Janina Survilaitė. Pokario tremčių prisiminimai

Šių metų birželį - 79-osios 1941 m. mūsų Tautai vykdyti pradėto genocido ir nekaltų piliečių trėmimų į Sibirą metinės. Kitąmet bus 80-osi...

Šių metų birželį - 79-osios 1941 m. mūsų Tautai vykdyti pradėto genocido ir nekaltų piliečių trėmimų į Sibirą metinės. Kitąmet bus 80-osios ir vargu, ar tuomet dar bus gyvų pirmųjų trėmimų liudininkų. Kaip Lietuvos vyriausybė rengiasi paminėti šias skaudžias Tautos istorijai datas? 30 metų mūsų seimai, prezidentai ir vyriausybės atrodo kaip Tautos moralinių, politinių, kultūrinių vertybių ir idealų neginanti beveidė visuomenės dalis, nes nerodo jokios atsakomybės, realiai nebando suprasti komunizmo sunaikintos Tautos istorijos vidinių žaizdų, kurios niekada neužgis.

Kol dar gyva, noriu papasakoti savo akimis matytus žiauriausių mūsų Tautos pokario trėmimų istorijos epizodus, nors žinau, kad nelengva  bus rasti lietuvišką laikraštį, kuris mano rašinį spausdins. Mano partirtis liūdna ir nežinau, kas galėtų man paaiškintų, kodėl atgimusioje Lietuvoje trėmimų ir partizanų kovų temos vis dar nereikalingos. Juk pirmieji mūsų Valstybės kūrėjai nuolat tvirtino: „Kad taptume Tauta mums reikia tikrosios Tautos istorijos“.

Niekas taip aiškiai neatspindi mano tragiškiausios dvasinės atminties, kaip pokario prisiminimai, susiję su artimųjų trėmimu į Sibirą. Tai pačios skaudžiausios mano vaikystės „pasakos“, parodančios mūsų Tautos istorijos temas su šiurpiausiais jų pavadinimais... 

Kai Mama pavargdavo tąsytis su manimi bulvių rūsiuose, kolchozo daržinėse, pamiškių šiaudų kūgiuose ar miškuose, eglišakiais išklotose, bombų išmuštose duobėse, besislapstant nuo išvežimų į Sibirą, kelioms dienoms nuvesdavo mane pasaugoti Močiutei į nuošalų Raseinių rajono Polimų kaimą.

Pas Močiutę stebėdavau, kaip ji, išminkiusi duonkubilyje tešlą padarydavo keturis pailgus kepalus, o iš likučio - pagranduką:  varnelę su baltų žirnių akimis. Iškepusią supjaustydavo užtepdavo sviestu - gardumėlis neišpasakytas! Joks valgis niekada neprilygo Močiutės ant ajerų arba ant kopūstlapio iškeptai šiltai ruginių miltų varnelei! Keturių kepalų duonos Močiutei nereikėjo, tačiau kaimas žinojo, kad pas ją visada bus duonos, kai stribai atvyks kurį turtingesnį Polimų kaimo ūkininką vežti į Sibirą. Išgirdusi piktai lojančius šunis, Močiutė žinodavo, kad kaimą apsupo gauja ginkluotų stribų, tad kepalą suvyniodavo į lininį rankšluostį nelaimėliams...

Pas Močiutę ne kartą mačiau savo Tautos pokario istorijos paveikslus, kurie liudija tikrus, o ne tebeskleidžiamą bjaurią kremlinio melo pripildytą propagandą, kuri 30 metų atgimusioje Lietuvoje skleidžiama apsiseilėjusių ir užkalkėjusiomis smegenimis pasižyminčių (pagal rašytoją L. Jakimavičių) komunistų.

... Vieną ankstų rytą pabudau nuo krebždesio virtuvėje. Močiutė norėjo tyliai išsprukti su duonos kepalu. Išsiritau iš lovos ir, įsitvėrusi į jos sijoną, pareiškiau: „Aš irgi eisiu kartu!“ 

Močiutė aprengė ir vedėsi mane į tą pusę, kur už trakiuko (jauno miškelio) lojo šunys, burzgė  palūtarka (senas iškleręs rusiškas sunkvežimis)…

Pripuolusi prie sunkvežimio, Močiutė vikriai įkišo duoną po pasmerktųjų sumestais ryšuliukais ir paragino mane atsitraukti į šalį. „Kad netrukdytume kraugeriams …“ - tyliai pasakė pasilenkusi.

Stribai atstatę šautuvus iš kambario išvarė dvi verkiančias šeimos moteris: motiną ir marčią. Iš baimės ir šalčio drebėdami išbalę lyg šešėliai paskui jas verkdami slinko užsimiegoję trys vaikiukai, o paskui juos du stribai, įsitvėrę už pažastų žeme vilko pralyžuotą senąjį šios gražios sodybos šeimininką. Močiutė lyg pabaidyta kurapka, pripuolė prie vieno iš stribų ir verkdama barėsi: „Budeliai jūs prakeikti, ką darote, kuo jums nusikalto tas senas paralyžuotas žmogus?! Jurgeli, bijok Dievo, kur tavo sąžinė? Kaip tave šventa žemė nešioja?! Ar užmiršai, kad Senasis tave maitino, paskolos „ant bargo“ duodavo. Būtum badu padvėsęs...“

Stribas, pavadintas Jurgiu, nieko neatsakė: su savo draugu, budeliu, nutempė senuką prie palūtarkos, ir įsviedė jį į sunkvežimį. 

„Nubaus juos Dievas, tikrai nubaus už tokius žvėriškus darbus...“ - visą kelią grįžtant atgal verkė Močiutė, o aš giliai sukrėstoje širdelėje linkėjau, kad tai išsipildytų: Dievas paimtų didelę skaudžią rykštę ir stribus, tempusius paralyžuotąjį, skaudžiai išplaktų.

Dabar, kai išgirstu naujos emigrantės, stribo anūkės, aiškininimą šveicarams, apie savo senelį, „socialistinio darbo ir tautos didvyrį“, idėjinį komunistą, pokaryje kūrusį „pažangią Lietuvą“, kolchozus, ir naikinusį buržuazinius nacionalistus bei pikčiausiu priešu laikiusį Katalikų Bažnyčią – pasidaro silpna…

... Tą pavasario rytą nuo žiedų putojo Močiutės sodas: obelų, kriaušių ir slyvų žieduose dūzgė bitės. Rytuose jau turėjo pasirodyti ugninis saulės diskas, o mudvi su Močiute stovėjome, giliai palindusios po žydinčios kriaušės šakomis ir stebėjome, kas vyksta Močiutės sūnaus Juozo Petrylos kieme, nes vidurnaktį, kai aš giliai miegojau, stribai įsibrovę į dėdės Juozo namą, sulaipino visą šeimą į palūtarką ir nurūko…

Sunkvežimis jau buvo išvežęs visą Petrylų šeimą, o dabar stribai - energingieji kolchozų kūrėjai - vėl sugrįžo atgal ir viską krovė į palūtarką: kas geriausia grobė sau, o tai, kas liko po jų grobimų, išvertė į kurią nors nusavintą ūkininko daržinę besikuriančiam Polimų „Kelio į komunizmą“ kolchozui.

Dabar abi stebėjome, kaip stribai nešė baldus, dėdienės stakles su pusiau nuausta, lietuviškomis tulpėmis raštuota lovatiese, rūbus, patalus, pagalves - viską, kas daug metų tarnavo dievobaimingai, tvarkingai lietuvių patriotų šeimai, kuri dabar priskirta pavojingai buržuazinių nacionalistų klasei, įrašytai į pavojingiausių socializmo priešų sąrašus ir pasmerktai sunaikinimui: sušalti ir badu mirti Sibire…  

Stribai visą turtą sviedė į palūtarką, kuri stovėjo prie namo sienos, įklimpusi į margaspalvių primulių ir rūtų lysvę, o ant žydinčio jazminų krūmo tūpė juodų aštrių palūtarkos dūmų debesys.

Šautuvais nešini, pagiringi ir pykčio iškreiptais veidais pasižymėję stribai iš tvarto išvarė juodmargę karvę, veršiuką, kuriam vakar dėdė Juozas, nusivedęs mane į tvartą leido paglostyti galvytę, išvarė tris avis, dvi kiaules, kurias Močiutė pavadino gražuoliais bekoniukais, tris dideles žąsis, į maišus kišo klaikiai iš baimės kudakojančias vištas.

„Veršiuką pavadinsime „Astra“, - vakar pakomentavo dėdė ir paklausė, ar man patinka toks vardas. – „Labai gražus!“ - šokinėdama iš džiaugsmo pritariau dėdei Juozui.  

Mamos broliai: Juozas ir Stasys buvo patys gražiausi mano vaikystės vyrai: aukšti, dailiai sportiškai sudėti, visada geros nuotaikos, linksmi ir energingi. Jauni sumanūs Lietuvos kaimo ūkininkai: blaivūs, tvarkingi, labai darbštūs ir nagingi: patys susimeistravo savo namus, galėjo pasitaisyti vežimus, ūkio padargus, nusivyti pančius, pasikaustyti arklius. Gaila, negalėjau jais pasidžiaugti. Dėdė Juozas Sibire po kelių metų mirė badu.

Kai vienas stribas į palūtarką įmetė dailiais ornamentais dėdės Juozo sumeistruotą jauniausios mano pusseserės Bronytės lovytę – abi pakraupome.

„Kaip gaila, kad Bronytė daugiau neturės savo lovytės“, - šluostydama į Močiutės prijuostę ašaras kūkčiojau aš. „Kur ji miegos?..“ -  širdis plyšta, kaip gaila Bronytės. Ji tokia maža, jautri, silpna. „Neišlaikys Sibiro šalčių“, - raudojo Močiutė.

Naktį, kai Petrylų šuo pradėjo smarkiai loti (kuris dabar, stribų nušautas, kruvinas gulėjo prie būdos), Močiutė atsikėlė ir su kepalu šviežios duonos bėgo atsisveikinti... Kaimas labiausiai bijojo žiauriojo prasigėrusio tinginio, idėjinio komunisto ir kolchozų kūrėjo stribo Koronskio (tikroji jo pavardė buvo kita, bet kaimiečiai pakeitę pavardės šaknį, vadino Koronskiu, nuo žodžio: koravoti - kankinti). Šitas kraugerys labiausiai įsiteikė sovietų valdžiai: tapo ištikimu enkavėdistų pastumdėliu, tikrų lietuvių patriotų žudiku. Jam net paminklą Žemaitijos miestelio aikštėje buvo pastatę. Nors eidami pro šalį žmonės ant paminklo atsikrenkštę nusispjaudavo, tačiau jo palikonims tai netrukdė įgyti privilegijų, sėkmingai tarnaujant sovietų režimui penkis dešimtmečius. O stribų vaikai ir anūkai ir šiandien visiems nurodinėja, ką galima, ar ko negalima rašyti Lietuvos istorijoje.

„Dabar tas brudas, žmogžudys, alkoholikas Koronskis gulės kaip bajoras, užsiklojęs Petrylienės patalais“, - pamačiusi, kaip jis tempia į palūtarką baltus lyg pusnis, iš rinktinių žąsų pūkų pasiūtus Petrylienės patalus, kūkčiodama komentavo Močiutė. 

„Stebuklas, kaip atkuto tas bolševikas Koronskis: prisiėdęs vogtų lašinių ir dešrų, apsirengęs svetimais rūbais ir batais, mosuoja visiems po nosimis šautuvu…“ - pritatė prie mūsų atskubėjusi kaimynė Mosteikienė.

Tą naktį vyresniąją šeimos dukrą Stefutę Močiutė spėjo aprengti savo kailiniais, o mažąją Bronytę suvyniojo į savo pačios iš avivilnių siūlų numegztą didelę lyg laivo burės skarą…Taip ir išvažiavo iš gražiosios savo sodybos visa mano mylimo dėdės Juozo šeima ilgiems pažeminimų ir kančių gulago metams į Sibiro platybes. 

Mudviems su Močiute parūpo dar vienas Petrylų šeimos narys - Teofilė, kuri mokėsi Raseinių gimnazijoje ir gyveno Tankistų gatvėje pas sąžiningus lietuvius Petravičius… Ištremdami šeimas į Sibirą, stribai stengėsi surinkti visus jų narius, todėl palūtarka užsuko į Raseinių Tankistų gatvę paimti gimazistės Teofilės. Pamačiusi sunkvežimį su raudančia Petrylų šeima, supratingoji Petravičienė pradarė langą iš sodo pusės, pro jį išlaipino Teofilę ir pasakė: „Bėk ir pasislėpk kapinėse!“ Tada atidarė stribų daužomas duris ir pasakė, kad Teofilė anksti išėjo pėsčia į Polimus pas tėvus. Stribai atgal į Polimus nevažiavo… Taip Teofilė liko viena ir tempė skaudaus likimo vežimą sovietinėje Lietuvoje. 

… Kai su stribų pasigrobtu Petrylų šeimos turtu palūtarka išsuko iš kiemo, abi su Močiute išlindome iš po kriaušės šakų ir užėjome pasižiūrėti, kaip atrodo išniekinti dėdės Juozo namai. Tik perlipus per slenkstį, dešinėje pusėje, prie sienos, išsiskietusi, išsidraikiusiais plaukais gulėjo mylimiausioji Bronytės lėlė Agota.

„Tikriausiai tas kraugerys Koronskis išplėšęs iš Bronytės rankyčių Agotėlę tėškė į sieną. Bronytė lėlę pasiguldydavo į savo lovytę, o vidurnaktį prižadinta, matyt, norėjo ją pasiimti kartu. Budeliui nesudrebėjo ranka atimti iš kūdikio paskutinę jos brangenybę“, - kūkčiojo Močiutė.

„Aš taip noriu pažaisti su Bronytės Agotėle“, - sakiau tiesdama rankas link Močiutės glėbyje laikomos nuo žemės pakeltos lėlės.

„Agota liks kaip brangus mano anūkėlės Atminimas. Su ATMINIMAIS  žaisti negalima“, - paaiškino Močiutė. 

Ji parnešė Agotėlę namo, užkišo už svetainėje stovinčios spintelės stiklo ir tvirtai uždarė dureles. Per stiklą galėjau su Agotėle kasdieną pasikalbėti, bet ne žaisti… Su Brangiais Atminimais žaisti negalima.

Savo sodybos puoselėjimui dėdės Juozo šeima skyrė ypatingą dėmesį. Apie stiklines gonkas, pačio Juozo subudavotas, bujojo alyvos ir jazminai, iš šonų lankstytų vytelių tvorele aptvertas žydėjo tulpių, lelijų, rūtų, pinavijų, nasturtų, narcizų darželis, apdėliotas kalkėmis nubaltintais akmenukais. Šiaurinė sodybos pusė buvo apsodinta medžiais, tankiais aviečių, putinų, lazdynų krūmais. Tą rytą kažkuriame iš jų garsiai suokė lakštingala, kurios giesmė į Sibiro ledynus vežamus jau nepasiekė. Nudundėjus palūtarkai, graudi tyla įsiviešpatavo sodyboje lyg kapinėse.

„Bus ramu tol, kol į šią sodybą susikraustys kokia nors alkoholikų bolševikų stribų šeima ir viską nugyvens: pavers dilgėlynais ir purvynais.“ - nežinau, kaip aš išgyvensiu tokią kaimynystę, - dūsavo Močiutė.

…Kito, mamos brolio Stanislovo Petrylos likimas buvo panašus. Dėdė Stasys buvo gražiai įsikūręs Šilutės rajone, netoli Nemuno, kol vieną naktį stribų gauja įsakė jam per trumpą laiką susikrauti mantą ir išgabeno į Sibirą, į Irkutsko srities Nizneudinsko rajoną. Stasio sūnus, mano pusbrolis Benadukas buvo gimnazistas, tik po kojos operacijos vos paeinantis Stasiukas 12-os metų, o Sofija buvo visai mažutė, ant mamos kelių. Namuose tuo metu nebuvo Levuko, 15-mečio mano pusbroliuko, nes jį tėvas buvo išsiuntęs už keliolikos kilometrų į malūną, kur reikėdavo ilgai palaukti eilėse, kol sumaldavo. Enkavėdistai labai skubėjo, todėl nutarė Levuko nelaukti, ir tą „nusikaltėlį“ supakuoti kitą dieną, kai iš malūno sugrįš.

Kitos dienos rytą stribų gauja vėl sugrįžo, verkiantį Levuką nugabeno į Naujosios Vilnios geležinkelio stotį, įmetė į jam nepažįstamų tremtinių vagoną, net nesusimąstę, kad jis atplėštas nuo šeimos, be maisto ir be rūbų. Taip pusiau badaudamas, po kąsnį gaudamas iš vagono lietuvių, jis pasiekė Sibiro Altajaus kraštą. Ten buvo apgyvendintas barake, išvarytas į darbus kartu su suaugusiais tremtiniais. Levuko odisėja tęsėsi porą metų, kol pats, giminių dėka, rado Sibiro taigoje pražūčiai išmestą savo šeimą. 

Vyriausioji Mamos sesuo Ona buvo ne tik labai graži ir sveika mergina, bet turėjo nepaprastų talentų: audė, verpė, siuvosi rūbus, mezgė, siuvinėjo, kepė skanią ruginę duoną, pyragus, tortus, veisė ir augino įvairiausias gėles… Nenuostabu, kad ją sau į žmonas nusižiūrėjo kilmingas ir orus Žemaitijos bajoras dvarininkas Čapkauskas. Ją vedęs gyrėsi, kad jo sumanioji Onutė dainuodama ir juokaudama gali lengvai ir puikiai atlikti mažiausiai dviejų samdytų tarnaičių pareigas… Kilmingajam bajorui rūpėjo dvaro ūkį išvystyti iki pavyzdingiausio visoje Žemaitijoje: pradėjo naudoti pažangią sėjomainą, skyrė lėšų neturtingų šeimų talentingiems vaikams, kad šie įgytų profesijas, pirko tobuliausius žemdirbystei vystyti reikmenis, augino puikius žirgus, kuriuos pats kasdien šepečiais iššukuodavo, ir šie eiklieji žirgai blizgėjo lyg nulakuoti.

Dvarininko Čapkausko šeimos istorija yra klasikinė socializmo metodais sužlugdytų ir išniekintų Lietuvos pažangių ūkininkų istorija... Rusams okupavus Lietuvą ir prasidėjus trėmimams į Sibirą, dvarininkas mirė nuo širdies infarkto. Pokariniai trėmimai vyriausią sūnų Miroslavą Čapkauską, talentingą studentą, privertė palikti Tėvynę ir persikelti į Kanadą, kur jis tapo žinomu vertėju (vertė net į 7 pasaulio kalbas!), ir su savo žmona Gina Capkas, operos soliste, sėkmingai darbavosi lietuviškos kultūros sklaidos baruose.

Dvarininko žmona Onutė su jauniausia paaugle dukra Onyte 1946 metais buvo ištremtos į Krasnojarsko kraštą, ir vos gyvos, po Stalino mirties, sugrįžo, bet tik iš tolo galėjo pasižiūrėti į jų šeimai jau nepriklausantį apleistą, iki stogo dilėlėmis apžėlusį, net kelių „pažangos Lietuvos  kūrėjų“ girtuoklių šeimų apgyvendintą buvusį savo dvarą.

Dvarininko Čapkausko kaimynai pasakodavo, kad iš buvusių dvaro eikliųjų žirgų, nukankintų badu ir laikomų vėjo perpučiamose kolchozo daržinėse net žiemą spaudžiant 30 laipsnių šalčiui, liko tik pusdėsių kuinų skeletai, kurie, klupdami vagose, jau net  plūgo nebepatemdavo...

Nekaltų piliečių, Lietuvos ūkininkų elito, trėmimas į Sibirą nėra slaptų faktų demaskavimas, ir atgimiusioje Lietuvoje turi būti viešinamas, kaip oficiali sovietiniame režime genocido smurtą iškentėjusios Tautos istorijos dalis. Okupuotoje Lietuvoje 28 metus dirbau pedagoginį darbą, žinau socrežimo metodiką: kasmet privalėjome siųsti auklėtinius pas tą patį stribą, užrašyti jo prisiminimus, kaip jis kūrė „pažangią tarybinę Lietuvą“. Tokios užduotys man ir mano patriotiškai nusiteikusiems kolegoms būdavo pačios šlykščiausios, bet pasipriešinimas joms reiškė nusibaigimą psichiatrinėje ar kalėjime.

Įdomu, kiek dėmesio šiandienos švietimo programose skiriama tam, kad moksleiviai domėtusi tremtinių ir partizanų (ar jų palikuonių) atsiminimais ar gebėtų šia tema parašyti jautrų rašinį?.. Kas turi pasirūpinti, kad dabartinis moksleivis atskirtų STRIBO sąvokos prasmę nuo laisvės kovotojo PARTIZANO sąvokos išsilaisvinimo kovoje?

Paskutiniais dešimtmečiais gerai susipažinau ir su kita savo Tautos dalimi - priverstinę tremtį išgyvenusių išeivių likimais. Į jų teisiškai įkurtų bendruomenių vietą atsisėdusios naujos sovietinės veiklos idėjomis tebegyvenančios emigrantės stengiasi kuo greičiau sugriauti išeivijos veiklos prieš okupaciją vertybes, palaidoti išeivijos atmintį, kad iškeltų ir parodytų savo sovietinėje veikloje nusiaustų idėjų mankavertiškumą.

Nejaugi tikrasis tautinis ir istorinis auklėjimas, viską pavadinant tikrais vardais, dar vis lieka utopija, lyg šauksmas tyruose?

Su trėmimų tema plačiau galima susipažinti Janinos Survilaitės biografinėje apybraižoje „Likimo užkodavimas“ (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2015).


Susiję

Skaitiniai 5733270092150149894

Rašyti komentarą

emo-but-icon

NAUJAUSI

Komentarai

PAREMKITE, SKIRDAMI 12 EUR

SEKITE MUS FACEBOOK

Naujienų prenumerata

item