Edvardas Čiuldė. V.Radžvilas versus K.Maniokas. Dekonstrukcija kitaip

Gal tai bus pirmas kartas mano gyvenime, kai apie tą patį dalyką rašau antrą kartą. Anąkart atkreipęs dėmesį į Klaudijaus Manioko karingą demaršą viešojoje erdvėje, pabrėžtinai nukreiptą prieš Vytautą Radžvilą, šįkart noriu pratęsti pokalbį apie šį vis dėlto gana intriguojantį, visą kibirkščių spiečių pažėrusį idėjų susidūrimą kitu rakursu.

Ta pačia proga pastebėsiu, kad nesu įsipareigojęs advokatauti kuriai nors pusei, - to niekam ir nereikia, kiekvienas iš antagonistų tvirtai stovi ant žemės savo kojomis. Dar daugiau, - leiskite vardan įsivaizduojamo objektyvumo žiūrėti į visa tai išsaugant distanciją, taigi per kraštutinai ištįsusį nuotolį, tarkime, panašia kaip būtų žvalgomasi po atsivėrusį peizažą pro apverstų žiūronų prizmę.

K. Maniokas straipsnyje „Eupopeizacijos draugai ir priešai“ neslėpdamas savo užsiangažavimo, - to tikrai niekas neišdrįs palaikyti yda, - koneveikia europeizacijos studijų priešus, pastebėdamas, kad esą ypač kritiškas tokių studijų atžvilgiu yra Vilniau universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto Europos studijų (sic!) katedros vedėjas V.Radžvilas.

Lotyniškas jaustukas „sic“ su šauktuku, lietuviškai verčiamas žodelyčiu „taip“, cituotame abzace yra stilistinė figūra, pažyminti situacijos paradoksalumą ir drauge orientuojanti manyti, kad neva kas ne kas, o Europos studijų padalinio vadovas privalėtų būti tokių studijų karštas šalininkas iš anksto, kaip yra sakoma, jau pagal apibrėžimą. Tačiau leiskite atkreipti dėmesį į kitą, čia galbūt visiškai atsitiktinai patekusį, bet vis tik didesnio prasminio krūvio nei jaustukas žodį, leidžiantį diskusiją perkelti į visai kitą plotmę. Ką iš tiesų reiškia žodis „kritika“, pažymintis tam tikrą žmogaus nusiteikimą mūsų aptariamu atveju?

Net prabėgomis susipažinęs su Vakarų filosofijos tradicija žmogus daugmaž žino tai, kokią išskirtinę reikšmę žodis „kritika“ įgyja I.Kanto filosofiniame palikime. Nekviečiu dabar koketuoti su didžiosiomis I.Kanto „Kritikomis“, tačiau klasikinės filosofijos studijos nori nenori ugdo įgūdį atpažinti intelektinės kultūros reiškinius visų pirma kritinės inventorizacijos būdu, atliekant tam tikrą reviziją, pasitikrinant, jeigu norite, pagal labiau įprastą to žodžio reikšmę – kas čia sandėliuojama, o kas galbūt jau yra išeikvota, prarasta, buvo padėta ne vietoje, todėl išgaravo, neliko. Apskritai filosofija labai dažnai ne be pagrindo yra atpažįstama kaip kritinė laiko sąmonė. Taigi kaip puikiai derantį su minėtų studijų vadovo statusu laikyčiau V. Radžvilo sugebėjimą nustatyti prioritetus: savimonės konstantos puoselėjimas yra svarbesnis dalykas už ideologijos kareivio kovinį paruošimą. Tiesa sakant, net gerai nesuprantu dėl ko čia spurda oponentai: nejaugi dar kas nors galėtų patikėti pertekliniu, pagal jau kažkur matytą pavyzdį entuziazmu, jog neva jaunuoliams reikėtų, apsiginklavus planšetėmis, žengti į Lietuvos miestus ir kaimus, skelbiant Europos studijų išmintį, nepatikrinus tokių studijų prasmingumo prielaidų?

Tokiais pasiaiškinimais nenoriu įpiršti užmaskuotu pavidalu F.Nietzsce‘s raginimo filosofuoti kūju. Taip pat ir apie dekonstrukciją galime kalbėti išvengiant odiozinės, postmodernistų suteiktos žodžiui reikšmės, keliant paprasčiausią tikslą, išardant patikrinti prielaidas, drauge siekiant įsitikinti, jog čia nėra dvigubo dugno. Be to,  teisybės dėlei reikia pastebėti, kad iš tiesų kas ne kas, o V.Radžvilas puoselėja Europos idėją net labai karštligiškai, susiedamas tokios idėjos gyvastingumo palaikymo užduotų su krikščionybės paradigma.  Kitas reikalas, jog toks Europos įsivaizdavimas nepateisina ir negali iš principo pateisinti visų pažangiečių lūkesčių. Ką padarysi – visiems neįtiksi!

Dar daugiau, - net toks, bent mano požiūriu, klaidingas teiginys, kad neva ES galima būtų lyginti su Sovietų sąjunga, kartais praverčia kaip minties eksperimentas, numatant kraštutinius variantus, ir drauge yra naudinga intelektinė provokacija, nori nenori priverčianti stabtelėti strimgalviais pro visas duris viena mase virstančius, įpareigojanti pagalvoti bent apie tą minimumą – gi apie kokią ES kalbame, apie tautų konfederaciją, federacinę valstybė, ar dar kitokios transfigūracijos darinį? Kaip tokios puikios užmačios dera su tautos suvereniteto nedalumo idėja, koks likutis palieka iš ilgai puoselėtų tautinės valstybės vizijų ir t.t. Kita vertus, neužmirškime, kad net patys didžiausi euroskeptikai mūsų padangėje paprastai nekvestionuoja dalyvavimo NATO struktūrose prasmingumo.

Žengiant toliau, galima pabandyti dekonstruoti net demokratijos idėją, - nežiūrint išankstinių tabu ir kaltinimų šventvagyste. Kalbu apie tai be jokio gudragalviavimo, tikrai nesiekdamas padauginti kliedesių apie suverenios demokratijos pagal rusišką pavyzdį galimybę, juolab nepuoselėdama kokių nors ir kur nors, tarkime, užantyje paslėptų, antidemokratinių nuostatų. Demokratijos idėjos dekonstrukcija čia reikštų įpareigojimą atsakyti į klausimus – kokie veiksniai mūsų padangėje iškreipia klasikinius demokratinio visuomenės organizavimo provaizdžius? Kokią reikšmę tokių deformacijų įsivyravimui turi socialinė atskirtis, didėjanti europeizacijos biurokratizacija, o ypač – kaip mūsų demokratijos „sveikatą“  veikia nedemokratiškai organizuotų valstybių kaimynystė? Pavyzdžiui, nežinau kaip tai įvyksta technologiškai, bet lemiamais momentais, kaip atrodo bent man, toks mūsų šalyje puoselėjamas išskirtinės reikšmės demokratijos idealas kaip laisvoji spauda labiau pasitarnauja rusų nei mūsų pačių interesams. Daug nekalbėdamas iliustracijos labui priminsiu tą patį, jau ne kartų aptartą LEO.LT išardymo atvejį.

Žinoma, tai nereiškia, kad mums reikėtų kaip nors apriboti spaudos laisvę. Ginkdie! Spaudos laisvę reikia saugoti kaip akies vyzdį, su ne mažesniu užsidegimu. Kita vertus, prasisunkusi į  viešąją erdvę Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto darbuotojų diskusija  be visa ko kito įpareigoja iš naujo užaštrinti klausimą – kodėl ši institucija, nežiūrint didelių lūkesčių, taip ir netapo tuo smegenų trestu, kuris galėtų perspėti apie anksčiau minėtus pavojus, autoritetingu žodžiu neutralizuoti masyvaus propagandinio užpuolimo arba net totalinio smegenų išplovimo nuostolius? Nežinodamas tikros dalykų padėties, galiu tik juokais  paspėlioti jog ir čia, galimas daiktas, savo gauruotą ranką yra prikišę vadinamieji finansiniai donorai.