Vilnius: 2011.

[6] Karlas Marksas, Frydrichas Engelsas, Komunistų partijos manifestas. Vilnius: Mintis, 1988, 94.

[7] Pavyzdžiui žr. Adam Smith, Tautų turtas. Vilnius: Margi raštai, 2004, 179; Karlas Marksas, ,,Ekonominiai ir filosofiniai 1844 metų rankraščiai.“ Kn. Karlas Marksas, Ankstyvieji filosofijos raštai.Vilnius: Mintis, 1986, 363-364, 413-414.

[8] Braun, 10.

[9] Marksas, ,,Ekonominiai ir filosofiniai 1844 metų rankraščiai.“ Kn. Karlas Marksas, Ankstyvieji filosofijos raštai, 389.

[10] Jonas Čičinskas, Antanas Rybelis, ,,Adamo Smitho moralinės ir ekonominės įžvalgos.“ Kn. Adam Smith, Tautų turtas. Vilnius: Margi raštai, 2004, 485.

[11] Hannah Arendt, Žmogaus būklė.Vilnius: Margi raštai, 2005, 45.

[12] Braun, 16.

[13] Hannah Arendt, Totalitarizmo ištakos. Vilnius: Tyto alba, 2001, 445 – 446.

[14] Arendt, Žmogaus būklė, 123.

[15] Braun, 17.