Laisvūnas Šopauskas. Strateginė Kremliaus pergalė – Lietuvos valstybė likviduojama kolaborantų rankomis

propatria.lt nuotr. Vilniaus tarybos sprendimas pakeisti K. Škirpos alėjos pavadinimą  yra svarbus įvykis, kurio geopolitinių padarinių...

propatria.lt nuotr.
Vilniaus tarybos sprendimas pakeisti K. Škirpos alėjos pavadinimą yra svarbus įvykis, kurio geopolitinių padarinių Lietuvai neįmanoma pervertinti. Jo mastą ir  reikšmę galima suprasti ir įvertinti tik plačiame istoriniame ir politiniame kontekste, kurio niekaip neleido aprėpti ir suvokti tiesiog apgailėtinai siauras už sprendimą balsavusių tarybos narių akiratis.

Iš jo „iškrito“ du pamatiniai dalykai, į kuriuos jie nekreipė net menkiausio dėmesio: istorijos ir politikos sąsajos bei TSRS (dabar Rusijos), ir Lietuvos praeities, dabarties ir ypač ateities santykiai bei jų duotos pamokos, kurias seniai turėjo išmokti politiškai brandi valstybė.

Norėdami perprasti Vilniaus tarybos sprendimo esmę, pirmiausia turime prisiminti sovietinę okupaciją. Sovietinis okupantas Lietuvoje elgėsi taip, kaip visada elgiamasi tokiais atvejais – stengėsi „perauklėti“ užgrobto krašto gyventojus ir paversti juos sau lojaliais piliečiais. Visomis išgalėmis siekta, kad pavergta lietuvių tauta apie save ir savo padėtį galvotų  taip, kaip naudinga okupantui, t. y. nustotų save laikyti visaverte politine  tauta – už savo likimą atsakinga politine bendrija, turinčia teisę ir gebančią  kurti bendrą gyvenimą savoje valstybėje. Tuo tikslu sovietinis okupantas darė viską, kad visais atžvilgiais – istoriniu, politiniu, kultūriniu, moraliniu – būtų delegitimuota Lietuvos valstybė. Ją reikėjo ištrinti iš lietuvių tautos kolektyvinės istorinės ir politinės atminties ir vaizduotės. Kadangi šito padaryti vienu ypu buvo neįmanoma, tai virto nuolatiniu ir kryptingu paruošiamuoju darbu, kurio pirmasis žingsnis buvo pastangos nutraukti emocinį lietuvio ryšį su dar prisimenama okupanto sunaikinta valstybe.

Kaip šio tikslo buvo siekiama, puikiausiai prisimena visi, kuriems teko gyventi sovietinės okupacijos sąlygomis. Pirmiausia lietuviams stengtasi įskiepyti priešiškumą ir panieką 1918 m. sukurtai valstybei klastojant jos istoriją ir šitaip skleidžiant sukarikatūrintą ir atgrasų jos atsiradimo bei gyvenimo joje vaizdą.  Sovietinis propagandos aparatas dirbo išsijuosęs. Antilietuviškos sovietinės propagandos sraute nesunkiai išskiriami keli svarbiausi motyvai. Pirmasis: Nepriklausoma Lietuva buvo pateikiama kaip istorinis nesusipratimas – vargana, beviltiškai atsilikusi valstybėlė, kurią valdė „fašistinis“ režimas ir kurioje egzistavo baisus išnaudojimas bei vyko nuožmi „klasių kova“. Antrasis: sukilusi „darbo liaudis“ nuvertė „fašistinį režimą“ ir Lietuva „savanoriškai įstojo į tarybinių tautų šeimą“, t. y. prisijungė prie Sovietų Sąjungos, kurioje būdama neapsakomai suklestėjo.

Sėkmingai skleisti šią propagandą labai trukdė du įvykiai: 1941 m. Birželio sukilimas ir pokarinis partizaninis pasipriešinimas. Turint omenyje Lietuvos valdžios 1940 m. padarytą tragišką klaidą, kai nebuvo ginklu pasipriešinta įsibrovusiai Raudonajai armijai, sukilimas ir pokario rezistencija tapo akivaizdžiausiais įrodymais, kad įvyko okupacija, kuriai Lietuvos piliečiai visomis išgalėmis priešinosi ginkluotoje kovoje. Todėl sovietinėje antilietuviškoje propagandoje greta dviejų jau minėtų dėsningai buvo eksploatuojami dar du kertiniai motyvai. Birželio sukilimas vaizduojamas kaip vietinių nacistinės Vokietijos šalininkų sukeltas siautėjimas, kurio pagrindinis tikslas buvo „žydų tautybės tarybinių žmonių“ žudymas. O pokario partizaninė rezistencija vaizduota kaip nuo teisingumo besislapstančių nacių talkininkų ir visų pirmą – žydšaudžių – teroras prieš taikius gyventojus.

Dėl sparčiai besikeičiančiių pasaulio geopolitinių realijų – naujų geopolitinės galios centrų iškilimo ir Vakarų silpnėjimo dėl ES krizės bei transatlantinės  gynybos sistemos (NATO) eižėjimo, ši Rusijos propaganda ne tik atgimė, bet pastaraisiais metais įgyja vis didesnį mastą. Kitaip negu Lietuva, kurios valdžia ir politiniai sluoksniai apskritai nesugeba mąstyti tautos ir valstybės interesų kategorijomis, ir stokoja menkiausio, net į netolimą ateitį nukreipto,  geopolitinio mąstymo, Rusijos valdžia mąsto strategiškai ir iš anksto ruošiasi tam, ką Molotovo-Ribentropo pakto teminais galima pavadinti „eventualiais geopolitiniais pokyčiais“ – ruošiasi  pirma palankia proga „susigrąžinti“ Baltijos šalis. Todėl neatsitiktinai būtent pastaraisiais metais ypač suaktyvėjo ir seniai neregėtą masta įgijo parengiamoji – propagandinė – kampanija. Jos tikslas yra dvejopas: paruošti Rusijos visuomenę ir tarptautinę viešąją nuomonę būsimiems „ryžtingiems veiksmams“ Baltijos šalyse ir moraliai bei politiškai demoralizuoti tų šalių, tarp jų Lietuvos, visuomenę, kad atėjus „valandai X“, ji liktų pasimetusi ir pakrikusi, todėl pakartotų lemtingąją 1940 m. klaidą.Todėl Rusijai reikia to paties, ko reikėjo sovietiniam okupantui – kad lietuviai nustotų save laikyti visaverte politine tauta. Tuo tikslu vėl stengiamasi delegitimuoti Lietuvos Respubliką išmušant du kertinius jos legitimumą (tęstinumą) pagrindžiančius istorinius-politinius stulpus – Birželio sukilimą ir partizaninį pasipriešinimą, juos diskredituojant moraliai ir politiškai. Rusijos metodiškai ir sistemiškai plėtojamos antilietuviškos propagandos paskirtis ir Vilniaus tarybos priimto sprendimo geopolitiniai padariniai Lietuvai argumentuotai parodomi D. Vanharos straipsnyje, su kurio įžvalgomis turėtų kuo skubiau susipažinti ne tik sąžinės nepraradę šios tarybos nariai, bet ir valstybę dar norintys ginti aukščiausi už jos saugumą atsakingi pareigūnai su Prezidentu priešakyje.

Sovietmečiu vykdytas Birželio sukilimo ir partizaninio judėjimo juodinimas turėjo vieną silpną vietą – istorinės atminties ir blaivios nuovokos nepraradusi visuomenės dalis lengvai suprato, kad tai yra tik okupanto skleidžiama propaganda. Šis trūkumas buvo niekaip nepašalinamas, ir okupacinei valdžiai teko susitaikyti su šiuo faktu. Pasikeitusiomis sąlygomis Kremliui yra gyvybiškai svarbu, kad nepriklausomoje Lietuvoje ta pati propaganda būtų skleidžiama jau pačių lietuvių rankomis. O svarbiausia – kad atrodytų kad tai daroma savanoriškai ir tik jų pačių iniciatyva. Kitaip ji būtų visiškai neįtikima ir todėl bejėgė. Todėl siekiant šalies visuomenės atmintyje paskleisti ir įtvirtinti sovietinį (stalinistinį)-rusiškąjį (putiniškąjį) II pasaulinio karo ir Lietuvos istorijos naratyvą, pasitelkiami vadinamieji visuomenininkai ir pilietininkai bei jų sambūriai. Juos galima suskirstyti į dvi grupes. Pirmoji yra vadintina 5-ąja Putino kolona. Ji yra atvirai prorusiška: veikia neslėpdama nostalgijos sovietiniams laikams ir simpatijų Rusijai bei pačiam Putino režimui, sovietinės istoriografijos klišes apie sukilimą ir partizanus skleidžia tiesmukiškai ir primityviai. V. Tomaševskis, K. Juraitis ir V. Titovas būtų tipiški tokių atvirų Lietuvos nekentėjų ir tiesmukiškų propagandininkų pavyzdžiai. Kaip tik dėl šių priežasčių 5-osios kolonos skleidžiama propaganda yra palyginti neveiksminga, kokia prieškariu buvo  A. Sniečkaus vadovaujamos pogrindinės komunistų partijos vykdyta antivalstybinė agitacija. Nepalyginamai sėkmingiau uždavinį delegitimuoti Lietuvos valstybę vykdo kita propagandininkų grupė. Ją galima vadinti 6-ąja Putino kolona, arba kriptoputinistais (slaptais putinininkais). Ši gausi grupė iš esmės labai primena prieškario būsimuosius „Stalino saulės“ nešėjus, nes, kaip ir tada, jai priklauso žinomi ir įtakingi kultūros, meno, akademinės srities ir žiniasklaidos atstovai. Jie dirba gerokai subtiliau. Grąžindami į viešąją erdvę sovietinės-rusiškosios istoriografijos ideologines-propagandines „tiesas“ apie II Pasaulinį karą, Birželio sukilimą ir partizaninį pasipriešinimą, juos juodindami ir smerkdami sukilimą, jo dalyvius ir partizanus, šią veiklą jie sumaniai dangsto skambia antirusiška-antiputiniška retorika. O savąjį antitautinį ir antivalstybinį istorijos naratyvą  perpasakoja įvildami jį į tam tikslui pasitelktą vakarietišką „žmogaus teisių“ žodyną. O žvelgiant plačiau, šio naratyvo sklaida, iš tikrųjų – ardomoji  antivalstybinė propaganda dangstoma „europinių vertybių“ gynimo širma. Būtent jų pastangomis Kremliaus požiūris į Lietuvos istoriją pasklido ir įsitvirtino plačiuose mūsų visuomenės sluoksniuose.

Suprantama, laikyti visus šios grupės narius sąmoningais Rusijos įtakos agentais būtų klaida, nors apskritai tai problema, kuria seniai turėjo susidomėti nacionaliniu saugumu besirūpinančios institucijos. Dauguma jų neabejotinai apibūdintini kaip „naudingi idiotai“ ir net nenumano, kad veikia kaip Putino saulės nešėjai. Tačiau realūs jų veiklos padariniai dėl to netampa mažiau žalingi ir pavojingi. Anaiptol ne visi ir jų  pirmtakai – „pažangieji“ kultūros ir visuomenės veikėjai – suprato, o daugelis net nenujautė, kuo baigsis beatodairiška „fašistinio“ režimo kritika, flirtas su komunistinėmis idėjomis ir simpatijos „internacionalinei visų darbo žmonių tėvynei“. Kai suprato, kai kurie iš tiesų raudojo ir rovėsi plaukus – bet jau buvo vėlu. Iš istorijos nepasimokyta. Ši klaida kartojama. Visiškai akivaizdu, kad skandalingas ir pavojingas Vilniaus tarybos sprendimas galėjo būti priimtas tik todėl, kad jam moralinę ir intelektualinę dirvą paruošė ir savo autoritetu jį pridengė būtent naujieji kolaborantai – minėti sąmoningi ar nesąmoningi Putino saulės nešėjai. Visus juos sieja bendras bruožas – radikaliai leftistinės (liberalmarksistinės) pažiūros, skatinančios priešišką ir niekinamą požiūrį į lietuvių tautą ir valstybę kaip į politiškai reakcingas ir turinčias kuo greičiau išnykti istorines atgyvenas.  Ar Lietuva išliks kaip tauta ir valstybė, šiems „paneuropiniams internacionalistams“ nėra svarbu. Todėl jiems nė motais, kad būtent jų pastangomis  sovietinis-rusiškasis II Pasaulinio karo ir Lietuvos istorijos naratyvas faktiškai tapo vyraujančiu šalies akademinėse institucijose ir žiniasklaidoje, kurios sėkmingai moko visuomenę į savo šalies ir jos laisvės kovų istoriją žvelgti „didžiausią XX a. geopolitinę katastrofą“ pasiryžusio  likviduoti ir revanšui besiruošiančio V. Putino akimis.

Toli gražu neišsamus šių veikėjų sąrašas rodo, kad jie yra įsitvirtinę ne tik viešojoje erdvėje, bet ir nacionalinio saugumo požiūriu gyvybiškai svarbiose akademinėse, kultūrinėse, informacinėse ir visuomeninėse institucijose:

Rūta Vanagaitė, Tomas Venclova, Darius Kuolys, Marius Ivaškevičius, Donatas Puslys, Andrius Navickas, Viktoras Bachmetjevas, Egidijus Aleksandravičius, Andrius Bielskis, Alfredas Bumblauskas, Šarūnas Liekis, Gintautas Mažeikis, Alvydas Nikžentaitis, Milda Ališauskienė, Natalija Arlauskaitė, Vykintas Pugačiauskas, Monika Garbačiauskaitė-Budrienė, Dovilė Jakniūnaitė, Deividas Šlekys, Justinas Dementavičius, Laima Kreivytė, Andrius Užkalnis, Rita Miliūtė, Edmundas Jakilaitis, Nerija Putinaitė, Indrė Makaraitytė, Mindaugas Jackevičius, Arkadijus Vinokuras, Vytautas Ališauskas, Nerijus Šepetys,  Rimvydas Valatka, Paulius Subačius, Bernardas Gailius, Artūras Tereškinas, Andrius Tapinas, Kęstas Kirtiklis, Romas Sadauskas-Kvietkevičius, Algis Ramanauskas, Liutauras Gudžinskas, Virgis Valentinavičius.

Vis dėlto šių ir kitų asmenų skleidžiamos Birželio sukilimą bei partizaninį pasipriešinimą menkinančios ir žeminančios, o kartu Lietuvos valstybę diskredituojančios bei  delegitimuojančios, propagandos iki šiol nebuvo galima vadinti oficialia Lietuvos valstybės pozicija – net ir žinant, kad ji buvo neoficialiai palaikoma ir remiama ES ir valdžios institucijų, ją bent jau formaliai skleidė privatūs asmenys. Šiuo požiūriu Vilniaus tarybos sprendimas yra radikalus lūžis, nes jis reiškia, kad pirmą kartą Kremliaus istorijos traktuotė pripažįstama oficialiu – Lietuvos sostinės valdžios – lygmeniu.

Būtų buvę keista, jeigu Maskva nebūtų sugebėjusi pasinaudoti tokia Vilniaus tarybos dovana. Rusijos federalinio susirinkimo oficialioje svetainėje paskelbta informacija apie Vilniaus tarybos priimtą sprendimą su tokiai progai pritaikytais komentarais  rodo, kad tai buvo padaryta žaibiškai ir iš tiesų meistriškai. Kartu ši publikacija yra V. Putino 5-osios ir 6-osios kolonų „sinergijos“, tai yra nuostabaus sugebėjimo veikti išvien ir vienu metu, akivaizdus ir nepaneigiamas pavyzdys bei įrodymas.

Dabar verta atidžiau žvilgtelti, kas rašoma Rusijos federalinio susirinkimo oficialios svetainės straipsnyje, nes čia randame antilietuviško propagandinio naratyvo schemas, užsakovus ir skleidėjus.




Verta pacituoti plačiau ir pakomentuoti.

„Keista girdėti argumentus apie tai, kad šito nevienareikšmiškai vertinamo politiko veikla buvo blogai ištyrinėta“ – Facebook tinkle parašė Vilniaus tarybos deputatė Romualda Poševeckaja.

Pagal ją, Škirpa buvo politinio antisemitizmo ideologas ir apie tai liudija gausūs dokumentai ir tyrimai, kuriuos atliko tarptautinės ir lietuviškos komisijos  ištirti okupacinių režimų nusikalstimams Lietuvoje.

„Visuotinai žinomas faktas, kad Škirpos politinė veikla buvo nukreipta į žydų pilietinių teisių apribojimą. Škirpa pasisakė ne už Lietuvą visiems, bet tik „tikriesiems“ lietuviams. Gausybė dokumentų patvirtina Škirpos lojalumą reichui“, — parašė Poševeckaja. [paryškinta mano – L. Š.]

Įžūliai kartojamas įprastas Rusijos propagandos melas – jokių „gausybės dokumentų“ nėra net kvapo. O cituojama Romualda Poševeckaja yra ne šiaip kokia nors veidaknygėje rašinėjanti tarybos narė, bet buvusi Pirmo Baltijos kanalo žurnalistė-propagandininkė, dabar triūsianti „koloradinėje“ LLRA ir Rusų aljanso frakcijoje Vilniaus taryboje (Kremliaus portalas žino, į ką kreiptis). Ji gali ramiai ir įžūliai kartoti Kremliaus propagandos štampus, nes nuo šiol turi puikią priedangą – juk šitaip mano Vilniaus meras ir Vilniaus Taryba.

Kitas Kremliaus portalo pasirinktas Vilniaus tarybos sprendimo teisintojas yra M.  Ivaškevičius, kuriuo pasiremiama šitaip: „Lietuvių prozininkas, kinoscenaristas ir režisierius Marius Ivaškevičius portale DELFI parašė, kad gatvę Škirpos vardu pavadino jau po nepriklausomybės atkūrimo ir tai buvo lietuvių tautos tautos valia, neprimesta iš šalies. Ivaškevičiaus nuomone, tai reiškia, kad Lietuva oficialiai pritaria Škirpos žodžiams apie tai, kad Naujojoje Lietuvoje reikia atsikratyti žydų. [paryškinta mano – L. Š.]

Kaip matyti, M. Ivaškevičiui juodinti ir šmeižti partizanus maža. Jis ryžtasi ir platiems apibendrinimams apie visą lietuvių tautą ir valstybę. Jo pasisakyme Lietuva traktuojama kaip sisteminio antisemitizmo valstybė, o lietuvių tauta („tautos valia“) – kaip užkietėję, tiesiog prigimtiniai antisemitai, degantys patologine neapykanta žydų tautos šalies gyventojams ir piliečiams.

Pasitelkiama ir F. Kukliansky:

„Savo ruožtu žydų bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky anksčiau sakė agentūrai BNS, kad Taryba išsprendė ne Škirpos kaltės klausimą, o gatvės pavadinimo klausimą“.

Ši veikėja atvirai pripažįsta, kad Vilniaus taryba faktiškai veikė kaip liūdnai pagarsėję sovietmečio „troikų“ teismai, kurie nesivargindavo ieškoti teisiamojo kaltės įrodymų. Taigi, Škirpa nuteistas be kaltės. Tačiau F. Kukliansky kaltės ir nereikia, nes, pasak jos:

„Tam, kad gatvė būtų pavadinta kieno nors vardu, reikia, kad žmogus būtų tai užtarnavęs. Asmenybė, sukelianti prieštaringus vertinimus, netinka, ir čia nėra ko ginčytis“, – pranešė Kukliansky. [paryškinta mano – L. Š.]

Tai leidžia daryti svarbią išvadą ateičiai: kiekvienas gynęs Lietuvą ir sovietiniams okupantams, jų palikuonims ir idėjiniams bei praktiniams jų reikalo tęsėjams (valstybės pamatų grovėjams) neįtikęs asmuo visada bus „prieštaringai vertinamas“, todėl, remiantis šiuo „argumentu“, visi kovotojai už Lietuvos laisvę neišvengiamai taps būsimų smerkimo akcijų taikiniais, jų atminimas – trypiamas, o vardai – ištrinti iš istorijos ir tautos atminties. Taip yra todėl, kad po Vilniaus tarybos sprendimo Lietuvą galima be išlygų vadinti šalimi, nuolankiai vykdančia Kremliaus diktuojamą valstybinę istorijos politiką.

Tai nėra spalvų tirštinimas ir tuščias bauginimas. Žaibiškas žinios apie pasityčiojimą iš pirmojo Lietuvos savanorio tokio lygio svetainėje paskelbimas rodo, kaip atidžiai Maskvoje aukščiausiu lygiu stebima prieš Lietuvą pačių lietuvių rankomis vykdoma propagandinė „hibridinio karo“ kampanija ir kokia ji svarbi Rusijos vadovybei. Atsiveria šiurpi praraja tarp Rusijos ir Lietuvos valdžios sluoksnių geopolitinio mąstymo lygio. Palyginti su rusais, mūsiškiai atrodo kaip darželinukai, kurie net nesuvokia, kokį mastą įgijo ir koks pavojingas valstybei tapo šis lengvabūdiškas žaidimas istoriniu naratyvu. Jie net nesupranta, kad patys savo rankomis ruošia Lietuvos valstybei geopolitines įkapes.

R. Šimašiaus bendražygiai Vilniaus taryboje yra tik dalis Lietuvos valstybės duobkasių, apvainikavusių kur kas gausesnės jos griovėjų kohortos pastangas. Retrospektyviai žvelgiant iš priimto spendimo perspektyvos, 6-osios Putino kolonos veiksmai – komunistuojančių/leftistinių (pseudo)intelektualų viešojoje erdvėje vykdomos propagandinės akcijos – nušvinta visai nauja šviesa ir išryškėja tikrasis jų ardomojo poveikio mastas bei pavojingumas valstybei. Taip pat aiškėja, kaip smarkiai subtilumu ir paveikumu jos pranoksta turinio ir formos požiūriu kur kas skurdesnę 5-osios Putino kolonos  propagandą.

Iš šių akcijų geriausiai žinomas yra gėdingai pasibaigęs Rūtos Vanagaitės bandymas apšmeižti legendinį partizaną Adolfą Ramanauską-Vanagą. Vanagaitės išpuolis nėra koks nors atskiras incidentas. Jos opusą “Mūsiškiai”, vaizduojantį lietuvius kaip žydšaudžių tautą,  vieningai sveikino visi intelektualų “šviesuliai”, o kai kurie (Tomas Venclova, Kęstutis Girnius, Donatas Puslys) net po išpuolio prieš Ramanauską-Vanagą bandė pateisinti ir apginti Kremliaus propagandininkę ir  ciniškąją melagę.

Kitas intelektualų šviesulys – Marius Ivaškevičius – pagarsėjo partizanus dergiančiu romanu „Žali“, po to aktyviai dalyvavo kampanijose diskredituoti Birželio sukilimo lyderius Škirpą ir Brazaitį. Ir koks sutapimas – sukilimo ir partizanų nekentėjas ir juodintojas apdovanojamas Maskvoje kartu su R. Karbauskio broliu. Nėra abejonių, kad jeigu būtų apdovanotas tik pastarasis, Lietuvos žiniasklaidoje būtų kilusi audra. Dabar – tik santūrus pranešimas: juk  apdovanotas „saviškis“: „Auksinė kaukė“: M. Karbauskio ir M. Ivaškevičiaus triumfas. Todėl netenka stebėtis, kad A. Užkalnis aršiai puola visus, kritikuojančius M. Ivaškevičiaus antivalstybinę ardomąją veiklą, pasitelkdamas būtent sovietinį-komunistinį ideologinį žargoną –  išvadindamas kuo „tikriausiais fašistais“: Užkalnis. Patys tikriausi fašistai, apskundę Marių Ivaškevičių. Jam antrina Gritėnas: Paulius Gritėnas. Kultūrinis karas tęsiasi, dabar Ivaškevičiaus eilė ir V. Mizaras: Advokatas: prieš M. Ivaškevičių vykdomas tendencingas puolimas.

Laurinkaus straipsnyje raginama „pradėti pokarį vaizduoti kitaip“ – kaip „pilietinį karą“, kuriame Lietuvą gynę partizanai ir ją naikinę okupantams tarnavę stribai yra tik dvi moraliniu ir politiniu požiūriu lygiavertės „kariaujančios šalys“: Mečys Laurinkus. Pavyks ar ne pradėti vaizduoti pokarį kitaip?

Knygų mugėje vykusios diskusijos apie kūrėjo laisvę ir atsakomybę atpasakojimas. Visi diskusijos dalyviai – Aurimas Švedas, literatūrologė Loreta Mačianskaitė, teatro kritikas Vaidas Jauniškis, dailėtyrininkė Giedrė Jankevičiūtė, filosofas Vytautas Ališauskas, – apeliuodami  į tai, kad menas yra vaizduotės sritis, sutartinai gina kūrėjo „laisvę“ nevaržomai niekinti, menkinti, šmeižti tautą ir valstybę: ČIA.

Gintautui Mažeikiui užkliūva partizanų „vienpusė heroizacija“, duodanti „banalius herojus“, kuri jam primenanti sovietmetį: Filosofas Gintautas Mažeikis: Kai žmogus baltas, jį labai lengva sutepti.

V. Bachmetjevas savo straipsnyje „Antisemito alėja“ sugebėjo šmeižikiškai apkaltinti K. Škirpą ne tik puoselėjus „rasiškai grynos, antisemitinės Lietuvos viziją“, bet  ir... išdavus pačią Lietuvos laisvės idėją: „Ramiai ir be emocijų žvelgdami į Škirpos veiklą, turime pripažinti, kad būtent Škirpa išdavė Lietuvos idėją, kad jo Lietuva yra nesuderinama su šiandienos Lietuva, kad jo vizija – rasiškai grynos, antisemitinės Lietuvos vizija – neturi nieko bendra su vizija Lietuvos, kurią šiandien kuriame mes.“  Čia jau įkoptą  aukščiausią  į  demagogijos ir melo viršūnę, prilygstančią bjauriesiems sovietinės propagandos pavyzdžiams. Su juo šiuo atžvilgiu gali lenktyniauti „istorikas“ N. Šepetys, nepasidrovėjęs pavadinti K. Škirpą „vienu didžiausių Lietuvos istorijos rašymo sukčių“.

Režisierius G. Varnas savo interviu atsiskleidžia kaip tobulas sovietinio požiūrio į Birželio sukilimą propagandininkas, tiesiai ir be užuolankų prisipažįstantis, jog laiko jį niekuo daugiau, o tik kaimynų žudynėmis, vykdytomis dėl keistos ir beprasmiškos užgaidos atkurti kažkokią nepriklausomybę. Sovietmečiu net aršūs „ideologinio fronto kariai“ apie sukilimą stengdavosi kalbėti atsargiau ir vengė jį vaizduoti tik kaip banalias „tarybinių žmonių“ žudynes.

Šie pavyzdžiai tėra maža dalis epizodų iš nuolatinės kampanijos, kuria komunistuojantys/leftistiniai (pseudo)intelektualai siekia dekonstruoti tautos istorinę atmintį ir valstybinę sąmonę. Susipažinti su šių veikėjų požiūriais  paskutiniųjų įvykių kontekste yra labai naudinga, nes jie išsklaido paskutines abejones, kad 6-osios Putino kolonos egzistavimas yra ne karščiuojančios vaizduotės sukurtas baubas, o slogi Lietuvos visuomeninio ir politinio gyvenimo tikrovė. Toliau ją neigti darosi neįmanoma ir beprasmiška. Palyginus čia pateikiamus tekstus su iš Kremliaus valdomų ir jam atvirai tarnaujančių 5-osios kolonos atstovų rašiniais Birželio sukilimo ir partizaninio pasipriešinimo tema, idėjinė giminystė yra akivaizdi ir nekelia jokių abejonių, tos pačios nuostatos išsakomos tik kiek rafinuotesniu stiliumi ir kitais žodžiais, nors daugeliu atveju sutampa net abiejų Putino kolonų veikėjų vartojamas ideologinis-politinis žodynas. Maža to, čia aprašyta abiejų kolonų „sinergija“ net nebeslepiama. Tuo nesunku įsitikinti žvilgtelėjus į atvirai prorusišką internetinį portalą ekspertai.eu, kuris VSD pažymoje įvardijamas kaip keliantis grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Būtent šiame portale atvirai džiūgaujama tiek dėl Kremliui naudingo moralinio ir politinio susidorojimo su K. Škirpa, tiek dėl dar vieno Vilniaus mero asmeniškai įvykdyto antivalstybinio veiksmo – slapto ir neteisėto J. Noreikos-generolo Vėtros paminklinės lentos pašalinimo naktį nuo Vrublevskių bibliotekos sienos. Vandališkai šią lentą sudaužęs atviras Lietuvos priešas S. Tomas ciniškai džiūgauja, kad sostinės meras „užbaigė“ jo pradėtą darbą ir vadina bendražygiu ir reikalo tęsėju.

Prorusiško vandalo ir provakarietiško „liberalaus“ sostinės mero bendradarbiavimas dar neseniai daug kam atrodė neįtikimas ir net neįsivaizduojamas. Dabar jis tapo akivaizdus. Jeigu nenorime prarasti valstybės, šalies visuomenei po šių įvykių teks suprasti ir įsisąmoninti, kad, perfrazuojant posakį „visi keliai veda į Romą“, į Maskvą veda ne vienas kelias. Yra tiesus kelias, kuriuo Lietuvą į Maskvos glėbį stumia juraičiai, tomaševskiai, poševeckajos. Ir yra kitas kelias – aplinkkelis, kuriuo, skelbdamiesi vedą į Briuselį, mus iš tikrųjų gena  į Maskvą armonaitės, šimašiai, navickai.

Vilniaus tarybos sprendimas faktiškai pradeda naują Lietuvos valstybės dar vieno likvidavimo tarpsnį. Savisaugos jausmą turinčioje šalyje jis būtų vienareikšmiškai kvalifikuojamas dar griežčiau – kaip valstybės išdavimas, ir nedelsiant užkardytas kaip pasikėsinimas į konstitucinius jos pagrindus ir sverenitetą. Sveikos ir tvirtos valstybės ginasi. Lietuva tam valios ir jėgų kol kas neturi. Kaip rašo V. Terleckas, tauta rengiama dvasinei kapituliacijai.

Tai reiškia, kad Lietuvoje ruošiama dirva pakartoti 1940 m. gėdą – pasiduoti be šūvio. K. Škirpos alėja virto Trispalvės alėja. Kokios trispalvės? Jų pasaulyje esama daugybės. Todėl toks abstraktus ir bereikšmis pavadinimas amžinai išlikti negali. Turbūt jis tik laikinas, specialiai parinktas toks, kad būtų kuo lengviau jį pakeisti. Jeigu Lietuvos visuomenė taip ir nesupras kas vyksta ir toliau abejingai tylės, greičiausiai išauš diena, kai R. Šimašius, R. Poševeckaja ir V. Titovas prikalinės prie sienos lentelę su užrašu V. PUTINO ALĖJA. 


Susiję

Laisvūnas Šopauskas 5204385716637842469

Rašyti komentarą

  1. Anonimiškas2019-07-28 18:31

    Tobulas straipsnis. Jis privalėtų atsidurti ir mainstream'iniuose (nerandant geresnio žodžio) leidiniuose.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Anonimiškas2019-07-28 19:38

      Delfynas ir minutės netektų žado, radę tokį straipsnį savo tinklalapyje.

      Panaikinti
    2. Na, kai "monikutė" išsinešdino, delfynas nebėra tokia kloaka - atsiranda kartais ir normalių tekstų (užtat visiška kloaka patapo "elertė").

      Panaikinti
    3. Anonimiškas2019-07-30 02:42

      Ir vis tik delfynas nelinkęs atsiversti: standartinės siaubo temos prieš sekmadienius ir ypač katalikiįkas šventes, sistemingas ateizmas ir tikrųjų Lietuvos patriotų ignoravimas. Ką ir kalbėti apie tebekartojamą ,,dolce vita" sindromą, tebepalaikantį aukso veršio iliuziją ir tikrųjų Europos realijų ignoravimą. Sutinku kad yra nedidelė pažanga, bet dabartinėmis sąlygomis to tikrai per mažai.

      Panaikinti
  2. Anonimiškas2019-07-28 19:16

    Taip, chrestomatinis straipsnis. Išvardintos "judošių" pavardės. Gal gerb. L.Šopauskas galėtų palaipsniui pateikti visų šitų išverstaskūrių pagrindinius biografinius momentus, kada įvyko tas virsmas, kai už "mašną pinigų" jie pardavė šėtonui dūšią? Visur minima Kremliaus ranka ir Rusijos įtaka, bet juk dauguma šitų "veikėjų" (jei ne visi)buvo V.Adamkaus globojami, šeriami ir atitinkamai auklėjami. Ne paslaptis, kad Adamkus dažnai lankydavosi Sovietų sąjungoje ir buvo ten laukiamas svečias. Vertėtų ir "ex-selencijos povandeninę" biografiją atskleisti. Ką apie jį kalba Amerikos lietuviai?
    p.s. įdomus faktas - kas tik su Adamkumi susidėjo, visi pradėjo naikinti Lietuvos valstybingumą ir tautinę savimonę. Jei aš neteisus - argumentuokite ir paneikite.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Anonimiškas2019-07-29 20:34

      "povandeninė ex-celencijos" biografija kadais (2009 ar 2010m) buvo išsamiai išdėstyta "Lietuvos aide", su kopijomis tekstų, skirtų kgb. Str. autorius buvo, atrodo, K. Petrauskis.

      Panaikinti
  3. Anonimiškas2019-07-28 19:32

    Lietuvos naikinimas prasidėjo dar tada, kai buvo priimtas Pilietybės įstatymas ir visiems bolševikiniams kolaborantams, kolonistams ir jų vaikams bei vaikaičiams buvo tik "už gražias akis" išdalinta Lietuvos pilietybė. Tokį įstatymą prastūmė (yra užprotokoluota): Lanzbergis, Motieka, Bačkis ir Čepaitis. Šiandien kolonistai, kolaborantai ir jų atžalos prisigrūdo prie valdžios svertų, todėl turime, tai ką turime. To nėra nei Latvijoje, nei Estijoje, o Europos Sąjunga jų nesmerkia, bet pripažįsta šį aktą, kaip būtinybę. Už šį politinį nestabilumą minėtų asmenų motyvai ir politinė veikla turi būti atitinkamai įvertinti.

    AtsakytiPanaikinti
  4. Anonimiškas2019-07-28 19:36

    Bus galima argumwntuoti, bet ar galėtumėte apie Adamkaus keliones į SSSR detaliau? - kada vyko, kur buvo, kiek truko vizitas ir t.t. - pats suprantate. Vis tik reikalingi faktai.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Anonimiškas2019-07-29 02:25

      Ištrauka iš vikipedijos: "1972 m. liepos mėn. buvo pirmosios JAV aplinkos apsaugos delegacijos į Sovietų Sąjungą narys. Tuo pačiu metu pirmą kartą po emigracijos apsilankė ir Lietuvoje. Vėliau kaip JAV aplinkos apsaugos delegacijų narys Sovietų Sąjungoje lankydavosi nuolat. Baltijos šalims atgavus nepriklausomybę, buvo paskirtas techninės pagalbos šioms šalims aplinkos apsaugos srityje programos vadovu. Užimdamas šias pareigas, konsultavo vandenvalos įrenginių statybos, aplinkosaugos stebėsenos plėtojimo klausimais, organizavo mokslo įstaigų atstovų stažuotes JAV, padėjo aplinkosaugos institucijoms apsirūpinti moksline literatūra, prietaisais bei programine įranga".
      Toks žymus aplinkosaugos "fruktas" tas Adamkus, bet net piršto nepajudino, kad sustabdytų, (pasitelkęs visas senas pažintis) Lietuvos pasienyje, Vilniaus pašonėje Rusijos finansuojamą Astravo atominę bombą, atsprašau, elektrinę.
      https://lt.wikipedia.org/wiki/Valdas_Adamkus

      Panaikinti
  5. LABAI geras straipsnis - kaip sako, visi taškai ant "i". Tiesa, dėl vieno punkto ne visai būčiau linkęs sutikti: autorius teigia, "Ar Lietuva išliks kaip tauta ir valstybė, šiems „paneuropiniams internacionalistams“ nėra svarbu." Manyčiau, ne visai taip: ideologinės šitos faunos nuostatos reikalauja stengtis, kad lietuvių tauta ir Lietuva kaip valstybė NEIŠLIKTŲ. Puolimas prieš šeimą, moralę bei tradicines vertybes apskritai, prieš iškilias asmenybes bei istorinę atmintį ir yra keletas tokių "pastangų" pavyzdžių.
    Ir dar vienas dalykas - Rusijos propaganda suaktyvėjo ne tik dėl "naujų geopolitinės galios centrų iškilimo ir Vakarų silpnėjimo dėl ES krizės bei transatlantinės gynybos sistemos (NATO) eižėjimo", bet ir (o gal kaip tik pirmiausia būtent) dėl neomarksistinės ideologijos įsigalėjimo Vakaruose: daug kur ten valdžioje dabar "savi" - raudonieji, ir dezinformacinė aplinka atitinkama, todėl "naratyvai" apie "fošystus" beigi "židostrielus" eina kaip per sviestą.

    AtsakytiPanaikinti
  6. Anonimiškas2019-07-28 22:30

    joo,puikus straipsnis,jį dar labiau sustiprina išvardintos pavardės tų,kurie dirba kažkam,bet tik ne Lietuvos valstybei.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Nepamirškite kartais atkreipti dėmesį, kad yra krikščioniškoji Rusija ir žydų (chabadnikų) Rusija. Su jais mielai bendrauja tiek patriarchas Kirilas, tiek Putinas.

      Panaikinti
    2. Anonimiškas2019-07-29 13:57

      Va, tas mistinis "kažkam" yra svarbiausia sudėtinė sando dalis. Kažkas nekelia lietuviams algų ir pensijų, kažkas privertė emigruoti darbingiausią tautos dalį, kažkas reguliuoja teismus, Seimą, Vyriausybę, kažkas kuria vaikų atplėšimą nuo tėvų, kažkas tuos tėvus išauklėjo ir išmokė būti beraščiais, alkoholikais ir runkeliais...ir t.t.

      Panaikinti
  7. Anonimiškas2019-07-29 11:01

    Vakar prie Mokslų Akademijos Bibliotekos tarp piketuojančiųjų kažkodėl pasigedome propatrijonų. Gal todėl jie nedalyvavo, kad piketuojančiųjų tarpe buvo daug tautininkų?

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Jie išsigando2019-07-29 11:48

      Kad į kvietimą neateis nei vienas jų propatrinis... Juk lengviau patriotizmą rodyti patogiu laiku, patogiai atsisėdus ant sofos...

      Panaikinti
    2. Anonimiškas2019-07-29 12:43

      Anonimiškas 11.01 o kas jūs tokie?

      Panaikinti
  8. Anonimiškas2019-07-29 14:11

    Geras straipsnis. Kaip kultūros atstovas dabar pradedu vengti kai kurių kultūrinių renginių, konferencijų, nes vyrauja leftistinės arba tokios painios užmaskuotos idėjos ir pranešėjai.

    AtsakytiPanaikinti
  9. Anonimiškas2019-07-29 15:31

    Ir straipsnis l.geras, ir komentarų - Ačiū Dievui- yra gerų. O gerb.Komentatorių 14.11 galėčiau tik papildyti: ne vien renginiai, bet ir visa kultūrinė spauda, išskyrus vos vieną kitą Autorių, tokia kūjapjautuvinė, kad nėra ką skaityti(nebent išskirčiau ,,Kultūros barus"). Gal todėl tūlas Iv. ir rado tiek užtarėjų. Reikia rasti būdų kuo plačiau skleisti Propatria.lt medžiagą: ir originalius str. ir verstinius, nes keistokai (švelniai tariant) atrodo, kuomet katalikiškų gimnazijų pedagogai net nėra girdėję apie tokį portalą, o rekomendavus paskaityti, kažkodėl suka veizolus į šoną ir pradeda kažką neaiškiai mekenti

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Anonimiškas2019-07-30 13:19

      ProPatria turi siekti įkurti savo nepriklausomą (ne virtualų) televizijos kanalą. Tai būtų praktinis ir realus žingsnis. Va, tada būtų didelė pagarba tokiems veikliems žmonėms, kurie ne tik moka pliurpti, rašalais taškytis ir rankomis mosuoti, bet kažką apčiuopiamo padaryti. Aš nepulsiu čia aiškinti nuo ko reikia pradėti - siekiantis tikslo žinos pirmą žingsnį, o durnių, tinginį ar provokatorių vis tiek niekuo neįtikinsi. Pastariesiems visada atsiras tūkstančiai kliūčių ir "objektyvių" priežasčių, kad tik nereikėtų nieko daryti.
      p.s. pavizdys - globalistai ir liberalai prikūrė daug privačių telestudijų. Jie -žino ką daro. Negi patriotinės nuostatos žmonės durnesni? Akivaizdu, kad pagrindinis motyvas veikti yra - pinigai ir dar kartą pnigai. Tai galvokime ir mokykimės daryti pinigus, bet čia vėl išlys teisieji ir sakys - ne, ne pinigai mums svarbiausia ir toliau sėdėkime su plika subine. (gal tie teisieji yra liberalų-globalistų klapčiukai?)

      Panaikinti
    2. "p.s. pavizdys - globalistai ir liberalai prikūrė daug privačių telestudijų."
      Ar dar kas nors neigs kad tautininkai - tai vatiniai rusai su fufaikem?

      Panaikinti
    3. x 2019-07-30 13:32

      Ligonėli, atsilikęs stipriai žiūriu? Būtent liberalai su kremliniais koja kojon žengia. Šiandieniai įvykiai tai tik įrodo. Tai kam tepi kitus, kuo pats kvepi? Tautiškumas gi ne rusų “išradimas”. O va antilietuviška nkvdistinė propaganda tai rusų ir žydų išradimas. Tai apie ką kalbam, ligonėli?

      Panaikinti
    4. Sėli - kaip visada, taikliai. :)
      Beje, kalbant apie liberastus - labai geras Blogerio Zeppelinus tekstas: https://www.facebook.com/blogeris.zeppelinus/posts/2379105558844587
      Ypač atkreiptinas dėmesys į liberaliai-progresyvaus veikėjo B. Gailiaus iš Anūko šutvės retoriką - iškalbingiau nebūna. ;)

      Panaikinti
    5. Siūlau paimti 100 vidutinių "tautininkų" ir paskaičiuoti kiek jų tarpe turi žmonas ruses (įskaitant patį apsišaukėlį "tautos prezidentą"), iš pusiau rusiškų šeimų, rašo "pavizdys" ar "mano šeima balsOs už jOzaiti" ir vienintelis žinių šaltinis yra Kiseliovo ar Solovjovo laidos. Žemaitijoje tokių 100%, kitur kiek mažiau, bet vis tiek, tokios kremlinės publikos net 1990ųjų "Jedinstvo" neturėjo.
      O Šimašius yra nemąstantis balvonas, sugalvojęs kad žydų subinių bučiavimas ir davų plakimas jam suteiks solidumo. Rezultatus pamatys per rinkimus.

      Panaikinti
    6. Viskas suplakta į viena.
      1. Kas tie "tautininkai"? Tautininkų sąjungos nariai? Lietuvos kaip tautinės valstybės šalininkai? Dar kas nors?
      2. Nelietuviška kilmė pati savaime nebūtinai viską lemia: pvz. asmeniškai pažįstu baltarusių kilmės lietuvį, kuris yra tikras patriotas - ir žinau tikrą lietuvį, kuris yra visiškas vatnykas.
      3. Jei "vienintelis žinių šaltinis yra Kiseliovo ar Solovjovo laidos" - tai tokie yra paprasčiausi vatnykai - su tautininkiškomis (jei norite - nacionalistinėmis) vertybėmis jie nieko bendro neturi, kad ir ką patys šūkautų.
      4. Iš kur tokia "info" apie Žemaitiją? Ar jau spėjusi "pasižymėti" gauja nupušusių vatnykų - tai visa Žemaitija?
      5. Dėl szymaszeus nėmaž nesiginčiju - tik dėl rinkimų rezultatų nebūčiau toks tikras, nes buko praplautsmegenio liberastinio jaunimėlio užtenka, o mentalitetas jų ne ką tesiskiria nuo aukščiau paminėtų vatnykų. Galų gale, gi į merus jį kažkas išrinko?

      Panaikinti
    7. Gero draugo uošviai Žemaitijoje, kartais tenka pavežėt. Nu kažkas baisaus, kažkokie Subotinai ir Paleckiai visur, visiems Landsbergis kolūkius sugriovė. Nekeista kad didysis "patriotas" - lakūnas ant Borisovo lenciūgo būtent iš ten.
      Šimašių išrinko taip pat kaip ir Nausėdą. Niekas jo nerinko, o balsavo prieš Zuoką. Išvogto Vilniaus ir pilvais viršun Nerimi plaukiančių tarybos narių perspektyva nelabai ką sužavėjo. Juolab Šimašius pirmoje mero kadencijoje didelių nesąmonių nedarė. Liberastinio jaunimėlio (aplamai bet kokio jaunimėlio) Vilniuje mažai, rinkimams jų įtaka minimali.

      Panaikinti
  10. Anonimiškas2019-07-29 18:29

    tai ne Kremliaus pergalė. Nebus Putino alėjos.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Dar ne - bet liberastiniai atmatos LABAI stengiasi, kad būtų. ;)

      Panaikinti
  11. Anonimiškas2019-07-29 23:53

    užtenka dangstytis kremliumi, pakalbėkit apie žydus ir jų žygdarbius Lietuvai 1940-41, o ir vėlesniais laikais

    AtsakytiPanaikinti
  12. Anonimiškas2019-07-30 00:37

    Tai tik sutapimas, kad arba pačių pritariančiųjų Laisvės kovotojų šmeižtui, arba jų tėvų, artimos giminės biografijose būta pikantiškų detalių, susijusių su darbu įv. partinėse SSSR institucijose? Tai Raikomo ar CK sekretorius, tai polpredas, tai ,,aukštosios" partinės dėstytoja. Ir visi jie veržte veržiasi pasmerkti ,,buržuazinius nacionalistus"!

    AtsakytiPanaikinti
  13. Anonimiškas2019-07-31 00:13

    L. Šopauskas kaip visada stipriai ir argumentuotai
    Geležinė logika. Delfyne ir minutėse nemačiau anei vieno L. Šopausko straipsnio.

    AtsakytiPanaikinti
  14. Puikus straipsnis ir labai konkretus - be jokių dviprasmybių. Pritariu visoms straipsnio autoriaus išsakytoms mintims. Tvirtai tikiu, kad mūsų tautos gelmėse yra daug tikrai Lietuvą mylinčių žmonių ir jie niekam neleis parvežti "Putino saulės". Būtų labai gerai, jeigu naujai išrinktas Prezidentas išsakytų šiuo svarbiu klausimu savo nuomonę ir pastatytų poną Šimašių į jam tinkančią vietą. Žinoma būtų dar geriau jei vilniečiai ir kiti paprasti Lietuvo žmonės išsakytų savo kritinę niuomonę apie Vilniaus merą. Pone Šimašiau, save gerbiantis politikas po tokių šiurkščių klaidų pats atsistatydintų iš mero posto ir ilgam laikui dingtų iš viešosios erdvės. Tačiau Šimašiaus tipo politikas bent turėtų atsiprašyti už tokias klaidas ir tyliai be balso laukti kadencijos pabaigos.

    AtsakytiPanaikinti
  15. Anonimiškas2019-08-03 13:32

    Įdomūs mes esame. O tai kas Šimašių išrinko meru, ar ne mes patys. Aišku buvo kas jis toks. Politinė nebranda, nusišalinimas nuo politikos ir atveda tokius veikėjus į valdžią. Kas įdomiausia, kad Šimašiui visiškai vienodai rodo ir nelabai suprantamas šis klausimas. Vien jo įtraukimas į palyginimą balvonų ant Žaliojo tilto daug pasako. Pragmatiškas vyrukas pasinaudojo proga paviešinti save artėjant seimo rinkimams ir tiek tos ideologijos.

    AtsakytiPanaikinti

emo-but-icon

NAUJAUSI

Komentarai

KVIEČIAME ĮSIGYTI!

KVIEČIAME ĮSIGYTI

SEKITE MUS FACEBOOK

Naujienų prenumerata

item