Romualdas Ozolas. „Lietuvos sąrašas“: kontekstai

Įgyvendindami pažadą nuolatos informuoti apie visuomeninių sambūrių veiklą artėjant Seimo rinkimams, svetainės skaitytojų dėmesiui siūlome aktualų Romualdo Ozolo straipsnį, kuriame nagrinėjama dabartinė padėtis judėjime "Už teisingumą" ir atskleidžiamas autoriaus požiūris į šio judėjimo bei rinkimimuose dalyvausiančių visuomeninių ir politinių darinių bendradarbiavimo perspektyvas.

***

Galime būti dėkingi Kęstučiui Girniui už įžvalgų analitinį straipsnį „Lietuvos sąrašas“ – kiek jų bus?“ – apibendrinimai, kaip įprasta gerbiamajam filosofui ir politologui, daromi remiantis visų pirma faktais, o spekuliacijos dažniausiai įgyja klausimo formą. Bendrauti tokio teksto pagalba – tikras malonumas.

Noriu įnešti savo indėlį į ikirinkiminės situacijos Lietuvoje aiškinimąsi, kai ką iš pirmų lūpų patikslindamas, o kai ką papildydamas.

Šiemetiniai rinkimai skirsis iki šiol neregėtu visuomeninių judėjimų protrūkiu. Būtų tikrai tikslinga sutarti, koks yra judėjimo santykis su partija. Judėjimu vadintina iki partijos įsteigimo viešam veikimui susibūrusi piliečių santalka. Iš jos susikūrus partijai judėjimas paprastai išnyksta. Tais atvejais, kai partiją ar partijas įsteigti padėję judėjimai išlaiko savo pavadinimus, jie paprastai egzistuoja kaip partijų prielipai ar palydovai, nebeatlikdami svaresnio nei visuomeninio, nei politinio vaidmens, dažniausiai tik miglindami politinį procesą.

Jau nuo praėjusiųjų metų Mokslų akademijoje telkęsis A. Medalinsko vedamas visuomeninis judėjimas vasario 22 dieną viešumon prasiveržė mitingu „Už teisingumą“ prie Prezidentūros. Po D. Kedytės „paėmimo“ irgi ne pirmas mėnuo Kaune Klonio gatvėje telkęsi budėtojai ir jiems talkinantys visuomenės rėmėjai atvyko Vilniun ir pradėjo nuolatinę akciją Daukanto aikštės prieigose. Politinių debatų dėl jėgų suvienijimo įkarštyje gimė Nacionalinio sąrašo idėja, kurią iniciatyvos ėmęsis D. Kuolys realizavo „Lietuvos sąrašo“ vardu. Kurį laiką, pats būdamas ir judėjimo „Už teisingumą“ iniciatyvinės grupės nariu, D. Kuolys nebuvo apsisprendęs, kas yra tas „Lietuvos sąrašas“ – judėjimo „Už teisingumą“ pumpuras ar savarankiško veiksmo židinys. Į „Sąrašą“ žmonės siūlė savo atstovus, sudarinėjo „dešimtukus“, organizatoriai leido „Aikštės žinias“, rengė įvairius pasivaikščiojimus, vadindami tai postmoderno politika ar paprasčiausiai politiniu fliuksavimu. Tik po to, kai V. Vasiliauskas ir N. Venckienė paskelbė imą „Lietuvos sąrašą“ į „Drąsos kelio“ partiją, D. Kuoliui nebeliko nieko kito, kaip paskelbti „nepartinės partijos“ kūrimą, nes daug kas iš „Lietuvos sąraše“ atsidūrusiųjų nemanė galį būti „Drąsos kelio“ partijos sąraše. Liepos 5 d. Daukanto aikštėje įvyko „postmodernus suvažiavimas“, kuriame ir buvo deklaruotas partijos kūrimas. Nuo to momento „Lietuvos sąrašas“ tapo nebeprieinamas „Drąsos keliui“, o pats „Sąrašas“ nustojo egzistuoti kaip judėjimas.

Visų tų judesių galėjo nebūti, jeigu Lietuvoje kandidatuoti į rinkimus galėtų ir visuomeninės politinės organizacijos. Tačiau tokios teisės nėra. Kandidatuoti kolektyviškai galima tik partijų sąrašuose. Individualiai gali kandidatuoti ir nepartiniai. Tačiau tai reikalauja rimtų asmens pastangų ir finansų.

Koks visuomeninio judėjimo „Už teisingumą“ santykis su partijomis?

Iš pat pradžių apsibrėžęs kaip nepartinių visuomenės atstovų susibūrimą ir telkimą visų valdžių priežiūrai taip pat ir po rinkimų, Judėjimas pasirašė bendradarbiavimo susitarimą su partijų susivienijimu (o ne judėjimu, kaip sako K. Girnius) „Už Lietuvą Lietuvoje“, pagal kurį į rinkimus eiti norinčius visuomenininkus judėjimas „Už teisingumą“ galėtų rekomenduoti į bendrą susivienijimo „Už Lietuvą Lietuvoje“ sąrašą. Kadangi susivienijimą sudarė trys neparlamentinės partijos – Lietuvos centro partija, Lietuvos socialdemokratų sąjunga ir Tautininkų sąjunga – idėjų spektras visuomenininkams buvo optimalus, nuo dešinės iki kairės. Tačiau šios partijos turėjo vieną bendrą bruožą – tautinę orientaciją, rūpinimąsi visų pirma Lietuvos reikalais, o ne vien Europos Sąjungos direktyvų vykdymu.

K. Girnius visiškai teisus: sąvokos „lietuvių tauta“ ir „Lietuvos tauta“ yra skirtingi dalykai, ir galėjo būti idėjinė „Lietuvos sąrašo“ pumpuravimo bazė. Nedėstysiu čia filosofinių argumentų, pakaks paaiškinimo pagal analogiją: iki šiol Europa buvo lietuviai, latviai, vokiečiai, italai ir kitos tautos, dabar jie per „būk europiečiu“ yra vedami į „Europos tautą“, kaip kažkada per „tarybinį žmogų“ buvo vedami į homo sovieticus. Lietuvos tautą istoriškai jau irgi esame turėję – ji gyveno pagal Lietuvos Statutus, ir žinom, kas iš to išėjo: lietuvių teko ieškoti šiaudinėse pastogėse. Lietuvą 1918 metais atkūrė lietuvių tauta, pakartotinai atstatė 1990-aisiais. Ar priminti, kiek „Lietuvos tautos“ atstovų Aukščiausiojoje Taryboje nebalsavo už Lietuvos atkūrimą? Bet lietuviai visus pakvietė gyventi Lietuvoje. Kiek jų dar ir šiandien nesutinka?

Kai buvo paskelbta „Lietuvos tautos“ memorija, idėjinė skirtis buvo išreikšta pakankamai aiškiai. Tapo suprantama, kodėl D. Kuoliui iš tiesų netiko bendradarbiavimas su susivienijimu „Už Lietuvą Lietuvoje“, nors viešai buvo aiškinama, kad susivienijimas esąs nepopuliarus ir per jį pasiekti daugumos Seime nebus įmanoma. Vienu metu buvo galima viltis, kad vedant N. Venckienei bus galima sukelti didelę bangą, tačiau po jos pareiškimo, kad į jokias koalicijas ji neisianti, netgi didžiausių entuziastų viltys ėmė blėsti. Kita vertus, kol „Lietuvos sąrašu“ buvo fliuksuojama įvairūs sceniški vaizdai, jis žavėjo mūsų individualistus, tačiau priverstinis pasiskelbimas partija D. Kuolį daro labiau panašų į Jogailą Krokuvoje, kai šis, per Jadvygą vylęsis prijungti Lenkiją prie Lietuvos, pasijuto geležinės krikščioniškai organizuotos karalystės užspeistas pilyje su visa savo palyda. Geležinė Lietuvos rinkimų tvarka reveransų pagoniškam rinkiminiam fliuksavimui vargu bau darys. Nebent už viso to slypėtų dar koks nors supersumanymas.

Šalia viso to turime jau metus kartu dirbantį daugiametes istorijas skaičiuojančių partijų susivienijimą „Už Lietuvą Lietuvoje“, į savo sąrašą ir toliau kviečiantį visus norinčiuosius eiti rinkimų kovon, rinkimų metu laimint jei ir ne daugumą, tai pajėgią jungtinę frakciją. Galima tik apgailestauti, kad nacionalinis pasipriešinimo konjunktūrai frontas suskilo į tris šakas.

Ar galimi bendri tų trijų sąrašų veiksmai? Viskas priklausys nuo vedančiųjų asmenų ambicijų. Kadangi „Už Lietuvą Lietuvoje“ susivienijo būtent dėl to, jog įveikė vadovų ambicijas, susivienijimas derasi dar dėl vienos ar dviejų partijų prisijungimo. Su naujosiomis – „Drąsos kelio“ ir „Lietuvos sąrašo“ – partijomis visiškai įmanomas bendradarbiavimas nekonkuruojant vienmandatėse ir susitarimas dėl keleto nacionalinio masto darbų (emigracijos stabdymo, bedarbystės mažinimo, energetinio saugumo ir kt.) ir rinkimų metu, ir po rinkimų. Toks bendradarbiavimas gali būti anaiptol ne paviršutiniškas.

Judėjimas „Už teisingumą Lietuvoje“ ir toliau lieka veikti kaip visuomeninis judėjimas, kurio nariai patys neis į rinkimus, o Judėjimas turės ryžto ir ištvermės tęsti savo darbą nesitapatindamas su jokia partija.

Šaltinis: www.alkas.lt