Arkivysk. Sigitas Tamkevičius. Senas ir naujas žmogus

Keturioliktojo eilinio metų sekmadienio Mišių skaitinyje girdime apaštalo Pauliaus žodžius: „Juk nieko nereiškia nei apipjaustymas, nei neapipjaustymas, bet vien tik naujas kūrinys“ (Gal 6,15). Kas yra tas naujas kūrinys, kuriuo tapti apaštalas ragino pirmuosius Kristaus sekėjus?

Tikinčiųjų žmonių adresu dažnai girdime sakomus paniekos žodžius: būk tai, jie yra atsilikę, nepažangūs ir praeities žmonės, o ateitis priklauso einantiems su laiko dvasia. Mūsų nestebino, kai tokias mintis savo laiku žėrė komunizmo kūrėjai, bet panašiai kalbančių netrūksta ir šiandien. Užtenka nepritarti Stambulo konvencijai, partnerystei ar gėjų eitynėms ir tuojau būsi nurašytas į nešiuolaikiškų, nepažangių ir net homofobiškų žmonių kategoriją.

Paanalizuokime, kas yra sena ir nauja Šv. Rašto šviesoje. Apaštalo Pauliaus laiškuose randame daug aiškių pasisakymų, kurie nubrėžia aiškią perskyrą tarp seno ir naujo pasaulio, tarp pagoniško ir krikščioniško mąstymo. Senasis žmogus supranta tik kūno darbus, gi naujas žmogus savo mąstymu ir elgesiu pakyla į dvasinę plotmę.

Laiške galatams šv. Paulius išskaičiuoja senojo žmogaus kūno darbus: „Kūno darbai gerai žinomi – tai ištvirkavimas, netyrumas, gašlavimas, stabmeldystė, burtininkavimas, priešiškumas, nesantaika, pavyduliavimas, piktumai, vaidai, nesutarimai, susiskaldymai, pavydai, girtavimai, apsirijimai ir panašūs dalykai“ (Gal 5,19-21). Skaitai šiuos apaštalo žodžius ir, atrodo, jie parašyti ne kažkada prieš du tūkstančius metų, bet šiandien, ir skirti nūdienos žmonėms, nesugebantiems pakilti virš savojo egoizmo ir kūniškumo.

Apaštalas įspėja krikščionius: „Taigi aš liepiu ir įspėju Viešpatyje, kad jūs nebesielgtumėte, kaip elgiasi pagonys dėl savo proto menkystės. jų protavimas aptemęs, jie svetimi Dievo gyvenimui dėl savo dvasinio aklumo bei širdies suakmenėjimo“ (Ef 4.17-18).

Šv. Paulius labai aiškiai kalba apie būtinumą tapti nauju kūriniu: „Kas yra Kristuje, tas yra naujas kūrinys. Kas buvo sena – praėjo, štai atsirado nauja“ (2 Kor 5, 17) Kitoje vietoje rašo: „Kurie yra Kristaus Jėzaus, tie nukryžiavo savo kūnus su aistromis ir geismais“ (Gal 5,24).

Naujo žmogaus gyvenime aukščiausioje vietoje stovi dvasinės vertybės, todėl apaštalas Paulius nurodo: „Jei gyvename Dvasia, tai ir elkimės pagal Dvasią“ (Gal 5,25). „Dvasios vaisiai yra meilė, džiaugsmas, taika, kantrybė, malonumas, gerumas, ištikimybė, romumas, susivaldymas“ (Gal 5,22-24). „Nepailskime daryti gera; jei neaptingsime, savo metu pjausime derlių! “ (Gal 5,9). Apaštalas primygtinai ragina: „Atsinaujinti savo proto dvasinėje gelmėje ir apsivilkti nauju žmogumi, sukurtu pagal Dievą teisume ir tiesos šventume“ (Ef 4,23-24).

Mums, tikintiesiems nereikia gėdytis dėl to, kokie mes esame, tik reikia budėti, kad mūsų gyvenimas būtų nuosekliai krikščioniškas. Mums nereikia kažką daryti, kad pasaulis mus laikytų savo žvaigždėmis. Mes galime būti patys kukliausi žmonės, dirbti pačius paprasčiausius darbus, tačiau Dievo akivaizdoje stovėti aukščiau už daugelį netikrų žvaigždžių. Štai kad ir palaimintasis Mykolas Giedraitis, gyvenęs prieš 500 metų - jis buvo tik durininkas ir zakristijonas. Tačiau ir šiandien daugybė žmonių pasaulyje prisimena jį todėl, kad su meile visiems tarnavo. Jis buvo tas naujas žmogus, kurio šviesos neužtemdo net šimtmečiai.

Panaši buvo kaunietė Elena Spirgevičiūtė - kukli ateitininkė, kankinės vainiką pelnė ne todėl, kad pakėlė didžiausius kankinimus, kuriuos patirdavo atiduoti žvėrims sudraskyti pirmųjų amžių krikščionys, bet, kad būdama visiškai jaunutė, tvirtai gynė savo skaistumą ir nepabūgo net ginkluoto prievartautojo kulkos.

Gyventi nauju žmogumi pagal Kristaus mintį ir širdį nėra lengva, nes toks gyvenimas neatskiriamas nuo kryžiaus slėpinio. Todėl apaštalas Paulius ir sako: „Bet aš niekuo nesigirsiu, nebent mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus kryžiumi, dėl kurio pasaulis man yra nukryžiuotas ir aš – pasauliui“ (Gal 6,14).