Vytautas Keršanskas. Mintys po Lietuvos pastoge

Praėjęs mėnuo mūsų Tėvynėje tikrai neeilinis. Deja, istorijos paveiksle jis bus pavaizduotas daugiau neigiamomis, nei teigiamomis spalvomis – kai kas juokauja, kad visa tai dėl didžiausios per šimtmetį pilnaties veikimo. Kad ir kaip bebūtų, iš kiekvienos situacijos reikia pasiimti tai, kas geriausia ir prasmingiausia. Todėl šios dvilypės mintys – Lietuvos istorijos ir jos gyvybę padėjusių apčiuopti įvykių išdava. O tokių didesnių bei mažesnių įvykių gegužės mėnesį tikrai būta. Šiuose pamąstymuose pakalbėsiu apie tris.

Pirmiausiai, 2012-ieji žymi Romo Kalantos aukos keturiasdešimtmetį. Būtent prieš tiek metų gegužės 14-ąją Kauno Muzikinio teatro sodelyje sušukęs „Laisvę Lietuvai!“ į anapusinį pasaulį su liepsnomis iškeliavo laisvės šauklys. Šis įvykis bei po jo sekę neramumai, šiandien vadinami „Kauno pavasariu“, žymi naują etapą totalitaristinėje mašinoje – režimas gavo aiškią žinutę, kad naujojo sovietinio žmogaus diegimas nevyksta sklandžiai. Dar daugiau, pro Geležinę uždangą prasimušanti Vakarų kultūra daro vis didesnę įtaką priespaudoje gyvenančio jaunimo pasaulėžiūrai. 7-ojo dešimtmečio judėjimai, nešę individo laisvės žinutę, pasiekė ir griežtai režimo kontroliuojamą jaunimą. Romas Kalanta tapo šios kartos simboliu.

Antra, gegužės 10-ąją Signatarų namuose įvyko dar pernai išleistos Algirdo Patacko knygos „Pastogės Lietuva“ pristatymas. Nuėjau visai netikėtai gavęs informaciją, nieko nežinodamas ir nesitikėdamas. Išėjau su knyga rankoje, pakylėtas ir nuliūdęs vienu metu. Į pristatymą susirinko visa signataro aplinka, su kuria jis susidūrė rezistencinėje veikloje ar kurioje gyvena dabar, todėl tos dvi ne ilgiau sekundę trukusios valandos labiau panėšėjo į prisiminimų vakarą. Jau nepriklausomoje Lietuvoje gimusiam jaunuoliui iš pirmų lūpų pasakojami nutikimai apie pogrindinę veiklą sovietmečiu skamba taip pat įtikinamai, kaip Žvaigždžių karų istorija. Ir visgi, viskas, ką išgirdau tą vakarą, nuo dešimties parų praleistų ant betono belangėje iki nelegalios spaudos spausdinimo storuparalono sluoksniu apvyniotos spausdinimo mašinėlės pagalba, yra tikra.

Galiausiai, gegužės 20-ąją į Tėvynę grįžo Lietuvos Laikinosios vyriausybės vadovo Juozo Brazaičio-Ambrazevičiaus palaikai. Iškilią Lietuvos asmenybę, kuris pats teigė nenorįs įsirašyti į istoriją, pagerbė Prezidentas Valdas Adamkus, Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas Vytautas Landsbergis, Kauno meras Andrius Kupčinskas, kiti Lietuvai nusipelnę veikėjai, Lietuvai neabejingi žmonės bei pilietiškai aktyvus jaunimas. J. Brazaitis itin sudėtingomis sąlygomis (pagalvokite – 1941-ieji, pats Antrojo pasaulinio karo įkarštis, okupantą iš Rytų išveja Europą trypiantis Vermachtas), suprasdamas, kad pasirašo mirties nuosprendį, suburia Laikinąją vyriausybę ir paskelbia nepriklausomybę. Deja, greit išaiškėja, jog atėję išvaduotojai yra tokie pat siaubingi okupantai, prieš kuriuos Lietuva – tik dulkelė.

Tad kas bendro tarp šių iš pirmo žvilgsnio mažai besisiejančių įvykių? Paprasčiausias atsakymas – Lietuva, mūsų Tėvynė, mūsų motina su visais jos vaikais.

Romo Kalantos auka pirmiausiai įvyko dėl beprasmybės, į kurią jį įstūmė totalitarinis režimas. Iš Vakarų atskriejantys nors ir silpni laisvės vėjo gūsiai, paskatinę jaunimą mąstyti apie savo individualybę, buvo ypatingai griežtai slopinami diktatūros. Todėl Kalantos šūksnis „Laisvę Lietuvai!“ pirmiausia turi būti suvoktas kaip vienintelis būdas pasiekti asmens laisvę. Deja, šiandien tai suvokiama kiek kitaip. Įsipareigojimas Tėvynei suvokiamas kaip bereikalinga atsakomybė, kuri riboja asmenybės vystymąsi. Kalantos auka moko kitaip: saugokime savo laisvą, nepavergtą Tėvynę, nes tik joje pasieksime savo laisvę.

Su pirmąja išvada siejasi ir antrojo aprašyto įvykio refleksijos. Pogrindinis leidinys „Pastogė“ – pavyzdys, kai totalitarinis jungas negali užgniaužti žmogaus prigimties kurti, kai net rizikuodamas savo gyvybe žmogus siekia, ne kiek būtų išgirstas, kiek galėti laisvai kalbėti: „PASTOGĖ yra skiriama tiems, kurie nori nevaržomai kalbėti ir kurti. Būti laisvu – tokia pat natūrali žmogaus būsena kaip ir kvėpuoti“. Pirmasis jos numeris pradedamas Mindaugo Tomonio atminimu. Signataras A. Patackas knygos pristatyme paklaustas, kokią įtaką M. Tomonis turėjo jo veiklai bei šiam leidiniui atsakė, kad be jo „Pastogės“ greičiausiai nebūtų. Tai leido suvokti, kad daug žmonių, besipriešinusių režimui, taip ir liko istorijos paraštėse. Klausiu savęs: kiek yra žinoma apie tragišką Mindaugo Tomonio auką? Prof. Tymothy Snyderis kalbėdamas Vilniaus universitete pasakė, kad Antrojo pasaulinio karo aukų skaičius yra ne penkiolika milijonų, o penkiolika milijonų vienetų unikalių istorijų, su unikaliais ir nepakartojamais individais. Tad kyla klausimas, kiek mes (o pirmiausia Lietuvos ateitis – jaunimas) žinome apie savo istoriją, kiek „gyvas“ mūsų santykis su ja.

Paskutinis įvykis, deja, atnešė didelį nusivylimą. Iniciatyva parvežti J. Brazaičio palaikus į Tėvynę kilo pirmiausia lietuvių bendruomenės Amerikoje tarpe, tačiau greitai susilaukė palaikymo Lietuvoje. Ir ne šiaip kokio, o paties aukščiausio – Lietuvos Vyriausybė skyrė 30 tūkst. litų palaikų pargabenimui. Tačiau atėjus iškilmių metui, didžiulis spaudimas iš užsienio parodė, kiek iš tiesų ši iniciatyva rūpėjo kai kuriems politikams ar visuomenės veikėjams. Galima suprasti žydų bendruomenės pasipiktinimą, kadangi ant J. Brazaičio krentantis šešėlis (kuris labiau kyla ne iš istorinių faktų, o tam tikrų Lietuvai nepalankių interesų grupių) jiems leidžia teigti, jog lietuviai nacionaliniu didvyriu laiko su naciais kolaboravusį veikėją. Todėl apmaudu, kai vietoje iškilios, Lietuvai nusipelniusios asmenybės apgynimo pasirenkamas atsiribojimas nuo šių įvykių. Jau nekalbu apie tai, kad ir kai kurie Lietuvos intelektualai stojo į J. Brazaičio svarbą neigiančiųjų gretas... Belieka padėkoti visiems, kurie iniciavo, prisidėjo ir nepabūgo atstovėti už mūsų visų istoriją. Džiaugiuosi, kad prie to prisidėti netikėtai galimybę gavau ir aš pats.

Dvejopos mintys aplanko vėl ir vėl permąstant šiuos įvykius. Viena vertus, džiugu, kad dar yra žmonių, kuriems mūsų kraštas, mūsų Tėvynė yra brangiausias turtas. Kita vertus, nerimą kelia faktas, kad tai – vyresnio amžiaus žmonės, sąjūdiečiai. Kyla baimė kas bus, kai jie pavargs, kai norės perleisti šį darbą jauniems. Ar užteks jaunimo, kuris supras šio nelengvo darbo prasmę? Globalus pasaulis vis aršiau trina ryšį tarp žmogaus ir žemės, individas, iškeltas aukščiau visko lemia patriotiškumo ir tautiškumo nykimą. Todėl šie mano aprašyti ir visi panašūs įvykiai turėtų tapti simboliais, kuriais būtų auginamas Lietuvos jaunimas. Tai neįkainojama ir unikali istorija, kuri turi likti gyva, nenugrimzti užmarštin. Tik tada tauta, kuriai sunkią ligą jau diagnozavo dauguma Lietuvos intelektualų, bus linkusi pasveikti. Tai visų mūsų, Lietuvos vaikų, užaugusių jau po nepriklausoma Lietuvos pastoge, uždavinys.