Linas Kojala. Thomaso Cole’o paveikslai ir šiandienė Europa

Kalbėsiu apie penkis amerikiečių dailininko Thomaso Cole‘o paveikslus, nupieštus dar XIX a., o šiuo metu džiuginančius lankytojus viename Niujorko muziejų, kuriuos ne sykį su šių dienų realijomis siejo istorikas Niallas Fergusonas.

Šie penki nuostabūs meno kūriniai, vaizduojantys tą pačią geografinę vietovę, susilieja į seką ir kuria imperijos gyvavimo ciklo vaizdą. Pirmajame regime nuostabiai žalią, tačiau chaotišką laukinę gamtą, siaučiantį vėją ir kitas stichijas, kurioms lenkiasi nedidelė primityvių žmonių bendruomenė. Antrajame paveiksle vaizdas gerokai pasikeitęs – apaugusius žolynus keičia sulyginti laukai, ištaigingai apsirengę gyventojai džiaugiasi gamtos malonumais, o vaizdą vainikuoja tolumoje stūksančios mūrinės šventyklos kaminas.

Trečiasis piešinys – antikinės civilizacijos triumfas, daugelio mūsų regėtas istorijos vadovėliuose. Ištaiginga architektūra ir ornamentai, stulbinančio aukščio statulos, prašmatnūs laivai ir fontanai, puošniai apsirengę žmonės – visa tai negali nepriversti svajoti. Pasiektas zenitas arba akimirka, kuri glumina nuovokiausius – jie supranta, kad labiausiai tikėtina tolesnė kryptis yra ritimasis žemyn.

Ir išties ketvirtajame kūrinyje išvystame stichinį ir civilizacinį chaosą, siaučiančią ugnį, šaukiančius gyventojus ir ugnies šėlsmą. Tai, kas buvo kuriama amžių amžius, griūna nelyginant su vėjo gūsiu susidūręs kortų namelis. Šią aistringos Beethoveno simfonijos vertą akimirką pratęsia ir užbaigia tobula ramybė: mėnesiena nušviečia pastatų ir kitų žmonių kūrinių likučius, o gamta po truputį atsiima kadaise prarastas teritorijas. Senųjų gyventojų paskutiniajame paveiksle nebematyti.

Atrodytų, čia nėra nieko, kas mus stebintų – esame įpratę manyti, kad istorija vyksta cikliškai. Viena geriausių to iliustracijų – didingoji Vakarų Romos imperija. Daugelis pabrėžia, kad jos žlugimo procesas tęsėsi ilgai, bent kelis šimtmečius, kol galiausiai pasiekė kritinį tašką V amžiuje. Harvardo universiteto istorikas Niallas Fergusonas, pristatęs tokį vaizdinį, siūlo mąstyti kitaip: jo teigimu, fundamentalūs lūžiai gali įvykti labai staigiai, o ne tęstis dešimtis ar šimtus metų. Kitaip tariant, manydami, kad imperijos žlugimas tęsiasi ilgą laiko tarpą ir yra tarsi smėlio laikrodis, aiškiai parodantis, kiek smilčių dar liko, tik patys apgaudinėjame save. Atidedame ateičiai, vengiame prisiimti atsakomybę ir nedrįstame ryžtingai veikti tol, kol dar yra galimybių kažką pakeisti.

Juk įspėjimų, signalų, nerimą keliančių ženklų visuomet yra. Iškiliausi protai todėl ir yra išskirtiniai, mat geba įžvelgti grėsmingas tendencijas daug anksčiau nei plačioji visuomenė. Jų balsas dažnai skamba tyruose, tačiau dėl to nesumenksta. Neturime pagrindo prabangai manyti, kad šie laikai – kitokie, išskirtiniai, tad istorijos pamokos jai negalioja – prisimindamas tokią praeityje darytą klaidą ekonomistas Kenas Rogoffas ne veltui frazę „this time is different“ laiko tokia pavojinga.

Signalų, kad kažkas ne taip, šią dieną netrūksta – tai akivaizdu net ir ne patiems akyliausiesiems. Iki neregėtų žemumų smukę gimstamumo rodikliai, politinis chaosas, vyraujantis besaikis ekonomizmas ir žmonių susvetimėjimas rodo, kad Europa yra atsidūrusi ketvirtajame Cole‘o paveiksle ir rizikuoja virsti penktuoju. Peršasi natūrali išvada: kelias, kuriuo jau kurį laiką žengia žemyno tautos, nėra teisingas.

Vengrija mums pasiūlė alternatyvą – alternatyvą, atrodytų, neįmanomą esamos politinės konjunktūros sąlygomis. Naujoji Vengrijos Konstitucija, pakeitusi dar nuo komunizmo laikų gyvavusį dokumentą, pasižymi tvirtu vertybių akcentavimu – krikščionybe, tradicine šeima, tauta. Šios draugiškos Lietuvai valstybės valdžia atlaikė nepagrįstos kritikos bangą ir, visų svarbiausia, atsižvelgė į argumentuotas, politinių tikslų nesiekiančias tarptautinės bendruomenės pastabas. Šalis tapo pavyzdžiu tiems, kurie abejojo, ar įmanoma XXI a. Europoje turėti taip aiškiai tradicijas pabrėžiančią ir savo piliečių paramą turinčią Vyriausybę. Pavyzdžiu tiems, kurie abejojo, ar įmanomas kitas – taikus, demokratiškas, bet drąsus kelias. Supraskime, kad ne tik Vakarų Europa gali kurti vieningo žemyno viziją – svarbų indėlį gali ir privalo atnešti kitos tautos.

Tai ypač aktualu dabar, kai ES yra chaotiškoje svarbių pasirinkimų kryžkelėje, o Europos Komisijos vadovo skubotai pasiūlyta tolesnė raida – Jungtinės Europos Valstijos – atrodo tuščiavidurė, todėl nė nesusilaukė didesnio dėmesio.

Įkvepiančių pavyzdžių, rodančių, kad susivienijęs Rytų ir Centrinės Europos regionas ne tik turi ką pasakyti, bet ir būti išklausomas, yra. Vienas ryškiausių – istorinės atminties politika bei totalitarinių nusikaltimų vertinimas. Nors garsus istorikas Normanas Daviesas kadaise rašė, jog sugretindama stalinistinius ir nacistinius nusikaltimus Europa prarastų visą moralinį Antrojo pasaulio karo pagrindą, nuosekli Tarybų sistemos skriaudas patyrusių šalių pozicija padėjo pasiekti aiškių rezultatų.

2007-aisiais į tokius pasiūlymus buvo žvelgiama su aiškiu skepticizmu, o praėjus keleriems metams nuosekli pozicija lėmė Prahoje pasirašytą Europos atminties ir sąžinės platformos steigimo sutartį bei statutą. Ši priemonė pasitarnaus tiems, kuriems pasisekė neatsidurti po geležine uždanga, geriau suvokti barbariškų sovietinių nusikaltimų mastą ir žalą, kuri iki šiol slegia okupuotąsias valstybes. Pažanga akivaizdi – ateinančiam šešerių metų laikotarpiui „Europa piliečiams“ programos finansuojamiems totalitarinių režimų nusikaltimų atmintiems projektams planuojama skirti jau 229 milijonus eurų, o ES pirmininkaujančios valstybės, be kita ko ir 2013-aisiais Lietuva, minės Europos Totalitarinių režimų aukų atminties dieną.

Norėčiau tikėti, kad šios iniciatyvos sėkmė yra tik pradžia ir įkvėpimas kuriant tai, ką A. Patackas yra pavadinęs vertybiniu „Europos pilies išsigelbėjimu“. Norėčiau tikėti, kad drąsiai kalbėdami apie išlikimo problemas nepamiršime, kas šimtus metų gelbėjo mus sunkiomis akimirkomis ir priminsime tai kitiems. Norėčiau tikėti, jog tai, kad ir kaip neįprastai skambėtų, bus žingsnis ne pirmyn, o atgal – atgal į trečiąjį Cole‘o civilizacijos raidos paveikslą.

Pranešimas skaitytas š. m. rugsėjo 24 d. Vilniaus universitete vykusiame Lietuvos ir Vengrijos forume „Europos perspektyvos“