John Vennari. „Alta Vendita“ ilgalaikė instrukcija. Masonų planas sugriauti Katalikų Bažnyčią

fsspx.lt „Mes grumiamės ne su kūnu ir krauju, bet su kunigaikštystėmis, valdžiomis, šių tamsybių pasaulio valdovais ir dvasinėmis blogi...

fsspx.lt

„Mes grumiamės ne su kūnu ir krauju, bet su kunigaikštystėmis, valdžiomis, šių tamsybių pasaulio valdovais ir dvasinėmis blogio jėgomis dangaus aukštumose.“ ‒ Efeziečiams 6, 12

„Mūsų galutinis tikslas yra toks pat, kaip ir Voltero bei Prancūzų revoliucijos – galutinis katalikybės ir net krikščioniškosios idėjos sugriovimas.“ ‒ Ilgalaikė slapta instrukcija „Alta Vendita“ nariams



„Vatikano II Susirinkimas yra Prancūzų revoliucija Bažnyčioje“, – tuoj po Susirinkimo pripažino kardinolas Suenensas, karštas naujovių šalininkas. Dvasininkus padaryti Bažnyčią griaunančio judėjimo vedliais – sena tikėjimo priešų svajonė.

Mažai katalikų žino apie Ilgalaikę instrukciją „Alta Vendita“ nariams (toliau ‒ Instrukcija), slaptą dokumentą, parašytą XIX a. pirmojoje pusėje, planingą projektą, kurio tikslas – sugriauti Katalikų Bažnyčią. „Alta Vendita“ ‒ šitaip vadinosi aukščiausia karbonarų ložė. Carbonari [liet. angliadegiai] buvo su laisvąja masonerija susijusi Italijos slaptoji draugija, kurią, kaip ir masoneriją apskritai, pasmerkė Katalikų Bažnyčia. [1] Kunigas E. Cahillas knygoje „Freemasonry and the Anti-Christian Movement“ teigia, kad „Alta Vendita“ daugelio buvo laikoma „tuometiniu Europos masonerijos valdančiuoju centru“. [2] Karbonarai aktyviausiai veikė Italijoje ir Prancūzijoje.

Knygoje „Atanazas ir mūsų laikų Bažnyčia“ vyskupas Rudolfas Graberis cituoja masoną, kuris skelbė, kad „[laisvosios masonerijos] tikslas yra nebe sugriauti Bažnyčią, bet į ją infiltruotis ir ja pasinaudoti“ [3].

Kitaip tariant, kadangi masonerija negali visiškai sunaikinti Kristaus Bažnyčios, ji planuoja ne tik su šaknimis išrauti katalikybės įtaką visuomenėje, bet ir panaudoti Bažnyčios struktūrą kaip įrankį „atsinaujinimui“, „progresui“ ir „švietimui“, kad įgyvendintų pačios masonerijos principus bei tikslus.

Bendrieji bruožai

Instrukcijoje pateikiama strategija tiesiog pritrenkia savo įžūlumu ir klastingumu. Nuo pat pradžių dokumentas kalba apie procesą, kuriam įgyvendinti reikės dešimtmečių. Sudariusieji dokumentą žinojo, kad neregės jo įgyvendinimo. Jie iškilmingai pradėjo darbą, kurį vykdys ateinančios inicijuotųjų į masoneriją kartos. Instrukcijoje sakoma: „Mūsų eilėse karys miršta, o kova vyksta toliau.“

Instrukcija ragino platinti liberalias idėjas visuomenėje ir Katalikų Bažnyčios institucijų viduje ‒ platinti jas taip, kad pasauliečiai, klierikai ir kunigai pamažu perimtų progresyvius principus.

Laikui bėgant liberali ideologija turėtų taip įsiskverbti į Bažnyčią, kad būtų įšventinami kunigai, konsekruojami vyskupai ir skiriami kardinolai, kurių mąstymas atitiktų moderniąją pasaulėžiūrą, įsišaknijusią Prancūzų revoliucijos „Žmogaus teisių deklaracijoje“ ir kituose „1789-ųjų principuose“ (religijų lygybė, Bažnyčios ir valstybės atskyrimas, religinis pliuralizmas ir t. t.).

Galop iš taip mąstančių žmonių tarpo turėtų būti išrinktas popiežius, kuris vestų Bažnyčią „švietimo“ ir „atsinaujinimo“ keliu. Jie teigė, kad jų tikslas nėra į Šv. Petro Sostą pasodinti masono. Tikslas – sukurti aplinką, kuri galų gale išugdytų popiežių ir hierarchiją, užvaldytus liberaliosios katalikybės idėjų ir vis dėlto tikinčius, kad jie tebėra ištikimi katalikai.

Tada šie katalikų vadovai nebesipriešintų moderniosioms Revoliucijos idėjoms (kaip tai nuosekliai darė popiežiai nuo 1789 iki 1958 metų, t. y. iki popiežiaus Pijaus XII mirties), bet įskiepytų jas į Bažnyčią. Galutinis rezultatas būtų katalikų dvasininkija ir pasauliečiai, žygiuojantys po Švietimo vėliava, bet tikintys, kad žengia po Apaštališkųjų raktų vėliava.

Ar tai įmanoma?

Tiems, kurie mano, kad šia schema užsimota pernelyg toli ir kad tokį tikslą priešui pasiekti nėra jokių vilčių, priminsime, jog popiežiai Pijus IX ir Leonas XIII prašė „Instrukciją“ publikuoti, nes siekė, kad tokios tragedijos būtų išvengta.

Vis dėlto jei tokia tragiška padėtis kada nors susidarytų, ją būtų galima neabejotinai atpažinti iš šių trijų požymių:

Tai sukeltų tokią didžiulę suirutę, kad visas pasaulis suprastų, jog Katalikų Bažnyčios viduje įvyko didelio masto revoliucija. Visiems būtų aišku, kad įvyko „atsinaujinimas“ – sumoderninimas.
Būtų įvesta nauja teologija, prieštaraujanti ankstesniam mokymui.
Patys masonai giedotų triumfo giesmę, tikėdami, kad Katalikų Bažnyčiai pagaliau „nušvito akys“ tokiais klausimais, kaip religijų lygybė, sekuliari valstybė, pliuralizmas ir visokie kiti kompromisai.
„Alta Vendita“ dokumentų autentiškumas

Slaptieji „Alta Vendita“ dokumentai, kurie pateko į popiežiaus Grigaliaus XVI rankas, buvo sukurti nuo 1820 iki 1846 metų. Popiežiui Pijui IX paprašius, juos publikavo Cretineau-Joly savo darbe „L'Eglise romaine et la Révolution“ („Romos Bažnyčia ir Revoliucija“) [4].

Autoriui adresuota 1861 m. vasario 25 d. breve popiežius Pijus IX garantavo tų dokumentų autentiškumą, bet niekam neleido atskleisti į tą korespondenciją įsitraukusių tikrųjų „Alta Vendita“ narių vardų.

Visas Instrukcijos tekstas taip pat įtrauktas į mons. George‘o E. Dillono knygą „La guerre de l'antéchrist contre la civilisation chrétienne“ [„Antikristo karas prieš katalikišką civilizaciją“, 1885]. Kai popiežiui Leonui XIII buvo pristatytas mons. Dillono knygos egzempliorius, knyga jam padarė tokį įspūdį, kad jis įsakė jo paties lėšomis papildyti ir išleisti knygos versiją italų kalba. [5]

Enciklikoje „Humanum genus“ (1884) Leonas XIII ragino katalikų vadovus „nuplėšti kaukę masonerijai ir nedviprasmiškai pasakyti, kas ji yra iš tikrųjų“[6]. Tų dokumentų publikavimas buvo priemonė „kaukei nuplėšti“. Popiežiai prašė išleisti tuos laiškus, nes norėjo, kad visi katalikai žinotų slaptųjų draugijų planus sugriauti Katalikų Bažnyčią iš vidaus, kad liktų budrūs ir neleistų tokiai katastrofai įvykti.

Ilgalaikė slapta instrukcija „Alta Vendita“ nariams

Toliau pateikiama ne visa Instrukcija, bet labiausiai mūsų temą atitinkančios jos ištraukos. Dokumente rašoma:

„Mūsų galutinis tikslas yra toks pat, kaip ir Voltero bei Prancūzų revoliucijos – galutinis katalikybės ir net krikščioniškosios idėjos sugriovimas. (...)

Popiežius, kad ir koks jis būtų, niekada nestos į slaptąsias draugijas. Slaptosioms draugijoms reikia žengti žingsnį Bažnyčios ir popiežiaus link, siekiant užkariauti juos abu.

Darbas, kurio ruošiamės imtis, nėra dienos, mėnesio ar metų darbas ‒ jis gali tęstis daugelį metų, galbūt šimtmetį; bet mūsų eilėse karys miršta, o kova vyksta toliau.

Mes neketiname patraukti popiežių tarnauti mūsų reikalui ar padaryti jų mūsų principų neofitais, mūsų idėjų propaguotojais. Tai būtų kvaila svajonė. O jei įvykiai pasisuktų taip, kad, pavyzdžiui, kurie nors kardinolai ar prelatai laisva valia ar pasitelkus apgaulę pažintų dalį mūsų paslapčių, tai visiškai nebūtų pagrindas stengtis iškelti juos į Petro Sostą. Toks iškėlimas mus sužlugdytų. Nes jei vedini ambicijos jie ir pasirinktų apostazę, tas pats valdžios troškimas priverstų juos mus paaukoti. Tai, ko turime tikėtis ir laukti, kaip žydai laukia Mesijo, yra mūsų poreikius atitinkantis popiežius. (...)

Su juo šturmuoti Bažnyčios žygiuosime saugiau nei su mūsų prancūzų brolių pamfletais ar net su Anglijos auksu. Ar žinote, kodėl? Nes turint vien tai, mums nereikės nei Hanibalo acto, nei parako, nei mūsų ginklų tam, kad sukrėstume uolą, ant kurios Dievas pastatė savo Bažnyčią. Užteks į mūsų sąmokslą įtraukti mažąjį Petro įpėdinio pirštelį, ir tas pirštelis bus tiek pat naudingas šiam kryžiaus žygiui, kaip visi krikščionijos urbonai II-ieji ir šventieji bernardai.

Mes neabejojame, kad pasieksime šį aukščiausiąjį mūsų pastangų tikslą. Tačiau kada ir kaip? Nežinomasis dar nepasirodė. Vis dėlto tam, kad niekas nenukreiptų mūsų nuo užsibrėžto plano, bet, priešingai ‒ visos jėgos būtų skirtos jam, lyg jau rytoj sėkmė turėtų vainikuoti mūsų darbą, mes šia instrukcija (ji turi būti nuslėpta nuo naujai priimtųjų) norime duoti Aukščiausiajai ložei vadovaujantiems pareigūnams tam tikrų patarimų, kuriuos jie turėtų perduoti visiems broliams instrukcijos arba memorandumo forma. (...)

Taigi, kad užsitikrintume mūsų norus atitinkantį popiežių, pirmiausia turime šitam popiežiui išugdyti žmonių kartą, vertą karalystės, apie kurią svajojame. Palikite senus ir brandaus amžiaus žmones nuošalyje; eikite tiesiai pas jaunimą, o jeigu įmanoma ‒ netgi pas vaikus. (...)

Jūs įsigudrinsite už mažą kainą pelnyti gerų katalikų ir tikrų patriotų reputaciją. Ši reputacija atvers mūsų idėjoms jaunų kunigų ir vienuolių širdis. Po kelerių metų ši jaunoji kunigija natūraliai įsilies į visas tarnybas. Ji valdys, teis, administruos, patarinės ir bus pašaukta išrinkti būsimą popiežių. Šis popiežius, kaip dauguma jo amžininkų, bus daugiau ar mažiau neišvengiamai persiėmęs itališkais ir humanistiniais principais, kuriuos dabar rengiamės paskleisti. Šį mažą garstyčios grūdelį mes patikime žemei, bet teisingumo saulė išaugins jį į galingiausią jėgą, ir vieną gražią dieną jūs pamatysite, kokį gausų derlių atneš ši sėklytė.

Kelyje, kurį tiesiame savo broliams, esama didelių kliūčių ir įvairiausių sunkumų. Jie nugalės visa tai savo patyrimu ir įžvalgumu. Tikslas yra toks nuostabus, jog svarbu pavėjui pakelti visas bures, kad jį pasiektume. Norite Italijoje sukelti revoliuciją? Ieškokite popiežiaus, kurio portretą ką tik nupiešėme. Norite Babilono paleistuvės soste įtvirtinti išrinktųjų valdžią? Padarykite, kad kunigai žygiuotų po jūsų vėliava tikėdami, jog žygiuoja po Apaštališkųjų raktų vėliava. Norite išnaikinti paskutinį tironų ir prispaudėjų pėdsaką? Užmeskite savo tinklus kaip Simonas, Jono sūnus, išskleiskite juos ne jūroje, o zakristijų, seminarijų, vienuolynų dugne, ir jei neskubėsite, pažadame jums dar nuostabesnį laimikį. Žuvų žvejas taps žmonių žveju: jūs žvejosite draugus ir vesite juos prie Apaštalų Sosto. Galiausiai jūs sužvejosite revoliuciją, apsirengusią tiara ir arnotu, žygiuojančią su kryžiumi ir vėliava, revoliuciją, kurią tereikės truputėlį paskatinti, kad užsiliepsnotų ugnis visose keturiose pasaulio šalyse.“

Mums belieka ištirti, kiek sėkmingas buvo šis planas.

Švietimas, mano drauge, tiesiog „dvelkia ore“

XIX a. visuomenę vis labiau persmelkė liberalūs Apšvietos ir Prancūzų revoliucijos principai, stipriai pakenkdami katalikų tikėjimui ir katalikiškai valstybei. Europiečių ‒ tiek valstybės veikėjų, tiek dvasininkų ‒ protus užvaldė tokios tariamai „palankesnės ir švelnesnės“, o iš tikrųjų ‒ klaidingos idėjos, kaip religinis pliuralizmas, religinis indiferentizmas, demokratija, skelbianti, kad visa valdžia kyla iš žmonių, neteisinga laisvės samprata, Bažnyčios ir valstybės atskyrimas, tarpreliginiai susitikimai bei kitos naujovės.

XIX a. ir XX a. pirmosios pusės popiežiai ryžtingai kovojo su šiomis pavojingomis srovėmis. Apsiginklavę aštria įžvalga ir bekompromisiu tikėjimu, šie popiežiai atsispyrė bet kokioms apgaulėms. Jie žinojo, jog blogi principai, kad ir kokie garbingi atrodytų, negali nešti gerų vaisių. Taip pat jie suprato, kad tai patys blogiausi principai, nes jų šaknys glūdėjo ne tik erezijoje, bet ir apostazėje.

Kaip pareigingi karvedžiai, bet kuria kaina ginantys savo pozicijas, šie popiežiai į moderniojo pasaulio klaidas nukreipė galingas patrankas ir ėmė šaudyti be sustojimo. Jų patrankų sviediniai buvo enciklikos. Jos niekada neprašaudavo pro šalį. [7]

Stipriausias, viską aplinkui šluojantis sprogimas nuaidėjo 1864 m., pasirodžius monumentaliajam Pijaus IX „Klaidų sąrašui“ (Syllabus errorum). Kai dūmai išsisklaidė, niekas iš dalyvavusiųjų mūšyje nebeturėjo abejonių, kieno pusėje kovoja. Buvo nubrėžtos aiškios fronto linijos. Šiame „Sąraše“ Pijus IX pasmerkė pagrindines moderniojo pasaulio klaidas ne dėl to, kad jos buvo modernios, o dėl to, kad šios naujosios idėjos buvo įsišaknijusios panteistiniame natūralizme, buvo nesuderinamos su katalikų mokymu ir griovė visuomenę.

„Syllabus“ mokymas buvo nukreiptas prieš liberalizmą, o liberalizmo principai buvo nukreipti prieš „Syllabus“. Tai neabejodamos pripažino abi konflikto pusės. Kunigas Denisas Fahey pavadino šį kortų atskleidimą taip: „Pijus IX prieš panteistinį Žmogaus sudievinimą“[8]. Kalbėdamas kitos pusės vardu, prancūzų masonas Ferdinandas Buissonas paskelbė: „Mokykla negali likti neutrali tarp „Syllabus“ ir „Žmogaus teisių Deklaracijos“.“ [9]

„Liberalieji katalikai“

Tačiau XIX amžius matė naują katalikų veislę, utopiškai siekiančią kompromiso tarp tų dviejų pasaulėžiūrų. Šie žmonės ieškojo 1789 m. Revoliucijos principuose to, ką jie įsivaizdavo esant „gera“, ir bandė tai įvesti į Bažnyčią. Daug dvasininkų, užsikrėtusių laiko dvasia, buvo sugauti į šį tinklą, „užmestą zakristijose ir seminarijose“. Jie tapo žinomi kaip „liberalieji katalikai“. Popiežius Pijus IX sakė, kad jie yra pikčiausi Bažnyčios priešai. Nepaisant to, jų gretos augo.

Popiežius Pijus X ir modernizmas

Krizė labai sustiprėjo apie XX a. pradžią, kai 1789-ųjų liberalizmas, iki tol „dvelkęs ore“, įsiūbavo modernizmo viesulą. Kun. Vincentas Micelis pavadino jį erezija ir išvardijo modernizmo „tėvų trejybę“:

1. Jo religinis protėvis yra protestantiškoji Reformacija.
2. Jo filosofinis tėvas yra Švietimo filosofija.
3. Politiškai jo veislė kyla iš Prancūzų revoliucijos. [10]

Popiežius Pijus X, įžengęs į Šv. Petro Sostą 1903 m., atpažino, kad modernizmas yra mirtiniausias maras ir turi būti išnaikintas. Jis rašė, kad svarbiausia popiežiaus pareiga yra užtikrinti katalikų mokymo grynumą ir integralumą, o toliau pareiškė, kad jei sėdėtų sudėjęs rankas, apleistų šią esminę savo pareigą. [11]

Šv. Pijus X paskelbė karą modernizmui, išleido prieš jį nukreiptą encikliką „Pascendi“ ir dekretą „Lamentabili“, įvedė antimodernistinę priesaiką, kurią turėjo duoti visi kunigai ir teologijos dėstytojai, išvalė seminarijas bei universitetus nuo modernistų ir ekskomunikavo užsispyrėlius bei neatgailaujančius. Šv. Pijus X savo dienomis efektyviai sustabdė modernizmo plitimą. Tačiau pasakojama, kad kai jį pasveikino išrovus tokią baisią klaidą, šv. Pijus X bematant atsakė, jog, nepaisant visų jo pastangų, jam nepavyko žvėries užmušti, bet tiktai nustumti į pogrindį. Jis perspėjo, kad jeigu Bažnyčios vadovai nebus budrūs, modernizmas sugrįš nuodingesnis nei bet kada.[12]

Pavojaus signalas Kurijoje

Mažai žinoma drama, atsiskleidusi valdant Pijui XI, parodo, kad pogrindinė modernistinės minties srovė buvo gyva ir stipri iš karto po Pijaus X ėjusiame laikotarpyje. Tėvas Raymond‘as Dulacas pasakoja, kad slaptoje konsistorijoje 1923 m. gegužės 23 d. popiežius Pijus XI apklausė trisdešimt Kurijos kardinolų, ar ne laikas būtų surengti visuotinį Susirinkimą. Dalyvavo tokie iškilūs prelatai kaip kardinolai Merry del Val, De Lai, Gasparri, Boggiani ir Billot. Kardinolai patarė to nedaryti. Kardinolas Billot perspėjo: „Didžiulių skirtumų tarp vyskupų egzistavimas negali būti nuslėptas... Yra rizika, kad kils diskusijos, kurios užsitęs be galo ilgai.“ Boggiani priminė modernistų teorijas, nuo kurių, kaip jis sakė, nebuvo švari dalis kardinolų ir vyskupų. „Šis mąstymas gali palenkti kai kuriuos [Susirinkimo] tėvus pateikti siūlymus ar įvesti metodus, nesuderinamus su katalikų tradicijomis.“ Billot kalbėjo dar tiksliau. Jis išreiškė nuogąstavimą, kad Susirinkimu manipuliuos „pikčiausi Bažnyčios priešai, modernistai, kurie, kaip rodo tam tikri ženklai, jau ruošiasi įvykdyti revoliuciją Bažnyčioje, naujuosius 1789-tuosius“ [13].

Perspėdami nešaukti Susirinkimo dėl tokių priežasčių, šie kardinolai pasirodė sugebantys geriau pažinti „laiko ženklus“ nei visi Vatikano II „Susirinkimo dvasios“ įkvėpti teologai kartu paėmus. Tačiau jų nuogąstavimas gali turėti ir gilesnes šaknis. Jiems galėjo iškilti prieš akis blogą šlovę pelniusio „apšviestojo“ kanauninko Roca‘os (1830–1893) raštai. Roca pamokslavo revoliuciją bei Bažnyčios „reformą“ ir pranašavo perversmą Bažnyčioje, kurį įvykdys Susirinkimas.

Kanauninko Roca‘os revoliuciniai kliedesiai

Knygoje „Atanazas ir mūsų laikų Bažnyčia“ vyskupas Graberis mini kanauninko Roca‘os ateities viziją apie naująją apšviestąją Bažnyčią, paveiktą „Jėzaus ir apaštalų socializmo“[14]. XIX a. viduryje Roca numatė: „Naujoji Bažnyčia, kurioje galbūt nieko nebeliks iš scholastinio mokymo ir buvusio Bažnyčios pavidalo, vis dėlto bus Romos pašventinta ir gaus iš jos kanoninę jurisdikciją.“ Vyskupas Graberis, komentuodamas šį ateities numatymą, pastebėjo: „Prieš keletą metų tai dar buvo mums neįsivaizduojama, bet šiandien?..“ [15]

Kanauninkas Roca taip pat numatė liturginę „reformą“. Apie ateities liturgiją jis kalbėjo tikėdamas, „kad dieviškasis kultas, t. y. jo forma, kurią nustato liturgija, ceremonialas, ritualas ir Romos Bažnyčios nurodymai, greitai bus pakeistas visuotiniame Susirinkime, kuris atstatys garbingąjį auksinių apaštalų laikų paprastumą pagal tai, ką diktuoja sąžinė ir modernioji civilizacija“ [16].

Jis išpranašavo, kad šiame Susirinkime įvyks „tobulas moderniosios civilizacijos ir Kristaus idealo Jo Evangelijoje susijungimas. Tai bus Naujosios visuomeninės tvarkos pašventinimas ir iškilmingas moderniosios civilizacijos krikštas“.

Roca taip pat kalbėjo apie popiežystės ateitį. Jis rašė: „Ne už kalnų laukia auka, kuri bus iškilmingas kaltės išpirkimo aktas... Popiežystė kris; ji mirs nuo pašventinto peilio, kurį nukals paskutinio Susirinkimo tėvai. Popiežiškasis ciesorius yra auka, karūnuota aukojimui.“ [17]

Roca entuziastingai pranašavo „naująją religiją“, „naująsias dogmas“, „naująjį ritualą“, „naująją kunigystę“. Jis vadina naujuosius kunigus „progresistais“; jis kalba apie sutanos „panaikinimą“ ir „kunigų vedybas“.[18]

Roca‘os ir „Alta Vendita“ aidus galima rasti rozenkreicerio [19] dr. Rudolpho Steinerio žodžiuose, kai jis 1910 m. pareiškė: „Norint, kad tai būtų paskelbta, mums reikia Susirinkimo ir popiežiaus.“[20]

Didysis Susirinkimas, kurio niekada nebuvo

Apie 1948 m. popiežius Pijus XII, paprašytas ištikimo ortodokso kardinolo Ruffini, svarstė galimybę sušaukti visuotinį Susirinkimą ir net keletą metų vykdė būtinus pasiruošimus. Yra įrodymų, kad progresistiniai sluoksniai Romoje įtikino Pijų XII nevykdyti šio plano, nes būta aiškių ženklų, jog šis Susirinkimas atitiks encikliką „Humani generis“. Kaip ir ši didžioji 1950 m. enciklika, naujasis Susirinkimas būtų kovęsis su „klaidingomis nuomonėmis, kurios grasina iš pagrindų pakirsti katalikišką mokymą“ [21].

Tragiška, bet popiežius Pijus XII nutarė, jog yra per daug senyvo amžiaus, kad pajėgtų ant savo pečių panešti tokio svarbaus darbo naštą, ir nuramino save mintimi: „Tai liks mano įpėdiniui.“ [22]

Roncalli‘o uždavinys – „pašventinti ekumenizmą“

Valdant Pijui XII, Šventoji Tarnyba, sumaniai vadovaujama kardinolo Ottaviani‘o, išlaikė katalikišką aplinką saugią, tvirtai supančiojusi laukinius modernizmo arklius. Daugelis šiandienos modernistinių teologų su panieka prisimena, kaip tuo laikotarpiu jiems ir jų draugams buvo „maunamas antsnukis“. Tačiau netgi Ottaviani‘s negalėjo sulaikyti to, kas įvyko 1958 metais. Naujos rūšies popiežius, „kuris, kaip progresistai tikėjo, buvo palankus jų reikalui“[23], įžengė į Pontifiko Sostą ir privertė to nenorintį Ottavianį atšauti skląstį, atidaryti aptvarą ir bėgti šalin.

Reikia pabrėžti, kad tokia įvykių tėkmė buvo nenumatyta. Sužinojęs, kad Pijus XII mirė, senasis Dom Lambertas Beauduinas, kardinolo Roncalli‘o (būsimojo Jono XXIII) draugas, patikėjo kunigui Louis Bouyer tokią mintį: „Jei jie išrinks Roncallį, viskas bus išgelbėta; jis pajėgs sušaukti Susirinkimą ir pašventinti ekumenizmą.“[24] Taip ir atsitiko: kardinolas Roncalli‘s buvo išrinktas ir sušaukė Susirinkimą, kuris „pašventino ekumenizmą“. „Revoliucija, apsirengusi tiara ir arnotu“, jau vyko.

Popiežiaus Jono revoliucija

Faktas, kad liberalių teologų (periti) bei vyskupų klika užgrobė Vatikano II Susirinkimą (1962–1965), užsibrėžusi pakeisti Bažnyčią pagal savo įvaizdavimą, įgyvendindama „naująją teologiją“, yra gerai žinomas ir puikiai dokumentuotas. [25] Tiek Susirinkimo kritikai, tiek gynėjai šiuo klausimu sutaria. Knygoje „Vatican II Revisited“ vyskupas Aloysius J. Wycislo (egzaltuotas Vatikano II Susirinkimo revoliucijos gynėjas) su entuziazmu skelbia, kad „teologai ir Biblijos tyrinėtojai, kurie metų metus buvo pasislėpę „po šydu“, staiga iškilo į paviršių kaip periti (teologiniai ekspertai, buvę vyskupų patarėjais Susirinkime), ir jų po II Vatikano išėjusios knygos bei komentarai tapo populiariais skaitiniais“ [26].

Jis rašo, kad „popiežiaus Pijaus XII enciklika „Humani generis“ padarė triuškinantį poveikį ne vienam iki Susirinkimo rašiusiam teologui“ [27], ir paaiškina, kad „ankstyvojo pasirengimo Susirinkimui metu šie teologai (daugiausia prancūzai ir keli vokiečiai), kurių veikla buvo suvaržyta popiežiaus Pijaus XII, vis dar buvo pogrindyje. Popiežius Jonas ramiai atšaukė prakeikimą įtakingiausiems iš jų. Tačiau ne vienas jų liko įtartinas Šventosios Tarnybos pareigūnams“ [28].

Vyskupas Wycislo gieda garbinimo giesmes triumfuojantiems progresistams, tokiems kaip Hansas Küngas, Karlas Rahneris, Johnas Courtney Murray, Yves Congaras, Edwardas Schilebeeckxas ir Gregory Baumas, kurie prieš Susirinkimą buvo laikomi įtartinais, bet dabar yra vadinami teologijos šviesuliais. [29]

Galų gale tie, kuriuos Pijus XII laikė netinkamais vaikščioti katalikybės gatvėmis, dabar kontroliuoja visą miestą. Ir, tarsi vainikuojant jų pasiekimus, netrukus po Susirinkimo uždarymo buvo tylomis panaikinta Antimodernistinė priesaika. Šv. Pijus X išpranašavo tiksliai. Valdančiųjų budrumo trūkumas leido modernizmui kerštingai sugrįžti.

„Žygiavimas po nauja vėliava“

Vatikano II Susirinkime vyko nesuskaičiuojami mūšiai tarp Tarptautinės tėvų grupės (Coetus internationalis patrum), kovojusios už Tradicijos išsaugojimą, ir progresistų vadovaujamos Reino grupės. Tragedija buvo ta, kad galų gale pastarasis, liberalus ir modernistinis, elementas, pasiekė persvarą. [30]

Kiekvienam, turinčiam akis bei matančiam, buvo akivaizdu, kad Susirinkimas atvėrė duris daugeliui idėjų, kurios anksčiau buvo pasmerktos Bažnyčios mokymo, bet atitiko modernistinį mąstymą. Tai atsitiko ne atsitiktinai, bet suplanuotai. Progresyvistai Vatikane išvengė savo modernistinių klaidų pasmerkimo. Jie sąmoningai suplanavo įvelti į Susirinkimo tekstus dviprasmybes, kurias ketino išnaudoti savo naudai po Susirinkimo. [31] Šios dviprasmybės buvo išnaudotos įvedant į Katalikų Bažnyčią ekumenizmą, kuris buvo pasmerktas popiežiaus Pijaus XI; religinę laisvę[32], pasmerktą XIX a. ir XX a. pradžios popiežių (ypač popiežiaus Pijaus IX); naująją liturgiją, grindžiamą ekumenizmo principais ir arkivyskupo Bugnini‘o pavadintą „didžiuoju Katalikų Bažnyčios užkariavimu“; kolegializmą, kuris iš esmės pakerta popiežiaus vadovavimą Bažnyčiai, ir „naują santykį su pasauliu“ – ypač viename iš radikaliausių Susirinkimo dokumentų – „Gaudium et spes“.

Kaip ir tikėjosi „Alta Vendita“ instrukcijos autoriai, liberaliosios kultūros idėjos galų gale laimėjo pagrindinių katalikų hierarchijos šulų palankumą ir išplito visoje Bažnyčioje. Rezultatas buvo iki tol neregėta tikėjimo krizė, kuri gilėja ir toliau. Tuo tarpu nesuskaičiuojami aukštose vietose įsitaisę Bažnyčios vyrai, akivaizdžiai įkvėpti „Vatikano II Susirinkimo dvasios“, be paliovos liaupsina posusirinkimines reformas, kurios leido šiai tragedijai įvykti.

Masoniškųjų smegenų plovėjų džiaugsmo šūksniai

Tačiau dėl tokios įvykių eigos yra pakiliai nusiteikę ne tik daugelis mūsų Bažnyčios vadovų, bet ir masonai. Jie džiūgauja, kad katalikai pagaliau „išvydo šviesą“, kadangi daugelis jų masoniškų principų buvo pagaliau palaiminti Bažnyčios.

Škotiškojo ritualo masonas Yves‘as Marsaudonas knygoje „Ekumenizmas tradicinio masono akimis“ gyrė ekumenizmą, subrandintą Vatikano II Susirinkimo. Jis rašė: „Katalikai... neturi pamiršti, kad visi keliai veda į Dievą. Jie turės susitaikyti su tuo, kad ši drąsi laisvamanybės idėja, kurią mes tikrai galime pavadinti revoliucija, besiliejančia iš mūsų masoniškųjų ložių, nuostabiai pasklido Šv. Petro bazilikoje.“ [33]

Po Susirinkimo įsigalėjusi abejonės ir revoliucijos dvasia, matyt, sušildė širdį prancūzų masonui Jacques‘ui Mitterand‘ui. Jis pritariančiai rašė: „Kažkas Bažnyčioje pasikeitė, ir popiežiaus duodami atsakymai į pačius svarbiausius klausimus, tokius kaip kunigų celibatas bei gimimų kontrolė, yra karštai ginčijami pačios Bažnyčios viduje. Aukščiausiojo Pontifiko žodžiu abejoja vyskupai, kunigai, tikintieji. Masonas, žmogus, abejojantis dogma, tai jau laikys atvirai masonišku mąstymu.“ [34]

Marcelis Prelot, Du (Doubs) regiono Prancūzijoje senatorius, aprašydamas tai, kas įvyko, eina daug toliau. Jis rašo: „Mes kovojome visą šimtmetį, siekdami įnešti savo idėjas į Bažnyčią, kad jos joje įsivyrautų, ir mums niekaip nepasisekdavo. Galų gale atėjo Vatikano II Susirinkimas, ir mes triumfavome. Nuo tada Šventoji Bažnyčia įsakmiai ir oficialiai patvirtino liberaliosios katalikybės siūlomas idėjas ir principus.“ [35]

Prelot teiginį verta pakomentuoti, nes turime aiškiai skirti Bažnyčią nuo Bažnyčios hierarchų. Nepaisant bet kokių pretenzingų masonų tvirtinimų, yra neįmanoma, kad pati „Šventoji Bažnyčia“ „įsakmiai ir oficialiai patvirtintų“ mokymo klaidas. Bažnyčia, mistinis Kristaus Kūnas, negali įpulti į klaidą. Mūsų Viešpats pažadėjo, kad „pragaro vartai jos nenugalės“ (Mt 16, 18). Bet tai nereiškia, kad Bažnyčios hierarchai, užimantys net aukščiausio lygio postus, negali užsikrėsti liberalia amžiaus dvasia ir propaguoti idėjų bei praktikų, kurios yra priešingos amžinajam Bažnyčios mokymui. [36]

Atotrūkis nuo praeities

„Konservatoriai“, neigiantys, kad kai kurie Vatikano II Susirinkimo punktai – bent jau savo dviprasmiškumu, potekstėmis bei nutylėjimais – yra atotrūkis nuo Tradicijos ir ankstesnių Bažnyčios mokymo teiginių, neįsiklausė, ką kalba patys Susirinkimo judintojai ir sukrėtėjai, kurie be jokios gėdos tai pripažįsta.

Yves‘as Congaras, vienas iš reformos architektų, su ramiu pasitenkinimu pastebėjo, kad „Bažnyčia taikingai pergyveno savąją Spalio revoliuciją“[37]. Tas pats kunigas Yves‘as Congaras teigė, kad Susirinkimo Deklaracija apie religijos laisvę yra priešinga popiežiaus Pijaus IX enciklikai „Syllabus“. Apie Deklaracijos 2-ąjį straipsnį jis pasakė: „Negalima paneigti, kad toks tekstas sako kai ką iš esmės skirtingo nei 1864 m. „Syllabus“ ir netgi beveik priešingo to dokumento teiginiams nr. 15 ir 77–79.“ [38]

Galų gale prieš kelis metus kardinolas Ratzingeris, akivaizdžiai nesujaudintas šio prisipažinimo, rašė, kad vertina Susirinkimo tekstą „Gaudium et spes“ kaip „antisąrašą“ (antisyllabus). Jis rašo: „Jeigu norima pateikti diagnozę tekstui [„Gaudium et spes“] kaip visumai, tai galėtume sakyti, kad (kartu su tekstais apie religinę laisvę ir pasaulio religijas) tai yra Pijaus IX „Sąrašo“ pataisymas, tam tikras „antisąrašas“. Čia pasitenkinsime pasakydami, kad tekstas veikia kaip „Antisąrašas“ ir todėl yra Bažnyčios bandymas oficialiai susitaikyti su naująja era, prasidėjusia nuo 1789 metų.“ [39]

Tiesą sakant, naujosios eros, prasidėjusios 1789 m., esmė yra ta, kad „Žmogaus teisės“ buvo iškeltos aukščiau už Dievo teises. Iš tiesų šis kardinolo Ratzingerio komentaras kelia nerimą, ypač todėl, kad jis nuskambėjo iš lūpų žmogaus, kuris, kaip Šventosios tikėjimo mokymo kongregacijos galva, dabar [1999 m. – vert. past.] yra atsakingas už katalikiško mokymo grynumo saugojimą. Bet mes taip pat galime pacituoti panašų progresisto kardinolo Suenenso pasisakymą, kuriame kalbama apie „senųjų režimų“ žlugimą. Žodžiai, kuriuos jis pasakė apie Susirinkimą, yra iškalbingiausi, labiausiai šiurpinantys ir labiausiai demaskuojantys. Suenensas paskelbė: „Vatikano II Susirinkimas yra Prancūzų revoliucija Bažnyčioje.“ [40]



[1] The Catholic Encyclopedia, Vol. 3, New York: Encyclopedia Press, 1913, p. 330–331.

[2] Rev. E. Cahill, S.J., Freemasonry and the Anti-Christian Movement, Dublin: Gill, 1959, p. 101.

[3] Yves Marsaudon, cituojama Dr. Rudolf Graber, Athanasius and the Church of our Time, Palmdale, CA: Christian Book Club, 1974, p. 39.

[4] Cretineau-Joly, L'Eglise romaine et la Révolution, t. 2, 1859, pp. 92‒100. Mons. Henri Delassus vėl pateikė šiuos dokumentus savo darbe Le problème de l'heure présente, 1904.

[5] Michael Davies, Pope John’s Council, Kansas City, Angelus Press, 1992, p. 166.

[6] Leonas XIII, Humanum Genus, 31.

[7] Norint teisingai suprasti katalikų mokymą, nukreiptą prieš moderniąsias klaidas, būtina studijuoti XIX a. ir XX a. pradžios popiežių enciklikas, nukreiptas prieš modernizmą ir laisvąją masoneriją.

[8] Fr. Denis Fahey, C.S.Sp., The Mystical Body of Christ in the Modern World, Dublin: Regina Publications, 1939, ch. VII.

[9] Cituojama ten pat, p. 116 (143).

[10] Fr. Vincent Miceli, The Antichrist, Harrison, NY: Roman Catholic Books, p. 133.

[11] Pope Pius X, Pascendi (Apie modernistų principus), par. 1.

[12] Fr. Vincent Miceli, The Antichrist (paskaitos įrašas kasetėje), North Haledon, NJ, Keep the Faith, Inc.

[13] Raymond Dulac, Episcopal Collegiality at the Second Council of the Vatican, Paris, Cedre, 1979, p. 9–10.

[14] Graber, op. cit., p. 34.

[15] Ten pat, p. 34, 35.

[16] Ten pat, p. 35.

[17] Ten pat.

[18] Ten pat, p. 36.

[19] Rozenkreiceriai (Rožės Kryžiaus brolių ordinas) – apie 1614 įsteigta slapta okultinė draugija – vert. past.

[20] Ten pat.

[21] Visą pasakojimą apie šį įdomų istorinį momentą galima rasti knygoje: Frere Michel of the Holy Trinity, The Whole Truth About Fatima, t. 3: The Third Secret, Ft. Erie, Ontario: Immaculate Heart Publications, 1990, p. 257–304.

[22] Ten pat, p. 298.

[23] Vicomte Leon de Poncins, Freemasonry and the Vatican, Palmdale, CA: Christian Book Club, 1968, p. 14.

[24] Bouyer, Dom Lambert Beauduin, A Man of the Church, Casterman, 1964, p. 180–181. Cituojama Fr. Dilder Bonneterre, The Liturgical Movement, Ed. Fideliter, 1980, p. 119.

[25] Plg. Fr. Ralph Wiltgen, S.V.D., The Rhine Flows into the Tiber, New York: Hawthorne, 1967; TAN, 1985; Michael Davies, Pope John’s Council, New York: Arlington House, 1977; Kansas City: Angelus Press, 1992; ir vyskupą Wycislo (žr. kitą išnašą), kuris garbina Bažnyčios reformą.

[26] Most Rev. Aloysius Wycislo, Vatican II Revisited: Reflections by One Who Was There, Staten Island, NY, Alba House, 1987, p. x.

[27] Ten pat, p. 33.

[28] Ten pat, p. 27.

[29] Ten pat, p. 27–34.

[30] Visa istorija, kaip Susirinkimas buvo užgrobtas liberaliųjų prelatų bei teologų, ir tragiškos modernistinio perversmo pasekmės puikiai aprašytos Fr. Ralpho Wiltgeno, S.V.D., knygoje The Rhine Flows into the Tiber, New York, Hawthorne: 1967; TAN, 1985, ir Michaelo Davieso knygoje Pope John’s Council, New York: Arlington House, 1977; Kansas City: Angelus Press, 1992.

[31] Dėl šios taktikos prisipažino liberalus Susirinkimo peritus Edwardas Schilebeeckxas. Jis pasakė: „Mes tai išreikšime diplomatiškai, bet po Susirinkimo padarysime išvadas pagal potekstėje glūdinčią prasmę.“ (Pagal olandų žurnalą De Bazuin, Nr. 16, 1965, cituojama Romano Amerio knygoje Iota Unum, Kansas City, MO: Sarto House, 1996). Kita kun. Schilebeeckxo citata (ar kitas tos pačios citatos vertimas) skamba taip: „Susirinkime mes vartojome dviprasmiškas frazes, bet žinome, kaip interpretuosime jas vėliau“ (Archbishop Marcel Lefebvre, An Open Letter to Confused Catholics, Kansas City: Angelus Press, 1992, p. 106.; ši knyga išleista ir lietuvių kalba: Arkivysk. Marcel Lefebvre, Atviras laiškas sutrikusiems katalikams, Laetitia, Kaunas: 2005).

[32] Plg. Michaelo Davieso The Second Vatican Council and Religious Liberty, Long Prairie, MN: Neumann Press, 1992. Čia pateikiami įrodymai, kad Vatikano II Susirinkimo Dignitatis humanae (ypač 2 str.) prieštarauja ankstesniam popiežių mokymui. Tą patį be sąžinės graužimo pripažįsta progresistas Susirinkimo teologas t. Yves‘as Congaras.

[33] Cituojama knygoje: Archbishop Marcel Lefebvre, An Open Letter to Confused Catholics, Kansas City: Angelus Press, 1992, p. 89.

[34] Ten pat, p. 88–89.

[35] Le Catholicisme Liberal, 1969; taip pat Lefebvre, op. cit., p. 100.

[36] Didis teologas kardinolas Juanas de Torquemada (1388–1468), cituodamas popiežiaus Inocento III doktriną, moko, kad yra įmanoma, jog netgi popiežius gali pasielgti priešingai visuotiniams Bažnyčios papročiams. Torquemada rašo: „Taigi štai ką teigia popiežius Inocentas III (De consuetudine): yra būtina paklusti popiežiui visuose dalykuose su sąlyga, kad jo paties elgesys neprieštarauja visuotiniams Bažnyčios papročiams. Bet jeigu jis pasielgtų priešingai visuotiniams Bažnyčios papročiams, juo nereikia sekti...“ cituojama iš Father Paul Kramer, A Theological Vindication of Roman Catholic Traditionalism, antrasis leidimas (St. Francis Press, India), p. 29.

[37] Lefebvre, op. cit., p. 100.

[38] Yves Congar, O.P., Challenge to the Church, London: 1977, p. 147; iš Michael Davies, The Second Vatican Council and Religious Liberty, Long Prairie, MN: Neumann Press, 1992, p. 203.

[39] Joseph Cardinal Ratzinger, Principles of Catholic Theology, San Francisco: Ignatius Press, 1987, p. 381–382.

[40] Lefebvre, op. cit., p. 100.

fsspx.lt

Susiję

Skaitiniai 7645581246208247814

Rašyti komentarą

  1. Anonimiškas2020-02-06 18:10

    Aha... Tai gal šitas popiežius taip "išrinktas", kaip ir LRT generalinė? Dar pora tokių "rinkimų", ir tiems vendetų karbonadams gali pavykti. Šitas antikrikščionybei tarnauja labai uoliai.

    AtsakytiPanaikinti
  2. O juk ne tik į Krikščionybę integruojamas liberalmasonizmas. Tas ir su bet kokiom organizacijom, judėjimais, ideologijomis,,, daroma. Destrukcijų virusu užkrečiama viskas, kas bent kiek gali klibinti ir silpninti pasaulinių elitų išskirtinę padėtį. Tik todėl ir reiškiasi čia tokie Pikc'iai, nes tai ir yra apsimetėliai patriotais, o ištikrųjų griaunantys patriotizmo dvasią.

    AtsakytiPanaikinti
  3. Anonimiškas2020-02-06 20:07

    Nesu tikras, ar „Da Vinci'o kodui“ vieta rimtame laikraštyje.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Anonimiškas2020-02-06 21:50

      Tai kad realybė dažnai būna fantastiškesnė už filmus...

      Panaikinti
  4. Įdomu, kokiam Dievui bus meldžiamasi pakeista ,,Tėve mūsų" malda: https://www.lifesitenews.com/news/popes-revised-our-father-soon-to-go-into-effect-italian-bishop-says?utm_source=LifeSiteNews.com&utm_campaign=9e51edb998-Catholic_2_4_20&utm_medium=email&utm_term=0_12387f0e3e-9e51edb998-403687677

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Liucipieriui, vaikeli, licipieriui. Licipierius bus tas "naujasis tėvelis".

      Panaikinti
  5. Tinklaraščio administratorius pašalino šį komentarą.

    AtsakytiPanaikinti
  6. RKB "progresyvumo" apraiškų - nors vežimu vežk. Pvz.
    1. "The German bishops, together with the Central Committee of German Catholics, are organizing the so-called “synodal path” that aims at questioning the Church's discipline and teachings on such important matters as female ordination, priestly celibacy, contraception, and homosexuality." (https://www.lifesitenews.com/blogs/cardinal-mueller-this-synodal-enterprise-will-not-be-the-great-leap-forward)
    2. https://www.lifesitenews.com/news/catholic-university-presidents-warmly-welcome-pro-gay-message-of-fr-james-martin
    3. https://www.lifesitenews.com/news/two-german-bishops-advocate-for-change-in-teaching-on-homosexuality

    AtsakytiPanaikinti
  7. Anonimiškas2020-02-07 18:14

    Jau nebeaišku kur plaukia bažnyčios laivas ir kas jį vairuoja

    https://youtu.be/-YKaqWw5l3M

    https://youtu.be/kQMn3Kn3ftY

    https://youtu.be/Wo4aKdOr1bM

    https://youtu.be/kG6o-9ldl0M


    AtsakytiPanaikinti
  8. Anonimiškas2020-02-07 20:09

    Įdomus ir geras straipsnis.
    O ar Pro Patria galėtų pateikti daugiau straipsnių šia tema? - skaitant atrodo, kad veiksmas baigiasi 1999 m. - betgi daug ko turėjo nutikti iki mūsų dienų?

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Daugiau straipsnių šia tema rasite puslapyje fsspx.lt

      Panaikinti
  9. Katalikų bažnyčia griuvinėja? Autoritetą praranda? Ооо.. kiek atpirkimo ožių iškart surado... Ir mistiniai masonai, ir liberalai.
    O gal klierikams reikia mažiau lankytis "berniukų internatuose prie bažnyčios"? Tada ir su autoritetu bus viskas gerai, ir už lietuvių aukas statytos bažnyčios Amerikoje nereikės parduoti.

    AtsakytiPanaikinti
  10. Jėzaus bažnyčia yra gyvi žmonės, kurie yra TIESOJE ir šlovina Tėvą TIESA ir DVASIA. Tai nėra pastatai ir tuo labiau ne Katalikų bažnyčia. Žmonės, kurie yra laisvi nuo bet kokio melo niekada nebus nugalėti. Jėzus mus mokė, kad tie, kurie klausys Jo balso, Jis padės pažinti tiesą ir tiesa padarys juos laisvus. Tikėkit Evangeliją, ateikite pas Jėzų maldoje ir prašykite, kad jus padarytų laisvus nuo bet kokio melo. Ir skaitykite bibliją! Kas jai prieštarauja, tas yra ne iš Dievo.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. O kokia Bažnyčia? Nebijokite konkrečiai įvardyti.

      Panaikinti
  11. Anonimiškas2020-02-09 11:41

    Pirma - jei žmonės būtų patenkinti karaliumi, Prancūzijos revoliucijos nebūtų buvę. Netikiu, kad buvo kertamos galvos dėl šou. Žmonės turėjo būti įpykę, ir tereikėjo kibirkšties. Antra - aš esu gana jaunas, todėl negaliu spręsti apie praeitį, nes tada negyvenau, o atsirinkti, kuri info yra tikrai teisinga ir tikra, yra sudėtinga. Be to, paskaičius kai kurių tradicionalistų interviu dažniau matau tam tikras diagnozes ir neišprusimą bei nesubrendimą, nei tarkim brandžias mintis. pvz.: lenkų kardinolas sakė - terškim žemę ir tai yra OK. Suma sumarum - filosofija ir požiūriai bažnyčioje gali keistis, kol tai neprasilenkia su Dievo įsakymais, su Bažnyčios įsakymais ( kuriuos ji gali kaitalioti), tai nematau reikalo panikuoti. Ir šiaip, kuo labiau psichologiškai traumuotas žmogus, kuo labiau jis jaučia vidinį skausmą, tuo labiau jis renkasi radikalesnę kryptį, nes tai palengvina to žmogaus vidinį skausmą. BET deja jo neišgydo... Problemas reikia spręsti specializuotai, jeigu mus sužalojo emociškai, mes turim gydytis emocijas, o ne vartot narkotines medžiagas ar antidepresantus, kad pagerėtų savijauta. Be to nemažai tikinčiųjų sprendimų yra paremti gėda arba gėdinimu, o tai nėra sveika.
    "Pragaro vartai bažnyčios nenugalės" tikėkit Jėzaus žodžiais..

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Jaunas žmogus jaunam2020-02-09 15:02

      Manau, teisingai sakote, kad sunku atsirinkti, kur informacija teisinga, o kur ne. Bet turbūt sutiksit, kad tai niekaip neįrodo, kad teisingos informacijos nėra. Todėl, jei nesutinkate su tuo, kas išsakyta straipsnyje, turėtumėte konkrečius teiginius paneigti konkrečiais argumentais.

      Ar tradicionalistai gali nusišnekėti? Taip, visgi neklystamumo jie neturi. Bet iš to, kad dalis tradicionalistų klysta, niekaip neplaukia, kad tradicionalistinė pozicija yra klaidinga (tikiuosi "kuo labiau psichologiškai traumuotas žmogus, kuo labiau jis jaučia vidinį skausmą, tuo labiau jis renkasi radikalesnę kryptį, nes tai palengvina to žmogaus vidinį skausmą" netaikomas kaip argumentas pozicijai paneigti, nes tai būtų loginė klaida, argumentum ad hominem).

      Galiausiai, dėl "filosofija ir požiūriai bažnyčioje gali keistis, kol tai neprasilenkia su Dievo įsakymais, su Bažnyčios įsakymais ( kuriuos ji gali kaitalioti), tai nematau reikalo panikuoti." Pirma, doktrina nekinta (yra teiginių, kurie yra būtini tikėti visais laikais). Būtent dėl to pragaro vartai ir negali nugalėti. Antra, disciplina gali kisti, tačiau ji turi būti subordinuota doktrinai.

      Nepažįstu Jūsų, bet nuoširdžiai linkiu nedaryti mano paties kartais daromos klaidos nurašyti tam tikras pozicijas į jas neįsigilinus ar nepagrįstai.

      Panaikinti
  12. Anonimiškas2020-02-10 12:23

    Tam jaunam yra posakis,,Bu jaunas bu durnas" o jei nori daugiau žinoti reika domėtis psichologija, skaityti šventus raštus, skaityti ir gylintis į senus genijų protus, pasidarys kiek aiškiau, tik visai aišku niekada netaps.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Anonimiškas2020-02-10 18:29

      kuriam: pirmam ar antram tinka posakis?

      Panaikinti
    2. Sakote, jau ta "liga" persirgau, tapau beveik išmintingu ir man durnystės nebegresia... Oi, prieš akis dar laukia antroji vaikystė ;)

      Panaikinti
  13. Anonimiškas2020-02-10 18:42

    Jaunam žmogui - Tu pats perskaitei savo komentarą ir supranti, ką jame parašei? eikim prie esmės - jeigu tradicionalistinė pozicija nėra klaidinga, kodėl Dievas jai leidžia nykti? Juk Dievas viską valdo, kontroliuoja. O tradicionalistų yra likusi mažuma - kiek balsavo prieš celibatą per sinodą?
    Aš pažįstu ir tradicionalistus ir modernistus ir nėra, kad pilnai pritarčiau vieniems arba kitiems.
    Ir dar man kyla klausimų:
    Kodėl kai kurie dvasininkai pakeitė filosofiją - katalikišką į masonišką? Juk jų laikais buvo mokomi abiejų (vienos seminarijoj, kitoj valstybinėj mokykloj)?
    Antras klausimas - kodėl tracinionalistai pakentė (prileido prie valdžios) modernistus? Gal tradicionalistai yra padėję ant tradicijos? O gal jiem patinka būti kaip Pijaus brolijai, bėgt nuo problemų ir jas komentuoti kaip krepšinio komentatoriams? Krepšinio komentatoriai nelaimės krepšinio rungtynių būdami ne veiksme, o tik pildami srutas ant varžovų...

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Šitas įdomus: "eikim prie esmės - jeigu tradicionalistinė pozicija nėra klaidinga, kodėl Dievas jai leidžia nykti?" Vadinasi, kas nyksta, tas nyksta su Dievo "palaiminimu", nes klaidinga Dievo akyse, ir atvirkščiai - kas plinta, tas irgi plinta su tuo pačiu "palaiminimu", nes Dievo akyse teisinga (nes gi "Juk Dievas viską valdo, kontroliuoja")? Hmmm...Vadinasi, Dievo akyse klaidinga krikščioniška tradicija, o teisingas - liberal-neomarksizmas su visokiomis "mažumū tiaisėm", mažamečių tvirkinimu, psichiniu ir fiziniu žalojimu, šeimų terorizavimu ir patyčiomis iš krikščionybės, ir t.t. ir pan., ar kaip čia dabar?

      Panaikinti
  14. Jaunas jaunam2020-02-11 11:24

    Pirma, Dievas gali leisti blogi. Tuo nei teigiu, nei neigiu, kad kazkas konkretaus yra blogis (kad nenukryptume). Akivaizdu, kad ir sinodo "tevai" turi laisva valia. Todel pozicijos populiarumas yra visiskai nereiksmingas, jei Jums rupi tiesa. Antra, del filosofijos: nera taip, kad filosofijos seminarijose mokoma tik katalikiskos filosofijos, pilna modernistu. Modernistai dirba ir seminarijose, antimodernistine priesaika nebutina norint ten dirbti.Trecia, del tradicionalistu pakantumo: tiek, kiek nuo ju priklause, nors kontraveikimas buvo, buvo padaryta per mazai. Nepaisant to, tai niekaip neirodo, kad ju pozicija klaidinga. Man, kaip katalikui, svarbu gyventi tiesoje ir,pageidautina, nepatekti i amzina pragara, o ne komentuoti kas ko nepadare praeityje.

    AtsakytiPanaikinti
  15. Anonimiškas2020-02-11 19:31

    Nu bet pasižiūrėkite, kiek dvasininkų tvirkina vaikus, palaiko gėjus ir pan. Ne viskas išlenda į viešumą, kažką sužinai darbe, bendraudamas su kolegom.. Man šiaip įdomu, kodėl Dievas tai leidžia, nusiristi iki tokio lygio?
    Ir dar - pas modernistą kunigą lengviau eit išpažinties, nes negąsdina kaip Dievas tave nubaus, neskiria atgailos sukalbėt rožinio dalį, o sako maždaug px tokios tavo nuodėmės, sukalbėk vieną sveika Marija :) Šiaip yra filosofija (tradicionalizmas ir modernizmas) ir yra žmonės, tai modernistai kaip žmonės yra fainesni, mažiau panikuoja, daugiau juokauja su jais lengviau bendrauti

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. "Ir dar - pas modernistą kunigą lengviau eit išpažinties, nes negąsdina kaip Dievas tave nubaus, neskiria atgailos sukalbėt rožinio dalį, o sako maždaug px tokios tavo nuodėmės, sukalbėk vieną sveika Marija :) Šiaip yra filosofija (tradicionalizmas ir modernizmas) ir yra žmonės, tai modernistai kaip žmonės yra fainesni, mažiau panikuoja, daugiau juokauja su jais lengviau bendrauti" - čia, ko gero, esmė: "nu, svarbu, kad būtų "kūl" ir "fun" - ir kad nuodėmės "px", tada gal ir apsimoka tikinčiu būt, nes šeip taj nafik..." :D

      Panaikinti
  16. beveik jaunas2020-02-11 19:37

    o man kaip katalikui svarbu ne tik nepatekt į dangų, bet ir kad bažnyčia būtų savo vietoje - nepritrauktų Dievo bausmių. Tiesa pasakius tiek tradicionalistams tiek modernistams tas sunkiai sekasi.. Vieni mėgo žudyti, paleistuvauti, kiti mėgsta paleistuvauti ir pabučiuot į *** svetimiem dievams... Trūksta vyrams riteriškumo - laikytis duotų žodžių, priesaikų, nesusilaužyt skaistumo įžadų... O seniau (tradicijos laikais) bažnyčia turėjo daugiau įtakos todėl tikriausiai dvasininkų nuodėmės buvo lengviau nuslepiamos. Yra ir dabar kunigų, kurie netiki, kad galėjo prievartauti vaikus... seniau turbūt buvo blogiau..

    AtsakytiPanaikinti
  17. beveik jaunas2020-02-11 19:38

    pataisau: o man kaip katalikui svarbu ne tik patekt į dangų...

    AtsakytiPanaikinti
  18. Anonimiškas2020-02-15 13:10

    tavo interpretavimas tai... gyvenam tokiais laikais, kad darbo daug, reikalų daug ir kitiem dalykam lieka mažiau laiko. aš manau, kad tokios atgailos atbaido žmones... o šiaip su dabartiniu tradicionalistų mentalitetu ir pamaldumu, nieko gero nesišviečia.. celibato nepanaikino šiemet, bet neaišku, kaip bus prie kito popiežiaus.. nors man giliai dzin tas celibatas, nesiveržiu į dvasininkus.. Bet faktas yra vienas - tradicionalistai gauna į skudurus šiuo metu

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Įdomus degeneracijos ir civilizacijos žlugimo apibūdinimas: "tradicionalistai gauna į skudurus šiuo metu". :)

      Panaikinti
  19. tradicionalistai kalba rožančių per gėjų eitynes ir ką? Yra koks poslinkis į geresnę pusę? Aš matau 90% tradicijos griuvimą.
    Norint išvaryti "šėtono dūmus iš bažnyčios" reikia turėti kitokio lygio pamaldumą! Bei kitokį procesų suvokimą. Po Leono 13 vizijos atėjo priešas žengė į kitą lygą ir manau, kad tradicionalistai nežino ką su tuo daryt..

    AtsakytiPanaikinti
  20. Anonimiškas2020-02-15 23:44

    Matomai maža bus išgelbėtų plačiu,moderniuoju keliu einančių

    "Įeikite pro ankštus vartus, nes erdvūs vartai ir platus kelias į pražūtį, ir daug juo einančių. Kokie ankšti vartai ir koks siauras kelias į gyvenimą! Tik nedaugelis jį atranda.Mt7
    "Budėkite ir melskitės, kad nepatektumėte į pagundymą, nes dvasia ryžtinga, bet kūnas silpnas”.Mk14-38
    "Užtat ištvirkavimas, visoks netyrumas ar godulystė tenebūna jūsų net minimi, kaip pridera šventiesiems; taip pat begėdystė, kvaila šneka ar juokų krėtimas – jums tai netinka, verčiau tebūna dėkojimas. Gerai įsidėmėkite, kad joks ištvirkėlis, nedorėlis ar gobšas, tai yra joks stabmeldys, nepaveldės Kristaus ir Dievo karalystės dalies. Tegul niekas neapgauna jūsų tuščiais plepalais; už tokius dalykus Dievo rūstybė ištinka neklusnumo vaikus. Nebūkite jų bendrai!  Juk kadaise jūs buvote tamsa, o dabar esate šviesa Viešpatyje. Tad elkitės kaip šviesos vaikai.  O šviesos vaisiai reiškiasi visokeriopu gerumu, teisumu ir tiesa.  Ištirkite, kas patinka Viešpačiui,  ir neprisidėkite prie nevaisingų tamsos darbų, o verčiau pasmerkite juos. Nes ką jie slapčia daro, gėda ir sakyti. Bet visa, ką šviesa smerkia, tampa regima, o kas tampa regima, yra šviesa. Todėl sakoma:

    „Pabusk, kuris miegi,

    kelkis iš numirusių,

    ir apšvies tave Kristus“.Ef5

    AtsakytiPanaikinti
  21. Radau gana seną (bet, laikui bėgant, vis aktualesnį) filmuką apie "liberal-krikščionių" reiškinį: https://www.youtube.com/watch?v=vKs06C0hC2A

    AtsakytiPanaikinti

emo-but-icon

NAUJAUSI

Komentarai

item