Vilius Bernotas. Apie fašizmą ir jo atgimimą Lietuvoje

Išgirdus bedvasių valdininkėlių kalbas ir perskaičius sovietinės istoriografijos aptarnautojų tekstus vis labiau užima kvapą. Nepakanka p...

Išgirdus bedvasių valdininkėlių kalbas ir perskaičius sovietinės istoriografijos aptarnautojų tekstus vis labiau užima kvapą. Nepakanka pasakyti akivaizdaus fakto, kad per paskutines savaites aiškiai išryškėjusi (nors iš tiesų jau trisdešimt metų besitęsianti) situacija yra „naudinga Rusijai“. Toks pasakymas ne tik savaime lėkštas ir banalus, bet dažnai neįtikinamas dėl pernelyg dažno šios ar panašių frazių kartojimo absurdiškiausiuose kontekstuose. Sunku kalbėti apie tai, į ką dažnas klausytojas reaguoja su šypsena, kuri iš dalies yra pateisinama – kadangi toks kaltinimas yra devalvuotas, savotiškai natūralu jį sutikti su išankstine skeptiška ar neigiama nuostata. Bet kalbėti apie tai būtina.

Nepriklausoma Lietuva buvo pastatyta ant varganų fašistinių pamatų, prieš kuriuos sukilo didinga darbo liaudis – tikrieji žmonės, kurie nuo teroristų ir banditų išvadavo vėliau suklestėjusį kraštą. 1918 m. Basanavičiaus projektas buvo buržuazinių nacionalistų klaidingo mąstymo ir virtinės nesusipratimų padarinys. Prieš brolišką Sovietų Sąjungos žygį ir siekį išvaduoti Lietuvą 1941 m. birželio mėnesį sukilęs būrys fašistinių galvažudžių, didžiojo vado draugo Stalino sumanumo dėka išvadavus Šiaurės vakarų kraštą, vėliau pasitraukė į miškus ir ėmė pulti niekuo dėtus žmones. Šių fašistų vadai buvo didžiausi darbo liaudies priešai: teroristai, banditai, nacių kolaborantai ir žydšaudžiai, veikę prieš teisėtą Lietuvai Vilnių grąžinusią valstybę. Tačiau jiems nepavyko apsimesti liaudies atstovais, nes liaudis aiškiai pasirinko šviesaus komunistinio rytojaus aušrą. Maždaug taip primityviai, sutrumpintai ir sąmoningai subanalintai skamba „istorinis“ rusiškasis Lietuvos Nepriklausomybės kovų pasakojimas.

Siekiant politiškai paruošti ir transformuoti visuomenę, būtina, jog šie iš pradžių nepaveikūs kliedesiai įgytų demokratiškai diskutuojamų „nuomonių“, vėliau – galimai „moksliškai“ pagrindžiamų teorijų, tuomet – biurokratiniu keliu įtvirtinamų ir primetamų, galiausiai – politiškai formuojamų ir bendruoju žinojimu paverčiamų „tiesų“ statusą. Kaip toli šioje evoliucijoje esame pažengę rodo paskutinieji įvykiai.

Skleidžiantis šiai evoliucijai ir pereinant nuo vieno etapo prie kito, vis labiau demoralizuojami ir klaidinami žmonės – vis brutalesniais ir atviresniais būdais kuriamas savo valstybei apatiškas pilietis, esantis lengvai apdirbama ir eksperimentams pasiduodančia medžiaga, nematančia prasmės ir tikslo kovoti už istorine klaida paverstą valstybę ir niekingų fašistų sambūriu tapusią tautą. Iki šiol tokius ir panašius kliedesius buvo sunku skleisti būtent dėl 1941 m. Birželio sukilimo ir partizaninio pasipriešinimo, kurie tarnavo kaip akivaizdžiausias įrodymas, jog 1940 m. prieš be šūvio sutiktą okupantų Raudonąją armiją vėliau buvo kovojama aktyviais veiksmais. Kartu tai reiškia ir tai, jog buvo teisėtomis priemonėmis priešinamasi svetimos jėgos okupacijai, o ne banditiškai sukilta prieš savanorišką darbo liaudies „iš(si)vadavimo“ žygį. Sovietinei ir rusofašistinei propagandai buvo ir yra būtina šiuos įvykius vaizduoti ir piešti kaip melagingus, nepagrįstus, politiškai nevalidžius ir kitaip diskredituojančius tautos siekį atkurti savo valstybę bei priešintis svetimos jėgos prievartai. Kuo toks „istorinio“ pasakojimo atgimimas pavojingas Lietuvai savo tekstuose išsamiai paaiškina Laisvūnas Šopauskas ir Dominykas Vanhara.

Kaip ir bet kuris istorinis-politinis pasakojimas, šis slepia banalią tiesą – politinio pavergimo esmė yra sąmonės ir proto užvaldymas, kuriam pirmiausia pajungiamas švietimas ir aukštasis mokslas, ugdantis atitinkamą piliečio tipą. Kiekvienas režimas yra suinteresuotas kurti sau lojalų pilietį, o jį siekiant formuoti svetimoje – kitos šalies – teritorijoje, pirmiausia reikalinga sukurti tos šalies atžvilgiu apatišką atmosferą, griaunančią (pasi)tikėjimą savo tautos ir valstybės prasme – tarpusavio ryšiais susijusius istorinį pasakojimą ir ateities viziją. Tobuliausias būdas tai pasiekti – priversti tautą galvoti, kad ji ir jos sukurta valstybė yra istorinis nesusipratimas ar klaida. Visavertės valstybės vaizdinys pirmiausia turi būti ištrintas iš žmonių vaizduotės ir kasdienio supratimo, o į jo vietą pastatytas vien tik abstraktybėmis grįstas, taigi neaiškus ir neįpareigojantis skirtingų interesų grupių valdomas ir todėl abejotinas projektas. Tokia visuomenės inžinerija yra lemtingai svarbi ne tik politikoje apskritai, bet ir kaip viena veiksmingiausių taip vadinamo „hibridinio“ karo priemonių su tikslu likviduoti ir sau palankiai formuoti užsienio valstybių politiką.

Kadangi politikoje dažnu atveju „atsitiktinumas“ tėra gerai paruoštos strategijos dalis, o tinkamo veiksmų laiko pasirinkimas yra esmingai svarbus jų sėkmei, galima kelti pagrįstą klausimą, kodėl tariamo „istorinio teisingumo“ paieškos ir jo „atstatymo“ darbai imti intensyviausiai vykdyti būtent tuo metu, kai Vakarų pasaulis išgyvena akivaizdžią geopolitinę sumaištį. Politinių bendruomenių kapituliacija prasideda ne tiek dėl išorinių, kiek dėl vidinių veiksnių ir dvasinės mirties – supratimo apie savo ištakas, prasmę, paskirtį ir tikslą praradimo.

Tokiame kontekste itin įdomiu būdu ir itin įdomią „laisvę“ mylinčio Vilniaus miesto mero darbus įprasmina vanagaičių, titovų ir panašių valstybę ir jos kūrėjus niekinančių veikėjų lūpomis kartojami žodžiai, kuriuos išskleidus ilgainiui akivaizdžiu turi tapti šis faktas: Lietuvos valstybė yra moraliniai ir politiškai niekinga istorinė klaida, nes jos pamatus dėjo žydšaudžiai, fašistai, buržuaziniai nacionalistai ir kiti liaudies priešai. Toks supratimas, nors skatinamas ir diegiamas iš išorės, naują aktualumą įgauna skleidžiamas vidaus veikėjų lūpomis. Pasak vieno iš šių veikėjų, fašizmo šmėklos sugrįžimą ir atgimimą reginčio Bernardo Gailiaus, Gediminaičių stulpai ir Lietuvos vėliava yra ar pretenduoja tapti fašistiniais simboliais. Įsiklausykite: ne su „fašistine“ Lietuvos Respublikos, o su istorine LDK Vyčio vėliava – ne su modernios valstybės atributu, o su istorinio ikivalstybinio darinio simboliu – kviečia tapatintis fašizmo nuo nacionalizmo neskiriantis žmogus, sau leidžiantis bet kuriai moderniai tautinei valstybei būdingus ženklus įvardyti fašistiniais simboliais.

Toks supratimas valstybės kūrėjų idėjas pagal nutylėjimą leidžia laikyti blogomis, jei šios neatitinka šv. liberalios demokratijos dogmų – net ir tuo atveju, jei būtent pastarosios prieštarauja valstybės kūrimo siekiui. Paaiškėja, kad konkretus režimo tipas yra svarbesnis už pačią modernią nacionalinę valstybę, ir yra matas, kuriuo turi būti vertinami pirmieji valstybę kūrę žmonės. Tokie ir panašūs įsitikinimai galiausiai leidžia teigti, kad „Škirpa išdavė Lietuvos idėją, kad jo Lietuva yra nesuderinama su šiandienos Lietuva, kad jo vizija – rasiškai grynos, antisemitinės Lietuvos vizija – neturi nieko bendra su vizija Lietuvos, kurią šiandien kuriame mes“. 

Tokia demoralizacija nebeįmanomomis daro bet kuriai normaliai veikiančiai politinei bendruomenei būdingas, natūralias ir būtinas skirtis. Draugo ir priešo arba valstybę kūrusio ir ją naikinusio piliečio atskyrimas tampa vis sudėtingesne užduotimi – visi verčiami tik „savo istoriją turinčiais žmonėmis“, kurie savaip „dirbo Lietuvai“, kaip ir visi „darė klaidas“, buvo „apgauti“, „nesuprato“, „nepagalvojo“ ir taip toliau. Būtent tuo paremti teiginiai, jog Škirpa ir Vėtra yra lygiai tokie patys klaidas darę žmonės kaip Cvirka ar Nėris ir nuo pastarųjų iš esmės nesiskyrė. Toks požiūris nebeleidžia apsibrėžti ribų, autoritetų, pavyzdžių, ir temato visus niveliuojančią jos didenybę lygybę. Remiantis ja, peršamas „visi esame žmonės“ įsitikinimas, kurio politinė reikšmė yra dvejopa: 1) liberalioje demokratijoje visų vizijos yra arba vienodai diskutuotinos/abejotinos arba vienodai geros, ir kartu 2) liberalios demokratijos vizija yra moraliai pažangiausia ir politiškai tinkamiausia. Šio paradokso esmę padeda atskleisti diskusijos dėl paminklų istorinėms figūroms, apie kurias kalbama taip, tarsi paminklas politiniam veikėjui būtų svarbus dėl kažkokios kitos nei politinė priežasties – net formuluojami absurdiški palyginimai tarp, pavyzdžiui, Vėtros su Škirpa iš vienos pusės ir Cvirkos su Nėrimi iš kitos: visiems, anot Šimašiaus, turi būti taikomi vienodi kriterijai.

Visus vienijančių, telkiančių, bendrų ir kitaip fainų atminimo ženklų norintys piliečiai turi suprasti vieną: arba jie nori neegzistuojančių asmenybių, arba jie nori netrukdančių, bet kartu ir beprasmių ženklų. Tuo noriu pasakyti, jog Nepriklausomos Lietuvos vizijos, kaip svarbiausios politinės idėjos, iškėlimas, o su tuo – ir už ją kovojusių didvyrių pagerbimas, neišvengiamai sukurs nepasitenkinusių žmonių grupę. Tačiau politiniu požiūriu tai yra tos grupės problema. Politika ne tik įtraukia ir įgalina, bet kartu visuomet brėžia ribas ir stato tikras ar įsivaizduojamas sienas: tautos ir valstybės gyvybingumo ir tęstinumo atžvilgiu tik vienas – nepriklausomos Lietuvos – projektas yra ir gali būti tinkamas, todėl visi kiti yra atmestini.

Lietuvos Respubliką (būtent, modernią valstybės formą, o ne karalystę, kunigaikštystę, dvigalvį valstybinį vienetą ir juo labiau – imperinius sovietinį ar nacistinį darinius) savo darbu statę žmonės ir yra svarbiausi, tautą vienyti turintys asmenys. Todėl į klausimą, kodėl puolamas Škirpa (dėl kurio net istorikai dalinasi mažiausiai į dvi stovyklas), o ne akivaizdžiai su naciais kolaboravę asmenys, prof. Kęstutis Skrupskelis atsako tiesiai: „Škirpa yra rezistencijos simbolis <...> Puolamas Škirpa ne todėl, kad įrodyta jo kaltė, bet todėl, kad jis pelningesnis taikinys.“

Tai padeda atskleisti ir tikrąją Škirpos alėjos pervadinimo Trispalvės alėja prasmę: Škirpa yra konkretus asmuo, savo darbais steigęs valstybę, tuo tarpu trispalvė yra toks platus simbolis, jog už savęs neturi jokios konkrečios reikšmės. Konkretybės išmainymas į abstraktybę po tokiais plačiais žodžiais kaip trispalvė, juo labiau – laisvė ar lygybė, leidžia talpinti visus ir viską – nuo išdavikų ir kolaborantų iki didvyrių. Tokį sumanymą turintis pagrįsti „argumentas“ pirmiausia apeliuoja į liberalų taip mylimą įvairovę, tačiau nutyli, jog ne visos nuomonės valstybės kūrimo atžvilgiu yra vienodai prasmingos. Išties paranku stoti į Šaulių sąjungą ir atlikti vaidmenį parodomajame „žiūrėkite, kaip myliu Lietuvą“ šou, kartu savo veiksmais veikiant prieš tą tariamos meilės objektą.

Visi svaičiojimai apie šiandieniu žvilgsniu suprantamus žmogiškumus ir humanizmus, juos pritaikant konkretaus istorinio laikotarpio vertinimui tik parodo visišką taip kalbančiojo neišmanymą arba ideologizaciją: to, kas yra „žmogiška“, turinys, kitaip tariant, tam tikros natūraliomis atrodančios moralės ir etikos normos, visuomet priklauso nuo vietos ir laiko. Dabartinis pažangiojo moralės avangarde esančio liberalo supratimas apie savo moralinį ir politinį neklystamumą leidžia akimirksniu nubraukti viską, kas buvo anksčiau ir neatitinka dabartinių liberalių standartų. Liberalus moraliai „teisingas“ vertinimas yra absurdiškas pirmiausia tuo, jog konkretaus istorinio ir socialinio konteksto žodžius ir veiksmus vertina iš tuo pačiu istoriškai ir viršistoriškai „teisingiausios“ šiandieninės perspektyvos. Lengva vidutinio aštuntoko rašinėlio lygiu feisbukuose kalbėti apie laisvės, pagarbos ir sugyvenimo miestą bei vertinti karo metu padarytus sprendimus tiems, kurių vienintelės taikos sąlygomis iškylančios moralinės dilemos yra sprendžiamos minkant klaviatūros klavišus ir skelbiant savo minties šedevrus.

Ši situacija verčia permąstyti ir Grūto parke tarsi uždarytą „paveldą“, kuris turėtų mums įteigti, kad anuometinė realybė yra užrakinta to parko ribose, užšaldyta laike ir erdvėje, iš kurių negali grįžti ir negrįš į valstybės ir jos miestų viešąsias erdves, o svarbiausia – į piliečių sąmonę. Tačiau šią iliuziją paneigia kita parko funkcija – jis simuliuoja savo kitoniškumą valstybinės politikos atžvilgiu. Valstybė ir toliau yra dvasiškai ir fiziškai sėkmingai naikinama – tą daro niekur nedingę to paties sovietinio mąstymo peremėjai ir apologetai. Grūto parko eksponatai, nors ir nebeatlieka politinės funkcijos, yra daugiau nei tik laike užstrigę ženklai, tai – tiksliausia vis dar gyvų idėjų, kurių apraiškas regime, reprezentacija. Vis garsesne šių idėjų sklaida stebėtis nereikėtų – tai visuomet buvo daliai elito būdinga pasaulėžiūra, kuriai anksčiau skleistis neleido racionalus apskaičiavimas – pasipriešinimo baimė ir dar gyva anuometinių įvykių dalyvių atmintis. Tačiau laikams keičiantis ir zeitgeistui diktuojant naujas madas, žmones ilgai kvailinusias kaukes galima mesti šalin. Merui ir jo klapčiukams belieka pasiūlyti užbaigti pradėtus darbus: nepamirškite parodyti solidarumo svarbiausiam mūsų partneriui JAV ir pervadinti Vilniuje esančios vergvaldžio Vašingtono aikštės, šalia kurios įsikūrusi moralinius grynuolius ir istorinius teisuolius pagimdžiusi Liberalų sąjūdžio būstinė.

Susiję

Vilius Bernotas 5982758728466481172

Rašyti komentarą

  1. Anonimiškas2019-08-12 03:13

    Geras straipsnis, seniai tokio laukiau. Apie interpretacijų diapazonus ir konstantų santykį su tikrąja Lietuvos valstybingumo doktrina reikėjo aktyviai diskutuoti dar prieš 30 metų.

    AtsakytiPanaikinti
  2. Labai geras straipsnis. "Laisvės" partija yra blogis

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Anonimiškas2019-08-12 15:12

      Visi kartu dėkime pastangas, kad "Šimašiaus laisvės" partija kuo greičiau nudvėstų. Negalima leisti, kad jie patektų į Seimą ir naudodamiesi tautos pingais, niekintų tautą, keltų chaosą ir ruoštų Lietuvoje placdarmą globalistams.

      Panaikinti
  3. Puiku, Viliau. Būtų gerai, kad šį straipsnį perskaitytų Vilniaus savivaldybės Laisvės partijos veikėjai.

    AtsakytiPanaikinti
  4. Anonimiškas2019-08-12 11:30

    Teisingas logiškas straipsnis, fašistas tai yra puikus sąskambis, beveik kaip daina, jis kaip melodija naudojama, panašiai kaip ,,skinsiu raudoną rožę'' ar koks nors kitas besceleris, todėl ir tinka visokiems aferistams, ta melodija įkalama į galvą, ir ją traukia neprotaujantis, o tik vadovaujasi jausmais, o niekšai dirba ir įtvirtina savo kėslus.

    AtsakytiPanaikinti
  5. Anonimiškas2019-08-12 12:35

    Labai jau dailus straipsnio autorius

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Šaunus vyras. Turbūt ir krepšinį gerai žaidžia :)

      O jei rimtai, tai geras straipsnis.

      Panaikinti
  6. Anonimiškas2019-08-12 14:03

    Taiklus straipsnis. Galėtų delfis ar 15 min įsidėti.

    AtsakytiPanaikinti
  7. Bahurs, tu mokykl baigės, a nė? Dešimtuoks, greičiaus...

    Jo, vaikeli, pažaisk "kašį" mokyklos komandoj, baik "profkę", padirbėk "norgėj", po dešimties metų perskaityk savo straipsnį, paskui dar po dešimties..., sulaukęs keturiasdešimties. Va tada, tada...

    Neblogai, kaip pirmam kartui neblogai ;)

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. O jūsų pasiekimai, be abejo, akivaizdūs, plačiai žinomi ir nediskutuotini, todėl tikrai galite įvertinti straipsnio ir jo autoriaus lygį? ��

      Panaikinti
    2. Agha :) skiriu žąsiną nuo žąsies, žąsiną nuo žąsiaganio - taip pat... :)

      Panaikinti
    3. Ultrakrikscionis2019-08-12 20:39

      Siuveja, nurimk, netersk eterio

      Panaikinti
    4. Pilnatis gi artėja - štai ir "susiaktyvina" visokios.. ;)

      Panaikinti
    5. Kai rašai "visokios", nepalik daugtaškio, nes taip niekas ir nesužinos, "kokios" ;) iš kitos pusės, ir apie patį aplinkiniai susidaro atitinkamą nuomonę ;)

      Panaikinti
  8. Anonimiškas2019-08-12 15:26

    Šimašinę "Laisvės" partiją anuliouti galima, kaip veikiančią RF Kremliaus užsakymu.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Nuskambės kaip šventvagystė, bet Briuselio ir Kremliaus užsakymai vis dažniau sutampa.

      Panaikinti
    2. Ir ne tik - nereikia pamiršti žydų "aktyvistų": https://www.facebook.com/206042722759333/photos/a.505741526122783/2576254432404805/?type=3&theater
      Gerai dar, kad jau randasi ir žydų, kuriuos tai užknisti pradeda: http://valstietis.lt/pirma-kategorija/vitalijus-karakorskis-tai-yra-valstybes-santazavimas/

      Panaikinti
  9. Anonimiškas2019-08-12 19:45

    Glorija, Jūs profke baigėte?

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Ne tik "profkę", bet teko ir vištų kuopoje tarnauti ;) kažkas ką tik siuvėja pavadino... :)

      Panaikinti
  10. as nematau ne vienos partijos kuri stotu muru uz lietuvos gerove,finansuojami juos mes

    AtsakytiPanaikinti
  11. as nematau ne vienos partijos kuri stotu muru uz lietuvos gerove,finansuojami juos mes

    AtsakytiPanaikinti
  12. Pseudoelitas sau gerovę jau susikūrė. Nemanau kad tie tipai, kurie gali priimti sprendimus suinteresuoti kažką keisti. Ubagiškas valstybinis sektorius ir socialinė sritis? Nu ir gerai, svarbu gariūnų stiliaus verslininkams ir ūkinininkams mokesčiai mаži.

    AtsakytiPanaikinti

emo-but-icon

NAUJAUSI

Komentarai

KVIEČIAME ĮSIGYTI!

KVIEČIAME ĮSIGYTI

SEKITE MUS FACEBOOK

Naujienų prenumerata

item