Mindaugas Kubilius. Eucharistijos slėpinys

Kartą niūroką lapkričio vakarą po grigališkąjį choralą giedančių chorų susibėgimo bažnytinės muzikos globėjos šv. Cecilijos šventės prog...


Kartą niūroką lapkričio vakarą po grigališkąjį choralą giedančių chorų susibėgimo bažnytinės muzikos globėjos šv. Cecilijos šventės proga grįžinėjome traukiniu iš Klaipėdos namo į Vilnių. Pasklidę po vagoną, veikėme kas ką. Vienoje choralistų prigrūstoje vagono „kišenėje” vyko pokalbis. Prisijungęs prie besikalbančių, išgirdau klausimą: „O ką mes veiksime danguje?!”

Šis klausimas įstrigo ir suglumino, nes jį išklėlė tikėjimą išgyvenantis katalikas. Nors tuo metu kažką numykiau, tas klausimas privertė mane rimtai svarstyti kelerius metus: kokia toji mano (ar mūsų) svajonių vieta, vadinama dangumi, ir kaip mano praktikuojama religija šią svajonę išpildo? Kitaip tariant, kaip Romos katalikybė apima pačius giliausius bei aistringiausius mano troškimus ir juos išpildo?

Įdomiausia, kad toks klausimas kilo iš principo. Anuomet jaukioje traukinio kajutėje džiaugėmės tikėjimo nuskaidrintu bendrabūviu. Mums buvo gera, nes visus siejo svaigi išgyventos tikėjimo šventės patirtis. Matyt todėl klausiantysis ir baiminosi, kad išgyvenamo bendrabūvio džiaugsmo neliks nepažįstamoje anapusinėje nuobuodybėje. Galbūt klausiantysis samprotavo: „O ką veiksime danguje, juk ir taip gera būti čia ir dabar!” Kitaip tariant, jei tikėjimo šventė padovanojo šį „gera būti” čia ir dabar su Dievu ir bičiuliais, tai ar dangus „ten“ gali būti geriau nei „čia ir dabar“?!

Ar šis klausimas mums neprimena apaštalo Petro nuostabos, Jėzui atsimainius ant Taboro kalno: „Viešpatie, gera mums čia būti! Jei nori aš padarysiu čia tris palapines: vieną tau, kitą Mozei, trečią Elijui” (Mt 17,5). Įsikūnijęs Dievo Sūnus ant Taboro kalno parodė savo dieviškumą, kurį žemiškoje kasdienybėje slėpė po prisiimtu žmogiškumu (plg. Jn 1,14). Tai, ką patyrė apaštalai, pranoko žmogiškumo ribas, nes Petras „nesižinojo, ką kalbąs” (Lk 9,33): „Jo veidas sužibo kaip saulė, o drabužiai tapo balti kaip šviesa” (Mt 17,2). Ši Jėzaus, Dievo Sūnaus, dieviškumo pilnatvė, pasireiškusi prisiimtu žmogiškumu, Petrui ir apaštalams tapo gėrio patirtimi, pripildančia jų žmogiškumą. Žmogumi tapusio Dievo atsiskleidimas įgyvendino žmogaus laimės lūkestį su kaupu: „Gera mums čia būti!”. Mūsų patirtis sako, jog laimę išgyvenąs žmogus pasineria į malonią kasdienos rūpesčių užmaršą. Kuo stipresnis laimės jausmas, tuo stipresnė ir užmarštis – net laiko, net savęs.

O ar galimas didesnis laimės išgyvenimas nei palaima, kylanti iš Dievo prisilietimo? Krikščioniškoje tradicijoje ši palaima yra vadinama ekstatine savęs patirtimi – tam tikra apstulbimo būsena, kurioje savo riboto ‘aš’ užmarša pasireiškia naujai atrastos savasties išgyvenimu.[1] Apaštalas Petras būtent tai ir patyrė: „gera mums čia būti“.

Patiriama laime mums norisi dalytis su kitais. Tuo pačiu savoje aplinkoje norime būti supami pilnatve spinduliuojančių žmonių. Juk net ir laimingas savanaudis nori, kad jo laime žavėtųsi kiti. Tuo tarpu nesavanaudiškai besidžiaugiantis žmogus siekia kitus apdalinti gėriu, kurį ir vadina laime. Aplink save jis buria besidžiaugiančiųjų bendra laime bendruomenę. Kitaip tariant, aš iš tiesų esu laimingas tik tuomet, kai išgyvenu bendrą, ne vien tik savo, bet ir mūsų, t.y. man artimųjų, laimę. Vadinasi, tikra, neapgaulinga laimė iš Dievo kyla tik tuomet, kai gera ne tik būti, bet ir būti mums kartu. Todėl aptariamas Petro apstulbimas - Viešpatie, gera mums čia būti! – yra pilnatviško Dievo patirtis ir kartu pilnatviškas žmogaus laimės troškimo išsipildymas.

Atsimainiusio Jėzaus šviesa buvo tik paslapties patyrimo pradžia. “Dar jam tebekalbant, štai skaistus debesis apsiautė juos, ir štai balsas iš debesies prabilo: “Šitas yra mano mylimasis sūnus, kuriuo aš gėriuosi. Klausykite jo!” Tai išgirdę, mokiniai parpuolė kniūbsti, labai išsigandę.” (Mt 17, 5-6). Žmogaus pavidalą prisiėmusio Kristaus dieviškumo atsiskleidimas nuosekliai veda į Dievo - švenčiausių Asmenų Trejybės - patirtį. Mat, Jėzus Kristus vienatinis Tėvo Sūnus, anot mūsų (t.y. Nikėjos – Konstantinopolio) tikėjimo išpažinimo: Dievas iš Dievo, šviesa iš šviesos, vienas Dievas iš vieno Dievo, gimęs, bet nesukurtas, esantis vienos prigimties su Tėvu. Dievo Sūnus neturi atskiro dieviškumo (tarsi tai būtų jo nuosavybė, kitas dieviškumas nei Jo Tėvo). Dievas yra vienas, ir jo dieviška prigimtis - nedaloma, tad Tėvo ir Sūnaus dieviškumas yra vienas ir tas pats: “Aš ir Tėvas esame viena” (Jn 10,30). Dievo Sūnaus nėra be Dievo Tėvo, o Tėvo – be Sūnaus. Ten, kur Tėvas, ten ir Sūnus, ir atvirkščiai. Šie du asmenys ir iš jų kylantis trečias – Šventoji Dvasia – yra neatskiriami. Todėl, samprotaujant apie Dievą, privalu šios trijų asmenų bendrystės nesuskaldyti.[2] Kadangi Dievo prigimtis – dieviškų asmenų santykiai – yra nedaloma, tai vieno asmens atsiskleidimas atskleidžia ir kitus asmenis, t.y. nedalomus jų tarpusavio ryšius. Tad Švenčiausiosios Trejybės asmenų vidinis sambūvis sąlygoja, jog ant Taboro kalno atsiskleidžiantis Jėzaus dieviškumas atskleidė ir savo prigimtinį ryšį su Tėvo asmeniu, ir iš judviejų santykio kylančią Dvasią.

Patį Atsimainymo įvykį sudaro dvi dalys: pirmoji nuosekliai atskleidžia antrąją. Ant Taboro kalno Dievas pasirodė esąs tikroji priežastis per Jėzaus žmogystę akivaizdžiai pasireiškusios dievystės, kuri nežemiško gėrio kaupu stulbino apaštalus.[3] Jėzaus Kristaus Atsimainymo tikslas – pristatymas savęs kaip Dievo Sūnaus ir visos Trejybės, kurios esmė - Trijų asmenų begalinis gėrėjimasis vienas kitu: “Šitas yra mano mylimasis sūnus, kuriuo aš gėriuosi”. Šiuo prisistatymu Švenčiausioji Trejybė taip pat apreiškė, jog beribė žmogaus laimė atrandama švenčiausiųjų Asmenų bendrystėje. Vienas iš Atsimainymo liudininkų, apaštalas Jonas, mus moko, jog “mūsų bendravimas (gr. κοινωνία) yra su Tėvu ir jo Sūnumi Jėzumi Kristumi. Ir tai mes rašome, kad mūsų džiaugsmas būtų tobulas” (1 Jn, 3-4). Taigi ne tik dieviškosios šviesos patirtis, bet ir dalyvavimas vidiniame Dievo asmenų gyvenime, iš kur ta šviesa ir spinduliuoja, yra išganymo tikslas – tikrieji žmogiškumo namai: kaip Sūnaus Dvasioje įsūnyti Dievo vaikai (plg. Gal 4,6; Rom 8, 23.29) per Jį (t.y. Sūnų), su Juo ir Jame klausysimės bei gėrėsimės Dvasioje Jį amžinai gimdančiu Tėvu.

Kitas Atsimainymo liudininkas, apaštalas Petras, šią bendrystę vadina dalyvavimu dieviškoje prigimtyje (plg. 2 Pt 1,4), kuri, anot apaštalo Pauliaus, yra pats didžiausias kada nors kūriniui dovanotas Dievo artumas (plg. Gal 4,7; Rom 8,17.37; 6,3). Taboro kalno Atsimainymas iš tiesų buvo mūsų „galutinės stotelės” regėjimas ir patirtis. Bet bilietas į ją dar nebuvo nupirktas. Todėl Jėzus, iš anksto numatydamas Golgotos kalno siaubą, liūdnai[4] sako apaštalams: “Besileidžiant nuo kalno, Jėzus jiems įsakė: “Niekam nepasakokite apie regėjimą, kol Žmogaus Sūnus prisikels iš numirusių” ” (Mt 17,9). Leisdamasis nuo Taboro kalno, Jėzus žengė Golgotos kalnu aukštyn link Kryžiaus, ant kurio savo mirtimi ir gyvastimi nupirko žmonijai teisę į Taboro kalno palaimą. Tik per Aukščiausiojo nusižeminimą “iki mirties, iki kryžiaus mirties” (Fil 2,8) Dievas atsiskleidė esąs Meilė. Tik per šį nusižeminimą “Dievas jį [o kartu ir mus, įsūnius] išaukštino ir padovanojo jam vardą, kilniausią iš visų vardų” (Fil 2,9). Tik per Kryžių žmonija galutinai ir negrįžtamai buvo įvesdinta į Trejybės Asmenų bendrystę - ant Taboro kalno atskleistą. Taigi į šią Bendrystę – mūsų namus ir išganymą – įeiname tik per Kryžių, kurio dabartis atsiskleidžia šv. Mišių Aukoje. Kiekvieną kartą dalyvaudami Aukoje, bendrai kartu švenčiame Taboro palaimą bendrystėje su Švenčiausiosios Trejybės asmenimis. Kokia didi yra Kryžiaus kvailystė ir koks palaimingas yra Dievo nusižeminimas!

Tad ar mums - Kryžiaus Aukoje giesmės tarnyste dalyvavusiems ir toje traukinio kajutėje susigūžusiems - nebuvo gera išgyvenant būtent Tėvo, Sūnaus ir Jų Dvasios asmenų artumą?! Ar ne ten tarpusavyje dalijomės dieviškų Asmenų bendrystės palaima - agape (gr. ἀγάπη  – atsiduodanti meilė)?! Mano brolio klausimą, matyt, kaip tik paskatino siela išgyventas gerumas ir šios patirties sukeltas nerimas: „O jei dangus bus kitoks nei ši gera-mums-čia-būti patirtis? Ir iš viso, ar gali danguje būti kitaip nei čia ir dabar?!” Klausiantysis buvo šimtą kartų teisus! Tuomet nesumečiau, ką iš karto jam atsakyti, ir tik dabar, po ilgų ieškojimų, žinau ir sakau: „Taip, mielas broli, tavo patirtis ir troškimas yra tikrasis dangus jau čia ir dabar. O ten, mūsų „galutinėje stotelėje” - amžinojoje Tėvynėje -, anot vaikiško knygutės herojaus Tigriuko, ieškojusio „Panamos – labai gražios šalies”, bus „viskas daug labiau”: “Žiūrėkite? Kokia meile apdovanojo mus Tėvas: mes vadinamės Dievo vaikai ir esame! (...) Mylimieji, mes dabar esame Dievo vaikai, bet dar nepasirodė, kas būsime. Mes žinome, kad, kai jis pasirodys, būsime panašūs į jį, nes matysime jį tokį, koks jis yra.” (1 Jn 3,1-3).

Dieve, iš prigimties veržiamės į palaimą, kurią trokštame nepaliaujamai išgyventi; tad jei Kryžiaus Aukos dabartis Švenčiausiojoje Eucharistijoje išpildo pamatinį žmoguje slypintį pilnatvės lūkestį, Tave nuolankiai prašome leisti mums geriau suprasti Eucharistijos sakramentą, kad savo gyvenimais vis sąmoningiau jame dalyvautume ir vis pilnatviškiau išgyventume čia ir dabar Tavo dovanojamą laimę.

Kad suprastume dovanos mastą, pirmiausiai patys turėtume susivokti, iš kur esame kilę, kas esą, kuo tapome ir kodėl mums tos laimės trūksta.



[1]  Graikų kalboje έκ-στασις (eks-stasis) reiškia stovėjimą-iš-savęs, arba stovėjimą-šalia-savęs. Apstulbimo, arba ekstazės, patirtį išraiškingai vaizduoja Dž. L. Berninio skulptūra „Šv. Teresės Avilietės ekstazė“: angelas šviesos spinduliu veria Dievo meilę išgyvenančią vienuolę karmelitę. Dievas apstulbina sielą, kad ji save peržengtų bei naujai save atrastų Dieve. Priešingai nei apkvaišimas, šis apstulbimas nėra tikrovės išsižadėjimas. Kūrėjo iššauktas  naujas savęs atradimas yra tiek tikroviškas, kiek ir pats Kūrėjas. Šios krikščioniškos ekstazės negalime painioti su kvaišalų ar kitokio šėtoniško svaiginimosi sukelta patirtimi, kuri dažniausiai ir vadinama ekstaze (pvz., kvaišalų pavadinimas „Ecstasy). Priešingai nei tikroji ekstazė, kvaišinimosi patirtis yra ne susitikimas su Dievu, bet bėgimas nuo Jo ir savęs į iliuziją - šėtono skleidžiamą „pilnatvės“ melą.

[2] Žmogui, įprastai, bet klaidingai save laikančiam nepriklausoma atskirybe, yra sunku (ir netgi neįmanoma) suvokti dieviškų asmenų vienio paslaptį. Šį sunkumą puikiai atskleidžia apaštalo Pilypo pokalbis su Jėzumi. Štai “Pilypas jam sako: “Viešpatie, parodyk mums Tėvą, ir bus mums gana.” Jėzus taria: “Jau tiek laiko esu su jumis, ir tu, Pilypai, vis dar manęs nepažįsti! Kas yra matęs mane, tas yra matęs Tėvą! Tad kaip tu gali sakyti: “Parodyk mums Tėvą”?! Žodžius, kuruos kalbu, ne iš savęs kalbu. O manyje esantis Tėvas daro savuosius darbus. Tikėkite bent dėl pačių darbų! Tikėkite manimi, kad aš esu Tėve ir Tėvas yra manyje.” ” (Jn 14,8-11) Taigi Jėzus pažįsta save kaip tobulą Tėvo dovaną ir atvaizdą (Žyd 1,3). Ir save patį Jėzus atpažįsta tik Tėve. Tarpimą santykiu ir buvimą vieniu tegali suprasti tik mylintis ir save kitiems atiduodantis asmuo.

[3] Todėl Petro bei apaštalų apstulbimas virto išgąsčiu – žmogus, ypač dar neatpirktas, nepajėgia ištverti Dievo akivaizdos (plg. Iš 20,18-21). Kad toks žmogus išliktų gyvas, jo turi būti pasigailėta. (plg. Iš 24,11).

[4] Kristaus liūdnumą išraiškingai perteikia komunijos giesmė“Visionem”, kurioje ir išgiedamas minimas tekstas.

Susiję

Skaitiniai 8073142026736157235
item