Vytautas Radžvilas. Kokia solidarumo samprata remsimės pandemijos akivaizdoje?

propatria.lt nuotrauka 

Visi praktiniai klausimai savo giliausia esme yra filosofiniai ir teologiniai klausimai. Ši krizė tik dar kartą patvirtina, kad praktinių klausimų sprendimai visiškai priklauso nuo iš pažiūros su kasdieniais žmonių reikalais niekaip nesusijusių teorinių sampratų. Lietuvos verslo elitas (jokiu būdu ne visi verslininkai, nes daugelis šio sluoksnio atstovų yra artimo meilės, žmogiškumo ir dosnumo pavyzdžiai) savo oficialių atstovų žodžiais aiškiai ir atvirai sako: ant krizės altoriaus turi būti aukojami silpniausi. Tik šitaip galima suprasti ir vertinti jų siūlomas Darbo kodekso pataisas.

Šių siūlymų pagrindas – filosofinis. Jie atspindi jų teikėjų požiūrį į žmogų, visuomenę ir visiškai atitinka jų vaizdinius apie solidarumą ir atsakomybę savo tautai ir valstybei. Krikščioniška šių dalykų samprata jiems visiškai svetima. 

Krikščioniškoji bendruomenės kaip politinio kūno teorija, kurią jau XIII a. visapusiškai išplėtojo šv. Tomas Akvinietis, teigė, kad teisinga valstybė privalo laiduoti savo piliečiams tris pamatines gėrybes – vidaus ir išorės taiką bei jos laiduojamą saugumą, gerą, tai yra dorą, gyvenimą, kurį reikia ginti ir skleisti tarp piliečių jų dorybingumą skatinančiais įstatymais, ir galiausiai užtikrinti kiekvienam asmeniui būtiną išgyventi medžiaginių gėrybių kiekį. 

Ši teorija grindžiama Dievo ir artimo meilės vizija, įkvėpusia bendruomenės kaip politinio kūno sampratą – be šios vizijos ji paprasčiausiai būtų neatsiradusi. Mąstyti ir suvokti bendruomenę kaip politinį kūną, reiškia pirmiausia vadovautis nuostata, kad kiekvienas, net mažiausias, jos narys yra gerbtinas ir saugotinas kaip asmuo, kurio negalima palikti likimo valiai.

Įtvirtinusi klasių kovos principą komunistinė ideologija paneigė artimo meilės ir žmonijos vienybės idėją paskelbdama, kad egzistuoja pažangiausia klasė – siekiantis išsilaisvinti iš priespaudos ir išnaudojimo tarptautinis proletariatas. Jo išsivaduojamosios kovos tikslas esąs komunizmas  – visuotinės laisvės, lygybės ir brolybės karalystė. Maža to, šiai pažangiausios klasės kovai turįs vadovauti kažkoks ypatingai sąmoningas ir pažangus avangardas – komunistų partija. Vis dėlto būtent ši lygybės vėliavneše pasivadinusi partija nutarė, kad kova už lygybę vyks sėkmingiau, jeigu, dar net nesukūrus komunizmo ir neįgyvendinus pažadėtos visuotinės žmonijos lygybės, tuojau pat atsiras tos būsimosios lygybės provaizdis ir įkūnijimas – lygesnių už lygius kasta. Ši filosofija sukūrė sovietmečio specprivilegijų sistemą su jos specparduotuvėmis, specbufetais, specligoninėmis ir visu kitu, ką dar prisimena šios lygybės laikais gyvenę žmonės.

Lietuvos verslo organizacijų raginimai ir reikalavimai valdžiai skubiai keisti Darbo kodeksą rodo, kad ši lygesnių už lygius filosofija niekur nedingo. Ji tik mutavo išversdama kailį. Nesvarbu, kad ją skelbia komunizmu besibjaurinčio ir jį koneveikiančio sluoksnio atstovai. Reikalo esmė ta, kad išliko kertinė – ypatingą misiją vykdančios klasės ar visuomenės grupės idėja. Išganomasis proletariato vaidmuo dabar priskirtas verslui, jo oficialieji atstovai faktiškai veikia kaip buvusios kompartijos bosai, pasijutę visuomenės gelbėtojais, vedliais, mokytojais ir pranašais. Ir niekada kaip tiesiog vienodas teises ir pareigas su kitais turintys valstybės piliečiai.

Joks sveiko proto žmogus nesuabejos, kad ūkis ir verslas yra labai svarbios žmogaus ir visuomenės gyvenimo bei veiklos sritys. Lygiai taip pat akivaizdu, kad verslas pernelyg svarbus, kad būtų galima jam leisti skęsti šiuo sunkmečiu ir neištiesti valstybės (beje, geresniais laikais entuziastingai karikatūrinamos ir menkinamos) pagalbos rankos. Tačiau galbūt įmanoma gelbėtis neskandinant kitų, būtent ekonomiškai silpniausios visuomenės dalies? Klausimas retorinis. 

Reikalo esmė – visuomenės savivoka ir to sluoksnio atstovų savimonė. Verslas yra gamybos ir paskirstymo organizavimas – šitaip galima itin glaustai, bet pakankamai tiksliai apibūdinti jo paskirtį. Tai sunki, atsakinga, rizikinga, bet, išskyrus atvejus, kai verslus įsteigia novatoriški mokslininkai ir išradėjai arba, iliustruojant pavyzdžiais, S. Jobso ar B. Gateso lygio genijai, antžmogiškų intelektualinių gebėjimų ir fenomenalaus kūrybiškumo nereikalaujanti veikla. 

Būtų kur kas geriau, jeigu Lietuvos verslo elitas pamėgintų atsikratyti iš komunizmo epochos paveldėtos išrinktosios klasės savimonės ir laisvalaikiu pagalvotų, ar nebūtų geriau priminti ir apmąstyti bendruomenės kaip politinio kūno idėją. Jeigu šitaip įvyktų, gal anksčiau ar vėliau būtų suprasta, kad neverta toliau kliautis ir puikautis savimeilę džiuginančiu, bet iliuziniu ir pavojingu visuomenės geradarių, maitintojų ir mokytoju įvaizdžiu. Tiesiog užtektų suprasti, kad jeigu nebūtų tų praktinės naudos neduodančių ir todėl jau tris dešimtmečius be paliovos „optimizuojamų“ vadinamųjų dykaduonių – darželių auklėtojų, mokytojų, dėstytojų, mokslininkų, gydytojų, rašytojų ir kitų menininkų – verslas nepražūtų. Jis tikrai gyvuotų ir išliktų – akmeninių kirvukų ir titnaginių antgalių ir adatų gamybos apimtis sėkmingai augtų, o globali prekyba jais neabejotinai klestėtų.

Juo greičiau „maitintojų ir išlaikytinių“ filosofiją ir jos kuriamą priešpriešą pakeis lygiaverčių ir solidarių šalies piliečių filosofija, juo lengviau bus grumiamasi su šia krize ir sėkmingiau įveikiami jos padariniai. Perfrazuojant ir apverčiant seniai žinomą posakį, galima būtų tarti: filosofiją, kad „kas gerai verslui, yra gerai Lietuvai“ verta pakeisti filosofija „kas gerai Lietuvai, yra gerai verslui“. 

Kad ir kokia sunki ir slegianti ši krizė, ji sukūrė unikalią progą iš pagrindų pakeisti požiūrį į daugelį savaime akivaizdžiomis laikytų tiesų. Įvykdžius tokį mąstysenos perversmą, Lietuvoje daug kas stotų į savo vietas. Laimėtų visi, o ypač daug – verslas. O svarbiausia – prasikaltų tikri žmogiškos ir solidarios Lietuvos daigai.