Laurynas Kasčiūnas. Kodėl Europos federacijos nebus

Ekonominė suirutė Europos Sąjungoje paskatino diskusijas dėl tolesnio ES raidos modelio. Vokietijai prisiėmus lyderės vaidmenį, pasigirdo prognozės, jog nuo šiol judėsime „vokiškos“ Europos link, vėl iš naujo buvo prisimintas tiek „dviejų greičių“ Europos, tiek ir ES žlugimo scenarijai. Kokie šių debatų atgarsiai Lietuvoje?

Nors euro-romantizmo laikotarpis Lietuvoje jau senokai baigėsi, tačiau intelektualinis vakuumas ieškant atsakymų į tai, koks yra Europos integracijos galutinis tikslas (finalite) ir šio proceso santykis su nacionaline valstybe ir demokratija, išlieka. Vyrauja supaprastinta eurofederalistų ir euroskeptikų takoskyra, kuri ne tik visiškai nepajėgi atsakyti į klausimą, koks ES raidos modelis labiausiai atitiktų Lietuvos nacionalinius interesus, bet ir nieko negali pasakyti apie tai, kokiu vertybiniu pagrindu remiasi visas Europos integracijos procesas.

Net ir dominuojantys ar autoritetingiausi liberaliosios minties Lietuvos politikos apžvalgininkai Europos integraciją kritiškai vertinančius suskumba apiberti įvairiais epitetais: kalbama apie tai, kad toks mąstymas neatitinka XXI amžiaus europiečio standartų ir yra būdingas tik žemę arti ir toliau norintiems lietuviams. Tuo tarpu federacinės Europos šalininkai tapatinami su tariamai moderniu mąstymu, platesniu akiračiu, atvirumu ir kažkur išgalvotomis „pažangiomis“ XXI amžiaus moralės normomis.

Tačiau toks štampų klijavimas niekuo nepadeda ieškant atsakymų į fundamentalius Lietuvos Europos politikos dar neatsakytus klausimus. Bene svarbiausi iš jų yra šie: ar Lietuvai reikia federacinės Europos, stiprinančios Lietuvos pozicijas santykiuose su kaimyninėmis valstybėmis, kurios savo ruožtu sistemingai siekia pasinaudoti mūsų silpnybėmis? O gal atvirkščiai - judėjimas federacinės ES link ribotų mūsų valstybių politinį savarankiškumą, suardytų Lietuvos politinės bendruomenės saitus?

Vakarų Europoje aktyviausiai apie federaciniais ryšiais susietų Europos namų idėją skelbia kairieji socialistai ir liberalai Tradiciškai konservatyvios Vakarų Europos politinės jėgos daug labiau nei kairieji gina valstybės savarankiškumą, remia tarpvyriausybiškumą, o ne viršvalstybiškumą, ieško vertybinių viso Europos integracijos proceso atramos taškų. Juk būtent krikščioniškoji kultūra, kurią reikėtų suprasti kaip krikščionybės sukurtos moralės normomis grindžiamą kasdieninį elgesį (nereikalaujant kartu būti praktikuojančiu kataliku), buvo Europos integracijos pradininkų kelrodis tol, kol Europos vairo į savo rankas neperėmė socialistai ir liberalai.

Koks ES raidos modelis yra palankiausias Lietuvai?

Paradoksalu, bet Lietuvoje šiuo klausimu nėra jokių takoskyrų. Visos svarbiausios politinės jėgos, net ir konservatyvios, siūlo vadovautis tokia formule: “kuo daugiau Europos Lietuvoje”. Formulė pasiūlyta, tačiau prieš tai neatsakyta į svarbiausią klausimą, kas yra šiandieninė Europa arba kokiomis vertybėmis remiasi šiandieninė Europos integracija? Lietuvoje, kaip ir daug kur kitur, mėgstama kalbėti apie Europos Bendrijos “tėvus įkūrėjus”, tačiau beveik niekas neatkreipia dėmesio, jog šiuolaikinė ES vargiai kuo panaši į “Tėvų kūrėjų” viziją. Verta kelti klausimą, ar tikrai tokia formule “kuo daugiau Europos Lietuvoje” turi vadovautis Lietuvos Europos politikos architektai?

Regis, jog intelektualinį vakuumą Europos integracijos klausimais apsisprendė užpildyti Europos federalistai Lietuvoje. Jau kelis mėnesius veikiantis judėjimas sau išsikėlė iš ties ambicingus tikslus: “(…) prisidėti sprendžiant demokratinio deficito ES problemą bei siekti politiškai ir ekonomiškai suvienytos Europos, kuri turėtų bendrą Konstituciją, viršvalstybinę institucinę sąrangą ir efektyvios transnacionalinės demokratijos pagrindus.” Šio judėjimo lyderis Seimo užsienio reikalų komiteto narys, liberalas P.Auštrevičius pabandė suformuluoti Lietuvos Europos politikos praktines gaires: „visomis išgalėmis turėtume pasisakyti ir siekti, kad ES būtų kuo labiau ir giliau integruota“. Todėl svarbiausia Lietuvos Europos politikos kryptis, anot P.Auštrevičiaus, - tai „orientacija į ES branduolį“.

Šiuose eurofederalistų tiksluose galima išskirti bent tris sąvokas, kurios Europos integracijai kelia konceptualių problemų: “demokratijos deficitas ES”, “transnacionalinė demokratija” ir “Europos federacija”. Demokratijos deficitas ES ypač tampa akivaizdus, kai Bendriją siekiama analizuoti pagal valstybėse veikiančios atstovaujamosios demokratijos analogijas. Būtent tokią (analogijos su valstybe) prieigą siūlo patys federalistai, nes federacinę ES jie mato kaip ilgalaikį politinį suvienytos Europos projektą.

Europos federalistų utopija

Akivaizdu, jog šiandieninė ES, kaip politinis darinys, visiškai neatitinka klasikinio valdžių padalijimo principo. Viršvalstybinių institucijų stiprinimas, eliminuojant valstybių narių veto teisę ir plečiant kvalifikuotos daugumos principą, o vienintelei tiesiogiai rinktai ES institucijai Europos parlamentui atliekant tik fasadinę sprendžiamosios galios ir parlamentinės kontrolės funkciją, neatitinka atstovaujamosios demokratijos principų. Apie tokią situaciją demokratijos deficito ES teoretikas G.Majone yra pasakęs: “jeigu ES būtų valstybe, ji neatitiktų tos pačios ES šalims kandidatėms keliamų demokratijos kriterijų”.

Vis tik reikėtų pastebėti, jog federalistai bando siūlyti teorinį modelį, kuris leistų ES ištrūkti iš šių demokratijos deficito spąstų. Remiantis federalistų logika, Europos Komisija turėtų atlikti visavertės vykdomosios valdžios funkcijas, ES Taryba įprasmintų aukštųjų ES parlamento rūmų vaidmenį, o tiesiogiai renkamas Europos parlamentas galėtų įgyti visavertės leidžiamosios valdžios galias ir taip taptų žemaisiais ES parlamento rūmais. Tačiau modeliuodami šį teorinį vaizdinį, Europos federalistai pamiršta, jog Europos parlamentas kaip visavertė leidžiamosios valdžios institucija konceptualiai įmanoma tik tuo atveju, jeigu ES vienytų, o Europos parlamentas atstovautų gyvybingais ir natūraliais tapatybiniais ryšiais susaistytą politinę bendruomenę.

Europietiškos tapatybės paieškos

Tad kokiai politinei bendruomenei atstovauja ES? Atsakymo į šį klausimą nerasime tol, kol neatsakysime, kokia yra Europos tapatybė, kurios pagrindu galėtų plėtotis ES politinė bendruomenė? Kol kas dažniausiai apie Europos federalizmą kalba socialistai ir liberalai. Tačiau liberalizmas linkęs atmesti kolektyvinę tapatybę ir šia prasme yra anti-tapatybinis. Tad kokią europinę tapatybę gali pasiūlyti kairieji ir liberalai? Kitaip tariant, ar galima bendrus Europos namus statyti ant vertybių hierarchiją naikinančio kairuoliško libertarizmo, orientuoto į vartotojiškų individo teisių plėtrą?

Europos Bendrijų tėvai įkūrėjai kalbėjo apie krikščionišką tradiciją kaip europinės integracijos atramą. Koks šiuolaikinėje Europoje yra krikščioniškosios tradicijos vaidmuo? Akivaizdu, jog ją nuo ES projekto atribojo ne tik Konstitucijos Europai kūrėjai, bet ir pačios viršvalstybinės ES institucijos, kurios jau senokai yra atviros reliatyvizmo ir vartotojiškos laisvės sampratos advokatės. Krikščionybė ir tautiškumas paprasčiausiai yra stumiami iš viešojo ES politinio gyvenimo.

Deja, bet šiuolaikinė Europos integracija išskaidė pozicijas dėl nacionalinės tapatybės ir krikščioniškos bei tautinės kultūros ir taip leido rastis libertariniam požiūriui į visuomenės ir valstybės sanklodą, neigiančiam krikščioniškos tradicijos ir tautinės tapatybės saugojimo prasmę. Todėl akivaizdu, jog tos Lietuvos intelektualinės ir politinės jėgos, kurios nori atstovauti krikščioniškai tradicijai, ginti savo politinės bendruomenės savarankiškumą, savo tėvynės ir politinės santvarkos patriotizmą bei atstovaujamąją demokratiją turi permąstyti santykį su Europos integracijos projektu.

Kokios yra mūsų Europos politikos gairės?

Europos integracijos procesą privalome remti kaip ekonominį ir valstybės saugumą stiprinantį projektą, kuris niekada nesukurs Lietuvos valstybės pakaitalo. Lietuvos Europos politikos formulė galėtų būti tokia: remti ES integraciją tose srityse, kur Lietuva yra jautri išorės spaudimui ir kur Europos integracija gali sustiprinti nacionalinį saugumą. Puikus pavyzdys – Europos Komisijos parama Lietuvos pasirinktam dujų sektoriaus išskaidymo variantui, kuris turėtų sumažinti Lietuvos priklausomybė nuo dujų tiekimo monopolininko. Tačiau tai nereiškia, jog Lietuva turi besąlygiškai perimti nuolat plečiamą „europinį standartą“. Lietuva turi ugdytis gebėjimą patys apgalvotai atsirinkti tas Vakarų šalių socialines normas ir praktikas, kurios jiems atrodo vertingos ir sveikintinos, kartu atmesdami tai, kas mūsų politinei bendruomenei nepriimtina. Integracija neturi tapti savitiksle socialine ir kultūrine niveliacija.

Ir tokia selektyvi integracija tikrai nereikštų Lietuvos izoliacijos, tai reikštų, jog pamažu išmoksime Europos integracijos instrumentus naudoti nacionaliniams interesams įgyvendinti. Ir veikti taip, kaip sumaniai veikia visos senosios Vakarų Europos valstybės, nepaisant retorikos ar integracijos kaip instrumento interesams patenkinti, siekiančios būtent valstybėmis ir likti.

Šaltinis: www.delfi.lt