Romualdas Ozolas. Nuo ekonomikos smogikų iki ekonomikos iliuzionistų

Ekonomikos smogikas – vienas iš šiuolaikinės ekonomikos veikiančiųjų asmenų, viešumoje veikiantis kaip konsultantas, patarėjas, ekspertas ar tiesiog kokios nors labdaros arba pagalbos organizacijos savanoris. Kaip veiklos būdas savo klasikiniu – smogiko – pavidalu jis susiformavo praėjusio amžiaus aštuntajame dešimtmetyje („septyniasdešimtaisiais“) ir per keturis dešimtmečius išplito taip, kad šiandien po pasaulį zuja legionai „greitos ir didelės“ gerovės apaštalų, kuriems, mano galva,  geriau tiktų nebe smogikų, o iliuzionistų pavadinimas.



Džonas Perkinsas (John Perkins), knygos „Ekonomikos smogiko išpažintis“ („Confessions of an Economic Hit Man“), angliškai pasirodžiusios 2004 metais, lietuvių kalba išleistos 2011 (leidykla „Kitos knygos“), kalba tik apie tikruosius smogikus, apie mūsų padangėje šmėžuojančius iliuzionistus, savaime suprantama, palikdamas kalbėti mums patiems (tai jis ragina knygos pabaigoje). O kad tai galėtume padaryti, visų pirma privalome perskaityti, ir gal ne kartą perskaityti, o svarbiausia – suprasti jo parašytą knygą.

Ką čia rašau, nėra knygos recenzija. Rašau referatą. Knyga tokia svarbi, kad turėtų susilaukti viešų aptarimų, diskusijų, net seminarų. Suprantu, kad konformistinė mūsų visuomenė tam vargu bau ryšis. Gal elektroninis knygos išdėstymas paskatins tos knygos imtis bent jau individualiai.

Štai kas apie ją rašoma knygos lietuviškosios laidos anotacijoje:

2004 m. JAV pasirodžiusi Johno Perkinso knyga „Ekonomikos smogiko išpažintis“ („Confessions of an Economic Hitman“) – pirmasis pasaulyje autobiografinis pasakojimas, kuriame autorius atskleidžia itin slaptos „ekonomikos smogikų“ grupės gyvenimą ir veiklos metodus.

Šioje knygoje J. Perkinsas išviešina slaptus JAV imperinės politikos siekius ir kitaip nei žiniasklaida nušviečia politinį ir ekonominį pasaulio žemėlapį pakeitusius įvykius: islamistinio perversmo Irane organizavimą, JAV invaziją į Panamą ir Iraką, bandymą nuversti Venesuelos prezidentą H. Chavezą, kišimąsi į Indonezijos, Ekvadoro, Kolumbijos vidaus reikalus.

Šis pagaulus ir atviras pasakojimas, iš karto tapęs bestseleriu JAV ir Europoje, parodo, kad pasaulio galingieji anaiptol nėra geraširdžiai žmonių globėjai, kokius mes juos matome per televiziją. Knyga itin aktuali šioms dienoms, kai pasaulį užklupo globali ekonominė krizė, o dauguma vargingesnių valstybių tam, kad išgyventų, yra priverstos skolintis iš Pasaulio banko ar Tarptautinio valiutos fondo.

Kaip ekonomikos smogiką apibrėžia pats autorius?

„Ekonomikos smogikais (ESais) vadinami gerai apmokami profesionalai, kurie apgaule išvilioja iš pasaulio šalių milijardus dolerių. Jie nukreipia lėšas iš Pasaulio banko, JAV tarptautinės plėtros agentūros ir kitų užsienio „pagalbos“ organizacijų į didžiųjų korporacijų iždus ir keleto turtingų šeimų, kontroliuojančių planetos gamtos turtus, pinigines. Jų įrankiais tampa apgaulingos finansinės ataskaitos, rinkimų klastojimas, kyšiai, turto prievartavimas, seksas ir žmogžudystės. Jie žaidžia žaidimą, seną kaip ir pati imperija, tačiau šiais globalizacijos laikais įgavusį naują, neregėtą mastą.

Kam, jei ne man žinoti… Juk aš buvau ESu.“

ESo kelias autoriui prasidėjo 1971 metais, kai Bostono bibliotekos katalogų skyriuje, ieškodamas informacijos apie Kuveitą, netikėtai susilaukė pagalbos iš patrauklios brunetės, kuri jau kitą dieną paaiškino, kad tai buvo susipažinimo būdas, o jos uždavinys esąs paversti autorių ekonomikos smogiku. Pavadinimas truputį juokingas, sutarė abu, bet tuo ir žavus: kas patikės tokių esant? Taip ir turį būti, nes „jie“ esą ypatinga žmonių rūšis, nes užsiimą nešvariais dalykais. Apie apsisprendimą būti ESu neturinti žinoti net žmona. Sprendimas tapti ESu bus visam gyvenimui.

Kaip atsirado poreikis tokiai „žmonių rūšiai“?

Septyniasdešimtųjų pradžia (aštuntasis dešimtmetis) buvo didelių virsmų pradžia, pasaulis ėmė sparčiai keistis: griuvo 1944 m. rudenį JAV Breton Vudse (Bretton Woods) susirinkusių antihitlerinės koalicijos (be TSRS) atstovų sudarytų susitarimų nustatyta tvarka, pagal kurią JAV doleris buvo priimtas tarptautinių atsiskaitymų valiuta, fiksuotu kursu laisvai keičiama į auksą, (t. y. padengta auksu), o kitos Breton Vudso susitarimo dalyvės tą santykį galėjo reguliuoti priklausomai nuo nacionalinės ekonomikos būklės. Savitarpio pagalbai buvo įkurtas Pasaulio bankas ir JAV tarptautinės plėtros agentūra (Tarptautinis valiutos fondas).

Paremta Džono Meinardo Keinso (John Maynard Keyns) rekomendacijomis apie rinkos valstybinį reguliavimą, kurios tikslas – kapitalizmą paversti „gerovės kapitalizmu“, Breton Vudso sistema įgalino kontroliuoti ir reguliuoti makroekonomikos procesus, tuo pat metu suteikdama dideles galimybes nacionalinėms valstybėms kurti savo „gerovės valstybių“ variantus.

1973 m., po ketvirtojo Izraelio ir arabų šalių karo, kai arabai sudarė naftos kartelį, o pasaulį ištiko „naftos šokas“, ekonomikos augimas sustojo – keinsianizmas nebeveikė.

Tai buvo Frydricho Hajeko (Friedrich Haych),  Miltono Frydmano (Milton Friedman) ir kitų „laisvosios rinkos“ klasikų įtakos aušra. Jie paskelbė, kad dėl ekonomikos stagnacijos kalta klasikinių liberaliosios ekonomikos principų išdavystė, kuri buvusi įteisinta Breton Vudse. Per dešimtmetį, ekonomikos problemoms nemenkstant, ekonominio liberalizmo principai buvo priimti valstybinės politikos pagrindu Didžiojoje Britanijoje ir JAV. Margaret Tečer (Thatcher), išrinkta 1979 m., ir Ronaldas Reiganas (Reagan), prezidentu tapęs 1980 metais, įmones ir korporacijas išvadavo iš socialinės atsakomybės, tuo būdu suorientuodamas jas į nevaržomą pelno paiešką visame pasaulyje ir kapitalo generavimą stambiosiose korporacijose. Kaip sako Dž. Perkinsas, prasidėjo korporatokratijos pasaulinės imperijos kūrimas, tą procesą klaidinančiai vadinant globalizacija. Priemonių, kaip liudija autorius, nesibodėta jokių.

Autorius nesigilina į JAV imperializmo mutacijas, tik daug kartų užsimena, kad jo tėvynės kelias iš Respublikos į Imperiją susijęs su Antruoju pasauliniu karu, savin susitelkusią Ameriką po Perl Harboro išvedančiu į pasaulio kapitalistinės sistemos vėliavnešio ir idėjinio karo tarp komunizmo ir kapitalizmo lyderio pozicijas. Procesas susijęs su akivaizdžiu Respublikos idealų nykimu ir naujų vertybių įsitvirtinimu. Respublika siūlė viltį, Imperija – prekes. „/…/ globali imperija yra respublikos žudikė. Ji yra savanaudiška, gobši ir materialistinė sistema, paremta merkantilizmu. Kaip ir praeityje gyvavusios imperijos, ji atveria savo glėbį tik tam, kad kauptų išteklius, imtų viską, ką mato, ir kimštų į savo nepasotinamą ryklę. /…/ Aš buvau lojalus Amerikos respublikai, tačiau tai, ką bandėme pasiekti šia nauja, klastinga imperializmo rūšimi, buvo finansinis karo Vietname atitikmuo. Pietryčių Azija išmokė mus, kad armijos nėra visagalės, tačiau ekonomistai atsakė į tai, sukurdami geresnį planą, o jiems tarnaujančios užsienio pagalbos agentūros ir privatūs rangovai jį sumaniai įgyvendino“. (106 p.)

Pirmoji Dž. Perkinso kaip smogiko komandiruotė buvo į Indoneziją. 1969 m. vasarą, matydamas karo Vietname beviltiškumą, prezidentas Niksonas pradėjo išvedinėti armiją. Indonezijos strateginė padėtis gundė čia įsitvirtinti ekonomiškai. Kaip naftos pramonę aptarnaujančio elektros tinklo kūrėjų 11 žmonių komandos dalyvis Dž. Perkinsas Indonezijoje praleido tris mėnesius, tyrinėdamas vietos gyvenimą ir suvokdamas, kad žmonės neblogai nutuokia JAV pinkles. Kodėl tarp musulmonų ir krikščionių toks priešiškumas? Todėl, atsakė viename susitikime studentė, kad Vakarai ir jų lyderis JAV ketina valdyti pasaulį. „Ir joms jau beveik jau beveik pasisekė. Šiuo metu joms skersai kelio stovi Sovietų Sąjunga, tačiau ji ilgai neišsilaikys. Toinby tai numatė. Jie neturi religijos, neturi tikėjimo, jų ideologija niekuo nesiremia. Istorija rodo, kad tikėjimas – tai siela, tikėjimas aukštesniąja jėga yra būtinas. Mes, musulmonai, jį turime.“ Palauksime savo valandos, tada kirsime kaip gyvatės, pridūrė vienas vyras. Nebūkite tokie gobšūs ir tokie savanaudžiai. Jei jūs nepasikeisit, būsite pasmerkti.

Žodžiai krito autoriui į atmintį. Tačiau „ekspertų“ komandos vadovas, sužinojęs, kad Dž. Perkinso prognozė yra 17–20 proc., atleido 8 proc. prognozavusįjį ir pareigose paaukštino autorių: Indonezija su tokiu potencialu, o augimą prognozuoti dvigubai mažesnį – ne kas kita, kaip „sąlyčio su tikrove praradimas“!

Autoriaus kelias karjeros laiptais prasidėjo.

Jis nebuvo novatorius. Naująją – ekonomikos smogikų – profesiją 1951 m. pradėjo Kermitas Ruzveltas, Teodoro Ruzvelto (Theodore Roosvelt) anūkas. Kai demokratiškai išrinktas Irano prezidentas nacionalizavo britų naftos kompaniją, Anglija į pagalbą pasikvietė Jungtines Valstijas, kurios vietoj jūros pėstininkų į Iraną pasiuntė Kermitą. Jis nusamdė žmones, sugebėjusius suorganizuoti riaušes ir smurtines demonstracijas, papirkti bei prigrasinti politikus, ir „nepopuliarus“ prezidentas buvo visam gyvenimui uždarytas namų arešte, o šalį valdyti ėmė JAV palankus šachas. Taip buvo sukurtas naujųjų imperijų kūrimo metodas.

Kermito Ruzvelto precedentas buvo kelrodė žvaigždė. ESai Kermito metodą tik tobulino. Vienas sėkmingiausių Dž. Perkinsui buvo Saudo Arabijos „civilizavimas“.

Saudo Arabija buvo senos, iš XVIII amžiaus iškilusios Mohamedo ibn Saudo giminės religingo smurto kupina viešpatija. Naftos auksą žarstė Saudų šeima, o šiukšles gatvėje ėdė ožkos.  Saudai buvo vieni iš OPEC susitarimo organizatorių ir lyderių. Dž. Perkinso užduotis buvo „pateikti išplėstinę prognozę, kas atsitiktų Saudo Arabijoje, jei į jos infrastruktūrą būtų investuoti milžiniški pinigai, bei suplanuoti jų paskirstymą“ ir „motyvuoti šimto milijonų JAV dolerių įsiliejimą į Saudo Arabijos ekonomiką tokiomis sąlygomis, į kurias būtų įtrauktos JAV inžinerijos ir statybos kompanijos“.

Prognozės neturtingose šalyse paprastai būdavo daromos taip, kad projektai siūlytų civilizavimą ir gerovę taip pat ir eiliniams žmonėms, valdantiesiems žadant garantuoti ramybę. Pinigus projektams mielai teikdavo Pasaulio bankas ir Tarptautinis valiutos fondas. ESų pareiga būdavo prognozes užaukštinti taip, kad paskolos taptų ilgalaikėmis skolomis, kurios pririštų šalis prie JAV.

Saudo Arabijai tai netiko. Ji turėjo tokius fantastiškus naftos išteklius, kad jos civilizavimas“ negalėjo tapti niekuo kitu, kaip „stebuklu dykumoje“. Joje turėjo iškilti „didžiuliai naftos perdirbimo kompleksai, supami milžiniškų techninių parkų. Tam reikėtų tūstančius megavatų elektros gaminančių jėgainių, perdavimo ir paskirstymo linijų, greitkelių, vamzdynų, telekomunikacijų ir transporto sistemų, įskaitant naujus oro uostus, išvystytus jūriniu uostus, didžiulio aptarnavimo sferos komplekso ir infrastruktūros, priversiančios suktis visus sraigtelius“ (113 p.).

O už viso to buvo aiškus supratimas, kad Saudo Arabija palaipsniui turėjo įsitraukti vis giliau į JAV ekonomiką, tapti nuo jos priklausoma, sparčiau grąžinančia į Saudo Arabijos naftą JAV investuotus „naftos dolerius“, be to, „tapti labiau vakarietiška, pakantesnė ir integruota į mūsų sistemą“ (112 p.).

Saudai iš pradžių priešinosi. Tačiau priminus Irano prezidento likimą, karališkoji šeima nusileido. Tik vienas princas V. spyriojosi. Jį pavedė Dž. Perkinsui, kuris išsiryškino, kad musulmonas turi didelę silpnybę blondinėms. Spręsdamas suteneriui prideramus klausimus, Dž. Perkinsas princui aiškino ir Vakarų civilizacijos privalumus bei didybę, o kartu – savo sukurtos elektros energetikos tinklo plėtros Saudo Arabijoje perspektyvumą.

Kaip buvo „imami“ kiti Saudų šeimos nariai, autorius nepasakoja, tačiau įspūdingas detalių aprašymas, kaip šiukšles ėdančias ožkas pakeitė geltonos amerikoniškos šiukšliavežės, palapines ir drėbtines lūšneles – greitkeliai, kompiuteriai, prekybos centrai, palydovinės televizijos, pramogų parkai su „amerikietiškais kalneliais“ ir visa kita „civilizacijos atributika“, neleidžia suabejoti, kad vienos JAV tyrimų kompanijos išvada, jog susitarimas su Saudais turėjo toliausiai siekiančius padarinius, kokius JAV kada nors pasiekė per sutartį su „besivystančia šalimi“, yra tikra teisybė.

Ta išvada galioja ir šiandien, kai arabų pasaulį krečia „arabų pavasario“ judėjimai. Niekas čia dar nepasibaigę. Tiesą pasakius, atrodo, nė dorai neprasidėję. Arabų pasaulis toks pat paslaptingas, kaip ir jų „Tūkstantis ir viena naktis“. Bet godumas ir savanaudiškumas, pasirodė, būdingas visai žmogiškajai padermei neišskiriant musulmonų.

Saudo Arabijos „perdirbimo“ JAV ėmėsi 1974 m., tuoj po Egipto ir Sirijos karo su Izraeliu. 1975–1978 metais, vejamas JAV naftos troškulio,  Dž. Perkinsas veikia Irane, kuris taip pat „buvo turtingas nafta ir jo, kaip ir Saudo Arabijos, nereikėjo supančioti skolomis tam, kad būtų galima finansuoti ambicingus projektus. /…/ Todėl pasirinkome kitokį metodą: Vašingtonas ir verslo bendruomenė nusprendė padaryti šachą progreso simboliu“ (136 p.). Šachas sutiko ir, Amerikos remiamas, per „Žydinčios dykumos“ projekto vykdymo metą taip įsismarkavo, kad „atskleidė savo tikrąjį veidą, godumą ir aroganciją“ (147 p.). Šachą nuvertė musulmoniškoji revoliucija, į valdžią atvedusi ajatolą Khomeini ir jo pasekėjus. Vienas autoriaus pašnekovų Irane taip įvertino amerikiečių kišimosi pasekmes: „Tai tik įžanga į tai, kur eina musulmoniškasis pasaulis. Mūsų pyktis pernelyg ilgai ruseno po smėliu. Netrukus jis prasiverš“ (147 p.).

Komplikuojantis naftos reikalams Viduriniuosiuose Rytuose, JAV dėmesys krypsta į Pietų  Ameriką. Kolumbija – kertinis Lotynų Amerikos akmuo. Čia firma, kurioje dirbo Dž. Perkinsas, projektavo milžinišką hidroelektrinę. Ir anksčiau daug keliavęs po nuošaliausias įvairių indėnų genčių gyvenamas vietas, gerai pažinęs jų gyvenimą, kuris nuo gamtos priklausomas nepalyginti labiau negu Vakarų civilizacijos tautų gyvenimas, Dž. Perkinsas čia geriausiai pajuto civilizacijų antagonizmą. Prie jo gravitacijos į praregėjimą prisidėjo kolumbietė žmona, stojusi prieš amerikiečių kolonizatorius kovojančių partizanų pusėn: „Tikiu, kad jų kova teisinga. Elektros įvedimas padės tik keliems turtingiausiems kolumbiečiams, o tūkstančiai mirs, nes pastatę savo užtvanką užteršite vandenį ir numarinsite žuvis.“

Kolumbijos džiunglėse autorius galutinai suvokė, kad „kiekviena didžioji tarptautinė kompanija – nuo gaminančių batus ir sporto prekes iki ginkluotės gamintojų – turėjo savo ESų atitikmenis. Žygis prasidėjo ir jis greit apėmė visą planetą. Gaujos nariai nusimetė odinius švarkus, apsirengė verslo kostiumais ir ėmė puikuotis respektabilumu. Vyrai ir moterys leidosi iš korporacijų būstinių Niujorke, Čikagoje, San Franciske, Londone ir Tokijuje, užplūdo kiekvieną žemyną, įtikinėdami korumpuotus politikus leisti jų šalims prisirakinti prie korporatokratijos ir versdami viltį praradusius žmones parduoti savo kūnus konvejeriams ir prakaitą spaudžiantiems fabrikams“ (171 p.).

Visa tai vyko todėl, kad su korporacijomis, kurių „ekspertai“ ir „patarėjai“ zujo po pasaulį, iliuzionistiniais projektais viliodami ir klampindami tautas į neišbrendamas skolas, buvo susiję aukščiausi JAV ir kitų Vakarų šalių pareigūnai. Bet visų pirma JAV ir tikrasis globaliosios imperijos įkvėpėjas bei statytojas Ronaldas Reiganas. Jis tarnavo tiesiogiai su korporacijomis susijusiems žmonėms, tokiems kaip Dž. Bušas, G. Šulcas, K. Veinbergeris, R. Čeinis, R. Maknamara ir kiti. Tai jų naudai Amerika stengėsi kontroliuoti pasaulio naudinguosius išteklius, reikalavo paklusti Amerikos įsakymams, JAV kariuomenė vertė laikytis Amerikos nustatytų taisyklių, protegavo tarptautinę prekybos ir bankininkystės sistemą, pripažįstančią JAV globalios imperijos vadove (187 p.).

Pietų Amerika buvo tiek gyvybinga, kad su pasaulinės imperijos įkvėpėjais ir vadais rado jėgų kovoti ne tik politika, diplomatija, bet ir ginklu.

Ekvadoro prezidentas Jaime Roldosas užsimojo prieš „Texaco“: „Mes turime imtis veiksmingų priemonių tautos energetiniams ištekliams apginti. Valstybė privalo išlaikyti savo eksporto plėtrą ir neprarasti ekonominės nepriklausomybės“, savo inauguracinėje kalboje 1979 m. pareiškė prezidentas. 1981 metų gegužės 24 dieną jis žuvo, sudužus lėktuvui, kuriuo jis skrido pas nuošalią bendruomenę pietų Ekvadore.

Po dviejų mėnesių, 1981 metų liepos 31 dieną, sudužo dar vienas lėktuvas, šįkart tas, kuriuos skrido Panamos prezidentas Omaras Torrijosas Herrera, Panamos kanalo perstatymo darbuose norėjęs pasiremti ne amerikiečiais, o japonais.

Dž. Perkinso nuomone, JAV tikrai negalėjo leisti, kad šie vyrai, kuriuos autorius laikė naujųjų laikų herojais, taptų pavyzdžiu ne tik Lotynų Amerikai.

Kas yra 2001 metų rugsėjo 11 diena, Dž. Perkinsas atrodo, sąmoningai vengia svarstyti. Gal iš tiesų jo knygai to būtų „per daug“ – gana ir to, ką jis apie JAV ekonominės politikos užkulisius pasako, kalbėdamas savo sielos išganymo labui ir tiek, kiek viskas siejasi tiesiogiai su jo dalyvavimu ekonomikos smogikų profesijos formavimo bei veiklos išplatinimo baruose.

Skaitantiems knygą, man rodos, bus sunku atsikratyti minties, kad PPC bombardavimas gyvais keleiviniais lėktuvais yra Osamą bin Ladeną slapta rėmusios Saudo Arabijos atsakas „Tūkstančio ir vienos nakties“ dvasia į tai, ką reiškia civilizacinis arabų pasaulio prievartavimas ne tik ESų sukurtomis priemonėmis.

Tą įspūdį dar labiau stiprina knygos skyrius „Praskleidus apgaulingą uždangą“. Kadangi Irane įsitvirtino ajatolos, o Irake viešpatavo brutalus diktatorius, kuris, deja, nesutiko su siūlomomis „bendradarbiavimo“ sąlygomis, JAV „vaikinai ir merginos buvo pasiųsti žudyti ir mirti dykumos smėlynuose“. Jeigu JAV užimtų Iraką ir perimtų jo naftos kontrolę, OPEC diktatūra, JAV bjauri nepaisant „civilizuotosios“ Saudo Arabijos įtakos tai organizacijai, labai sumenktų. Ne per seniausiai pranešta, kad JAV kompanijos Irake darbuojasi sėkmingai, ir visų pirma „Bechtel“, su kuria tiesiogiai susijęs Dž. Bušas. „Sadamas iki šiol vadovautų Irakui, jei būtų priėmęs tas pačias taisykles, kaip ir Saudai“ (251 p.), sako autorius.

„Globali imperija daugiausia remiasi tuo faktu, kad doleris yra standartinė pasaulio valiuta, o Jungtinių Valstijų pinigų kalykla turi teisę tuos dolerius spausdinti. Taip mes teikiame paskolas tokioms šalims kaip Ekvadoras puikiai žinodami, kad jos niekada negalės šių paskolų sugrąžinti. Tiesą sakant, mes net nenorime jų susigrąžinti, nes iš nemokumo pelnomės: tada galime pareikalauti to, kas tariamai mums priklauso. Esant normalioms aplinkybėms, rizikuotume iššvaistyti savo kapitalą. Joks kreditorius negali sau leisti pernelyg daug nesusigrąžinamų skolų. Tačiau mūsų aplinkybės nėra normalios. Jungtinės Valstijos spausdina auksu nepadengtą valiutą. Tiesą sakant, ji nepadengta niekuo, išskyrus pasauliniu pasitikėjimu mūsų ekonomika ir sugebėjimu skirstyti sukurtos mums remti imperijos pajėgas ir išteklius.

Galimybė spausdinti pinigus suteikia didžiulę galią. Tai reiškia, kad, tarp daugelio kitų dalykų, galime toliau teikti paskolas, kurios niekada nebus sugrąžintos – ir kad patys galime kaupti didžiules skolas. 2003 metų pradžioje Jungtinių Valstijų nacionalinė skola viršijo stulbinamą 6 trilijonų sumą ir metų pabaigoje pagal planą turėjo siekti jau 7 trilijonus – apie 24 000 kiekvienam JAV piliečiui. Didžioji šios skolos dalis priklauso Azijos šalims, Kinijai ir Japonijai, kurios įsigyja JAV Iždo vertybinius popierius (iš esmės, skolos raštus) iš lėšų, sukauptų parduodant plataus vartojimo prekes – tarp jų ir elektroniką, kompiuterius, automobilius, buitinius prietaisus, drabužius – JAV ir pasaulinei rinkai.

Kol pasaulis priima dolerį kaip savo standartinę valiutą, ši didžiulė skola netampa rimta kliūtimi korporatokratijai. Tačiau, jei atsirastų kita dolerį pakeisianti valiuta, ir kai kurie Jungtinių Valstijų kreditoriai (pavyzdžiui, Japonija arba Kinija) nuspręstų pareikalauti skolų grąžinimo, situacija drastiškai pasikeistų. Jungtinės Valstijos staiga atsidurtų visiškai nesaugioje padėtyje.

Iš tikrųjų tokios valiutos egzistavimas jau nebėra vien tariamas – į tarptautinę finansinę areną 2002 metų sausio 1-ąją įžengė euras /…/. Euras siūlo neįprastą galimybę ir OPEC, jei ji ketintų keršyti už invaziją į Iraką ar dėl kokios nors kitos priežasties nuspręstų pasigalynėti su Jungtinėmis Valstijomis. OPEC sprendimas savo įprasta valiuta pasirinkti eurą, o ne dolerį, sukrėstų imperiją iki pat pamatų. Jei taip atsitiktų, ir jeigu abu mūsų pagrindiniai kreditoriai pareikalautų sumokėti skolą eurais, smūgis būtų milžiniškas.“ (248–249 p.)

Vaizdas, „kad viskas, ko mums reikia, norint ištaisyti sistemos trūkumus, yra tiesiog pašalinti šiuos vyrus iš valdžios. /…/ Mums gali tekti palaukti iki kitų rinkimų, tačiau galop viskas susitvarkys.

Tikroji šiuolaikinės imperijos istorija, korporacijų valdžia, kuri išnaudoja vilties netekusius žmones ir vykdo patį žiauriausią, savanaudišką ir savižudišką išteklių pasisavinimą pasaulyje, /…/ turi labai daug ką bendro su mumis visais. /…/ Mes įtikinome save, kad bet koks ekonominis augimas neša naudą žmonijai, ir kuo tas augimas didesnis, tuo didesnė ir nauda. Galų gale įtikinome vienas kitą, kad šios idėjos rezultatas yra įteisintas ir morališkai pagrįstas: žmonės, kuriems sekasi kurstyti ekonominio augimo ugnį, turi būti išaukštinti ir apdovanoti, o tie, gimę paribiuose, turi būti išnaudojami.

Ši sąvoka ir jos išvada naudojamos bet kokiam piratavimui pateisinti – išduodami leidimai prievartauti, žudyti ir plėšti nekaltiems Irano, Panamos, Kolumbijos, Irako ir kitų šalių žmonėms. /…/ Jei subombarduoji miestą ir jį atstatai – duomenys rodo didžiulį ekonominį augimą.

Tikroji istorija rodo, kad gyvename mele. /…/ Jį parodo mūsų statistikos rentgeno spinduliai, atskleisdami šiurpinantį faktą, kad galingiausia ir turtingiausia pasaulio imperija turi vienus aukščiausių savižudybių, narkomanijos, skyrybų, vaikų tvirkinimo, prievartavimų ir žmogžudysčių rodiklius, ir ši negalia kaip vėžys plinta vis didesniame plote. Savo širdyse kiekvienas jaučiame skausmą. Mes maldaujame pokyčių. Tačiau slopindami šias maldas, spaudžiame kumščius prie burnų ir liekame neišgirsti. /…/

Kaip pasipriešinti sistemai, kuri aprūpina tave namais, automobiliu, maistu ir drabužiais, elektra ir sveikatos apsauga, net jei žinai, kad ši sistema sukūrė pasaulį, kuriame iš bado kasdien miršta dvidešimt keturi tūkstančiai žmonių, o milijonai nekenčia tavęs ar tavo išrinktų atstovų primestos politikos?“ (254 p.)

Autorius sakosi savo knyga rašantis ne receptą, o atliekantis išpažintį.

Tačiau patarimų duoda. Užuot traukus ko nors nusipirkti ką gal geriau paimkite knygą. Protestuokite prieš gamtos ir žmonių žalojimą visur ir visada, kalbėkite kiekviename susirinkime, rašykite elektroninius laiškus, uždavinėkite klausimus valdžiai, dalyvaukite susirinkimuose, reikalaukite atsiskaitymo už pasitikėjimą, balsuokite. Visi esame kalti, visi turime pakeisti savo mąstymą ir elgesį.

Aš savo ruožtu sakau: visų pirma perskaitykite šitą knygą. Leiskite jai įeiti į savo pasaulį.

Man su ja pasidarė aiškiau, ką Lietuvai reiškė šoko terapija, ką – „didžioji privatizacija“, kas „Mažeikių naftos“ aferoje buvo H. Galilas, o Ignalinos AE uždarymo pinigaplovėj – R. Vali, kodėl „Mažeikių naftą“ perėmė lenkai, o ne kazachai, kodėl danai kiaules augina Lietuvoj, o lietuviai nešioja senų britų antis, ir daugybė kitų dalykų. Buvo daugiau ar mažiau aišku ir iki tol. Dabar – visiškai: pabėgę iš vienos imperijos pakliuvom į kitą, kol pagaliau baigia perimti trečia.

Taigi šalių perėmimo schema tokia: pažadai sukurti klestėjimą, grandioziniai plėtros projektai, paskolos jų įgyvendinimui, susitarimai dėl amerikietiškų technologijų, įklampinimas į neišmokamas skolas.

Esminė plano dalis – kaip patiems vyksmams pajungti „paėmimui“ numatytų šalių žmones. Svarbiausias projektų akcentas – gerovė – skirtas masėms. Kokia valdžia galėtų nenorėti šalies gerovės – juk tai ir jų klestėjimo prielaida. Abejojantis elitas gali būti arba papirktas, arba izoliuotas įvairiausiais būdais jį marginalizuojant ir net sunaikinant. Tai iš esmės galioja ir aukščiausiems valdžios asmenims: jei sutinki su šalies „modernizacijos“ sąlygomis – daliniesi pelnu, jei ne – tampi huseinu. Kadangi užaukštintas projektų rentabilumas ir korupcija niekada neleis išsikapstyti iš Pasaulio banko arba Tarptautinio valiutos fondo paskolų, šalies vadovai bus priversti imti naujas paskolas, o politikai – skatinti naujais gerovės pažadais. Jų valioje, kad už tų pažadų įgyvendinimą mokėtų ne jie, o rinkėjai, ką jie dabar ir daro, apdedami vis naujais mokesčiais ir „taupymais“.

Dar kartą: perskaitykite „Ekonomikos smogiko išpažintį“!