Vytautas Radžvilas. Europos krikščioniškumo klausimu (VII)

Būna ginčų, kuriuos išspręsti geriausia palikti pačiam laikui. Vienos ir kitos epochos naudai bylojančių argumentų svarstyklių lėkštės turbūt dar ilgai blaškysis, kol galiausiai sustings pusiausvyroje arba nusvirs į kurią nors pusę. Dabartiniu metu šioks toks laimėjimas būtų jau vien tai, jeigu mintyse iškylantis šitaip besiblaškančių svarstyklių vaizdas paskatintų bent jau susimąstyti, ar laisviausiomis žmonių bendrijomis pasaulio istorijoje save laikančios vakarietiško tipo liberalios demokratinės visuomenės iš tikrųjų yra tokios laisvos, kaip linkusios apie save manyti. Nors kiek prabudusi abejojanti ir savikritiška mintis galbūt taptų pirmuoju žingsneliu pradedant vaduotis iš „pažangaus“ ir „šviečiamojo“ mąstymo neapdairiai pa(si)statyto iliuzijų kalėjimo.

Tačiau platokas ekskursas į ideologijos sritį buvo reikalingas pirmiausia todėl, kad jis tiesiogiai susijęs su Europos ir krikščionybės santykio klausimu. Toji sąsaja paslėpta negiliai ir nesunkiai surandama: modernybės priešaušriu užgimstantis sekuliarizmas yra pirmoji ideologinio mąstymo forma. Ideologija - taip pat modernybės išradimas. Antikos ir viduramžių žmonės su ja niekada nesusidūrė, nes tokios „žinojimo“ formos šiose epochose tiesiog nebuvo.

Terminas „ideologija“ išplito ir įaugo į mokslo bei kasdienės kalbos žodyną tik po 1800 m., bet jau renesanso tarpsniu iškyla pirmosios dvi sekuliarizmo tendenciją įkūnijančios bei reprezentuojančios protoideologijos – renesansinis humanizmas ir protestantizmas. Pastarasis iš esmės yra ne kas kita, o pirmoji moderni, tai yra, ideologinė religija, arba – formuluojant kitaip – veikiau išorinę religijos formą dar išlaikanti ankstyvosios modernybės ideologija. Protestantizmo ideologinė kilmė ir prigimtis buvo aiškiai suvokta ir pripažinta jau XIX a. – tai byloja, pavyzdžiui, kad ir K. Marxo ir F. Engelso tekstai, kuriuose analizuojamas ir palankiai vertinamas jo vaidmuo pirmosiose modernybės revoliucijose. Tiesa, XVIII a. Apšvieta, kuri jau nebesidangstė religingumo kauke, dar ne iki galo susivokė ir todėl aiškiai neįsivardijo esanti ideologija. Tačiau kai XIX a. iš jos išsiskleidė visa modernybės didžiųjų politinių pasaulėvaizdžių šeima – liberalizmas, socializmas, konservatizmas ir nacionalizmas – ideologijos terminas jau buvo taip įsitvirtinęs, kad šios Apšvietos atžalos natūraliai buvo „pakrikštytos“ tuo vardu. Iki šiol trunkantys jų kivirčai, prasiveržę ir visą pasaulį niokojusiais karais, iš esmės yra tik du šimtmečius trunkantis šeimyninis Apšvietos ideologijų ginčas.

Moderniųjų ideologijų iškilimas, o ypač jų „atpažinimas“ įvardijant šiuo vardu, sutampa su panašiu Europos atradimu. Juk Europos – rytietiškos kilmės deivės – vardas sušmėžuoja kasdienėje kalboje ir rašytiniuose tekstuose lyg tyčia nuo XV a., tai yra, modernybės priešaušriu. Ir antikoje anaiptol ne visuotinai pripažintas ir palyginti retai vartotas pavadinimas „Europa“ vėliau šimtmečiams nugrimzdo į beveik visišką užmarštį todėl, kad iki „renesanso“ jis paprasčiausiai niekam nebuvo reikalingas. Bet prisikėlęs šis vardas šmėkščiojo vis dažniau, kol galutinai tapo oficialiu viso žemyno pavadinimu, o jo vedinys „europiečiai“ – naują savo tapatumą atradusių to žemyno gyventojų savivardžiu.

Paplisti ir įsitvirtinti jis galėjo tik todėl, kad prireikė su krikščionybe gelminių sąsajų neturinčio pavadinimo įvardyti Vakarų krikščioniją vis akivaizdžiau pakeičiančiai naujai tikrovės formai. Taigi „Europa“ yra ne paprastas geografinis vardas, kokie yra, pavyzdžiui, tokie pat seni Azijos arba Libija vadintos Afrikos pavadinimai. Ilga šios deivės užmarštis viduramžiais ir vienu iš „renesanso“ fragmentų tapęs kone stebuklingas jos „atgijimas“ verčia manyti, kad, sugrįždamas iš nesaties, Europos vardas patyrė gelminę transformaciją. Nėra taip, kad modernėjanti Europa tiesiog susigrąžino antikinį savo pavadinimą. Minėta transformacija iš esmės reiškia tai, kad šis vardas apskritai liovėsi žymėti geografinę vietą įprasta to žodžio prasme. Faktiškai jis yra nuoroda ne tiek į erdvės, kiek į laiko matmenį, nes tapo utopijos – pradedamo įgyvendinti ir pirmiausia į neapibrėžtą ateitį nukreipto politinio ir ideologinio projekto pavadinimu. Kaip minėta, šio projekto antikriščioniškas kryptingumas ir tikslas galutinai atsiskleidė Apšvietos teoretikų ir ideologų raštuose, o praktiškai pirmą kartą atvirai prasiveržė Prancūzijos revoliucijos antireliginiais ekscesais. Tad „Europa“ yra tik pavadinimas, kuriuo įvardijamas vienas iš daugelio Apšvietos įkvėptų pasaulio pertvarkymo ir „naujo pasaulio“ bei „naujo žmogaus“ sukūrimo projektų. Kaip toks projektas ji išsiveržia iš geografinės Europos erdvės ir savo universalistiniais siekiais nesiskiria nuo analogiškų pasaulinės komunistinės santvarkos arba globalios demokratijos vizijų.

Šių vizijų mastą ir ambicijas puikiai atskleidžia šios P. Manento knygos „Demokratija be tautų“ eilutės: „Europietiškasis demokratinės imperijos variantas pasižymi tuo, kad visiškai atskiria demokratiją nuo bet kokios konkrečios tautos ir kurios kratos be demos. Nuo šio kratos praktiškai palaiko tik demokratijos idėja. Europietiškoji demokratijos imperija panaši į amerikietiškąją tuo, kad orientuojasi į tokio pasaulio perspektyvą, kur joks kolektyvinis skirtumas nebebus svarbus. Taigi europiečius ir amerikiečius skiria tai, kad jie turi tokią pat, tik kitokių spalvų viziją. <...> Abiem demokratinio judėjimo variantams būdingas toks pat įspūdingai didelis žmonių skaičius ir išplitimas erdvėje. Mūsų akyse iš šimtų milijonų individų blokų statoma „pasaulinė vidutinė klasė“, pasižyminti gebėjimu valdyti komunikacijos priemones ir mielai laikytis gero valdymo taisyklių. Naujojo amžiaus pradžioje kolektyvinės valios stiprėjimą pakeičia taisyklių plitimas: tai matyti iš nesibaigiančios „Europos integracijos“ ir iš Amerikos „demokratinės globalizacijos“ politikos. Begalinę plėtrą, ypač Europoje, lydi nepaprastas susitraukimas laike“.

Šiomis eilutėmis gyvai perteikiamas iš „šimtų milijonų individų blokų“ renčiamo „naujojo pasaulio“ – nuasmenintų ir beveidžių „pasaulinės vidutinės klasės“ individų milžiniško agregato – vaizdinys tik dar kartą primena ir patvirtina, jog Europos integracija nėra paprastas tautų ir valstybių vienijimosi procesas, kaip ji vaizduojama buitiškai ją suvokti linkusiems piliečiams skirtoje propagandoje. Žodis „Europa“ pirmiausia yra ne esamos, bet tampančios tikrovės – jau keli šimtmečiai vykdomo ir dabartiniu metu tik naują mastą ir pagreitį įgijusio „statybinio projekto“ pavadinimas. Iš senoviško deivės vardo liko tik išorinis garsinis luobas, nes kultūriniame ir politiniame post/modernybės kontekste jis įgijo visiškai naują turinį bei prasmę. Nuolatos statoma ir vis perstatinėjama Europa iš principo nebegali būti tik natūralus žemyninio masto kultūrinis ir politinis darinys. Ji tampa hoministiniu, tai yra, moderniojo žmogaus gaminamu dirbtiniu socialiniu ir istoriniu konstruktu. Pats jos pavadinimas virto postmodernioje utopinėje vaizduotėje egzistuojančios universalios žmonių bendrijos – hipotetiškai turinčios atsirasti būsimosios suniveliuotos žmonijos arba, apibūdinant ją kantiškai, kosmopolitinės pasaulinės pilietijos vienu iš galimų vardų.

Taigi palaipsniui išsirutuliojusi iš mitinę kilmę turinčios geografinės sąvokos modernioji Europos idėja funkcionuoja pirmiausia kaip ideologinis vaizdinys. Ko gero, būtent čia derėtų ieškoti Europą ir ES šiandien kamuojančių milžiniškų problemų tikrųjų ištakų. Didžiausias iššūkis Europos integracijos projektui ir pačiai ES neabejotinai yra ne dabartinė ekonominė, finansinė ir politinė krizė. Kad ir kokia sunki būtų ši krizė, ji yra tik kur kas pavojingesnės ir klastingesnės ligos – gelminės savivokos krizės – simptomas.

Ideologija yra tam tikra vadinamosios iškreiptos sąmonės forma. Ši seniai žinoma ir banalybe spėjusi tapti tiesa turėtų priminti, kad ideologijos atsiradimas modernybės epochoje sukūrė ir anksčiau neregėtą galvosūkį, kaip atskirti ideologiškai iškreiptą santykį su tikrove nuo adekvataus pažintinio santykio su ja. Kuo vadinamasis „ideologinis diskursas“ apie tikrovę skiriasi nuo teoriškai pagrįsto filosofinio jos apmąstymo arba metodiškai korektiško mokslinio jos tyrinėjimo – tokio nerimastingo klausimo šmėkla persekioja XVIII – XIX a. sandūroje atsiradusį modernųjį socialinį pažinimą ir yra neatskiriama jo palydovė iki pat mūsų dienų. Šis nerimas visada buvo varginantis ir nemalonus, tačiau, ideologijai peraugus į panideologizmą, jis, nors tarsi turėtų užgriūti visu savo triuškinančiu svoriu, keistu būdu išnyksta. 

Ideologijos virsmą panideologizmu atpažinti nėra sunku. Kritinis šio virsmo taškas pasiekiamas ir iki tol dar tik ideologizuota mąstysena tampa radikaliai panideologistine nuostata tada, kai minėtas klausimas apskritai pamirštamas ir ateina ilgai lauktas palengvėjimas – tariamai „objektyvaus“, arba „vertybiškai neutralaus“ mokslinio tyrinėjimo ir pažinimo laikai. Jiems atslinkus sparčiai atrofuojasi ir nyksta pats gebėjimas mąstyti, nes besidangstantis menamo objektyvumo kauke mokslas išmoksta ir įgunda meistriškai slėpti savo sąsajas su ideologija bei savo tikrąją paskirtį – būti panideologistinių politinių projektų legitimavimo įrankiu. Panideologizmo, arba ideologijos galutinio triumfo valanda, išmuša tą akimirką, kai ideologija liaujasi rodytis savo tikruoju pavidalu ir viešumoje iškyla tik su ją slepiančia kauke – kaip nemąstančio „grynojo mokslo“ stabas.

Europos integracija yra „postmoderni“ tuo požiūriu, kad ji nėra tradicinis ideologinis projektas. Apskritai mąstant apie šiuo metu spartinamą ir norimą skubiai forsuoti integraciją bei ją tyrinėjant netiktų vadovautis pasenusia prielaida, kad ši integracija tiesiog „turi“ ideologinį matmenį. Jos apmąstymai ir tyrinėjimai gali tapti iš tiesų konstruktyvūs ir vaisingi tik aiškiai suvokus ir pripažinus, kad tai yra ne paviršutiniškai, bet esmiškai ideologinis, būtent panideologistinis projektas. Tai reikštų, kad pačios Europos idėjos ideologinis matmuo užgožia filosofinį-teorinį ir mokslinį-pažintinį jos turinį ir tampa rimta kliūtimi objektyviai tyrinėti bei pažinti patį integracijos procesą. Be to, jis daro galbūt netiesioginę, bet lengvai pastebimą įtaką ir praktiniam integracijos vyksmui. Ši įtaka pasireiškia kaip gana nevienareikšmiškas žemyno gyventojų požiūris į patį integracijos procesą. Nors negailima pastangų ir lėšų siekiant įkvėpti ES piliečių pritarimą integracijai ir entuziazmą dėl jos, tačiau šio triūso rezultatai yra gana kuklūs. Dauguma Europos šalių gyventojų abejingai ir pasyviai stebi vykstančią integraciją laikydami ją ES ir jai priklausančių nacionalinių valstybių viršūnių sumanytu elitistiniu ir todėl nepatraukliu bei svetimu projektu. Viena iš svarbiausių šio abejingumo ir pasyvumo priežasčių greičiausiai yra ir ta, kad, nors vadinamasis „sveikas protas“ dažnai neleidžia aiškiai suvokti ir tiksliai įvardyti panideologistinės šio projekto prigimties, tačiau, kaip sensus communis, arba ypatinga „bendroji juslė“, jis intuityviai „nujaučia“ šią prigimtį ir „pataria“ laikytis nuo tokio projekto kuo atokiau.

Menkai tikėtina, kad moraliai ir intelektualiai neatsikračiusios panideologistinės stabmeldystės Europa ir ES pajėgtų įveikti didžiausią savo negalią – jau minėtą savivokos krizę. Toji krizė yra iš tiesų žlugdanti, potencialiai – ir mirtina negalia, nes ji reiškia viena: didžiausia Europos problema yra tai, kad ji nebepajėgia atpažinti aiškiai įvardyti jai kylančių svarbiausių, tai yra, egzistencinių, problemų ir iššūkių. Nežinodami, kas jie yra ir kuo galėtų bei turėtų būti, šiandienos europiečiai skendi panideologistinių iliuzijų ūkanose ir nebesugeba tiksliai ir drąsiai diagnozuoti sunkiausios ir pavojingiausios juos užklupusios ligos. 

Todėl jau net nestebina ir neatrodo joks atsitiktinumas ir tai, kad šią ligą nurodė ir apibūdino ne jie patys, o jau ne sykį minėtas daugiau negu prieš šimtmetį gyvenęs veikalo „Anapus gėrio ir blogio“ autorius. Įžvalgiai pastebėjęs pirmuosius minėtos ligos simptomus ir tiksliai aprašęs jos tolesnę eigą, jis nutapė tokią būsimojo „gerojo europiečio“ ir pačios „tampančios Europos“ ateities viziją: „Ar pavadinsime tai, kuo šiandien didžiuojasi europiečiai, „civilizacija“ ar „humanizacija“, ar „pažanga“; ar apibrėšime tai paprastai, negirdami ir nepeikdami, politine formule – demokratinis Europos judėjimas, – už visų moralinių ir politinių reiškinių, fiksuojamų šiomis formulėmis, vyksta siaubingas, nuolat augantis ir besiplečiantis fiziologinis procesas, – europiečių supanašėjimo procesas <….> Pamažu atsiranda iš esmės viršnacionalus ir klajoklis žmogus, kurio tipiškas skiriamasis bruožas, fiziologiškai kalbant, yra maksimali prisitaikymo galia, tikras prisitaikymo menas. Šis tampančio europiečio procesas, – žinoma, jį gali sulėtinti, bet ir kartu sustiprinti, išplėsti ir pagilinti dideli atkryčiai – turiu galvoje vis dar siaučiančią „nacionalinio jausmo“ vėtrą ir kylantį anarchizmą, – šis procesas tikriausiai baigsis ne tokiais rezultatais, kokių tikėjosi jo naivūs rėmėjai ir šlovintojai, „modernių idėjų“ apaštalai. Tos pačios naujos sąlygos, kuriomis sulyginama ir paverčiama vidutinybėmis dauguma žmonių, t. y. atsiranda naudingas, darbštus, daug kam tinkamas ir sumanus bandos gyvulys žmogus, – tos sąlygos yra nepaprastai palankios atsirasti ir išskirtiniams žmonėms, turintiems pavojingiausių ir patraukliausių savybių. <...> Būsimieji europiečiai tikriausiai bus įvairaus plauko plepūs, silpnavaliai ir sumanūs darbininkai, kuriems kaip kasdieninė duona reikalingas ponas ir įsakinėtojas; taigi tuo metu, kai Europos demokratizavimas pamažu gimdo tipą, pasirengusį vergijai subtiliausia prasme, – stiprus žmogus kaip atskiras ir išskirtinis atvejis turi darytis dar stipresnis ir turtingesnis. <….> Aš norėjau pasakyti: Europos demokratizavimas kartu yra nenorėta priemonė tironams ugdyti – visomis galimomis šio žodžio prasmėmis, taip pat ir dvasine prasme“.