Valstybė, tauta ir judėjimas „Pro Patria“

Tautiečiai,

Kadangi šiam pasisakymui tenka privilegija būti pirmuoju, jo tikslas yra padėti suprasti, kokių tikslų vedini mes čia susirinkome. Tai susiję su neatidėliotinu rūpesčiu, kuris mus paskatino kelti mūsų tautos ir valstybės išlikimo klausimą – moralinį klausimą, į kurį atsakyti galima tik pasitelkiant sąžinės balsą. Jis kviečia susimąstyti mūsų asmeninį santykį su tauta ir valstybe. O juk šį santykį kuria tik sunkios, nepaliaujamos ir pasiaukojančios pastangos dėl tautos ir tėvynės likimo. Tokių pastangų dėka lemtingais istorijos momentais mūsų tauta sugebėdavo išsaugoti savo savastį – kalbą, kultūrą, religinę ir politinę sąmonę.

Šiandien jau skaičiuojame 23-ius Nepriklausomybės metus. Tačiau nedėkingai pamiršę, kokia auka buvo padėta dėl mūsų tautos laisvės ir valstybingumo, rizikuojame vėl virsti vergais. Šiandien, kaip ne kartą yra buvę mūsų tautos istorijoje, deja vėl neatidėliotinais tampa svarstymai apie tautos ir valstybės išlikimą. Užmojis reikalauja subtilumo: juk jei valstybė miršta su trenksmu bei palyginti staigiai, tai tautos agonija būna lėta, o merdėjimas – daugeliui neįžvelgiamas, tykus ir klastingas.

Tautos ir valstybės santykį tiksliai nusako piliečių judėjimo „Pro Patria“ emblema, skelbianti: „Lietuvos valstybę kuria Tauta“. Būtent valstybingumas paprastai yra didžiausias išlikimo ir klestėjimo siekiančios tautos rūpestis. Tautos išlikimui neužtenka vien kalbos ir papročių, nes tauta – visų pirma politinis, o ne tik kultūrinis terminas. Ilgus amžius egzistavo tik etninės arba kultūrinės tautos, kurioms užtekdavo kalbos, papročių, bendros kilmės ir istorinės atminties. Griežtai kalbant, tai nebuvo tautos, kurios kūrė valstybę. Tačiau stokodamos politinės nepriklausomybės ar suverenumo, XIX a. Europos žemyno tautos sukilo prieš monarchus ar svetimas imperijas. Visos jos buvo tautinės, nes suvokė, kad be valstybės tauta negali realizuoti savo unikalumo ir kūrybinės energijos, todėl siekė valstybingumo bei suverenumo.

Kaip politinė tauta, turinti siekti šių tikslų, mes, deja, mirštame labai greitai. Mus supantys laiko ženklai leidžia tai užčiupti. Kaip skelbta mūsų visų pasirašytame kreipimesi, šiandien Lietuvoje neretai „ginčijami idėjiniai ir istoriniai moderniosios tautinės Lietuvos valstybės pagrindai, užsipuolimų bei patyčių taikiniu tapo ir Sąjūdžio laikotarpiu vykusi tautinio išsilaisvinimo kova. [...] Tęsiant sovietmečio tradicijas vis atviriau menkinama tariamai atsilikusi, uždara ir tamsi lietuvių tauta. [...] visais įmanomais būdais brukama lietuviškąją tautinę tapatybę turinti išstumti ir pakeisti kultūrinių šaknų ir istorinės atminties neturinčio kosmopolitiško „europiečio“ savimonė ir tapatybė. [...] Lygiai taip pat sovietiškai siekiama pertvarkyti lietuvių tautinę ir kultūrinę tapatybę faktiškai sunaikinant politinės tautos sampratą.“

Šie prieš tautą, o tuo pačiu ir valstybę nukreipti procesai veikia sėkmingai. Šiandien liudijame neregėtą politinės bendruomenės susvetimėjimą. Jaunimas apklausose teigia, kad gintų Lietuvą tik prieš tai pasvėrę, kas ją puola. Dar daugiau -  ¾ žmonių prireikus keistų valstybės nepriklausomybę į ekonominę gerovę, o didžiavimąsi savo lietuvybe pripažįsta mažesnė gyventojų dalis nei Latvijoje ar Estijoje. Žinant tai reikia spėti, kad šiandien partizanai į miškus trauktų kur kas vangiau. Ir ne vien dėl to, kad pasikeitė kovos formos - labiau dėl pačių lietuvių abejingumo savo valstybės atžvilgiu. Tą skaudžiai patvirtina patys už save kalbantys emigracijos mastai. Iki2008 m. iš Lietuvos emigravo apie pusė milijono daugiausiai jauno amžiaus gyventojų – tai rekordinė statistika ES. Šimtai tūkstančių žmonių pasitraukia nuo valstybės ir taip, sąmoningai ar ne, prisideda prie spartesnio tautos merdėjimo.

Pasvarstykime, kodėl nustojome būti tokia tauta, kurią tokią stiprią ir gyvybingą buvo užauginęs tautinis sąjūdis ir tarpukario nepriklausomybės metai. Visa tai yra ir sėkmingos sovietinės politikos, kūrusios dainuojančias ir šokančias tarybų tautas, padarinys. „Darykite ką norite, tik neišstokite iš Tarybų Sąjungos“. Kitais žodžiais tariant – darykite ką norite, tik nebūkite savo valstybę turinčia politine tauta. Paradoksalu, bet panašiu būdu tauta naikinama ir atgavus nepriklausomybę. Tas būdas – utopinės visuomenės kūrimas. Kaip ir komunistinė visuomenė sovietmečiu, dabar aukštinama pilietinė visuomenė, kurios esminė egzistavimo sąlyga – visų tautą jungiančių organiškų jos žmonių tarpusavio ryšių, pirmiausiai šeimos ir tautos, nukirtimas. Mat pilietinė visuomenė veikia tik absoliučios konkurencijos ir lygių galimybių sąlygomis, o bet koks bendruomeniškumas – įskaitant ir tautinį – jai yra kliūtis.

Nors prieš 22-ejus metus iškovojome nepriklausomybę, iki galo nesuvokėme, kad kova dėl suverenumo tuo nesibaigė. Iki galo nesuvokėme, ką reiškia būti viešojo gyvenimo dalimi, dalyvauti politikoje, rūpintis valstybės likimu. Iki galo nesuvokėme, kad reikia būti pasiruošus aukotis dėl to, jog suverenumas išliktų.

Tačiau būtina pažymėti, kad valstybės ir tautos ryšys turi būti abipusis: tautos sukurta valstybė turėtų įtvirtinti pačią tautą. Ir čia tenka pripažinti, kad 1990-aisiais atkurta valstybė neįvykdė savo misijos. Labai neteisinga – ir kartu labai populiaru – sulyginti valstybę ir valdžią, tačiau būtent valdžia formuoja piliečių santykį su savo valstybe. Lietuvoje tai nuosekliai virsta tarno-šeimininko santykiu.

Politinis elitas drąsiai konstatuoja, kad Lietuvos valstybingumo laikas yra suskaičiuotas, tad nenuostabu, jog tokiame kontekste nedrįstama ginti valstybės istorijai reikšmingų veikėjų. Tą aiškiai parodė Juozo Ambrazevičiaus-Brazaičio perlaidojimo sukeltas ažiotažas. Atrodo, valstybė nebenori, kad didvyriai apskritai priklausytų vieningai politinei bendruomenei, ką patvirtina absoliutus tautinės istorijos išsižadėjimas. Tokios valdžios nuostatos yra tarsi tylus pritarimas vykstančiai valstybės dekonstrukcijai ir kartu mažos tautos pasmerkimas nebūčiai – juk be valstybės lengvai nebelieka tautos. Iš žmogaus atimamas tikėjimas, kad jis gali ką nors savo valstybėje reikšti ir prasmingai kurti.

Ką tik apsakytą tautos ir valstybės eroziją palaiko ir naivus tikėjimas, kad tyliai ardomai valstybei ir taip pasmerktai tautai yra alternatyvų. Ši iliuzija grindžiama dirbtinai kuriamos europinės tapatybės sąvoka, kuri galėtų būti lengvai pervadinta į tuščiavidurių institucijų palaikomą piniginės tapatybę. Lietuva yra įtikinta, kad vienintelis gėrio ir blogio kriterijus yra pinigai, o visa kita tėra jiems tarnaujantys priedai. Kam tokiu atveju apskritai reikėjo 1990 metų nepriklausomybės? Juk Sovietinis BVP lygis buvo pasiektas tik 2006 metais. Bet ar būtų įmanoma tokią logiką išdrįsti tarti į akis tiems, kurie miškuose dar visai neseniai už Tėvynę paguldė galvas? Tiems, kurie kentė priespaudą, bet išsaugojo lietuvybę? Tiems, kurie aukojosi kurdami šią valstybę?

Tikėjimo praradimas šiandien būtų prabanga, todėl konstatavus sunkumus skųstis tuo vargu ar verta. Priešingai, nepaisant visuomeninio gyvenimo sąlygų, visada aiškiai išsiskiria ne tik joms pasiduodantys, bet ir pasiprie­šinantys asmenys. Valstybę ir tautą gelbėti gali tik tie, kurie pasipriešina nevilčiai. Valdžios elgesys tik dar labiau suaktualina mūsų užduotį, bet jokiu būdu neatleidžia nuo pareigos valstybei.

Viltis visada gyva. Nors bandyta įtikinti, kad tai neįmanoma, kritinė masė europiečių jau intuityviai bando ištrūkti iš užburto tuštybės rato. Nepaisydama milžiniško spaudimo, patyčių ir dvigubais standartais paremtų išmokų apkarpymų, Vengrija pirmoji pasirinko reformų kelią, pakeitė Konstituciją bei aukščiausiu teisiniu lygiu sugrįžo prie Vakaruose seniai marginalizuotų vertybių. Kritikų įniršiui, visa tai vainikavo ne protestai, o šimtatūkstantinės palaikymo akcijos. Kitas pavyzdys, deja, jau gąsdina radikalumu. Prieš kelias savaites Prancūzijoje kone 7 milijonai pavyzdingųjų europiečių prancūzų prezidento rinkimuose atidavė balsą už radikalę Marine Le Pen, tęsiančią tėvo retoriką bei pasisakančią prieš islamizaciją, prieš imigraciją ir prieš eurą. Ekonominė krizė privertė elitą spartinti valstybių ir vertybių ardymo procesus, bet netrukus jie turės pripažinti, kad objektyvios sąlygos juos vertė tai daryti gerokai per anksti. Nepaisant didžiulių pastangų ir investicijų, jokia kita tapatybės forma iki šiol nebuvo įdiegta, tad toks projektas pasmerktas skaudžiai žlugti.

Tačiau Lietuva negali sau leisti veikti neišmintingai bei nukrypti į pigų radikalumą. Ji turi iš ko semtis įkvėpimo savo atgimimui. XIX amžiaus knygnešiai, XX amžiaus savanoriai bei partizanai, pokariu – religinio Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos žodžio skleidėjai bei Lietuvos laisvės lyga. Galų gale, ir pats Sąjūdis, vedęs tautą link politinės nepriklausomybės. Visi šie iškilūs žmonės, kiekvienas savo kartoje, ryžosi kelti laisvės fakelą ir jį kantriai nešti, tuo įkvėpdami ir teikdami drąsos po savęs gyvenusiems palikuonims. Tai buvo patys įprasčiausi žmonės, bet jų drąsa, sąmoningumas ir ryžtas kovoti dėl tautos išlikimo vis išsaugodavo valstybės gyvybės giją. Šiuos sunkius, bet didvyriškus mūsų protėvių darbus turime matyti kaip pavyzdį. Nesiekdami mechaniško istorijos atkartojimo, esame įpareigoti išreikšti gyvą santykį su istorine praeitimi. Tik jis gali leisti ryžtingai žvelgti į dabartį šiandieninių tautą ištikusių iššūkių akivaizdoje.

Tautos ir valstybės likimas nepriklausys nuo būsimo tarptautinių konjunktūrų susiklostymo ar politinės fortūnos. Nepriklausys nuo tvarkingo socialinių ir ekonominių tautos parametrų sutvarkymo. Nepriklausys netgi nuo Lietuvos valstybės ateities vizijų grakštumo ar originalumo. Tautos ir valstybės likimas visų pirma priklausys nuo to, kokią poziciją užimsime šių mūsų tautai iškilusių iššūkių akivaizdoje. Šis pasirinkimas bus lemtingas, nes jis sujungs du kol kas viešajame gyvenime visiškai atsietus dalykus: visapusišką lietuvių tautos ir valstybės istorijos atminimą bei įsipareigojimą šį atminimą liudyti darbais šiandienos iššūkių akivaizdoje. Šis atminimas ir bus tautos jėgų ir moralės šaltinis. Tepalaiko mus iš praeities ataidintis mūsų protėvių šauksmas, atsikartojantis Vinco Mykolaičio-Putino žodžiuose:

Ne viskas sutemose žuvo.
Šiltu krauju širdis pasruvo
Ir prievartai paklusti neišmoko:
Mortuos voco!

Dievo malonė teneleidžia mums suklupti...

Pranešimas skaitytas pilietinio judėjimo „Pro Patria“ narių susitikime gegužės 26 d. Vilniuje. Teksto autoriai: Justina Juodišiūtė, Linas Kojala, Domantas Markevičius,  Marius Markuckas, Vytautas Sinica, Gediminas Zelvaras.