Mindaugas Kubilius. Universitetas ir Res Publica (I)

Tai nutiko seniausio Anglijos universiteto koledže. Į pabaigą ėjo tutorystės sesija. Įprastai po valandą trukusio dialogo mudu su tutoriumi aptarinėjome kitos savaitinės sesijos klausimą. Staiga mandagiai manęs atsiprašęs jis atsistojo ir pasakė, kad turi kiek anksčiau baigti ir lėkti į universiteto koledžų vadovų susirinkimą.

Tuoj pripuolė prie savo darbo stalo ir pradėjo kuistis. Po kelių šurmulingų akimirkų jis staiga susimąstė, pažvelgė į mane ir neviltingai tarė: „Jau penkiolikti metai šiame universitete ir niekaip nesuprantu, kaip jis yra valdomas.“

Iki šiol prisimenu tą jo suglumusį žvilgsnį. Mat jis buvo amerikietis, kuriam vis dar buvo sunku susivokti šio „pasenusio“ universiteto (Oksfordo) per šimtmečius susiklosčiusiose ir iki šiol vyraujančiose valdymo tradicijose.

Tūlam skaitytojui, matyt, reiktų paaiškinti, ką reiškia „tutorystės sesija“ (ang. tutorial), „koledžas“ (angl. college, lot. collegium), „universitetas“ (lot. universitas). Tutorystė yra universitetinis ugdymo būdas. Sesijos metu dėstytojas (tutorius) su studentu aptaria pastarojo išsamiai ištyrinėtą atsakymą į pateiktą klausimą.

Per savaitę studento nuveiktas protinis darbas tampa brandaus dialogo su tutoriumi pagrindu. Tokiu būdu sau klausimus keliantis studentas padedamas profesionalo ugdo savo prigimtinius gebėjimus, išskleidžia savo kūrybingąsias galias, pagrįstai ir nuosekliai (t.y. logiškai) stato įgyjamo žinojimo statinį. Kartu jis tampa laisvu ir visavertį bendrabūvį tarp piliečių tvirtinančiu žmogumi. Šis ugdymo metodas, užgimęs antikinėje Graikijoje ir tapęs universitetinio sąjūdžio pamatu XI amžiuje, iki šiol telkia laisvų piliečių visuomenę.

Universitetas - protingo ir laisvo žmogaus ugdymosi vieta – visada buvo ir yra Vakarų civilizacijos plėtros garantas.

Pabrėžiu. Kalbame ne apie švietimą, bet ugdymą. Tikrame universitete studentai yra ne „šviečiami“ informacija, bet patys ugdosi tyrinėdami, mąstydami ir dialoguodami su savo kolegomis. Profesorius su studentu, studentas su studentu, profesorius su profesoriumi visi jie yra kolegos, tai yra susibūnantys (lot. collegati) protingoje bendrystėje - dialoge (gr. dia-logos, protingų žmonių ryšį nusakanti samprata). Visi universitetinės bendrystės dalyviai sudaro vientisą kolegų bendruomenę – kolegiją (lot. collegium) ir šių bendruomenių visumą – universitetą (lot. universitas). Būtent čia - universiteto tarp kolegų puoselėjamame dialoge - ir skleidžiasi protu ieškoma ir visa širdimi trokštama tiesa. Tai ir yra universiteto esmė.

O dabar kuriam laikui pamirškime esmę ir grįžkime prie Lietuvoje sukelto šurmulio dėl aukštojo mokslo  reformos, kurios ramsčiai buvo aukštųjų mokyklų valdymo ir nekokybiško mokymo problemos. Toliau kitose šiose straipsnio dalyse svarstysiu, kiek šios problemos yra esmingos, t.y. atitinkančios universiteto esmę ir misiją, ir kiek reformistų sukeltas triukšmas yra tikslingas bei veiksmingas, t.y. atitinkantis tikrovę.

Trumpam sugrįžkime į Oksfordą. Kaip buvęs šio universiteto studentas paliudysiu mažne visiems žinomą tiesą: šis universitetas yra labai senas ir sensta toliau! Universitetas yra labai nemodernus ir jo valdymo metodai yra senoviški. Prieš keletą metų Europos Sąjungos nusamdyta audito komisija šį universitetą įvertino labai prastai, mat pastarasis niekaip neatitinka spartuoliškų eurointegracijos ir modernizacijos standartų. (Beje, universitetas trumpu laiškeliu net mandagiai padėkojo ES už rūpestį.)

Šiame universitete iš tiesų niekas nesikeičia jau daug šimtmečių. Pavyzdžiui, dalis universiteto profesorių rytais nesiskuta, jų biurai nėra atnaujinami, bibliotekose yra per daug senų knygų. Blogiausia, kad šie pageltę profesoriai verčia nelaimingus modernius ir jaunatviškus studentus tas knygas studijuoti.

Be to, didžioji dalis studentų ir toliau yra „gadinami“ senųjų šio universiteto tradicijų. Kaip ir prieš šimtmečius jie ne tik aktyviai užsiima akademiniu gyvenimu, bet ir akademiniu irklavimu bei ritualiniu vakarieniavimu koledžų holuose, akademiniu gėrimu koledžų baruose, lyderiavimu nesuskaičiuojamuose studentų asociacijose ir t.t.

Nepaisant šito istorinio ir itin nemodernaus balagano, būtent šiame universitete nužiedžiamas britų tautos ir kitų tautų žiedas, pirmaujama daugelyje mokslo sričių, sukuriama gražiausia poezija ir proza. Šiam universitetui pagarbiai lenkiasi vietiniai politikai, verslininkai ir valstybių vadovai, kurie dar ir smagiai rituališkai nuskalpuojami universiteto studentų atstovybės debatuose. Žinia, kuo labiau šis universitetas sensta, tuo sunkiau čia patekti.

Matyt, tokiems ir panašiems pasenusiems (konkrečiai - Vilniaus universitetui) yra skirta gerbiamo Mykolo Romerio unversiteto (?) kanclerio Sauliaus Spurgos kritika: „Galima suprasti piktinimąsi atsirandančių privataus verslo metodų elementais universiteto vadyboje, daug kur smunkančia aukštojo mokslo kokybe arba, tiksliau kalbant, jos persiorientavimo nuo mąstymo ir filosofinio pažinimo pagrindus suteikiančio išsilavinimo į rinkos poreikius“ (Lietuvos žinios, 2011 m. spalio 12 d.).

Žinia, šiais laikais rinkos nemąsto! Nereikia mąstančių ir tvirtus pasaulėžiūrinius pagrindus turinčių verslininkų, valstybės valdininkų ir apskritai piliečių! Anot garbaus vardo profesinės techninės mokyklos vadybos eksperto, rinkos ir laisvi piliečiai šiais laikais turi kitokius (tik nežinia kokius) poreikius. Akivaizdu, kad tie, kurie dar turi poreikį mąstyti, garbaus vardo „proftechninėje“ tikrai nestudijuoja.

Seniai jau laikas išvaikyti pasaulio tautų jaunimą korumpuotą darančią, rytais nesiskutančių ir modernia eilute nedėvinčių Oksfordo (ir panašių senoviškų universitetų, pavyzdžiui, VU) profesorių kliką. O ką jau kalbėti apie Oksfordo universiteto valdymą!? Ogi nieko.

Juk neaišku, kaip jis yra valdomas. Niekas nežino ir nesupranta. Kiek numanoma, šis universitetas yra valdomas bendru autonomiškų koledžų vadovų sutarimu. Žodžiu, šis universitetas yra valdomas žodžiu. Be centrinės Londono valdžios paskirtos demokratiškos visuomenės (matyt, prašalaičių iš gatvės) kontrolės! Kur žiūri laisvieji laisvos britų rinkos apologetai?!

O dabar grįžkime į Lietuvą, kurioje aukštojo mokslo reformą pakirto nusenęs ir vis toliau senstantis Vilniaus universitetas, autonomiškai užsivėręs nuo reformistų ideologijos teigtų ir vis dar įnirtingai teigiamų atvirumo visuomenei ir modernizacijos principų. Mano supratimu, tai – sovietiniai šūkiai, nieko bendro neturintys nei su universiteto esme, nei sėkme – istorine ir šiuolaikine.

Esu įsitikinęs, kad būtina reformuoti sovietmečio palikimą įtvirtinusią ir gerokai neįgalią aukštųjų mokyklų sistemą. Tik jokiu būdu ne ant posovietinių, tiksliau, socialistinių ir komjaunuoliškai spartuoliškų idėjų, atmetant universitetinio ugdymo principą ir verčiant universitetą tapti menkaverčiu „proftecho“ lygio paslaugų nemąstančiam vartotojui tiekėju. Manau, kad Lietuvos visuomenei tapo akivaizdu, kad dalis save „universitetais“ tituluojančių ir aukštojo mokslo reformos triukšmo nupūstų įstaigų tokiais jau tapo.

Netrukus neeilinėje LR Seimo sesijoje bus kuopiama aukštojo mokslo reformos privirta košė. Kiek trumpai aptarkime šios reformos principus, tuo labiau, kad reformatorių – naujųjų komjaunuolių („neokomų“) kuopelė vis dar pardavinėja (su fantazija!) Lietuvai savo išrūgas.

Pirmas neokomų reformos principas yra atvirumas visuomenei. Anot šio principo, profesorių klikos „uždarytas“ universitetas turi pagaliau „atsiverti visuomenei“. Šių valdžiažmogių ir valdžios troškimui lojalių studenčiokų tęstinės viešųjų ryšių akcijos teigia: VU dėstytojauja tik vidutiniokai ir tamsuoliai; jie nežino, ką reiškia progresas; jie nežino ir nežinojo, ką reiškia išradimas, kokybiškos žinios, inovacija; kiekvienas jų skaito iš pageltusių sovietinių konspektų; jie nežino, kas yra verslas; jie kiūto kiekvienas savo tamsiame kampe ir nežino, ką reiškia tartis ir susitarti; jie nėra atviri rinkoms; yra elgetos; jie yra piktybiniai stagnatoriai; jais reikia pasirūpinti, nes jie negali savimi pasirūpinti.

Aišku, piešiant šią akciją nutylima, kad tarp VU dėstytojų yra nemažai žmonių, kurie išvystė itin inovatyvius ir milijoninius verslus įvairiose pramonės srityse; o ir nereto humanitaro ekspertinės žinios bei darbo metodai, įgūdžiai yra spėriai perkami rinkoje.

Kaip „uždarą“ universitetą palaužti? Atvira visuomenės kontrole! O kokią pridėtinę vertę sukurtų tokia kontrolė? Neaišku ir nesvarbu. Svarbiausia – kontrolė! Taigi, klausiame toliau, kaip visuomenė kontroliuos ir kaip universitetas atsivers visuomenei? Visuomenė – nekonkreti sąvoka, o kontroliuoti gali konkretūs žmonės, kurie, be abejonės, turi ir konkrečių tikslų, ir interesų, ir, svarbiausiai, noro kontroliuoti. Todėl kontroliuos visuomenės rinkto švietimo ministro į Universiteto tarybą paskirti žmonės.

Interesus skirstys ministras! Štai tuomet, kai bus sudėliota interesų dėlionė, ir bus įgyvendintas atvirumo visuomenei principas universitete. O kartu bus įgyvendintas politinės įtakos aukštojo lavinimo mokyklai principas, kuriuo bus garantuojamas politiškai „teisingas“ ir „laisvas“ piliečių suformavimas. Kaip dar visai nesenais sovietiniais laikais. Universitetų autonomija naikinama, ją uzurpuoja politinės ideologijos įtakos universitetui autonomija.

Te visad šviečia laisvė - efektyviai valdoma moderniai komjaunuoliškai užkonservuotų pseudokatalikų, pritariant svajingoms libertarinėms giesmelėms!

Kitas principas yra „krepšelis“. Anot šio principo, aukštosios mokyklos turi konkuruoti dėl studentų, o tai turėtų sąlygoti aukštojo mokslo kokybės augimą. Švietėjai-reformistai teigia, kad „aukštasis mokslas“ yra paslauga, ne ugdymas. Taigi kuo geriau „įšviečiamos“ žinios, tuo paslaugos kokybė yra aukštesnė. Ir štai reformuotos mokyklos tuoj imasi paslaugų verslo ir ieško kliento su pinigais. Jos pateikia klausimą: kokios paslaugos nori klientas? Ogi diplomo! Vadinasi, bus diplomas. Daug diplomų. Kad pasiektų didesnę aukštojo mokslo paslaugų pardavimo apyvartą. Turbūt suprantate, kad tik mažuma Lietuvoje ir, iš principo, mažuma „aštuoniolikinių“ supranta, kas yra aukšta ugdymo kokybė ir žino, ko jie iš šio gyvenimo nori. Tai - mano tiesioginio darbo su studentais patirtis. Tūlas pirmakursis tesvajoja gauti gerą darbą ateityje ir užsidirbti daug pinigų, t.y. tiesiog gerai gyventi.

Pamenu reformos siausmo pradžioje ir būdamas kupinas rūpesčio VU sėkme „krepšelių“ rinkoje pasiūliau VU Filosofijos fakulteto dekanui aukštojo mokslo paslaugų kokybės tobulinimo schemą. Kad kuo geriau atlieptume rinkos poreikius ir kuo daugiau susirinktume pinigų... atsiprašau, studentų. Taigi pasiūliau įkurti pirmajame aukšte (aišku, iškrausčius psichologijos laboratoriją ir kompiuterių klasę) viešnamį ir aludę. Tai būtų ir šiuolaikiška, ir inovatyvu. Kadangi dekanas yra dar tamsesnis negu aš, tai nesutiko.

Užtat mus ir apšovė labiau visuomenei atviraujantys „universitetai“. Tiesa, jie neskatina prostitucijos tiesiogine prasme. Jie tiesiog supaprastino klientams paslaugos prieinamumo ir sertifikavimo standartus. Todėl gerokai padidino studentų skaičių. Ne esmė, kad naujų auditorijų nepastatė ir dėstytojų skaičiaus bei jų kokybės nepadidino. Esmė ir sėkmė paslaugų versle juk slypi apyvartos greityje bei mažose sąnaudose: modernus universitetas papila informacinio jovalo, kurį tuoj entuziastingai ir greitai surajoja jaunuomenė ir už tai gauna informacijos vienetų kiekio suvartojimo sertifikatą, vadinamąjį aukštojo mokslo diplomą. Taip padedant „krepšeliams“ Lietuvoje pakilo aukštojo mokslo standartai.

Panašiai standartai buvo kuriami ir Gariūnų turguje. Pradžioje ten tik lenkiškų ir turkiškų drabužių galėjai rasti. Dabar paslaugų spektras kur kas platesnis - net „ekskliuzyvinius“ „Chanel“ kvepalus gali nusipirkti. Kuo toliau nuo milicininko dėdės Stiopos protingo žvilgsnio, tuo aukštesnio lygio ir pigesnių „standartų“ spektras tau veriasi. Štai ką daro konkurencija tarp pigių ir nelabai apie prekių kilmę išmanančių pirkėjų. Svarbu juk etiketė, kilmė – nelabai. O kokybė!? Žiūrėk, kvaily, į etiketę! Panašiai pirkėjai su „krepšeliais“ kioskinio tipo konkurencijos būdu sukūrė ir aukšto mokslo standartus.

Tiesa, kai kurie lietuviai neužsuka į Gariūnus, o važiuoja tiesiai į Vilniaus prekybos centrus. Ten jų jau laukia patikimos kilmės ir aukšto standarto kokybiški produktai. Žinia, net konkurencija tarp pirkėjų nebenulems „Chanel No.5“ kokybės standarto. Tokį standartą, pasirėmęs šimtamete kvepalų gamybos tradicija, sukūrė kūrėjas. Todėl šį standartą ir perka pirkėjas.

Taigi tie Lietuvos vaikai, kurie nenori dalyvauti kioskų revoliucijoje dėl paslaugų srautų ir pagal teisingą autonomišką politinę liniją kurpiamų „aukštojo mokslo“ standartų, važiuoja iš Gariūnų Lietuvos į jau seniai aukštus kokybės standartus puoselėjančius užsienio universitetus.

„Aš nenoriu kalbėti ciniškai, nors kartais labai norisi. Viešai pavojinga taip kalbėti, bet studentams aš tiesiai sakau: jeigu jūs nemokate suskaičiuoti, tai gal geriau jūs ir važiuokite kur nors.“

Taip, atsakydamas į klausimą apie studijų kokybės ir kainos santykį Lietuvoje ir užsienyje pasisakė pats aptariamos žlugusios reformos architektas - Jo Šviesybė švietimo ministro konsultantas, Lietuvos katalikų mokslo akademijos vadovas ir patsai šios visuomeninės organizacijos akademikas Paulius Subačius. Ir patraukė į itin aukštus reitingus turinčius universitetus užsienyje neišmokę skaičiuoti absolventai iš elitinių Lietuvos mokyklų, pavyzdžiui, KTU gimnazijos, Vilniaus licėjaus, kaip ir numatė garbusis reformos architektas. O dabar štai - „tamsioji“ ir nemodernioji VU stagnatorių klika, veikliai korumpavusi LR Konstitucijos Teismo teisėjus, visai užkardijo kelią „tamsokam“ Lietuvos jaunimui iš geriausių jos mokyklų į kokybiškiausio aukštojo mokslo perspektyvą Lietuvoje.

Kaip jūs, gerbiamieji, jau supratote, esu vienas iš tamsybininkų, kuriam būtina universiteto autonomija, garantuoja akademinių kolegų laisvės sklaidą – mąstyti, tyrinėti, dialoguoti ir siekti aukščiausio įmanomo žinojimo. Oksfordo koledžų ar Vilniaus universiteto uždaros kiemų erdvės bei savivalda tveria šią laisvę ne tik nuo šurmuliuojančios minios, bet ir godžių prašalaičių (su fantazija!) interesų.

Akademinio ugdymo laisvėje universitetas puoselėja protingo bendrabūvio standartą ir, ugdydamas jaunus piliečius, aktualiai kuria ir buria laisvų piliečių bendruomenę. Posovietiniai berniukai - kibaldžiukai su raudona žvaigžde kaktose šito nesupras. Neabejoju, ir toliau tik kitais būdais kaktomuša puls gvieštis Lietuvos žmonių laisvės.

Atsakingi už šią tūkstantmetę Vakarų dvasios ir kūrybos tradiciją, Vilniaus universiteto Senato nariai vis dėlto neišsigando ir neatsivėrė „pamaldžių“ ir su fantazija komjaunuolių organizuojamam išprievartavimui. Kas gi rizikuos įsiamžinti šimtametės ugdymo tradicijos išdavyste? Entuziazmas išgaruoja, pinigai baigiasi, o istorijoje lieka parašai ir griuvėsiai. Istorinė patirtis, įsišaknijamas joje bei atsakomybė už savasties tradiciją ir aktualų būvį neleido VU Senatui ir rektoratui parduoti istorinių pirmagimio teisių už srėbalo porciją. Universitetas YRA Lietuvoje!

Esu ugdytojas, ne švietėjas. „Švietėjų“ požiūriu - tamsybininkas. Tad turiu sąžiningai prisipažinti: kritikuoju aukštojo mokslo reformos ideologus, tačiau pats taip ir nesupratau, kas yra tas „aukštasis mokslas“. Šiek tiek žinau, kas yra ugdymas ir kas yra mokslas. Bet kas yra „aukštasis mokslas“ ?.. Gal aukštojo mokslo reformuotojai nuvokia, kas yra „vidurinysis“ ar net „mažasis“ mokslas. Įdomiai, skamba, ar ne?

Leiskite rimtai paklausti: kas čia reformuojama? Ar tikrai žinomas viso šio sambrūzdžio objektas? Aiškus tik „švietėjų“ interesas. Bet ką čia norima šioje reformoje nušviesti, ką reformuoti: ugdymą ar mokslą? Mokslas nereformuojamas. Mokslas yra arba ne, į mokslą tik investuojama. Ugdymo samprata Lietuvoje, o ir Vakarų vartojimo liūne paskendusioje visuomenėje yra gerokai sunykusi. Būtent ugdymas kaip žmogaus prigimties galių sklaida ir vertės tapsmas laisvų piliečių bendruomenėje ir turėtų būti piliečių rūpesčio ir universitetų pastangos objektu.

Ar aukštasis mokslas ir jo reformatoriai kelia žmogaus ugdymo standarto ir kokybės klausimą? Ne. Nes jie nesvarsto, kas yra žmogus, negerbia Amžinasties vertės įspaudo jame. Nežino, kad laisvė yra būtina sąlyga šios vertės sklaidai mąstyme ir kūryboje.

Mano supratimu, „aukštojo mokslo“ reforma siekė sukurpti „teisingą“ politinę konjunktūrą atitinkančią jaunų piliečių švietimo sistemą. Tai yra iš esmės sovietinio švietimo principas, kuris, deja, yra giliai įsirėžęs reformatorių - buvusių sovietinio komjaunimo aktyvistų - galvose.

O ir visas reformistų sambrūzdis – posovietinio neįgalumo komplekso ir paniško galios troškimo bei įtakos siekimo išdava. Būtent galios troškimas susivienijo tik paviršiuje esmingai skirtingus, bet iš esmės tuos pačiu ideologiniu oru kvėpuojančius komjaunuolius - „akademikais“ save tituluojančius, ciniškos „artimo meilės“ sklidinus pseudokatalikus su Bažnyčios moralinę doktriną neigiančiais liberalais. Aišku, su tėvišku po tautiniu apdaru socialistinę dvasią konservuojančių patriotų palaiminimu. O iš tiesų, tai – sambrūzdis dėl galios, tos pačios „šventosios“ ir taip godotinos valdžios.

Piliečių laisvas bendrabūvis nesiremia ir niekada nesirems jokiais „aukštaisiais mokslais“. Trys tūkstančiai metų nuo Homero laikų piliečių laisvė yra puoselėjama dorybės ir žinojimo žmoguje išugdymo būdu. Pats ugdymo aktas yra šventas prigimties sklaidos ir vertingojo tapsmo pagal savastingą žmogui Dievo paveikslą ir panašumą ame aktas.

Prieš tūkstantį metų ši ugdymo tradicija išsiplėtojo į UNIVERSITAS formą, kurios turinys – laisvai kolegų bendruomenėse puoselėjamas ir visavertę žmogaus sklaidą gimdantis DIALOGAS.

Juo ir yra pagrįstas laisvų piliečių bendrabūvis - RES PUBLICA.

Tolesnėse šio straipsnio dalyse gryninsime aukštojo ugdymo Lietuvoje prielaidas ir pagrįstai siūlysime Lietuvos aukštųjų mokyklų sistemos galimos reformos gaires.

Mindaugas Kubilius yra VU Filosofijos fakulteto dėstytojas.