Antanas Verkelis. Svetimi didvyriai (V)

1944 m. geg. 13–14 d. vykusio Mūrinės Ašmenos mūšio schema

voruta.lt

Po Graužiškių mūšio AK pradėjo plačią dezinformacijos kampaniją, juodinančią lietuvius. Šis informacinis karas nesibaigia iki šiol. Paleistos „antys“ gyvybingos ir sklando viešojoje erdvėje. Niekas nieko tiksliai nežino, bet viena ausimi girdėjo, kad plechavičiukai kažką prikrėtė. 2004 m. P. Plechavičiaus apdovanojimas (po mirties) Vyčio Kryžiaus ordino Didžiuoju kryžiumi ir Lietuvoje, ir Lenkijoje sukėlė kontroversijų. „Vyčio ordinas – Armijos Krajovos triuškintojui“, „apdovanotas už kovas su Armija Krajova“ – tokios antraštės mirgėjo įtakinguose Lenkijos dienraščiuose „Rzeczpospolita“ ir „Życie Warszawy“ [124].

2004 m. vasario 17 d. tuometis Lietuvos istorijos instituto direktorius A. Nikžentaitis pareiškė, kad generolo P. Plechavičiaus rankos suteptos Vilniaus krašto nekaltų gyventojų lenkų krauju, kad jis kurstęs tautinę nesantaiką ir nevertas būti apdovanotas [125].

Ar tikrai? Pirmasis dezinformaciją paskleidė AK Vilniaus apygardos vadas Wilkas. 1944 m. gegužės 13 d. jis Hadbanko slapyvardžiu išsiuntė vokiečiams pranešimą:

[...] Adamovščiznos ir kituose kaimuose iki pamatų sudeginta keletas namų. Pranešu, kad, be to, kituose gretimuose kaimuose buvo nužudyta nemažai civilių gyventojų, senelių, vaikų, moterų. [...] [pagal šį pranešimą žuvo 8 žmonės – aut. pastaba] Be to, buvo nustatyta, jog lietuvių kareiviai daug moterų ir vyrų smarkiai sumušė šautuvų buožėmis, pririšo prie vežimų ir taip nuvarė sušaudyti. [...] [126]

Žaidimas „sugedęs telefonas“ prasidėjo. Wilkas siunčia pranešimą į Varšuvą, AK vadui gen. T. Komorovskiui:

[...] [priešas – aut. pastaba], pereidamas per Sienkovščiznos ir Adamovščiznos kaimus, sudegino keliolika ūkių ir nužudė keliolika asmenų (tarp jų moterų, senelių ir jaunuolių). [...] Mūsų būriai pradėjo veiksmus. Lietuvių būrys visiškai sumuštas ir išblaškytas. [...] [127]

1944 m. birželio 7 d. T. Komorovskis iš Varšuvos į Londoną „Centralei“ (egzilinei vyriausybei) siunčia pranešimą Nr. 12:

[...] V. 6 Ašmenos rajone mūsų partizanų daliniai visiškai sutriuškino 2 lietuvių kuopas, sudeginusias lenkų kaimą ir išžudžiusias jo gyventojus. [...] [128]

1944 m. gegužės 9 d. AK išplatino atsišaukimą lenkų ir lietuvių kalbomis. Demagogiškai kaltina plechavičiukus juos puolant, nors išties yra atvirkščiai – akovcai atakavo LVR kuopas. Nuotr. iš LCVA, R-601, ap. 1, b. 56, l. 25

Aštuoni neaišku kokiomis aplinkybėmis ir nuo kieno rankos AK pasaloje žuvę tuteišiai virto lietuvių išžudytu ir sudegintu lenkų kaimu. Po kelių dešimčių metų šie melagingi dokumentai tapo istorijos šaltiniais, kuriuos savo veikaluose cituoja tendencingi ir nesąžiningi istorikai. 1944 m. gegužės 15 d. Hadbankas (Wilkas) savo ultimatumą P. Plechavičiui papildė ir „pagražino“ išgalvotomis detalėmis. Kad mažai nepasirodytų:

[...] Pailiustruodamas tai pasakysiu: kur yra lenkų daliniai, ten visiškai liaunasi žudynės ir plėšikavimas, vykdomi ar sovietų, žydų gaujų, ar Jūsų dalinių kareivių [...]. Tai, ką teigiu, anaiptol ne tušti žodžiai, ir tikriausiai Jums yra žinomos nuolatinės žudynės Vilniaus gatvėse, kur jau nužudyta keliasdešimt lenkų, tikriausiai žinoma, kas įvyko š. m. V. 4 d. Paulavoje prie Turgelių, š. m. V. 6 d. Adamovščyznoje ir Sienkovščyznoje prie Graužiškių, ir daug kitų tragiškų atvejų, kai daugybę lenkų (moterų, senelių ir vaikų) žvėriškai nužudė Jūsų, Pone Generole, kareiviai. Prieš nužudydami jie tuos žmones kankino arba sužeistus metė į padegtus trobesius. Už šiuos ir dešimtis tūkstančių kitų nusikaltimų, padarytų Vilniaus krašte, lietuvių okupuotame per Maskvos ar Berlyno malonę, kaltiname visą lietuvių tautą, sugebėjusią išauginti nusikaltėlius, bet nesugebančią ir nenorinčią sutramdyti nusikalstamų instinktų ir net jų pasmerkti. [...] [129]

P. Plechavičius šio rašto negavo – jau buvo suimtas SS. Wilko ultimatumas skirtas ne jam, o propagandai. Vietiniai žmonės žuvo tik ten, kur AK daliniai iš pasalų užpuolė plechavičiukus. Apie Vilniuje nužudytus lenkus – ten tuo metu dislokavosi LVR 306-asis batalionas – žinojo, ko gero, tik pats Wilkas, nes jokie to meto archyviniai policijos dokumentai tokių nusikaltimų nepatvirtina [130].

Vėliau šis melas kartojosi į Varšuvą siunčiamose ataskaitose, tik ten virto daugiau nei 30 Vilniuje nužudytų civilių [131].

Gegužės mėn. naciai žiauriai likvidavo LVR. 1944 m. gegužės 31 d. Lietuvos SS ir policijos vadas SS brigadefiureris Hintzė siunčia pranešimą apskričių komendantams apie Vietinės rinktinės nuginklavimą. Jam, kaip ir Wilkui, reikėjo kaip nors pateisinti savo veiksmus okupuoto krašto visuomenei. Viena iš pagrindinių priežasčių jis nurodo žiaurų lietuvių elgesį su vietiniais gyventojais. Hintzė nepasivargino rasti savų žodžių ir į pranešimą vos ne „copy–paste“ būdu įdėjo pastraipą iš Wilko 1944 m. gegužės 13 d. gauto rašto:

[...] 308-asis batalionas ir būtent trečia ir ketvirta kuopos dalyvavo žygyje iš Ašmenos į Graužiškes. Žygio metu per kaimus Sienkowarczyzna [Sienkovščizna – aut. pastaba] ir Adamovščizna lenkų ir baltarusių kilmės civiliai asmenys buvo kareivių, priklausančių 308-ajam batalionui, nušauti ir išniekinti: seni ir jauni, moterys ar seneliai – nevaidino jokio vaidmens. Be to, dar buvo sudeginti gyv. namai, nužudytos moterys ir vaikai ir kaimyniniuose kaimuose. Taip pat buvo nustatyta, kad moterys ir vyrai buvo lietuvių kareivių buožėmis mušami. [...] [132]

Wilko ir Hintzės melą demaskuoja pats P. Plechavičius. Lyg žinodamas, kad Vilniaus krašte rinktinės laukia įvairios provokacijos, visiems LVR kariams griežtai įsakė pagarbiai elgtis su vietiniais gyventojais. 1944 m. balandžio 26 d. LVR vado P. Plechavičiaus įsakyme Nr. 8 sakoma:

[...] Lietuvos karys turi būti ne tik lietuviškai kalbančių savo krašto piliečių, bet ir visų kitų dorų krašto piliečių gynėjas, nesvarbu, kurią kalbą jie vartoja. [...] Blogos valios arba šiaip netinkamas vieno kario pasielgimas krenta juoda dėme ant visų mūsų lietuvių karių. [...] Lietuvos karys neprivalo pasiduoti įvairių provokatorių įkalbinėjimams, kurie tyčia siekia sukiršinti lietuvį su dorais Vilniaus krašto piliečiais. [...] Mano vadaujamų Vietinės rinktinės dalinių atvykimas į Vilniaus kraštą turi atnešti to krašto doriems žmonėms ramų ir saugų gyvenimą. [...] Visus prasižengusius karius aukščiau minėtiems reikalavimams bausiu griežčiausiomis bausmėmis, o provokatorius, kurie siekia griauti gerus santykius tarp piliečių ir karių, įsakau sulaikyti. Jų bylos per VR štabą bus atiduodamos Karo teismui, kur jie bus baudžiami kaip už pasikėsinimą sukelti pilietinį karą, t. y. mirties bausme. [133]

Apie kokią trečią jėgą – provokatorius – Ezopo kalba rašo generolas? Kas kiršina lietuvius su lenkais? Galime tik spėlioti, kad greičiausiai tai SS „ranka“.

Remdamasi šiuo įsakymu, už nusikaltimus, sukurptus pagal akovcų pasakojimus, pati LVR vadovybė turėjo sušaudyti daugybę savo karių. LVR turėjo būti ne tik vietinių gyventojų gynėja, bet ir vengti susidūrimų su AK. P. Plechavičius atsiminimuose rašo:

[...] Siunčiant batalionus į Vilniaus kraštą, slaptai buvo įsakyta batalionų vadams vengti susirėmimo su ten esančiais lenkų partizanais, nes ne mūsų interesas buvo su jais kautis arba juos naikinti. Viešame įsakyme nurodžiau, kad būtų riteriškai elgiamasi su vietos gyventojais, nežiūrint jų vartojamos kalbos. [...] [134]

Viskas išėjo atvirkščiai, bet būtent taip, kaip planavo SS obergrupenfiureris F. Jeckelnas. Lietuviams tapo aišku, kad SS rezga klastą. P. Plechavičius atsiminimuose rašo:

[maždaug gegužės 5–7 d. – aut. pastaba] [...] Gavau žinią, kad Jeckelno štabo viršininkas davė įsakymą kai kuriems mano batalionams (su jais ryšius laikyti buvo sunku) keltis į kitas vietoves. Man buvo aišku, kad be kautynių [su AK – aut. pastaba] to nebus galima įvykdyti. Antra vertus, batalionai bus suskaldyti ir tokiu būdu panaikinti. Tuojau pasiunčiau griežtą protestą raštu. Prie rašto prijungiau smulkią schemą ir naują dislokaciją pavadinau beprotybe ir aiškiu ryžtu sunaikinti V. rinktinės dalinius, o tai būtų sutarties laužymas. [...] [135]

Akovcų išrengti plechavičiukai

1944 m. gegužės 12 d. pogrindinis Lietuvių fronto biuletenis rašė: 

[...] Neminint seniau išryškėjusių vokiečių okupacinės administracijos klastų, kiekviena diena atskleidžia vis naujas pastangas apgauti, niekuo nesiskiriančias nuo Maskvos bolševikų metodų. [...] Naujojo SS ir policijos vado Lietuvai Hintzės laikysena nedviprasmiškai atskleidė vokiečių nusistatymą prieš lietuviškos divizijos organizavimą ir jų sprendimą jau suorganizuotus karinius dalinius įjungti į SS taip, kad jie būtų tiesiogiai priklausomi nuo SS ir policijos vadovybės. [...] [136]

Vokiečiai neatskleidė savo kortų, kol įvyko visuotinė mobilizacija. O prievarta mobilizuoti okupuotos valstybės piliečius draudė tarptautinė teisė. Todėl okupantai tikėjosi, slėpdami mobilizaciją po Vietinės rinktinės vėliava ir lietuvių troškimu turėti savo kariuomenę, įstumti tautą į karo katilą. Mobilizacija prasidėjo gegužės 5 d. Okupantai sulaukė vieningo lietuvių pasipriešinimo. Registravosi 3–5 % šaukiamojo amžiaus vyrų [137].

Žlugus mobilizacijai, viskas galutinai tapo aišku, ir vokiečiai parodė savo tikrąsias užmačias – plechavičiukai turėjo tapti esesininkais. P. Plechavičius atsiminimuose rašo:

[...] 1944 m. gegužės 9 d. gavau 1944 m. gegužės 8 d. datuotą ir to paties Hintzės […] pasirašytą raštą, kad Jeckelno įsakymu 1944 m. balandžio 15 d. (o visą laiką tylėta, kad būtų paskelbta mobilizacija ir kad batalionai būtų įvesti į Vilniaus kraštą!!!):

1) Septyni batalionai, esantys Vilniaus krašte, pereina Jeckelno žinion;

2) Visi kiti batalionai, taip pat lietuviški miestų ir apskričių komendantai su komendantūromis pereina sričių komisarų žinion;

3) Visi batalionai pavadinami „pagalbiniais policijos batalionais“ ir jiems suteikiama „garbė“ vilkėti vokiečių SS policijos uniformą ir sveikintis pakeliant ranką. Aš tuoj daviau Vilniaus krašto batalionams kontrįsakymą išeiti iš kautynių (susirėmimo su lenkais) ir grįžti į vietoves, kurios buvo paskirtos pirmuoju mano įsakymu, ir vykdyti tiktai mano įsakymus. Tuojau iššaukiau Karo mokyklos viršininką ir įsakiau jam kuo greičiau paleisti namo kariūnus, kurių buvo per 1 800, ir beveik visi neginkluoti. Su V. R. štabo viršininku plk. Urbonu nuvykau pas SS ir policijos vadą Hintzę ir griežtai pareiškiau, kad [...] nei aš, nei V. rinktinės kariai policininkais, tuo labiau SS, nebūsime. [...] [138]

P. Plechavičiaus griežtas „ne“ sužlugdė nacių planus. Nors vokiečiai jau pradėjo Vietinės rinktinės likvidavimą, Ašmenos apylinkėse toliau liejosi kraujas. 3-ioji AK grupuotė – keturios brigados – gaudė ir naikino kuopomis išmėtytas VR kuopas. Gegužės 13 d. Wilkas įsakė sunaikinti lietuvių įgulas Mūrinėje Ašmenoje ir Tolminove (Tolminavoje). Jis sustiprino 3-iąją grupuotę 3-iąja Szcerbieco brigada. Iš viso susirinko apie 980 akovcų: 8-oji brigada – 200 žmonių, 9-oji – 90, 12-oji – 120, 13-oji – 170, 3-ioji – 380 ir keliolikos žmonių štabas [139].

Čia įvyko žymiausias AK mūšis Vilniaus krašte – sutelkę savo pajėgas akovcai sutriuškino VR 301-ojo btl. 1-ąją ir 2-ąją kuopas Mūrinėje Ašmenoje ir 3-iąją kuopą Tolminove. Kiekvieną LVR kuopą sudarė apie 170 karių, iš viso trys kuopos galėjo turėti apie 510 žmonių. Taigi akovcų pajėgos dvigubai viršijo plechavičiukų skaičių, o ką jau kalbėti apie ginkluotę. Lietuvių įgulos likvidavimą akovcai apipynė legendomis. Kelis kartus padidindami plechavičiukų skaičių ir nuostolius, jie taip stengėsi sureikšminti savo pergalę. Ką ten kalbėti apie memuarinę literatūrą – gal žmonės po daugelio metų nebeprisimena, pagražina. Štai dokumentas – AK Vilniaus apygardos 3-iosios brigados vado Szczerbieco 1944 m. birželio 3 d. Mūrinės Ašmenos mūšio raporte sakoma:

[...] Mūro Ašmenos miestelyje buvo du Plechavičiaus karių batalionai – apie 550 žmonių, apginkluotų prancūzų šautuvais, 1 minosvaidžiu, 1 sunkiuoju kulkosvaidžiu, 7–8 kulkosvaidžiais. [...] Du [...] būriai iš abiejų pusių puola Tolminovo kaimą, kuriame stovyklavo apie 160 karių pajėgumo lietuvių būrys. [...] Akcijos tikslas: visiškai užimti miestelį ir sunaikinti priešą. [...] Iškovota: 1 minosvaidis, [...] 2 prancūziški sunkieji kulkosvaidžiai, taip pat 103 prancūziški šautuvai. [...] Iš laimikio 40 šautuvų atiduota 1-ajai Jurando brigadai ir 9 šautuvai naujai kuriamam Gromo būriui. [...] [140]

1944 m. gegužės 13–14 d. vykusio Mūrinės Ašmenos mūšio schema

Kadrinis karininkas Szczerbiecas vietoj dviejų kuopų „pamatė“ du batalionus, vietoj lengvųjų kulkosvaidžių – minosvaidį ir sunkiuosius kulkosvaidžius, kurių plechavičiukai nė akyse neregėjo. Ką darysi – trofėjai buvo skystoki – raporte teko prirašyti iš vokiečių gautus ginklus kaip atimtus iš lietuvių. Būrio vadas M. Korejvo atsiminimuose davė valią fantazijai:

[...] Atėmėme tris ar keturis sunkiuosius kulkosvaidžius, apie 20 rankinių kulkosvaidžių, kelis šimtus automatinių karabinų, daugybę granatų, šaudmenų ir karinių reikmenų. Dauguma karabinų buvo prancūziški, senos gamybos, ir gauti jiems tinkamų šovinių buvo nelengva. Kadangi Ašmenos brigadų ginkluotė buvo labai kukli, o mums specialių ginklų netrūko, apygardos komendantas „Wilk“ liepė didžiąją dalį atimtų ginklų atiduoti ašmeniečiams. [...] [141]

Šiuose „atsiminimuose“ vienintelis teisingas teiginys, kad „automatiniai“ XIX a. pabaigos šautuvai buvo niekam tikę, 3-iajai brigadai nereikalingi ir nestandartinių 8 mm kalibro šovinių jiems neliko. Puskarininkis Antanas Klišys prisimena:

[...] Mes buvome labai silpnai ginkluoti – turėjome po šautuvą su keliolika šovinių ir tris čekiškus kulkosvaidžius. Lenkų ilgai laukti neteko. Kovėmės, kol turėjome šovinių, bet paskui teko palikti apkasus ir pasiduoti, nes padėtis buvo beviltiška. [...] [142]

Pranas Baukus prisimena:

[…] Mes turėjome prancūziškus karabinus su 5 šoviniais. Marijampolėje žadėjo ginklus pakeisti, bet to nepadarė. [...] Baigėme šovinius ir turėjome pasiduoti. [...] [143]

Plechavičiukams nieko negalėjo padėti ir už 12 km Ašmenoje išsidėstę LVR daliniai. T. Vidugiris raporte rašo: 

[...] Gegužės 13 d. 23 val. 30 min. lenkų partizanai apsupo kuopas Ašmenėlėje [Mūrinėje Ašmenoje – aut. pastaba] ir Tolminove. Kautynių triukšmas buvo išgirstas Ašmenoje. Pulko ir bataliono štabai ryšio su kuopomis neturėjo, nes nebuvo ryšio priemonių, [...] net raketų. [...] Bataliono vadas buvo susitaręs su Ašmenoje buvusiu vokiečių Vermachto divizijos [221-osios saugos – aut. pastaba] štabu, kad užpuolimo atveju gaus šarvuočių. Gegužės 14 d. 01 val. 00 min. bataliono vadas kreipėsi į vokiečių divizijos štabą, kad pasiųstų šarvuočius į pagalbą užpultoms kuopoms. [...] Nei bataliono vadas, nei aš neturėjome jokių priemonių, kurios būtų leidusios greitai užmegzti ryšius su užpultomis kuopomis. Dvi 308-ojo bataliono kuopos [nukentėjusios prie Graužiškių – aut. pastaba], buvusios Ašmenoje, kautynėms netiko, nes visiškai neturėjo šaudmenų. Batalionas taip pat šaudmenų atsargos neturėjo ir gauti negalėjo. Tad pulko ir bataliono štabai pavirto bejėgiais įvykių liudininkais. Tik gaisrų pašvaistės kautynių lauke rodė, kad ten vyksta tragedija. [...] [144]

Vokiečiai savo „satelitus“ paliko AK sudoroti:

[...] Gegužės 14 d. apie 04 val. 00 min. iš Ašmenos išvyko vokiečių šarvuočiai, bet, radę susprogdintus tiltus ir užminuotą kelią, nepasiekę tikslo, grįžo į Ašmeną. [...] [145]

Vokiečių šarvuočiai pasisukiojo tik dėl akių dūmimo – jie neva negebėjo įveikti mažo upelio (sovietmečiu jis virto melioracijos grioviu). Jokių minų ten nebuvo. Medinį tiltą šiaudais ir benzinu sudegino AK 9-osios brigados partizanai [146].

A. R. Mironas pasakoja:

[...] Šiam karininkui [LVR – aut. pastaba] trumpai papasakojau apie Mūrinės Ašmenos užpuolimą. Jis į mano pastabą atsakė, jog vokiečiai ir lenkai veikia išvien. Tada atsiminiau Ašmenos vokiečių siųstą tanketę, kuri negalėjo apvažiuoti susprogdinto tilto. [...] [147]

Kažin kodėl sugriautas tiltas nesutrukdė kitą dieną į Ašmeną atvykti SS policijos 16-ojo pulko vadui V. Titeliui? Esesininkas nebijodamas vienas važinėjo ką tik pasibaigusio mūšio arenoje. T. Vidugiris raporte rašė: 

[...] Apie vidudienį [gegužės 14 d. – aut. pastaba] iš Vilniaus atvyko plk. ltn. Dietlis [Titelis – aut. pastaba] su dviem motorizuotom kuopom. Jis ketino iš Ašmenėlės [Mūrinės Ašmenos – aut. pastaba] išvyti lenkų partizanus ir ją sudeginti, tačiau ten nuvyko pats vienas lengvąja mašina. Grįžęs pranešė, kad Ašmenėlėje lenkų nebesą, kad jis radęs ten 5 sužeistus ir 5 sveikus mūsų kareivius. [...] [148]

Keisčiausia, kad šarvuočių pagalbos nė nereikėjo – stiprus Vermachto atsparos punktas Zielonkoje buvo čia pat: 4,5 km nuo Mūrinės Ašmenos ir 2 km nuo Tolminovo. Trūko tik įsakymo padėti lietuviams. Detalioje Szczerbieco mūšio raporto schemoje šis atsparos punktas kažkodėl nepažymėtas, nors atsidūrė tiesiai AK užnugaryje [149].

Bet akovcai drąsiai atsuko vokiečiams nugaras, iš jų pusės nepaliko net sargybos postų. S. Norvilaitis prisimena vokiečių atsparos punktą Zielonkoje:

[...] traukėmės [...] prie plento buvo vokiečių didelis atramos punktas, tai į tą atramos punktą. [...] Pagaliau priėjom tą vokiečių bunkerį ar atramos punktą, kurį matėme pakeliui keliaudami į Mūrinę Ašmeną, pakalbėjęs mūsų karininkas Paršelis su vokiečiais, jie įsileido mus, turėjome atiduot jiems šautuvus. Įėję į vidų atsidūrėme salėje, po žeme, elektros šviesa, ilgi stalai, iš abiejų pusių suolai, vokiečiai draugiškai suprato reikalą, pasiūlė prisėsti, sužeistą Petrą Pridotką nuvedė kitur, jam buvo suteikta pirma medicininė pagalba, išėję laukan radom antros kuopos nemažai kareivių, suskaičiuota apie šimtą penkiasdešimt ir apie keturiasdešimt iš pirmos [kalba netaisyta – aut. pastaba] [150].

Plechavičiukai neturėjo jokių galimybių apsiginti – jų ginkluotė buvo nepalyginama su akovcų. M. Korejvo giriasi, kad 3-iosios brigados smogiamoji kuopa buvo daug geriau ginkluota už ikikarinės kadrinės Lenkijos kariuomenės kuopą:

[...] Ypatingas dėmesys skirtas kulkosvaidžiams. Kiekviename smogiamosios kuopos būryje turėjome bent po du rankinius ar lengvuosius kulkosvaidžius. Mūsų kuopos kovinė galia, ko gero, buvo dukart didesnė negu priešrugsėjinės [iki 1939 m. rugsėjo Lenkijos okupacijos – aut. pastaba] kariuomenės kuopų. [...] [151]

AK 3-ioji brigada apšaudė Mūrinę Ašmeną iš minosvaidžių ir sunkiųjų kulkosvaidžių, nemažai namų sugriovė ir padegė. A. R. Mironas pasakoja:

[...] Išėję laukan [Ašmenoje – aut. pastaba], galėjome aiškiau girdėti kulkosvaidžių kalenimą ir sunkius bumpsėjimus, o šiaurėje matėme žybsinčias pašvaistes.

 – Mūrinė Ašmena ten... Girdi artilerijos sviedinių sprogimus?

Taip, majore. Mūsiškiai užpulti. [...] [152]

Szczerbiecas raporte aprašė mūšio eigą:

[...] Akcijos tikslas: visiškai užimti miestelį ir sunaikinti priešą. Apie 11 val. sunkiųjų kulkosvaidžių būrys pradėjo šaudyti ir atėjo prie miestelio pirmųjų pastatų. [...] Po pusantros valandos mūšio dalis lietuvių pasidavė, dalis, tęsdami mūšį, pasislėpė privačiuose namuose. Mūsų patruliai apšaudė namą po namo, išvedė belaisvius į jų rinkimo aikštę, pasipriešinimo atvejais buvo puolama. Apie 3.30, visiškai užėmus miestelį, akcija buvo baigta. […] [153]

E. Banasikovskis:

[...] Rytą pergalingas mūšis su Plechavičiaus būriais Mūro Ašmenoje ir Tolminove baigėsi. Mūsų kariai į Mūro Ašmenos turgaus aikštę vedė belaisvius lietuvius ir rikiavo puslankiu. Buvo tylu. Baigiančių degti namų gaisrai apšvietė gatvėse tankiai gulinčius nukautų priešų kūnus. [...] Pirmojoje mūšio fazėje lietuviai norėjo tik išsilaikyti, tikėjosi vokiečių pagalbos. Bet jos taip ir nesulaukė. [...] [154]

Iš mūšio aprašymų matyti, kad per AK puolimą Mūrinė Ašmena smarkiai nukentėjo. Bet keista: akovcų atsiminimuose ir mūšio raportuose niekas nekalba apie vietinių gyventojų aukas – juk taip smarkiai apšaudant miestelį, neabejotinai jų turėjo būti gerokai daugiau nei prie Graužiškių. Bet toks vaizdelis niekaip netiktų AK kaip vietinių gyventojų gelbėtojų nuo plechavičiukų teroro vaidmeniui. 

Gerokai skyrėsi mūšio nuostolių skirtingų pusių įvertinimas. Szczerbieco raporte sakoma:

[...] Akcijos rezultatai:

a) priešas neteko: 56 karių, apie 84 sužeista, 196 belaisviai,

b) lenkų nuostoliai: 8 žuvę mūšio lauke, 3 mirė nuo žaizdų ir 15 sužeistų. […] [155]

T. Vidugirio raporte sakoma:

[...] Galutiniai 301-ojo bataliono nuostoliai: 30 užmuštųjų,5 sužeisti, apie 350 patekusiųjų į nelaisvę. Belaisviai grįžo nuginkluoti ir nurengti. [...] [156]

Vokiečiai panaudojo AK susidoroti su LVR. Šį kartą nacių ir akovcų tikslai sutapo. Bet Wilkui buvo maža priešą sumušti, dar reikėjo jį paniekinti ir pažeminti. E. Banasikovskis rašo:

[...] „Wilkas“ priėjo prie belaisvių ir keliais žodžiais, kurie buvo verčiami į lietuvių kalbą, išsakė, kaip paniekinamai lenkų bendruomenė, kovojanti už savo laisvę, žiūri į generolo Plechavičiaus karius, vokiečių pakalikus. Rodydamas į lietuvių lavonus, trumpą prakalbą užbaigė taip:

– Štai atpildas tiems, kas tarnauja laisvės priešams, trokštantiems pavergti lenkus ir lietuvius.

„Jaremai“ įsakius, mūsų kariai pradėjo belaisvius nurenginėti. Basi, vienais apatiniais jie buvo paleisti namo. Patruliai nulydėjo lietuvius iki kelio, ir ilga plechavičiukų virtinė patraukė, nepasakysi, kad triumfuodama išžygiavo. [...] [157]

L. Bungarda prisimena:

[...] Priešai buvo įsiutę. Jų vadams įsakius, lenkai beveik visą mūsų kuopą nurengė. Keletas tik su apatiniais baltiniais pabėgo. Vienas lenkų partizanas kalbėjo lietuviškai. Sakėsi esąs iš Šiaulių. Jis mums aiškino, kad, girdi, vokiečiai lietuviams duoda tik rūbus, bet neduoda ginklų. O lenkams duoda ginklus, bet neduoda rūbų. Todėl jiems reikalinga mūsų uniforma. [...] [158]

Gegužės naktys šaltos. Gegužės 15 d. ryte Jašiūnuose, už 33 km nuo Mūrinės Ašmenos, pasirodė apie 90 pusnuogių, basų, pavargusių ir sužeistų plechavičiukų. Puskarininkis Antanas Klišys prisimena:

[…] Lenkai mus nuginklavo, liepė nusiauti batus ir nusirengti iki apatinių baltinių. Po to liepė nuogai nurengti ir sumesti į apkasus mūsų žuvusius brolius. Paskui mus nuvedė į žvyro karjerą, liepė gulti kniūbstiems ir tyliai gulėti. Aplink sustojo automatais ginkluoti krajovcai [akovcai – aut. pastaba]. Manėme, kad tuoj mus sušaudys vietoje. […] Po kiek laiko atjojo lenkų kapelionas. Pasišnekėjęs su sargybiniais, liepė mums keltis, eiti į aikštę ir laukti, kol krajovcai susirinks savo sužeistuosius ir žuvusiuosius. […] Tuoj pat atėję lenkų kareiviai pasakė, kad palydės mus iki Jašiūnų, kur bazavosi mūsų 10-asis [310-asis – aut. pastaba] batalionas. Kareiviai dar pasakė, jog lydi tik gero norėdami, nes vietiniai lenkai mus užmėtytų akmenimis. Deja, tiesą sakė: visą kelią negavome net vandens atsigerti, o girdėjome tik patyčias, kad dabar tai tikrai nurimsime be Vilniaus ir pan. Palydėję iki Jašiūnų, lenkai apsigręžė ir nujojo atgal, o mes, perbridę upę, nuėjom į dvare stovintį 10-ąjį batalioną. [...] mus pavalgydino, davė milines ir leido klojime pamiegoti, nes buvome nežmoniškai išvargę. […] [159]

Tą pačią 1944 m. gegužės 15 d. Hadbankas (Wilkas) lietuviams pagrasino:

Įspėjame, kad nuo š. m. V. 15 d. imsimės kuo griežčiausių atsakomųjų represijų, jei Lietuvos pusė nepakeis savo kovos metodų. Jeigu Lietuvos pusė kerštaus bausdama beginklius žmones, žudys moteris, vaikus ir senelius, belaisvius ir suimtuosius, Lenkijos pusė įspėja, kad beatodairiškai keršys ir net gali permesti savo dalinius į Lietuvos teritoriją, o tada pamatysime, kieno nuostoliai bus didesni, tiek dabar, tiek niūrioje mūsų ateityje. [...] [160]

Wilkas „išpranašavo“ po mėnesio įvykdytas Dubingių žudynes. Bet gegužės 15 d. jam neprireikė imtis represijų prieš lietuvius – vietoj jo Vietinę rinktinę pradėjo naikinti SS. Kruvinas nacių susidorojimas visuomenei turėjo likti paslaptis. Tą pačią gegužės 15 d. SS obergrupenfiureris F. Jeckelnas paskelbė įsakymą:

[...] Draudžiu bet kokius pranešimus civilinei administracijai. Civilinės administracijos informavimą imu į savo rankas. [...] [161]

Bus daugiau

_______________________________

124 BNS, „Lenkijos spauda pastebi kontroversiją dėl Plechavičiaus“, in: Delfi.lt, [žiūrėta 2019 03 20]. Prieiga per internetą – <https://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/lenkijos-spauda-pastebi-kontroversija-del-plechaviciaus.d?id=3761134>.

125 „Armija krajova ir Vietinė rinktinė Lietuvoje“, in: XXI amžius, Nr. 61 (1264), 2004 m. rugpjūčio 18 d. „Armija krajova ir Vietinė rinktinė Lietuvoje“, in: Voruta.lt, [žiūrėta 2019 03 20]. Prieiga per internetą – <http://www.voruta.lt/armija-krajova-ir-vietine-rinktine-lietuvoje/>.

126 LCVA, f. R-1399, ap. 1, b. 106, l. 7.

127 LCVA, f. R-601, ap. 1, b. 52, l. 227.

128 Armia Krajowa w dokumentach 1939–1945, Tom III, Studium Polski podziemnej w Londynie, London, 1976, p. 473.

129 LYA, f. 3377, ap. 58, b. 265, l. 126.

130 Arūnas Bubnys, Pasipriešinimo judėjimai Lietuvoje Antrojo pasaulinio karo metais: lenkų pogrindis 1939–1945 m., Vilnius: Lietuvos istorijos institutas, 2015, p. 272.

131 LCVA, f. R-601, ap. 1, b. 52, l. 222.

132 LYA, f. 3377, ap. 58, b. 265, l. 148.

133 LCVA, f. 1234, ap. 1, b. 2, l. 9.

134 Gen. Povilas Plechavičius, Karys, New York, 1978, p. 105.

135 Ibid.

136 Lietuvių fronto biuletenis, 1944 m. gegužės 12, Nr. 18(32).

137 Henrikas Žemelis, Okupantų replėse, Bad Wörishofen: Lithuanian Newspaper „Mintis“, 1947, p. 87.

138 Gen. Povilas Plechavičius, op. cit., p. 107.

139 Jarosław Wołkonowski, Okręg Wileński Związku Walki Zbrojnej Armii Krajowej w latach 1939–1945, Warszawa: ADIUTOR, 1996, p. 235; Zygmunt Kłosiński, Armia Krajowa na Wileńszczyznie, Białystok: Zarząd okręgu Białostockiego, 2011, p. 82.

140 LCVA, f. R-601, ap. 1, b. 56, l. 39.

141 Marian Korejwo, Moje ścieżki partyzanckie, Towarzystwo Miłośników Wilna i Ziemi Wileńskiej, Oddział w Bydgoszczy, 1995, p. 126. 

142 Antanas Martinionis, Vietinė rinktinė, Vilnius: Kardas, 1998, p. 312–313.

143 Ibid., p. 317–318. 

144 Ibid., p. 302.

145 Ibid. 

146 Waldemar Wołkowicz, Leśne scieżki, Opole: Wydawnictwo MAŁ-RYS, 1996, p. 79.

147 Antanas Martinionis, op. cit., p. 311.

148 Ibid., p. 303.

149 LCVA, f. R-601, ap. 1, b. 56, l. 41.

150 S. Norvilaičio 2007 m. birželio mėn. prisiminimų kopija, l. 6, 7. A. Bubnio asmeninis archyvas, in: Voruta, 2017 m. spalio 28 d., Nr. 10 (840).

151 Marian Korejwo, op. cit., p. 123.

152 Antanas Martinionis, op. cit., p. 307.

153 LCVA, f. R-601, ap. 1, b. 56, l. 39.

154 Edmund Banasikowski, Na zew Ziemi Wileńskiej, Warszawa–Paryż: Editions Spotkania, 1990, p. 133–134.

155 LCVA, f. R-601, ap. 1, b. 56, l. 39.

156 Antanas Martinionis, op. cit., p. 302–303.

157 Edmund Banasikowski, op. cit., p. 133.

158 Antanas Martinionis, op. cit., p. 314.

159 Ibid., p. 313.

160 LYA, f. 3377, ap. 58, b. 265, l. 126.

161 LCVA, f. R-1399, ap. 1, b. 106, l. 2.