Vytautas Radžvilas. Rinkimai politologiniu žvilgsniu: MGB ar Agrokoncernas?

propatria.lt nuotrauka  Straipsnis parašytas rinkimų išvakarėse, tačiau nespėtas paskelbti iki įsigaliojant draudimui agituoti už kandi...

propatria.lt nuotrauka 
Straipsnis parašytas rinkimų išvakarėse, tačiau nespėtas paskelbti iki įsigaliojant draudimui agituoti už kandidatus ir referendumų klausimu. Nors Prezidento rinkimų rezultatai žinomi, pagrindiniai straipsnio teiginiai ir įžvalgos tebėra aktualūs ir gali būti naudingi ne tik iki visų rinkimų pabaigos, bet ir po jų. Šiuo atžvilgiu tekstas nepaseno. Jį skaitant pakanka mintyse rašant vartotą būsimąjį laiką pakeisti būtuoju, o kur analizuojant bendrąją politinę ir rinkiminę situaciją kalbama esamuoju laiku, jis nesikeičia, nes ir po rinkimų kandidatų ir jų rėmėjų pozicijos politiniame lauke tebėra tos pačios.

Taigi metus politologinį žvilgsnį į rinkimų lauką atsiveria gerokai kitoks nei verdančiose diskusijose dažniausiai aptarinėjamas interesų sankirtų ir galios santykių laukas. Vertinant padėtį ir svarstymų alternatyvas rytojaus rinkimų išvakarėse, jokiu būdu nepatartina kliautis tik kandidatų kalbomis. Jos smarkiai iškreipia tikrąjį vaizdą. Pavyzdžiui, itin paplitusi nuomonė, kad G. Nausėda ir I. Šimonytė yra du tos pačios partijos statytiniai, nes kalba iš tiesų panašiai. Taip manyti nereikėtų. Pernelyg tikėti ir pasitikėti kalbomis neverta. Mat kalba tuo ir ypatinga, tiksliau – klastinga, kad ji yra ne tik priemonė išsakyti savo mintims. Ji puikiai tarnauja ir kaip įrankis nuslėpti, kas iš tiesų slypi kalbėtojo galvoje ir mintyse. Todėl pirmiausia patartina įsižiūrėti į anapus kalbų besidriekiantį politinio ir rinkiminio veikimo lauką. Jame išvystame visai kitokią politikos žaidėjų, jų interesų ir santykių konfigūraciją nei ta, kuri matoma žvelgiant į šį lauką tik per kalbų prizmę.

Griežtai ir tiksliai vertinant padėtį Prezidento rinkimų kampanijos metu ir ypač jų išvakarėse akivaizdžiai matyti, kad galimybių lauką apibrėžia ir struktūrina dviejų klanų kova. Šie rinkimai yra ne kas kita, o MGB ir Agrokoncerno žūtbūtinio mūšio laukas, vis labiau panašėjantis į mirtinai kovai susikibusių gladiatorių kovos areną.

Vienas rytojaus mūšio dalyvis – MGB steigėjo D. Mockaus sukurtas politikos-verslo-žiniasklaidos sindikatas. Jis atsirado ir įsitvirtino įsteigus jo veiklą ideologiškai pagrindžiančią „idėjų kalvę“ – Laisvosios rinkos institutą, sindikatą aptarnaujančios žiniasklaidos tinklą ir savo tikslams pajungus net dvi partijas – Liberalų sąjūdį ir TS-LKD. Strategijos įgyvendinimą užbaigė D. Grybauskaitės išrinkimas Lietuvos prezidente. Sindikatas be jokios konkurencijos šeimininkavo Lietuvoje kaip nuosavame dvare iki praėjusių Seimo rinkimų. Atrodė, kad jis viešpataus ir vienvaldiškai siaubs kraštą amžinai. Tačiau netikėtai jį pastūmėjo į šalį ir vyraujančias pozicijas užėmė kitas – R. Karbauskio vadovaujamas Agrokoncerno klanas. Rytojaus rinkimai kaip tik ir taps prasidėjusios nuožmios dviejų klanų kovos kulminacija. Juose grumsis I. Šimonytė ir S. Skvernelis  – abiejų klanų remiami kandidatai.

G. Nausėda – atskiras atvejis. Laikyti jį antruoju ir „atsarginiu“ MGB sindikato atstovu bei  paprastu I. Šimonytės „dubleriu“ nėra jokio pagrindo. Tai tiesiog nesusipratimas, kurį diktuoja pernelyg didelis kliovimasis kandidatų kalbomis ar jiems rodomomis partijų simpatijomis bei antipatijomis. G. Nausėda neabejotinai nėra joks nepriklausomas kandidatas. Bet jis nėra ir nė  vieno iš dviejų klanų statytinis. Jis yra Lietuvoje veikiančių užsienio bankų žmogus, uoliai ir ištikimai daugybę metų gynęs vieno iš šių bankų interesus. Tai yra akivaizdu ir nepaneigiama. Tačiau būtent sąsajos su užsienio bankais galiausiai virto didelių jo bėdų ir vargų šiuose rinkimuose priežastimi. Kad ir kaip skambėtų paradoksaliai, būdamas susijęs su bankais, jis tam tikra prasme netinka ir užkliūna abiems klanams. Mat dėl šių sąsajų tam tikra prasme ir sąlygiškai iš tiesų yra nepriklausomas. Būtent nepriklausomas nuo abiejų klanų, o tai reiškia – ne visai patikimas. Ne visiškai valdomas ir galimai neprognozuojamas.

Šitoks klanams netinka. Ir vienam, ir kitam reikia besąlygiškai ištikimo ir klusnaus statytinio, kuris tvirtai suimtų Lietuvą į geležinį kumšti. Kas ją suims – klanai tai nori išsiaiškinti tik tarpusavio kovoje, nedalyvaujant pašaliniams. Jie jau dabar žino, kad toje kovoje absoliučios pergalės nebus, tad iš principo pasiruošę kompromisams ir sandėriams.

Pirmas sandėris jau įvyko: susitarta pašalinti iš žaidimo jo taisykles vien savo dalyvavimu pažeidžiantį pašalietį. Todėl prasidėjo  žaidimui trukdančio, todėl nereikalingo trečiojo – G. Nausėdos – kryptingas ir koordinuotas puolimas. Jo viršūne tapo kandidato į prezidentus N. Puteikio „pasiaukojimas“, kad rinkimuose būtų sustabdytas Lietuvą plėšiančių ir skurdinančių bankų atstovas. Tačiau tokiais atvejais privalu kalbėti absoliučiai tiksliai ir aiškiai. Vadinti G. Nausėdą bankų atstovu – sąmoningas arba nesąmoningas rinkėjų klaidinimas. Arba tikslingas ir ciniškas mulkinimas. G. Nausėda nėra ir iš principo niekada negalėjo būti bankų atstovas Lietuvoje griežta šio žodžio prasme. Ji galima vadinti bankų atstovu viešiesiems ryšiams, patikėtiniu ir tarpininku bendraujant su valdžia, bet jokiu būd ne atstovu. Ir nesunku suprasti, kodėl. Taip, G. Nausėda buvo vienas iš A. Kubiliaus pasikviestų patarėjų ir ekspertų, diktavusių Lietuvai katastrofiškai pasibaigusių „naktinių reformų“ konceptualines gaires. Jam turime „padėkoti“ už tai, kad šios „reformos“ visam laikui iš Tėvynės išvarė daugybę mūsų piliečių. Ir vis dėlto jis veikė ne kaip bankų atstovas. Jis buvo tik jų įgaliotas pasiuntinys, perdavęs Lietuvos valdžiai savo šeimininkų sudarytą pageidavimų sąrašą. Jis neturėjo jėgos priversti tuos reikalavimus vykdyti. 

Tikrieji bankų atstovai buvo tie, kurie šiuos reikalavimus nuolankiai ir uoliai įvykdė. D. Grybauskaitė, A. Kubilius ir I. Šimonytė – štai kas yra tikrieji bankų atstovai ir tarnai. Jie buvo valdžia. Tad niekas jiems netrukdė pasielgti taip, kaip jų vietoje būtų pasielgę V. Orbanas ar L. Kačinskis – išklausius bankų pasiuntinio pageidavimų koncertą mandagiai, bet tvirtai parodyti jam duris. Bet jie šito nepadarė. Jeigu pretendentė į „žmonių prezidentės“ titulą, to meto finansų ministrė I. Šimonytė būtų jautųsi nors kokią atsakomybę už tautos ir valstybės likimą arba bent jau būtų virptelėjusi jos sąžinė, ji paprasčiausiai galėjo ir privalėjo atsistatydinti protestuodama prieš sumanytą Lietuvos naikinimo planą. Tiesa, kad bankai skurdina Lietuvos žmones. Bet jie tai gali nevaržomai daryti tik todėl, kad šiltnamio sąlygas beatodairiškai lupikauti jiems sukuria nuolankiai jiems tarnaujanti, o  ne savo šalies piliečių interesus ginanti  krašto valdžia.

Baigiant norisi pabrėžti – tai nėra raginimas balsuoti už G. Nausėdą pirmame ture. Menkinti šio kandidato atsakomybę ir balinti jo įvaizdį – beprasmiška ir net kvaila. Tačiau dar pavojingiau nematyti, kad vykstančio jo puolimo tikslas – nukreipti rinkėjų dėmesį nuo didesnių prieš dešimtmetį Lietuvą ištikusios neoliberalių „reformų“ tragedijos kaltininkų, tikrųjų ir svarbiausių jos iniciatorių ir vykdytojų.

Šis rašinys yra tik politologinė susiklosčiusios padėties analizė ir kandidatų tikrosios vietos politiniame Lietuvos žemėlapyje apibūdinimas. Galbūt tai kam nors padės apsispręsti renkantis dviejų turų balsavimo strategiją bei pasirinkti priimtiną kandidatą. Būtų gerai, jeigu šį rinkimų scenarijų sutrikdytų arba – dar geriau – sugriautų patriotiškas ir iš tiesų Lietuvos išlikimu nuoširdžiai besirūpinantis kandidatas. Todėl galbūt verta pirmajame rate vis dėlto mąstyti ir rinktis vadovaujantis ne vien galva, bet ir širdimi. Tokia strategija šiek tiek rizikinga, nes gali iš karto atverti kelią į antrąjį turą,  kartu į Prezidento krėslą, turinčiam tvirtą politinį užnugarį ir todėl ypač pavojingam kurio nors klano statytiniui. Ir vis dėlto mąstant apie tautos ir valstybės likimą, verta rizikuoti ir pabandyti pakeisti valdžios ir verslo šulų kabinetuose suplanuotą įvykių eigą. Juk būna stebuklų šiame pasaulyje.

Jeigu stebuklas vis dėlto neįvyktų, antrojo turo alternatyvos aiškios: pašalietis ir klano statytinis arba du klanų statytiniai. Tokiu atveju širdies balsą tektų visiškai užgniaužti ir mąstyti tik instrumentinio proto kategorijomis. Tai reiškia – rinktis mažesnę blogybę. 

Dabar alternatyva jau aiški. Straipsnyje išsakytos įžvalgos apie jos ištakas, pobūdį bei padarinius Lietuvai nesikeičia ir gali būti šiek tiek naudingos svarstant, kuris kandidatas vertesnis tapti šalies prezidentu.

Porinkiminis prierašas: Judo pabučiavimas

N. Puteikio „pasiaukojimas“ ir suvaidinta „parama“ A. Juozaičiui neabejotinai pakenkė šiam kandidatui. Apskritai tai buvo vienas tamsiausių visos rinkiminės kampanijos epizodų. Tokios ciniško ir įžūlios apgavystės, atrodo, dar nėra buvę jokiuose per trisdešimt metų Lietuvoje vykusiose rinkimuose. Jos esmė – nesisteminių kandidatų, pirmausia A. Juozaičio potencialūs rėmėjai iš pradžių buvo sumaniai suginti į abiejų konkuruojančių klanų rėmėjų gardą, o po to didelė jų dalis suktai stumtelėta į S. Skvernelio glėbį. Tam kaip tik ir buvo pasitelktas „bankų atstovo“ baubas.

G. Nausėdos padaryti blogi darbai tik ką buvo aptarti. Tačiau vertinant tolesnės ateities požiūriu nėra abejonių, kad tapęs prezidentu šis asmuo turėtų kur kas mažiau galimybių sutelkti valdžią savo rankose ir užgniaužti demokratiją, o tiksliau – paskutinius jos likučius. Taip yra nebūtinai dėl jo geros valios, o paprasčiausiai todėl, kad jis neturi to, kuo disponuoja abu klanų statytiniai – ji remiančios politinės partijos ir jos deleguotų „savų“ žmonių valstybės valdymo ir teisėsaugos institucijose. Todėl N. Puteikio dirbtinai pučiamas „bankų atstovo“ tariamai keliamo ypatingo pavojaus burbulas būtų tik juokingas – jeigu nebūtų pavojingas. Ir ne tik demokratijai. Kita šio burbulo paskirtis kaip tik ir buvo grėsmingojo G. Nausėdos prisibijančius A. Juozaičio rėmėjus suvaryti į galimų balsuotojų už tariamai mažiau pavojingus jo konkurentus intelektualinį gardą. Į jį patekus nors kiek svyruojančio A. Juozaičio rėmėjo iš karto laukia sunkus galvosūkis. Širdis liepia balsuoti už mėgstamą kandidatą. Tačiau protas liepia įvertinti garde laukiančią alternatyvą: I. Šimonytė ar S. Skvernelis? Net nenkiausias svarstymas tik sustiprina abejones, nes I. Šimonytė atrodo blogiausias galimas pasirinkimas. O kas bus, jeigu ji laimės? – šitoks nerimastingas klausimas neišvengiamai turėjo sukirbėti ne vieno A. Juozaičio šalininko galvoje. Kita alternatyva – S. Skvernelis. Jeigu ne kaip gelbėtojas, bet tikrai kaip mažesnė blogybė. Tačiau šito dar nepakanka, kad apniktas dvejonių ir svyruojantis ilgalaikis A. Juozaičio šalininkas galutinai palinktų į S. Skvernelio pusę. Juk toks šalininkas supranta arba bent jau nujaučia, kad šis kandidatas – sisteminis. Trūksta paskutinio nedidelio postūmio. Juo ir tapo N. Puteikio pareiškimas, kad A. Juozaitis ir S. Skvernelis jam yra vertybiškai artimiausi kandidatai. Tuo faktiškai pasakoma: jie yra iš esmės lygiavertis pasirinkimas.

Tai ne tik melas, bet atviras pasityčiojimas iš A. Juozaičio asmens ir šiurkšiausias jo pažiūrų bei vertybinių nuostatų iškraipymas ir sukarikatūrinimas. Šitaip teigti – absurdiška. A. Juozaitis gali patikti ar nepatikti, bet net aršiausias nors kiek sąžiningas jo priešininkas pripažins, kad tarp jo ir S. Skvernelio pažiūrų tvyro neperžengiama praraja. Neįmanoma įsivaizduoti, kad A. Juozaitis pritartų Stambulo konvencijai ir LGBT ideologijos diegimui darželinukams, migracijos paktui, masiniam darbo jėgos įvežimui į Lietuvą, nepabaigiamam nuolaidžiavimui nepagrįstiems Lenkijos reikalavimams darkyti lietuvių kalbos abėcėlę ir t. t. Visam tam S. Skvernelis ne tik karštai pritaria, bet ir uoliai viską įgyvendina. Abiejų kandidatų lygiavertiškumo miražas turėjo pateisinti svyruojančių A. Juozaičio rėmėjų perėjimą į S. Skvernelio stovyklą – išsklaidyti jų dalykines abejones ir nuraminti galinčius rastis sąžinės priekaištus.

Tačiau tokio postūmio – tik klaidinančio pareiškimo, kad abu kandidatai lygiaverčiai – dar nepakako. Reikėjo šio to daugiau – pasiekti, kad A. Juozaičio buvęs rėmėjas kai ką pamirštų ir nekeltų nereikalingų klausimų. Jis turėjo pamiršti mįslingas R. Karbauskio užuominas apie pokalbius su vienu pasiruošusiu atsisakyti prezidentinių ambicijų kandidatu. Neturėjo kilti ir potencialiai pavojingi – skatinantys kritiškai mąstyti ir blaiviai vertinti padėtį – klausimai. Pavyzdžiui: kaip įmanoma rinkimų išvakarėse tuo pat metu paremti ne tik du (jeigu jie būtų tokių pat pažiūrų, iš bėdos tai dar būtų galima suprasti), bet, negana to, visiškai skirtingų pažiūrų kandidatus? Kodėl parama pareikšta pavėluotai, jau vykstant išankstiniam balsavimui? Ką reiškia rinkėjams pasiųsta nedviprasmiška žinia, kad dera balsuoti už realų kandidatą, kai lyg tyčia tą patį rytą buvo paskelbti apklausos duomenys, rodantys keistą A. Juozaičio ir M. Puidoko populiarumo sumažėjimą ir nepaaiškinamai stabilų ir santykinai didelį, palyginti su minėtais kandidatais, N. Puteikio populiarumą?

Tokios abejonės ir klausimai iš tiesų galėjo kilti. Juos užgniaužti buvo įmanoma vieninteliu būdu – paleidžiant A. Juozaičio šalininkų budrumą turėjusią nuslopinti dūmų uždangą. Tokia uždanga ir tapo LRT įvykęs parodomasis imituojamos „paramos“ A. Juozaičiui spektaklis. N. Puteikio teatrališkai demonstruojamas plakatas, skelbiantis, kad jis remia A. Juozaitį, buvo didžiausio tos uždangos sutirštėjimo akimirka. Plakatu buvo siekiama pakurstyti stebuklo trokštančių A. Juozaičio viltis, kad štai paskutinę akimirką netikėtai pasirodė pasiaukojantis „gelbėtojas“, kilniadvasiškai tiesiantis pagalbos ranką. Reikėjo sukelti entuziastingą jausmų protrūkį, kad nepriekaištingai tiksliai žaidžiant sisteminio-nomenklatūrinio kandidato užsakytą A. Juozaičio galimybes galutinai žlugdantį rinkėjų klaidinimo žaidimą jų akyse atrodytum tikras nesisteminės stovyklos atstovas ir didžiadvasis riteris. Trumpai tariant, dūmų uždangos paskirtis  buvo atrodyti „savam“ opozicijos stovyklai, kad dbūtų galima įtikinamai suvaidinti A. Juozaičio bendraminčio ir bendražygio vaidmenį. Kitaip apgaulė nebūtų pavykusi, o tikslas nukreipti S. Skverneliui dalį A. Juozaičio rėmėjų balsų nebūtų buvęs pasiektas.

Kiek tų balsų buvo šitaip perviliota – tiksliai į šį klausimą leistų atsakyti tik specialus sociologinis tyrimas. Bet reikia manyti – gana nemažai. Šitaip spėti verčia neįtikėtina daugelį  A. Juozaičiui likusių ištikimų rėmėjų apėmusi euforijos banga sužinojus apie N. Puteikio pasiųstą „gerąją naujieną“. Ji liudija, kad „parėmimo“ spektaklis buvo suvaidintas visai neprastai ir daug kam pasirodė įtikinamas. Tai reiškia, kad neišvengiamai daugelį A. Juozaičio rėmėjų turėjo pavykti įtkinti ir tuo, kad tarp jo ir S. Skvernelio nėra didelio skirtumo, todėl protinga ir sąžininga balsuoti už pastarąjį kaip „realesnį“ kandidatą.

Matyti pakilios euforijos vaizdai ir karštos liaupsės tariamam „gelbėtojui“ kelia nemalonias mintis ir verčia klausti, kada tautinėje stovykloje bus pasiekta tokia politinės nuovokos branda, kad bent jau nebevyktų panašūs patriotiškų žmonių mulkinimo spektakliai. Kad ir kaip nemalonu pripažinti, vis dėlto buvo nejauku stebėti džiaugsmą žmonių, nesupratusių, kad kaip tik didžiausio jų džiaugsmo akimirką A. Juozaičiui klastingai į nugarą buvo smeigiamas peilis. Tokio žiauraus žaidimo žmonių balsais dar neteko regėti. Tokie  išdavikiški ir klastingi poelgiai seniai turi jų esmę tobulai nusakantį vardą. Jau du tūkstantmečius jie vadinami Judo pabučiavimu.


Susiję

Vytautas Radžvilas 3426252053189422025

Rašyti komentarą

  1. Puteikis visada buvo politinė "prestitutė' vienuolės kauke.Jokios iliuzijos čia negalioja- jis niekas.

    AtsakytiPanaikinti
  2. Anonimiškas2019-05-13 11:00

    Straipsnis vis dar aktualus? Nei Juozaitis nei Skvernelis nepateko; per vėlai ir ne į temą.

    Skamba kaip Radžvilo šūkis: per vėlai ir ne į temą.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Anonimiškas2019-05-13 11:35

      Parašyk laiku ir į temą. Beje, jūsų trolių fabrikėlyke jau pinigus dalina, greičiau lėk į buhalteriją nedeklaruotų norveginių kronų atsiimti iš "vaivorykštinio" fondo.

      Panaikinti
  3. Skaitytojas2019-05-13 11:42

    Atsakymas: laimėjo MGB. Jiem tiesiog pavyko susikurti tinkamesnį įvaizdį negudrių žmonių akyse: tokį jaunatvišką, europietišką, komjaunuolišką... Geručiai, kuriems pritariama.

    Laimi tas, kurio įvaizdis atrodo taip, tarsi už jį lieptų balsuoti kiekvieno gero vaiko pasąmonėje glūdinti archetipinė vaikų darželio auklėtoja. O jei geram vaikui pasakysi, kad žadi balsuoti už tautines jėgas, jis nuoširdžiai nustebs, veidas taps išsigandęs, ir jis paleis dūdas: Tu ką, dūūūrnas? Juk jie marginaaalai!..

    Velnias, kiek kartų teko matyti tą gero vaiko išgąstį negudrių žmonių veiduose. Galbūt jų yra dangaus karalystė, bet šioje žemėje jie tiesiog varo į neviltį.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Anonimiškas2019-05-13 11:51

      Juozaitis prapylė, laukiam tęsinio iš Radžvilo komandos. Šansų beveik nėra ir programa šlubuoja.

      Panaikinti
    2. Anonimiškas2019-05-14 08:43

      Sunku neprapylti, kai neurolingvistinis programavimas vyksta dieną-naktį. O gerieji žmonės, net nežino, kas tai per reiškinys.

      Panaikinti
  4. Ir nieko stebėtino, kad laimėjo MGB. Juk jie neišvengiamai gudresni už agrokoncerno kaimo jurgelius. O tautinių jėgų laikas dar neatėjo. Bet ateis. Dabar vis dar madoj būti tokiais eurogudručiais.

    AtsakytiPanaikinti
  5. Anonimiškas2019-05-13 12:53

    Aš šiek tiek kitaip galvojau, bet dėl kandidatų pirmos trijulės priėjau tos pačios išvados kaip Radžvilas. Reiškia mes, šiaip ar taip, bendraminčiai. O Puteikis kažkada galėjo tapti rimtu "nesisteminiu" veikėju, bet deja, tapo europadlaižiu, jo pasirodymas baigtas.

    AtsakytiPanaikinti
  6. Anonimiškas2019-05-13 13:11

    Ir čia kalba tas pats V. Radžvilas, kuris tiek metų kalbėjo apie "mažesnės blogybės" iliuziją...

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Anonimiškas2019-05-13 13:28

      Radžvilas yra nenuoseklus ir kalba kas ant liežuvio galo, svarbu tik į krūtinę mušti, kad jis buvo sąjudžio narys.

      Panaikinti
    2. "Anonimiškas 2019-05-13 13:11" - nereiktų painioti "mažesnės blogybės" rinkimąsi tada, kai kitų variantų YRA su situacija, kai jų NĖRA.

      Panaikinti
  7. Durnius ir baznycioj musa2019-05-13 13:17

    Koks vidutinis IQ tautineje stovykloje? 25? Daugiausia 30? Todel ir tokie veiklos rezultatai.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. ... pareiškė nulinio intelekto chunveibyno inkštirų atstovas. :)

      Panaikinti
    2. Bandai šaipytis iš kvailesnių, naivesnių ir nesidominčių politika žmonių? Reiškia, šaipaisi iš arkliadantės rinkėjų? Nes pvz. Juozaičio rinkėjai žinojo už ką balsuoja, o ar bent pusė šimonkės balsuotojų skaitė jos programą, domėjosi jos “vertybėmis”? Tokių rinkėjų balsavimo priežastys už tam tikrą daug išreklamuotą kandidatą - “gražus”, “paprikolina”, “nuoširdus” ar pnš., o ką jis siūlo - nusišvilpti. Tad nesišaipyk, juk tokie žmonės renka šimonkes ir nuosėdas. Turėtum džiaugtis, kad dauguma žmonių apolitiški. Kitaip susnos liberastai seniai dvoktų politiniame sąvartyne.

      Panaikinti
    3. Taikliai čia, Sėli - kiek teko "gyvai" susidurti bent jau su liberastės elektorato atstovais - NĖ VIENAS nebuvo "politiškai apsišvietęs". Absoliuti dauguma buvo "teleko" užprogramuoti ir mąstyti net nebandė.

      Panaikinti
  8. Anonimiškas2019-05-13 13:22

    V. Radžvilas (2006)

    „Mažesnė blogybė“ – didelis blogis

    Tačiau bene svarbiausia dabartinės moralinės ir politinės krizės priežastis – kol kas nepalaužiama daugelio net ir patriotiškai nusiteikusių piliečių nuostata vadovautis „mažesniojo blogio“ filosofija.

    Pamatiniai Sąjūdžio principai ir idealai išdavinėjami jau daugiau kaip penkiolika metų. Beveik kasdien ir vos ne kiekviename žingsnyje buvo galima stebėti, kaip smarkiai šiuos principus deklaruojančių žmonių žodžiai skyrėsi nuo darbų.

    Vis dėlto poreikis girdėti šiuos apgaulingus, tačiau psichologiškai raminančius žodžius pasirodė esąs stipresnis už atsargumą, sveiką protą ir net meilę savo šaliai.

    Daugelis netikėjome šiais žodžiais, bet vis dėlto kaskart iškilus reikalui vis atrasdavome argumentų pateisinti „savus“ ir rinkdavomės „mažesnę blogybę“.

    Gal pagaliau atėjo metas ir atrasime drąsos pripažinti, kad ši „mažesniojo blogio“ filosofija sukūrė didelį ir tikrą blogį. Tokį didelį, kad belieka skubiai atsitokėti.

    „Baltijos kelias“

    AtsakytiPanaikinti
  9. Viskas būtu tiesa, jei tai nebūtu valdančiųjų vaidyba. Žmonėms vaidina kad baisiai pešasi, o iš tikrųjų dirba ranka rankon, maustydami visus kaip mažus vaikus ir vedžiodami už nosies. Kol tikėsime kad valdantieji tarpusvy pešasi ir palaikysime kurią nors vaidintojų pusę, tol jie ir toliau klestės, o dauguma skurs.

    AtsakytiPanaikinti
  10. Mielai balsuočiau už Radžvilo komitetą, bet jis ar jo šalininkai, nuo mūsų „Juozaitininkų“ yra griežtai nekart atsiriboję, tai dabar bijau kad neįsižeistų labai. Ką daryti?

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Skaitytojas2019-05-13 17:26

      Aš balsuosiu vis tiek. Mažų berniukų barniai nedomina, balsuoju už idėją.

      Panaikinti
    2. Anonimiškas2019-05-14 13:12

      Didelė dalis propatrios skaitytojų buvo ir lieka juozaitininkai. /Nors rinkimų laikotarpiu laikraštis buvo pridvėsęs./ Taip idėjų artimumas neginčijamas, tačiau Radžvilo veiksmai jau nuo Vasario 16 eisenos rodė priešiškumą. Mes už jį prabalsuosime /ir to norėtųsi/, bet tuomet Radžvilas įsivaizduos, koks jis galingas, kiek jį remiančių ir dar labiau ims pūstis prieš juozaitininkus. Ir neįsivaizduoju kaip elgtis? Prabalsuosime ir dar jo karčias piliules reiks ryti...

      Panaikinti
  11. Socialinės rinkiminės psichologijos momentas
    Yra didžiausia nesąmonė eiti į rinkimus su socialinės Lietuvos ar Europos lozungais, nes pats tokio abstrakto turinys yra įdomus, nebent, politologams. Blogiausiu atveju, turėjo būti kalbama taip – „socialinė Lietuva, tai xxx algos, yyy pensijos bei zzz stipendijos su kasmečiu prieaugliu ppp, sustabdžius kainų augimą, esant užimtumui – uuu.“ Tai elementarus socialinės psichologijos dalykas, nes daugumai ‚socialinė Lietuva‘, tai gatvės pilnos invalidų vežimėlių. Aš neabejoju, kad visa tai, būtent, maždaug taip įsivaizdavo Vytenis Andriukaitis, tačiau gal jo „guru“ A.Brazui nesuskaičiavus, belieka konstatuoti, kad viena yra vaizduotė, o antra – kalbėjimas tiesiai žmonėms. Tas mestelėtas paskutiniu momentu 500 eurų pensijos didumas pasirodė eilinį kartą nesolidžiu, nes tai tebuvo politinio fokusininko iš pažadų debesies miražo ištrauktas triušis dar ir tymų epidemijos fone. Socdemų katastrofa su mažiau nei 5 proc. rodo ir absoliutų nesupratimą, kad naujas veidas – Rasa Budbergytė, kuri rudenį iš Seimo tribūnos ES emisarei aiškiai pasakė apie globalių teisingų ir efektyvių mokesčių sistemos būtinumą, tikrai būtų rizikavusi gauti 10-15 proc. balsų ir „nusodinusi“ tiek I.Šimonytę, tiek ir S.Skvernelį, o N.Puteikis bei, netgi, D.Grybauskaitė būtų gavę dar vieną gerą pamoką.

    AtsakytiPanaikinti
  12. Mūsų politikos „baironas“ A.Juozaitis teisingai artikuliavęs vieną pavojų, kilusių ES – islamizaciją, nepateikė jau į ES įsiskverbusių imigrantų problemos sprendinio: 1 mln. naujų darbo vietų sukūrimo recepto. Vien raginimas nepasiduoti Lietuvos ištrynimui ir ištirpimui, apeliuojant į istoriją, kalbos, šeimos, bažnyčios ir švietimo „keturių bokštų“ rinkiminės kampanijos debiute, primenant buvusias galybes ir istorijos pamokas be aiškiai siunčiamo signalo rinkikams, tepatraukė dalį tautos ir liko nesuprastas liaudies. Jo „lapieniška“ rinkimų štabo veikla, tesutraukusi į tautos šeimų – Baltijos kelio renginį Rumšiškėse apverktiną dviejų šimtų asmenų, tarp kurių, bene, ryškiausias buvo Stanislovas Buškevičius, ratelį buvo absoliučiai beviltiška, kaip ir dauguma kalbėjimų LRT pastato papėdėje. Nemira Pumprickaitė bandė aiškinti, kad A.Juozaitis pralaimėjo taip ryškiai, nes atsisakė dalyvavimo jų pačių surengtuose aukšto lygio prasmingiausiuose debatuose, tačiau su tuo negalima sutikti – LRT „klausimėlių“ chaosas tik parodė, kad tas „kordebaletas“ tik verčiamas kuo aukščiau mostelėti koja „šveiko“ politikavimų studijinėje „aludėje“, nes vedėjai neturi sisteminio mąstymo ir sampratos apie vykstančius procesus ir identifikavimo, ir prognozavimo prasmėmis.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Anonimiškas2019-05-14 09:09

      A. Juozaičio kalba pasakyta prie LRT pirmo potesto metu gili ir prasminga. Nereikia pamiršti, kad Juozaitis yra filosofas, todėl šneka giliau ir plačiau ir ne taip ,kaip įpratę kurmiai nuo ryto lig vakaro skaičiuojantys monetas. Juozaičio uždavinys -pažadinti tautos dvasią: tada pati tauta stos prieš sistemą. O tai jau labai rimta. Ir net toks kest turbo, to nesupranta... Bet Jakilaičio ir Pumprickaitės šeimininkai tai suvokė ir darė viską, kad nustumti A.Juozaitį. Nes atgijusi tautos dvasia nustums bet kokį MGB ar koncerną. Ar ne, Kest?

      Panaikinti
  13. A.Juozaitis ryškiau nepasirodė, nes tą būtiną XXX-YYY-ZZZ-ppp-uuu su kainų šėlsmo suvaldymu siuntimą liaudžiai, jis tepakeitė D.Serafino socialinio verslo įstatymo propagavimu, kuris lyg burtų lazdelė turėtų išspręsti daugelį regioninės politikos bėdų, nors anaiptol, taip nėra. Gi liaudis pirkti katės maiše nepanoro, ir nusprendė rinktis arba S.Skvernelio „pensija -400“ arba net G.Nausėdos štabe apsilankiusį globotinį - ciuciką. Deja, pastarosiomis dienomis komentatorių ir politikierių buvo apie G.Nausėdą prikalbėta NESĄMONIŲ. Jis savo plane deklaravęs pradžiai 35 proc., o po to 40 proc. BVP kertinį reikalą pasirodė pagal bendrojo produkto perskirstymą pagal šį parametrą pačiu pačiu kairiausiu Lietuvos politiku, kuriam, vis tiek, besmegeniai vieningu choru klijavo dešiniojo politiko etiketę, S.Skverneliui suokiant apie jo „kairiojo centro“ poziciją. Atleiskite, bet S.Skvernelio-V.Šapokos-R.Karbauskio mokestinė reforma yra ortodoksiškai liberali – naudinga turčiams, o jų pastangos „nupirkti“ varguolių elektoratą teleidžia juos kvalifikuoti kaip socialiberalus su tipiška liberalams investitorių pritraukinėjimo politika užimtume. A.Juozaitis mokesčių politikoje neparodė pastovumo – spaudos konferencijoje „Delfi“ kovo pradžioje pavyko iš jo ištraukti tą „40 proc. progresinį tarifą turčiams“, tačiau LRT prieigose per mitingėlį, jis populistinio silpnumo apimtas jau kalbėjo kitaip: „jokių mokesčių didinimo – tik atleidimas“ ir tuo atidengė tipišką tautininkišką silpnumą būdingą ir V.Radžvilui, ir net, iš dalies, V.Andriukaičiui. Nesupratimą, kad parsidavusiam ortodoksiškam liberalizmui, kuris atstovauja stambiausio kapitalo interesams, reikia ir būtina bei tegalima duoti kautynes net jo paties irštvose – tarptautiškai solidariu būdu. Kodėl nei vienas pretendentų nepasakė – „duokite man JT tribūną, ir aš pabadysiu pajudinti pasaulį į gerą pusę“ tegalima aiškinti geopolitinių nykštukų kompleksu ir daliniu provincialumu bei geoekonominių procesų nesuvokimu.

    AtsakytiPanaikinti
  14. Anonimiškas2019-05-14 11:05

    Buvo laikai, kai laimėjo sąjūdis, ir sukliko patriotai:,,Mes su dalgiais nupjausim javus'',analogija Propatrijoje, ,,Mes išsemsime jūras su kibirais'', šūkis teisingas, bet tik tiek, pasirodo neišeis.

    AtsakytiPanaikinti
  15. supratingas2019-05-17 00:02

    Klastingai smeigiamas peilis? Judo pabučiavimas?

    Kaip tuomet reikėtų vertinti šitą - https://www.15min.lt/naujiena/aktualu/lietuva/a-juozaitis-kurs-partija-ir-koja-kojon-su-n-puteikiu-eis-i-seima-56-1144354 ?

    Ar Juozaitis vis dar nežino, kad jam peilis nugaroj? :)

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. O gal jam tiesiog dzin? :)
      Jei rimtai, gali būti, kad V. Radžvilas per daug "vertybiškai" vertina situaciją - o empiriniai duomenys rodo, kad vertybės Lietuvos politikoje nėra "einama korta" (arba kaip tik tokia - žiūrint, iš kurios pusės žiūrėsi ;)).

      Panaikinti

emo-but-icon

NAUJAUSI

Komentarai

KVIEČIAME ĮSIGYTI!

KVIEČIAME ĮSIGYTI

SEKITE MUS FACEBOOK

Naujienų prenumerata

item