Monika Parčiauskienė. Pasirašysiu (atsakymas Tomai Bružaitei)

propatria.lt nuotrauka Internete yra tekę matyti paveikslėlį, vaizduojantį aršius liūtus, apvainikuotus neva tai šv. Augustino cita...

propatria.lt nuotrauka
Internete yra tekę matyti paveikslėlį, vaizduojantį aršius liūtus, apvainikuotus neva tai šv. Augustino citata: „Tiesa yra kaip liūtas: jos ginti nereikia. Paleisk ją ir ji pati save apgins.“ Ši mintis jau tapo savotišku vadinamųjų liberalių katalikų manifestu, kuriuo jie pateisina savo neveiklumą katalikiškų principų gynime, nors ji ir nerandama jokiuose šv. Augustino raštuose ir greičiausiai jam priskiriama klaidingai.

Prieš kelias dienas tokį požiūrį – kad Katalikų Bažnyčios mokymo nereikia ginti, kad tokia pareiga tiesiog neegzistuoja – neįtikėtinai atvirai išsakė katalikišku save pristatančio portalo Bernardinai.lt buvusi religijos (!) srities redaktorė Toma Bružaitė, dar prieš porą metų su organizacija „Katalikų balsas“ važinėjusi po Lietuvą ir aiškinusi tūliems tikintiesiems Katalikų Bažnyčios mokymą. Straipsnyje, pavadintame „Nepasirašysiu“, autorė pateikia argumentus, kodėl nepasirašė Krikščioniškosios kultūros instituto platinamos peticijos prieš vadinamąsias „Baltic Pride 2019“ seksualinių mažumų eitynes. T. Bružaitė stebina savo atvirumu, kodėl ginti katalikų tikėjimą yra... nekatalikiška.

Autorė pareiškia: „Ar nėra taip, kad užduotį „ginti tikėjimą, Bažnyčią, Bažnyčios mokymą“ patys sau pasiskyrėme? [...] Mokiniai ne gina, o mokosi. [...] Ką gi mes daugiau galime padaryti tikėjimo srityje, nei išsaugoti SAVO tikėjimą ir tapti MOKINIAIS?“. Straipsnyje išsakoma ir daugiau labai atvirų teiginių (įdomu, ar atstovaujančių ir Bernardinai.lt poziciją), susijusių konkrečiai su Krikščioniškosios kultūros instituto platinamoje peticijoje išsakytais argumentais prieš seksualinių mažumų eitynes bei net prieš homoseksualų siekį galėti įsivaikinti: „Man su krikščioniškumu nesiderina peticijos pristatymo teiginiai, sustiprinantys egzistuojančius ne visai teisingus stereotipus (pavyzdžiui, kad visi homoseksualūs asmenys elgiasi amoraliai, kad homoseksualios poros būtinai traumuos įsivaikintus vaikus, kad eitynės – tai „erotizuotų ir lytinius santykius skatinančių veiksmų rodymas viešumoje“)“,  „[...] o ir įsivaikinimas nėra toks vienareikšmis klausimas, į kurį atsakymas yra tik taip arba ne.“

Mintis, kad katalikų tikėjimo ar Bažnyčios mokymo nereikia ginti viešojoje erdvėje ar stengtis priimti su šiuo mokymu derančius įstatymus, yra ne tik nesuderinama su Katalikų Bažnyčios mokymu, bet ir teigia visišką priešingybę Bažnyčios misijai. Toks teiginys gali būti remiamas trejomis klaidingomis prielaidomis: pirmoji – Katalikų Bažnyčios mokymas yra pajėgus savaime įsitvirtinti ir išsilaikyti kaip visuomenę formuojanti ir palaikanti jėga be jokių didesnių tikinčiųjų pastangų; antroji – net jei jis nepajėgus savaime įsitvirtinti, to visai ir nereikia, juk įstatymai nebūtinai turi atspindėti tiesą, o turi tiesiog būti kompromisas tarp įvairių visuomenėje vyraujančių srovių, tad specialių katalikų pastangų įtvirtinti tiesą įstatymuose nereikia. Žinoma, dar gali būti ir trečioji prielaida – kad tiesa kaip tokia apskritai neegzistuoja. Tikiu, kad Toma Bružaitė dar nėra visiška reliatyvistė (nors jos teiginiai, žinoma, veda į reliatyvizmą), todėl šiame straipsnyje paeiliui aptarsiu tik dvi pirmąsias prielaidas.

Turbūt niekada nebuvo daugiau katalikų, agitavusių prieš viešą religinį veikimą, katalikybės įtvirtinimą įstatymuose nei dabar. Ar galėtume tokio rezervuoto požiūrio į katalikišką veikimą ir naivaus pasitikėjimo tiesos nepaliečiamumu rasti, tarkime, tarp tarpukario katalikų, Lietuvos ir užsienio? Paradoksalu, kai laikotarpyje, persunktame katalikiškos dvasios ir dėl to dar teoriškai galėjusiame sau leisti laikytis požiūrio, jog „tiesa pati save apgins“, buvo kur kas plačiau nei dabar suprasta kovos dėl katalikybės įtvirtinimo ir palaikymo viešajame gyvenime svarba. Tuometiniai katalikai aktyviai dalyvavo politikoje, rašė atsišaukimus, straipsnius ir knygas apie politinę situaciją, aktyviai vykdė misijas kitatikių atžvilgiu ir net negalvojo apie tai, kad jų valstybė neturėtų būti atvirai katalikiška.

Mes, tačiau, išgyvendami neregėtą nuosmukį visuose įmanomuose parametruose – krikštų, pašaukimų, Mišių lankymo, konvertitų skaičiaus ir pan. – bei matydami visišką religijos išstūmimą iš viešojo gyvenimo, raminame save ir užimame šiltą plaukiančiojo pasroviui poziciją. Prielaida, kad „tiesa pati save apgins“, klaidinga jau vien dėl to, kad tiesa pati savęs neapgynė – matome, jog katalikybė yra išstumta iš viešojo gyvenimo, nors dar visai neseniai, buvusioje Lietuvos Respublikoje, dauguma viešojo gyvenimo sričių buvo persunktos katalikiškos dvasios. Tai tiesiog paprastas empirinis faktas: jeigu tiesa daug kartų savęs neapgynė (Vakarų istorijoje matėme daugybę tokių atvejų), vadinasi ji pati nesigina, o ją kažkas arba gina, arba ne. Šioje vietoje dažnai bandoma pasiremti Šv. Raštu, primenant, jog pragaro vartai Bažnyčios nenugalės. Tačiau pamirštama, kad tai nereiškia, jog Bažnyčia nebus nugalėta atskirose tautose ir valstybėse, kad ji nesusitrauks iki itin mažo tikinčiųjų skaičiaus, kad dėl to nukentės daugybė sielų. Taip, galiausiai visuotinė Bažnyčia niekada neišnyks ir nebus nugalėta, tačiau mums sielos turėtų rūpėti čia ir dabar – o niekas niekada nesakė, kad Bažnyčia Lietuvoje nebus nugalėta ir dėl to galbūt tūkstančiai lietuvių niekada negalės pažinti tiesos.

Tačiau Tomos Bružaitės straipsnyje žengiama toliau ir priimama antroji mano minėta prielaida – kad katalikybės gynimas apskritai yra nesusipratimas ir tokia pareiga neegzistuoja. Toks požiūris tikrai sunkiai suprantamas ir neturi jokio pagrindimo pačiame Katalikų Bažnyčios mokyme. Autorė klausia: „Ką gi mes daugiau galime padaryti tikėjimo srityje, nei išsaugoti SAVO tikėjimą ir tapti MOKINIAIS?“ Tokiam individualistiniam požiūriui į tikėjimą prieštarauja visa Katalikų Bažnyčios istorija ir pats krikščionybės pobūdis – una, sancta, catholica et apostolica Ecclesia (viena šventa visuotinė ir apaštalinė Bažnyčia). Prel. dr. F. Bartkus ir kan. dr. P. Aleksa savo 1953 metų turbūt profesionaliausiai parengtame lietuviškame Katalikų Bažnyčios Katekizme „Dievas ir žmogus“ aiškiai aprašo klausančiosios Bažnyčios, kuria jie įvardina visus ne valdančiuosius ir ne mokančius (!) Bažnyčios narius, veikimą: „Klausančioji Bažnyčia savo veiklumą Bažnyčios gyvenime įgyvendina Katalikų veikime. Katalikų veikimas yra katalikų jėgų įtempimas norint išlaikyti, išplėsti, įgyvendinti ir apginti katalikų religijos dėsnius atskirų asmenų, šeimų ir visuomenės gyvenime. Vadinasi, jo uždavinys yra rūpintis ir stengtis, kad katalikybė visiškai persunktų visą žmonių gyvenimą visose jo apraiškose“ (paryškinimas mano – M. P.). Nėra nieko naujo tame, kad katalikybė pretenduoja į universalumą ir visuotinumą. To siekti įpareigoti esame mes – Kristaus pašvęstieji ir pasiųstieji. Taip, mes esame mokiniai, tačiau ar autorės skatinimas atsitraukti nuo tikėjimo gynimo negraso mums tapti tarnais, užkasusiais savo talentą žemėje (Mt 25 14–30)? „Kas gavo Žodį, tas taip turi elgtis, kad jo malonę dvigubai padidintų“, teigia garsus katalikų autorius Giovanni Papini.

Dar kurioziškiau atrodo mintis, kad esame mokiniai, kurie „ne gina, o mokosi – stengiasi suprasti, kartu ieško tiesos ir į tas paieškas kviečia kitus“. Toks Bažnyčios supratimas yra visiškai klaidingas. Bažnyčia nėra įsteigta ir negyvuoja tam, kad tiesos ieškotų, ypač su „kitais“ (kas tie „kiti“ – esantieji už Bažnyčios ribų?), o tam, kad ją perduotų bei išlaikytų. Bažnyčia turi tiesos pilnatvę. „Nes tikėjimo doktrina, kurią apreiškė Dievas, nebuvo kaip filosofinis išradimas atiduota žmogaus protui, kad jis ją tobulintų, bet kaip dieviškasis palikimas buvo patikėta Kristaus Sužadėtinei, kad būtų ištikimai saugoma ir kad jos būtų neklaidingai mokoma“. (Vatikano I Susirinkimo dogmatinė konstitucija Dei Filius, 1870 m. balandžio 24 d). Bažnyčia, neturinti tiesos pilnatvės, suprantama, tampa ne saugančiąja ir ginančiąja, o ieškančia ir evoliucionuojančia. Bažnyčios kaip pastoviai besikeičiančios ir savo mokymą evoliucionuojančios institucijos vaizdinys yra tikėjimo klaida, aiškiai atskleista ir pasmerkta daugybės popiežių, tarp jų ir pal. Pijaus IX, kuris tokį mąstymą įvardija kaip klaidą: „Dieviškasis Apreiškimas yra netobulas ir todėl pavaldus nuolatinei ir neribotai pažangai, atitinkančiai žmogaus proto pažangą.“ (Pijus IX, Syllabus, Mūsų laikų pagrindinių klaidų sąrašas).

Bet labiausiai verta pacituoti pop. Pijų XI ir jo encikliką Quas primas, skirtą Kristaus Karaliaus šventės Bažnyčioje įvedimui. Šio popiežiaus žodžiai yra taip aiškiai priešingi Tomos Bružaitės teiginiams, kad nebeverta kažką dar nuo savęs pridėti: „Šių laikų maru mes vadiname vadinamąjį laicizmą bei jo klaidas ir bedieviškas pastangas. Jūs žinote, Garbingieji Broliai, kad ši piktadarybė brendo ne vieną dieną – ji jau seniai slypėjo valstybių viduje. Pirmiausia imta neigti Kristaus valdžią visoms tautoms; buvo neigiama, kad iš paties Kristaus teisės kyla Bažnyčios teisė mokyti žmoniją, leisti įstatymus, vadovauti tautoms, kad jos būtų nuvestos į amžinąją palaimą. Tada pamažu imta Kristaus religiją prilyginti klaidingosioms bei ją visai nederamai statyti su jomis į vieną lygmenį. [...] Katalikybės silpnumą visuomenėje galima paaiškinti tam tikru gerųjų lėtumu ar bailumu, nes jie susilaiko nuo priešinimosi ar prieštarauja per švelniai. Dėl to neišvengiamai auga Bažnyčios priešų įžūlumas ir drąsa. Tačiau jei tikintieji visuotinai suvoktų, kad privalo tvirtai ir nuolat kariauti po Kristaus Karaliaus vėliava, jie, uždegti apaštalavimo ugnimi, imtų stengtis sutaikyti nutolusias ir neišmanančias sielas su jų Viešpačiu ir rūpintųsi išlaikyti nepažeistas jo teises.“ (paryškinimas mano – M.P.).

Vietoje kovos – gėlių žiedlapiai

Vis dėlto atrodo, kad autorė nėra linkusi visiškai atmesti katalikų dalyvavimo viešojoje erdvėje: „[..] ir ne, tai nėra kompromisas su tiesa, tai nereiškia, jog pasislepiu su savo tikėjimu privačioje erdvėje ar atsisakau Bažnyčios mokymo apie santuoką ir šeimą.“ Pirmiausia apie šią citatą reikia pasakyti, kad taip, ji atmeta Bažnyčios mokymą apie santuoką ir šeimą, nes pasako, jog homoseksualų įsivaikinimas ir vieša homoseksualizmo sklaida nėra vienareikšmis klausimas, nors Bažnyčios mokyme tai tikrai yra vienareikšmis klausimas. Antra, iš citatos matyti, kad ji nenori pasislėpti privačioje erdvėje, nors kitose jau cituotose vietose aiškiai išreiškia, kad turime išlaikyti savo tikėjimą ir tapti mokiniais ir daugiau nieko padaryti negalime. Į šį straipsnyje išsakomą prieštaravimą dėmesio nekreipsiu ir pereisiu prie kito straipsnio aspekto – T. Bružaitė lyg ir nori, kad katalikai dalyvautų viešojoje erdvėje, tačiau tai turi būti lyg dialogas – reikia klausyti kitų nuomonių ir jokiu būdu ne kažką (t.y. Bažnyčios mokymą) ginti. Atrodo, kad autorė tiesiog bijo kovos įvaizdžių ir mano, kad jie yra nekrikščioniški. Jau anksčiau argumentavau, kodėl taip atsisakoma Bažnyčios misijos ginti ir perduoti tiesą (o ne jos ieškoti), dabar aptarsiu klaidingą katalikybės pacifizavimą, norą atsisakyti kovos įvaizdžių ir priimti iškraipytą taikos bei ramybės sąvoką.

Šis požiūris prieštarauja visos Bažnyčios istorijai, pradedant Jėzaus žodžiais Mato Evangelijoje, kai jis teigia atėjęs atnešti „ne ramybės, o kalavijo.“ (Mt 10:34), baigiant Vatikano II Susirinkimo pastoracine konstitucija Gaudium et spes:

„Visa žmonijos istorija persmelkta žūtbūtinės kovos su tamsos galybėmis, prasidėjusios pasaulio pradžioje ir truksiančios, kaip sako Viešpats, iki paskutinės dienos. Pasiųstas į šias grumtynes žmogus turi nuolat kovoti, norėdamas laikytis gėrio, ir tik su dideliu vargu. [...] Žmogus yra savyje suskilęs. Dėl to visas žmonių gyvenimas, tiek asmeninis, tiek bendruomeninis, pasireiškia kova, dažnai dramatiška, tarp gėrio ir blogio, tarp šviesos ir tamsybių.“

Atkreipkite dėmesį, kad Gaudium et spes kalbama ne tik apie asmeninę kovą su savo ydomis, kurią turbūt pripažįsta net ir Toma Bružaitė (nors iš šios autorės jau galima tikėtis visko), bet ir apie bendruomeninę kovą. Todėl konflikto kaip tokio neigimas tiek dvasiniame, tiek visuomeniniame gyvenime gali būti laikomas fundamentalia klaida, iškreipiančia požiūrį į Katalikų Bažnyčios esmę, misiją ir mūsų veikimą joje.

Galiausiai verta atsiminti, kad šv. Joana Arkietė vedė ištisą armiją į kovą, kad šv. Bernardas Klervietis, vienas iš Bažnyčios daktarų, buvo ir vienas pagrindinių kryžiaus žygio įkvėpėjų, kad Prancūzijos karalius šv. Liudvikas IX aktyviai dalyvavo aštuntajame ir devintajame kryžiaus žygiuose. Autorė klausia: „Kas atsitiko, kad kvietimą skelbti Evangeliją bei išsaugoti savo tikėjimą pakeitė tikslas ginti ir kovoti? Nevertinu konkrečių žmonių motyvų ir tikiu jų vidiniu užsidegimu bei krikščionišku nuoširdumu. Vis dėlto man kyla klausimas: ar ne taip atrodo ideologizuotas tikėjimas?“. Galbūt, jei ideologizuotą tikėjimą turėjo tūkstančiai tarpukario tikinčiųjų ir dvasininkų. Paimkite ir paskaitykite tarpukariu leistus žurnalus, kun. Prano Kuraičio, kun. Juozo Lomano, vysk. Kazimiero Paltaroko ir kitų įžymiųjų to meto autorių raštus – bus gerai, jei rasite bent vieną, kuriame aptariant katalikų viešą veikimą nekalbama apie kovą ir tiesos gynimą. Paimkite ir paskaitykite šv. Pijaus X encikliką Pascendi Dominici Gregis, jau minėto popiežiaus pal. Pijaus IX, taip pat įžymiojo katalikų socialinio veikimo skatintojo Leono XIII bei Kristaus Karaliaus šventės įvedėjo Pijaus XI enciklikas ir suskaičiuokite, kiek kartų jose kalbama apie kovą. Ar visi jie turėjo ideologizuotą tikėjimą? Įžymiausi šventieji, doriausi ir gerbiamiausi popiežiai? Nesinori tikėti, kad Toma Bružaitė tą atvirai ir pareikštų. Bet ar ne tai ji padarė savo straipsniu, nors ne „tiesiai šviesiai“? 

Iš viso to seka ir atsiribojimas nuo teisingos ir efektyvios Krikščioniškosios kultūros instituto kovos prieš viešą homoseksualizmo sklaidą (beje, tai tiesiog paprastas dar vis neatšaukto Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymo gynimas). Čia verta pacituoti mons. Charlesą Pope‘ą: „Tačiau užuot gynę Bažnyčios mokymą ir atkakliai tvirtinę, kad klaidinga priešpriešinti meilę ir tiesą, dauguma katalikų pasiduoda, o nemaža dalis taip pat įtiki, kad meilė gali būti prilyginta paprasčiausiam gerumui. Daugelis priima pasaulio nuomonę, kad Bažnyčia yra negeranoriška ir todėl bloga ar kupina neapykantos. Nesvarbu, kad Jėzus kalbėjo dalykus, kurie, šiuo požiūriu, skamba nemaloniai; nesvarbu, kad Jis dažnai gana atvirai kalbėjo apie nuodėmę (ne vien apie socialinį neteisingumą ar fariziejišką pasipūtimą, bet ir apie ištvirkavimą, svetimavimą, skyrybas, netikėjimą.) Ne, pamirškite visa tai, nes Dievas yra meilė, o meilė – tai gerumas, o gerumas visada yra malonus ir pritariantis. Ši klaida paverčia Jėzų taikiu hipiu ir neteisingai aiškina meilę, prilygindama ją paprasčiausiam gerumui ir besąlygiškam pritarimui.“ 

Taikliai situaciją įvardino ir rezistentas kun. Robertas Grigas, socialiniame tinkle Facebook taip atsiliepęs apie T. Bružaitės straipsnį: „Pirmiausia tokį karą, atrodo, paskelbė Kristus („Aš atėjau nešti ne ramybės, o kalavijo" - Mt 10, 34) ir per apaštalą Paulių vienareikšmiškai smerkdamas iškrypėlių gyvenimo būdą. Tomai B. & Co reiktų pasirūpinti kartu su KKI tą nesusipratusį Kristų ir jo apaštalus pasiųsti į tolerancijos kursus - kad pagaliau suvoktų, kokia dovana visuomenei yra orientacijų įvairovė, o šeimų gerovei - įvaikinantys homoseksualai. Tik neaišku, ką ten tos Evangelijos apie „mažutėlių papiktinimą“ skiedžia...“

T. Bružaitė svarsto, kad pareigą ginti Bažnyčios mokymą, esą, prisiskyrėme sau. Kaip matome, vietoje to, kad klaustume, ar neprisiskyrėme sau pareigos ginti tikėjimą, vertėtų paklausti, ar Toma Bružaitė (atrodo, kad ir visa Bernardinai.lt redakcija) neprisiskyrė sau privilegijos jo neginti? 


Susiję

Šeimos politika 7379494003431249021

Rašyti komentarą

  1. Nors "komunist-katalikų" priveisti bolševikams nepavyko, užtat dabar "homunist-katalikų" - kaip išmatų vištidėje. Ir jie ne tik savo portalą turi, bet ir, kaip suprantu, važinėja po Lietuvą, savo nuodus skleisdami. Taip, neobolševikai savo mokytojus išties pranoko.

    AtsakytiPanaikinti
  2. kad tie bernardinai užvaldyti pederastų tai čia buvo senai aišku ir neiko naujo.

    AtsakytiPanaikinti
  3. Bružaitė katalikybę supranta labai savotiškai, derkite man ant galvos, nieko nesakysiu, nes gal bus nekatalikiška. Nesu tikintis, bet toks 'katalikės' Bružaitės požiuris atrodo labai keistai. Beje ne jos vienos. Retai ar visai neišgirsi bažnyčios vadų požiūrio į imigrantus, iškrypėlius. Apie tai kalbėti nekatalikiška?

    AtsakytiPanaikinti
  4. Ana Monikos nuotrauka buvo gražesnė;)

    AtsakytiPanaikinti
  5. Ačiū, Monika, už geras įžvalgas

    AtsakytiPanaikinti
  6. Tobulas atsakas Bružaitei!Ačiū!

    AtsakytiPanaikinti
  7. Anonimiškas2018-11-24 21:32

    Nekantriai laukiau, kada kas nors sureaguos į Bružaitės padejavimus ir štai, kad pliekė Monika, tai mažai nepasirodys! Šaunuolė! Kad visi suprastų, kaip reikia elgtis ir nežiopsotų reikalui atsiradus. Viešpats telaimina tave, Monika.

    AtsakytiPanaikinti
  8. Va va, ką aš sakiau... Ateina šventės. Vilkas Pilkas, avinėlio kailiuku, eina pas Raudonkepuraitę ir jos Močiutę į svečius... Niekaip nesuprantu, kaip dar iki šiol mažai kas supranta, kad Katalikų bažnyčia faktiškai nebeegzistuoja. O ta liberastinė pseudokatalikybė yra naujadaras, kuris yra žmonių mulkinimo mašina liberastinėms idėjoms pateisinti ir įteisinti, neva Kristus to mokė, neva šv. Raštas taip rašo ir t.t. Nu kada išmoksim atsispirti šios sektos įtakai, kurią sukūrė masonas žydas?

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Anonimiškas2018-11-25 01:51

      Kaip sakote, Glorija? Štai jūsų žodžiai: ,,Niekaip nesuprantu, kaip dar iki šiol mažai kas supranta, kad Katalikų bažnyčia faktiškai nebeegzistuoja.''

      Tuomet leiskite paklausti jūsų: kaip apskritai egzistuoja RKB? Yra toks terminas - ,,Ipsissima verba Jesu'' - ar žinote, kokie Jėzaus Kristaus žodžiai yra RKB pagrindas?

      Panaikinti
    2. Pritariu glorijai
      Po to kai vienas save vadinantis popiežium pasakė garsią frazę: "kas aš toks kad juos teisčiau"- pasidarė visiems viskas aišku. jei jau moralinio pasaulio galva, klausia kas jis toks kad teistų iškrypelius (kurie net tik kad patys iškrypę, bet daro viską kad aplinkinis pasaulis toks taptų), taip kam tada jis pats reikalingas ir kam reikalinga tokiu atveju bažnyčia su visa jos struktūra apskritai?! Čia galimas tik vienas variantas šiuo metu; visi pasaulio krukščionys ir tie kam rūpi moralė- turi pvz peticijos, manifesto, atsišaukimo pagalba ar bet kokiu kitu panašiu būdu viešai pareikalauti tiek iš dabartinio popiežiaus, tiek įspėti ateinantį- kad morali žmonija reikalauja tiek popiežiaus, tiek bažnyčią stoti ir pradėti ginti moralę, atsiriboti nuo visų lgbt aplinkui aplipusių grupių, lobistų ir organizacijų ir pasakyti viešai kad LGBT+ organizacija yra Absoliutus blogis ir paskutinė degradacijos stadija, ir kiekvieno krikščionio pareiga kovoti su šita organizacija( atskirais pederastais ir jų rėmėjeis tiek politikoje, tiek juos remiančiais visuomenininkais ir eiliniais žmonėmis) ir kitais iškrypeliais visais įmanomais ir neįmanomais būdais ir kiekvienas kuris priklauso ir remia LGBT + organizacija ar yra jų remėjas nėra ir negali skaityti savęs moraliu žmogumi ir juo labiau krikščioniu, ir atsisakyti viešai tokiems žmonėms teikti bet kokias paslaugas, bei kovoti visais būdais, kad tokie žmonės nepakliūtų į politiką ar viešą erdvę. Jei tokį atsišaukimą pasirašytų keli šimtai milijonų žmonių- tai pasaulis dar turėtų viltį kad tie bažnyčios hierarchai atsikvošės ir grįš prie ištakų ginti moralę ginklu. Arba Krikščionys turi radikalizuotis arba jie nunyks ir į jų vietą ateis pederastiškas ateizmas arba musulmonai. Šitas klausimas spręsis per kelis ateinančius dešimtmečius.

      Panaikinti
    3. Anonimiškas2018-11-25 11:06

      O kaip tada vertinate vyskupų ir kardinolų pasirašytą kreipimąsi ,,Dubbia'', adresuota dabartiniam popiežiui? Jei klysta popiežius - dar nereiškia, kad klysta visa Romos Katalikų Bažnyčia.

      Panaikinti
    4. Palyginkime bažnyčią su UAB. Jei UAB turi kelis gerus vadybininkus, bet netikusį vadovą, priimantį klaidingus, netgi konkurentams palankius sprendimus, tai ji ilgai neišsilaikys. Taip, kažkiek laiko vadybininkai užglaistys vadovo klaidas, bet vėliau neišvengiamai arba vadybininkai pradės bėgti kitur, arba UAB prarys konkurentai. Taip ir su bažnyčia, netinkami sprendimai mažina tikinčiųjų skaičių ir padeda kitiems tikėjimams.

      Panaikinti
    5. "Dubbia" vertinu teigiamai ir tai palaikau. Mielas mano, pasakykite, kur yra ta Romos Katalikų Bažnyčia? Kur šiandien laikomos Tradicinės šv. Mišios? Iš kur man, paklydusiam ėriukui žinoti, kur yra vilkas, o kur jo nėra? A? Yra FSSPX, bet ne kiekviename Lietuvos kampely jie yra.
      Vienintelė šiandien išeitis davatkėliams ir visiems kitiems - ne eiti, o bėgt nuo vilko & bružaitės co :)

      Panaikinti
    6. Va, Audrius - tikras ekspertas. Pasakė viską apie vilką & bružaitės co. Nerimta ta firma, kuri keičia, taiso vertybes, meluoja ir dar... galvoja, kad kvailiai to nesupranta. Žmonės keičiasi savo išorės dekoracijomis, vertybės nekinta. Keistis turime dvasia, o ne laikmečio užgaidas vaikytis.

      Panaikinti
    7. Anonimiškas2018-11-26 00:09

      Kalbant rimtai - jūs, Glorija, anaiptol nepanaši į, kaip pati sakote, ,,pasiklydusį ėriuką''.

      Panaikinti
  9. Anonimiškas2018-11-25 01:51, aš kalbu apie šių dienų, po Vatikano II Susirinkimo, Naujosios Tvarkos sukurtą "katalikų bažnyčią". Tad nemaišykime prie to nei KB, nei RKB.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Aš eičiau dar toliau, prieš II VS, nors radikalieji katalikai ribą nubrėžia būtent po II Vatikano. Tačiau nenoriu primesti niekam savo nuomonės, nenoriu sukelti nereikalingų ginčų, palieku tai Dievo valiai. Šventoji Dvasia nuves visus ten, kur reikia.

      Vis dėlto liberalai taip supūdė oficialiąją Katalikų bažnyčią, kad jau visiems akivaizdu, jog tokia bažnyčia bedvasė ir nevaisinga, ir kad jos iš esmės nebėra. Aš sakyčiau, kad reikia išsaugoti bent Pijaus X broliją, nes ji Lietuvoje šiuo metu yra vienintelė stipresnė tikėjimo gynėja, nors, deja, joje yra fanatikų, kurie aršiai puola viską, kas nesilaiko raidės.

      Aš einu dar toliau - iki auksinio krikščionybės palikimo - ortodoksijos, kurią liberalai griauna gal net aršiau nei katalikybę. Vien Lietuvoje pasidairius užima kvapą, kai pamatai mastą, kokiu ardoma tradicinė, tikroji krikščionybė (ir kurios tikėjimo lobių yra išlaikiusi tradicinė katalikybė). Antai ortodoksas G. Sungaila uoliai bendradarbiauja su liberalizmu dvokiančiais ir puvėsiais atsiduodančiais bernardinais, "dialoguoja" su V. Ališausku bei Subačiumi (komentarų nebereikia). Maža to, Lietuvos ortodoksai, atrodo, kaip ir modernistai katalikai, liturgiją švenčia buitine lietuvių kalba, metę sakralinę senovės slavų kalbą.
      Nes tai lengviau, tai nereikalauja kovos, ir to jie nemato reikalo ginti.

      Tačiau, kaip rašo Monika, visa Bažnyčios istorija, o ir visa krikščionybė prieštarauja tokiam bestuburiam prisitaikymui, - juk pats Kristus būtent Kančia ant kryžiaus apgynė mūsų gyvybes, mūsų amžinąjį gyvenimą; nereikia priminti, kaip dėl krikčioniškosios Tiesos kovojo pirmieji krikščionys, - jeigu jie nebūtų gynę Tiesos, ar mes turėtume šiandien Bažnyčią, ar galėtume priimti Švenčiausiąjį Kristaus Kūną ir Kraują?

      "Nuo Jono Krikštytojo dienų iki dabar dangaus karalystė jėga puolama, ir smarkieji ją sau grobia", - sakė Kristus. Tuo tarpu bernardiniškieji liberalai Evangelijos skelbimą ir tikėjimo išsaugojimą dviprasmiškai atriboja nuo kovos, nuo aukojimosi. Ar kas kada nors matė, kad blogis savanoriškai pasiduotų ir su juo nereikėtų kovoti? Šv. Paulius, pats galvą guldęs už krikščionybę ir aršiai kovojęs su jos priešais, rašo: "Apsiginkluokite visais Dievo ginklais, kad galėtumėte išsilaikyti prieš velnio klastas." (Ef 6,11-20)

      Panaikinti
    2. Ačiū, unknown, jūs parašėt viską aviukams ir ne tik, ką reikia žinoti :)

      Panaikinti
    3. Anonimiškas2018-11-26 00:15

      Unknown 12.12, perskaičiau, tik ar patikslintumėte, ką savo komentare vadinate ,,ortodoksais''? Žodis ,,orthodoxia'', išvertus iš klasikinės graikų kalbos, reiškia ,,tikratikystė'', tad kuriuos krikščionis jūs laikote tikratikiais?

      Panaikinti
  10. Anonimiškas2018-11-25 16:25

    Nepavykusi tiesioginė transliacija - techninis gedimas ar tyčinis trukdymas?

    AtsakytiPanaikinti
  11. Anonimiškas2018-11-25 16:26

    Pati pavardė jau sako ji bružaitė, pas ją galvon įsimetė liberalizmas, dėl to ji turi jau savo religiją, aišku ir bruka kitiems, gerai būtų, jei jos religija būtų pažangi, deja ta religija yra Dievo Mamonos, ten jokios meilės ar dvasios, ten tik pinigas, o jis net nekvepia.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Anonimiškam 00.15

      Vis labiau tikratikiais pradedu laikyti stačiatikius. Bet tikratikių gali būti ir tarp katalikų.

      Panaikinti
    2. Šiandien tikraisiais katalikais save laiko FSSPX.Jų buvimo vieta Kaune, Šiauliuose. www.fsspx.lt

      Panaikinti
    3. Kas yra bružaitė? Ji vadovauja visiemsbažnyčios renginiams. Per gailestingumo kongreso, kuris, berods, vyko prieš porą ar trejetą metų, spaudos konfernciją ji sėdėjo grušo dešinėje. Ji taip pat pranciškaus vizito metu darbavosi. Žodžiu, grušo - dešinė.

      Panaikinti
  12. Anonimiškas2018-11-25 18:02

    Manau pats metas kelti klausimus kas dėsto TSPMI...kad, jauni žmonės tampa absoliutūs bukapročiai, komuniagos. Ir kodėl valstybė tam universitetui ir fakultetui skiria pinigus. Mokesčių mokėtojų pinigus, kai išugdomi tokie žmonės kurie kaip naciai žudytų savus vos pasitaikius progai. Pagaliau suprantu, kad TSPMI yra šūdo krūva. Kaip ir šitie jauni protuoliai. už kurių nugarų stovi purmini politikai

    AtsakytiPanaikinti
  13. Anonimiškas2018-11-26 08:47

    Perskaičiusi Tomos Bružaitės straipsnį ir tikrai nustėrau: kokios akivaizdžiai antikatalikiškos jos mintys...Bet, kėkvieną dieną lankydama Šv.Mišias , gaila oi gaila, bet matau panašią mūsų bažnyčios poziciją...Jaunas žmogus, dažnu atveju , klaidinamas PAČIOS BAŽNYČIOS!!! Net ir tokiomis, atrodytų smulkmenomis:jaunimas nemokomas Švenčiausią priimti atsiklaupus,pagrindinėje didelio miesto didelėje bažnyčioje nuolat vyksta koncertai ,kur pagonys ploja atlikėjams pagonims, o užeiti į šalia esančią koplyčią, kur vyksta Šv.Sakramento Adoracija nesusipranta...ir t.t. Retas kuris kunigas drįsta prabilti apie šėtoną, nuodėmę ir pragaro egziztavimą, nes tai netolerantiška. O mano galva, pati didžiausia nemeilė-tai tolerancija Bažnyčios tradicijos iškraipymams, dėl ko sielos nukreipiamos nuo tiesos, nuo Dievo, tiesiai į pražūtį...

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Miela mano, jūs esate tradicinė katalikė, dauguma iš mūsų - taip pat. Kiekvieną dieną savo mamai sakau tą patį: mums reikia pradėt suvokt, kad tradicinė kataliktbė raunama iš šaknų ir vietoj jos mums kišama nauja sekta. Bet ji manęs vis tiek nesupranta ir toliau stebisi. Nebesistebėkim, priimkim realybę. Jau vien faktas, kad Lietuvoje nebelaikomos Tradicinės šv.Mišios (kai kunigas stovi veidu į altorių), rodo, kad Lietuvoje nebėra tradicinės katalikybės, kuri kovojo prieš komunizmą, šiandien kovotų prieš liberalizmą ir kt. bjaurastį. Dabartinės mišios yra paskutinės vakarienės puota (nors kunigai atkakliai sako, kad auka, tačiau tuom netikiu), sektantų pavyzdžiu, kai kunigas veidu stovi į žmones. Jei man kartais tenka būti per laidotuves bažnyčioje, kryžiaus ženklo joje nedarau ir palaiminimo iš kunigo nepriimu. Nes buvimas tokioje bažnyčioje, mano manymu, prilygsta buvimui kitos konfesijos bažnyčioje. Kiek prisimenu, mus, vaikus, mokė nevaikščioti po sektas :) Taigi, mano nuostata tokia.

      Panaikinti
    2. Šiaip, reikėtų pasidomėti istorija. Vatikane, dar prieš II Vatikano susirinkimą, formavosi liberalistinis dvasininkijos flangas, kuris klasta veikdamas, sugebėjo suklaidinti Susirinkimą ir priimti reformas, kurios buvo nenumatytos - naują mišių ritualą ir kitas naujoves. Į Lietuvą ši pseudokatalikybė (aš ją taip vadinu) atkeliavo kartu su Jonu Pauliumi ir Bačkiu. Va tada ir prasidėjo. Iš esmės pasikeitė daug kas, nors melagė dvasininkija mums kartojo, kad "viskas tas pats išliko" (ir dabar tą patį jie loja), nors plika akim viską matom. Pataisykit, jei kur ką netiksliai pasakiau.

      Panaikinti
  14. Sunkus čia klausimas... Nesiimu kol kas griežtai pozicionuoti savo religinės tapatybės. Galima būtų sutikti su tavim, kad tai yra bėgimas nuo katalikiško tikėjimo sekuliarizacijos, bet kai stačiatikybėje aptinki tą patį satanistinį šėlsmą, tuos pačius tvirtinimus apie "visų religijų gerovę", tuomet tikrai pradedi galvoti, kad geriausia tokiose bažnyčiose nesilankyti, ką patardavo šventieji ir tubūt net Kristus, dabar staigiai neberasiu pavyzdžio. Bet ir taip aišku, kad atsitraukus nuo erezijų židinio, yra mažiau pavojų prarasti tikėjimą. Visiškai sutinku su tavim, ir daugelį seniai girdėjau tą patį tvirtinant, kad modernioji katalikybė - jau visiškai kita religija, ir tradiciniams katalikams susikalbėti su moderniaisiais "katalikais" iš esmės nebeįmanoma. Paradoksas: jie lengviau susikalba su protestantais, kitų religijų išpažinėjais negu su tikraisiais katalikais.
    Vis dėlto man atrodo, kad suversti kaltę vien dabartinei krikščionybės krizei yra pernelyg lengvas sprendimas. Manau, kad vargu ar įmanoma vienu metu būti ir stačiatikiu, ir tradiciniu kataliku. Tai yra vis dėlto labai skirtingi dalykai.

    Tiesa, prie to paties turiu atsiimti savo žodžius dėl sakralinės kalbos bažnyčiose (12.12)- atrodo, katalikybėje ir stačiatikybėje tie reiškiniai suprantami skirtingai.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Dėl 11.19: Na taip, prisimenu, nors visiškai nenoriu prisiminti, kaip pradėjo ardyti viską, nebeleido žmonėms atsiklaupti priimant Švenčiausiąjį ir aiškino, kad neva dėl vietos trūkumo nereikia klauptis. Kaip jie nesakys, kad "tas pats išliko", juk bijo prarasti aveles. Atmenu, kaip tas pats arkiv. S. Tamkevičius su Ališausku ir, regis Sasnausku per Klasikos radiją varė ant tradicinių Mišių, neva tai esanti seniena, kurios reikia atsisakyti. O dabar, kai aš palyginu šv. Jono Auksaburnio Liturgiją su pseudokatalikiška protestantiška "mišių" fiesta, kraupu darosi.

      Panaikinti
    2. Šiaip, mielas mano, viskas, kas vyksta to pranciškaus kvailoje galvelėje, yra nesantaikos kurstymas. Jo slaptas siekis yra apjungt visas religijas, sukurt vieną naują tikėjimą, jam vadovaut, ištrinti kiekvienos konfesijos religinę praeitį. Todėl, kaip jūs pastebėjote, tiek pas jus (kaip suprantu, ortodoksus), tiek pas mus, katalikus, vyksta praeities tradicijų "valymas", neva ankstesni bažnyčios tėvai klydo, gyveno viduramžiais ir t.t.,tuo pačiu brukamos naujos vertybės, kurios net šv.Raštu pagrindžiamos. Ėt, daug galėčiau čia prirašyri... Viskas vyksta lygiai kaip visoje es. Kuriama NAUJA. Globalizmo marazmai.

      Panaikinti
  15. geju eitynes pirmiausia skirtos neapykantos tarp zmoniu mazinimui. Kadangi FSSPX is esmes yra netikinciu bendruomene, ju posakis "skestanciuju gelbejimasis yra ju paciu reikalas" tik parodo, kad neapykanta reikia didinti... tad katalikams yra ko pasimokyti. Nesakau, kad paradas yra taktiskas sprendimas tam pasiekt. Nesakau, kad gejai bus geresni tevai. Nors gal uz kai kuriuos uzurpatorius... Bet ir patys gali buti tokie patys.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. mano nuomone2018-11-28 12:55

      jeigu gėjai siektų mažinti neapykantą tarp žmonių arba vietoje savo demonstruojamo seksualumo norėtų parodyti ŽMOGIŠKUMĄ. Jie pinigus, skirtus paradui, pervestų sunkiai sergančiųjų fondui, o patys važiuotų į Antavilių senelių pensionatą, gal ką pataisyti, padainuoti ar tiesiog pakalbėti su senoliais. Man tai padarytų šviesenį įspūdį.
      Nesutikau nei vieno žmogaus, kuris apie seksualines pakraipas būtų sužinojęs dėl jų organizuojamų eitynių. Paradas neturi šviečiamojo pobūdžio. Jis provokacinis ir didinantis įtampą nes didžioji Lietuvos visuomenės dalis yra prieš. Michailas Hennikas 2013m per gėjų paradą vilniečiams rodęs šikną ir pautus yra naujosios toliarancijos išraiška.
      Parado metu skraido gražūs žodžiai: "teisės", "toliarancija", "solidarumas", "už lygybę","atvirumas"... O tarp tų žodžių slypi esminis moto: Mes labai mėgstame seksą KITOKĮ, mes tuo didžiuojamės, mes "dėjome" ant jūsų ir jūs gyvensite pagal mūsų įstatymus.
      Seksualinių mažumų saviraiska ir savęs pateikimas komunikuojant su visuomene yra gana paaugliški. Iš pradžių tai laikiau klaida. Vėliau atėjo suvokimas, kad LGBT nesiekia komunikuoti su visuomene. Jai užteka daryti spaudimą isteblišmentui ir komunikuoti būtent su ta žmonių grupe, kuriai dėl amžiaus aktualizuojasi sekso ir maišto poreikis. Tai paaiškina LGBT pastangas dėl vaikų lytinio švietimo.

      Panaikinti
    2. Almantai, tu tikras besmegenis. Jei čia ieškai dar ir šiknos brolių, čia jų tikrai nėra :)

      Panaikinti
  16. ... ir daug kilmingųjų iš kitų Vokietijos žemių, užjausdami tikėjimą bei tikinčiuosius, išskubėjo padėti Prūsijai, suprasdami, kad gležnutis tos žemės dalyse bažnyčios daigynas, daugybės tikinčiųjų pralieto kraujo brandintas, neturėtų būti taip negailestingai sutryptas. Su jais įsibrovė į Notangos žemę broliai bei jų ginklanešiai ir, nuniokoję ją ugnimi bei apiplėšę, daug paėmę į nelaisvę ir daug išžudę, sugrįžo į tą vietą, kur dabar stovi Brandenburgo pilis363, ir ten apsistojo stovyklauti. "

    Čia iš Petro Dubsburgiečio kronikos apie 1261 metus mūsų regione. Kažkaip trūko tokios citatos autorės tekste, kad jau kryžiaus žygiuose įžvelgė nuoširdų tikėjimą į Kristų. Galima paklausti, kaip ji klausia Bružaitės, ar tą patį, kuris Pilotui pasakė: "Jei mano karalystė būtų iš šio pasaulio, mano tarnai juk kovotų, kad nebūčiau atiduotas žydams"

    Negeras šitas straipsnis. Skaičiau tas visas 19 amžiaus enciklikas. Jų teksto perkėlimas į šiuos laikus be konteksto yra grubi klaida. Kaip ir perkelėmis tik dalies teiginių, o, pavyzdžiui, tuometinio supratimo apie moterų teises švietime ir darbe, tai ne. Lygiai taip pat klaidinga būtų perkelti į mūsų laikus Dubsburgiečio mentalitetą.

    O gal ne klaida? Gal autorė, kad tikėjimo trapus daigas nebūtų sutryptas, irgi nori "plėšti, niokoti ugnimi, daug paimti į nelaisvę ir daug išžudyti"? KOkią Lietuvos Gėjų Lygos būstinę Vilniuje, prevenciškai ir bernardinų redakciją, vis tiek ten tik "tariami" katalikai dirba, kaip kad leidžia sau vertinti ši arogantiškai paviršutiniška moteris.




    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Na, štai, ir "homunist-katalikū" pozicija - standartinė "acilikėlei! tamsolei! norit viduramžeis viska pavers, inkvizicija įvest! bjeuribes smurtautojei!". :)
      Kaip ir pridera ištikimiems bolševikų tradicijų tęsėjams, šita fauna niekaip negali be demagogijos - tie, kas priešinasi vaikų grobimo "bizniui", yra sadistai, trokštantys vaikus užmušinėti ir į šulinius mėtyti, tie, kas ragina priešintis iškrypėliškai gyvulinančiai ideologijai, siekia plėšti, niokoti ir galabinti pederastus ar kitokius lytinius ar ideologinius iškrypėlius, ir t.t. ir pan. Ir, be abejo, visi yra "kavili" beigi "paviršutiniški", palyginus su ideologinių klišių iki gerklės viršaus pririjusiais liberazmo "entelektualais". ;)
      P.S. O juk, giliau pažiūrėjus, šita visus normalius žmones "smurtu" ir "agresija" kaltinanti fauna PATI yra neapykantos tiems normaliems žmonėms (gal iš pavydo?) pritvinkusi kaip "pernokę" inkštirai. Užtat ir taškosi "pūliais". ;)

      Panaikinti
  17. Nusišnekėjai. Aš ne vaikus ir įstatymną. O apie 19 amžiaus ir senesnių pasisakymų nekritišką perkėlimą aiškinant tiek tikėjimo, tiek Bažnyčios prigimtį, tiek katalikų viečą vaidmenį.

    Tu apie tai nieko nežinai. Nei 19 amžiaus, nei 20 amžiaus enciklikų, nei perėjimo nuo karalysčių ir imperijų prie nacionalinių valstybių ir demokratijų, nei diskusijų apie tikėjimą ir apie kitų tautų papročius didžiųjų kelionių ir kolonizacijos eroje.

    Galėtum kartas nuo karto patylėti.

    Nors kur patylėsi. Gi tavo smegenys veikia šitaip:

    Jei Sinica ar kas atrinko šitą moterį publikuoti ProPatria, reiškia viskas yra gerai. Ir jei kas pasakys žodį prieš, reiškia yra kvailas, priešas, bolševikas ir t.t. O turinys, už ar prieš argumentai, tau dzin.

    Patriotas...

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Oi, pamiršau paminėti, kad liberastiniai chamai dar ir visada "žino visa teisibe" - kas ką žino ar nežino, kas ką galvoja ir kodėl, ir dėl kokių konkrečiai priežasčių pasakė taip, o ne kitaip. Antra vertus - ko stebėtis? Gi "jeigu man taip susišvietė - vadinasi, taip ir yra!" - standartinė nepajudinama liberastų pozicija. ;)
      P.S. O postringavimus apie "argumentus", atsižvelgiant į "2018-11-30 14:15" komentaro turinį - "užskaitau", kaip sako! :D

      Panaikinti
    2. P.P.S. Pikc: tiek kalbėdami apie priešinimąsi vaikų grobimui, tiek apie priešinimąsi iškrypėliškai ideologijai, liberastai taiko labai panašius ar net identiškus demagoginius metodus".
      Nemo: "Nusišnekėjai. Aš ne vaikus ir įstatymną."
      Kaip "progresyvistai" pasakytų - "nuff said". ;)

      Panaikinti
  18. Pikc,

    Gerai, sita autore perskaite 19 amziaus enciklikas, tai jau sis tas, palyginus su tais, kurie nera skaite. Tai pliusas.

    Toliau ka ji daro? Paima tas citatas, karingas, mobilizuojancias, ir meta jas i veida Bruzaitei. Is pirmo svilgsnio tai atrodo itikinama: Bruzaite raso taip, o stai 19 amziaus tekstas aiskiai kitaip. Jei tas tekstas autoritetingas, tai Bruzaite sauna pro sali.

    Taciau jei turetum daugiau ziniu apie 19 amziaus konteksta, tada zinotum KODEL popieziai rase tuos tekstus? Todel, kad griuvo senoji, tukstantmete socialine ir politine imperiju/karalysciu tvarka.

    Vienas is tos tvarkos bruozu buvo tai, kad katalikybe buvo valstybes religija. O tai apima daug dalyku. Pavyzdziui isitikinimu laisve: nuo formalaus varzymo iki stipraus: jei neturi klebono rekomendacijos, tai negali tapti nei mokytoju nei ministru. Negali isspausdinti knygos, kuriai leidima nedave baznytiniai autoritetai. Ir cia nera kalba apie kokia nors ateistine knyga, bet siaip, koki romana, kuris klebonnui gali pasirodyti klaidinantis jaunima. Skaitei Vinetu? Ir jis buvo i cenzura pakliuves. Ir t.t.: baznycios kontrole visuomenei/politikai.

    Taciau tai kainavo: valstybe taip pat kontroliavo baznycia. Vyskupais ir kardinolais negalejo tapti tie, kuriuos vetuodavo karalius. O siems daznai rupejo ne vyskupo dvasingumas, o lajalumas jiems patiems. Ir tai kainavo bloga vyskupu atrinkima. Ir karaliai turejo teise vetuoti kanditatura i popiezius, jei manydavo, kad jis gali buti palankus kitai valstybei. Si norma buvo panaikinta tik 20 amziaus pradzioje.

    Ir daug tokiu dalyku.

    Tai ko nezino sita mergaite, ir ko nezinai tu, yra tai, kad 19 amziaus popieziai kviesdami katalikus mobilizuotis uz TIESA kviete RESTAURUOTI SITA TVARKA, nes ji jiems tuo metu buvo tiesos ir nusistovejusiu tradiciju dalis. Simtus metu.

    Jie norejo tokio katalikybes vaidmens, koki jai galejo suteikti tik buvimas valstybes religija + valstybes galios (ir prievartos) svertai.

    Ir pries KA JIE KOVOJO? Priies ka jie kviete mobilizuotis? Ogi pries tuos procesus, is kuriu gime siandienines nacionalines demokratines valstybes. Butent pries tai, UZ KA siandien kovoja Pro Patria.

    Tu gi supranti, kad nera prasmes kalbeti apie demokratija, jei nera isitikinimu laisves? Ir kad nera prasmes kalbeti apie isitikinimu laisve, tai valstybe tau nurodo kuo tiketi?

    Kai Baznycia suvoke, kad karalysciu laikai praejo ir atejo demokratijos laikai, ji atsisake pretenzijos i buvima valstybes jega remiama ir itvirtinama religia, nes tai priestarauja paciai demokratijos prigimciai. Apie tai yra 20 amziaus enciklikos.

    O 19 amziaus enciklikos yra vis dar apie tai, kaip graznti valstybes religijos statusa ir bukle. Vardan tiesos: jei katalikybe tiesa, tai valstybe neturi leisti zmonems klysti ir sau patiems pakenkti. Tai nera banali mintis, bet ji negali buti principine demokratijos prielaida, nes nesuteikia isitikinimu laisves.

    Taigi, baznycia atsisake pretenzijos i valstybes religija. Prarado valstybes parama. Laimejo dvasine laisve. Nebereikia, norint surengti vyskupu susirinkima, atsiklausti princo, kaip anksciau.

    Man atrodo, kad tai nera blogai: argi tu noretum, kad koks Macronas ar Trumpas blokuotu kanditatura i popiezius? Arba kad jei tu jaustum abejones del Dievo egzistencijos, negaletum uzimti valstybes tarnautojo vietos?

    O 19 amziaus popieziai atstovavo vis dar tokia tvarka. 20 amziaus jau kitokia - todel jie nebekviecia naudotis valstybes galia, kad kitus priverstu tiketi. Sako - turime mokyti tikejimo kitais budais.

    Autore cituoja 19 amziaus popiezius ir nesuvokia, kad ju teiginiu igyvendinimui reiketu sugraziinti katalikybe kaip valstybes religija= isitikinimu laisves=demokratijos atsisakyma. Ir tu to nesuvoki.

    Nes nieko apie tai nezinai. O taskaisi liberastais, marksistais ir dar kazkuo visiskai ne i tema.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. O, nauja demagogijos dozė iš librastinių "entelekto augštumū", kaip visada patiekta riebiame chamiškos arogancijos padaže - nes taigi "mias, progresyvus ialytas versus jūs - tamsolei acilikėlei" (tiesa, atkreiptinas dėmesys į faktą, kad "entelektualas" niekaip nesugeba atsikratyti mužikiško įpročio oponentus "tujinti" ;)). :)
      Na, bet žiūrim iš eilės. Šitą demagogijos dozę galima suskirstyti į dvi dalis:
      I. Ką "nemo" PASAKĖ IR
      II. Ką "nemo" NUTYLĖJO
      Taigi, I dalies punktai tėra trys:
      1. Standartinis "aš protingas, o jūs durnei" + lygiai taip pat standartinė "užstrigusi plokštelė": "Durnelė, nieko nesupranta, išėmusi iš konteksto kaišioja 19 a. enciklikas"
      2. Oponento minties iškreipimas ("durnelė nesupranta, kad siekia panaikint demokratija") ir demagoginiai klausimai, kuriuos liberastai kažkodėl laiko įrodymais ("tu noretum, kad koks Macronas ar Trumpas blokuotu kanditatura i popiezius?").
      3. "Įžeista nekaltybė": "nieko apie tai nezinai. O taskaisi liberastais, marksistais ir dar kazkuo visiskai ne i tema".
      Panagrinėkim konkrečiau. Na, "aš protingas-jūs durnei" yra standartinis liberastų nusišnekėjimas, tad komentarų jam kaip ir nereikia. O štai dėl "19 a. enciklikų" - jau įdomiau. Autorė, įrodinėdama savo pozicijos teisingumą ir Bružaitės pozicijos klaidingumą, remiasi štai tokiais pavyzdžiais:
      a) TARPUKARIO katalikų, Lietuvos ir užsienio - tai ATVIRU TEKSTU parašytą, KAIP galima buvo tai pražiūrėti? ;)
      b) DABARTINE faktine situacija Lietuvoje ("Prielaida, kad „tiesa pati save apgins“, klaidinga jau vien dėl to, kad tiesa pati savęs neapgynė – matome, jog katalikybė yra išstumta iš viešojo gyvenimo") ir pasayulyje (Tai tiesiog paprastas empirinis faktas: jeigu tiesa daug kartų savęs neapgynė (Vakarų istorijoje matėme daugybę tokių atvejų), vadinasi ji pati nesigina, o ją kažkas arba gina, arba ne") - vėlgi, KAIP to galima buvo nematyti?
      c) Prel. dr. F. Bartkaus ir kan. dr. P. Aleksos darbas - 1953 m., taigi, "ne visai" 19 a.
      d) Naujasis Testamentas - irgi ne 19 a.
      e) Giovanni Papini - 20 a. autorius
      f) Vatikano I Susirinkimo dogmatinė konstitucija Dei Filius - taip, čia 19 a.
      g) Pijaus IX "Syllabus Errorum" - 1864 m., taigi, 19 a.
      h) Pijaus XI "Quas primas" - 1925 m., taigi, 20 a.
      i) Vatikano II Susirinkimo pastoracinė konstitucija "Gaudium et spes" - 1962-65 m., taigi, 20 a.
      j) Pijaus X "Pascendi Dominici Gregis" - 1907 m., taigi, 20 a.
      k) Leonas VIII - 19-20 a.
      l) Charles Pope - 21 a.
      m) Robertas Grigas - 21 a.
      Taigi, 2,5 iš 13. Tai tiek dėl "užstrigusios plokštelės" demagogijos. Dar klausimų? ;)

      Panaikinti
    2. Likusią analizės dalį įdėsiu kiek vėliau - per kitą pertrauką. O įdėsiu būtinai, nes čia "nemo" TOKĮ grybą supjovė... :)

      Panaikinti
    3. Jis jau prieš 20 metų gyrėsi, jog skaitė enciklikas. Maniau, liovėsi, bet pasirodo, ne. Ir pasirodo, jog tiek naudos iš to skaitymo, lig šiol nieko nesuprato. Fakto, jog tiesa nepriklauso nuo laiko, nes tai absoliuti kategorija, jis irgi nesupras niekaip. Kad įvykius reikia derinti prie tiesos, o ne atvirkščiai.

      Panaikinti
  19. Yra klausimų:) o kur dingo šita frazė: " šv. Bernardas Klervietis, vienas iš Bažnyčios daktarų, buvo ir vienas pagrindinių kryžiaus žygio įkvėpėjų, kad Prancūzijos karalius šv. Liudvikas IX aktyviai dalyvavo aštuntajame ir devintajame kryžiaus žygiuose."

    Bernardas Klervietis 12 amžius. Šv. Liudvikas - 13 amžius.

    Šaunuolis, kad sužiūrėjai cituojamų autorių datas. Aš mėgstu taip daryti:) Taip, galėjau parašyti konkrečiau - 20 amžiaus antros pusės. Būčiau rašęs ne komentarą, o straipsnį, būčiau parašęs. Tačiau ir čia pripažįstu, koreguojuosi chronologijoje.

    Nes iš tiesų procesas buvo toks: 19 amžiuje/20 amžiaus pirmoje pusėje vyko skausmingas Bažnyčios atsiplėšimas - mentalitete, praktikoje, teologijoje - nuo karalysčių/imperijų socialinės ir politinės tvarkos, ir adaptavimasis prie naujos.

    Tačiau dar nebuvo bendro konsensuso kaip pritarti ir kaip adaptuotis prie "naujos tvarkos": nacionalinių demokratinių valstybių. tai įvyko 20 amžiaus antroje pusėje.

    Todėl istoriografiškai taip ir gaunasi:

    Pijus IX 19 amžiaus viduryje yra visiškai prieš naują tvarką ir visiškai už senos tvarkos restauraciją. Jo tekstai labai kategoriški.

    Leonas XIII ar Pijus XI jau yra tarpinės figūros. Jau aišku jiems, kad senajai tvarkai yra galas, jos nebeatkursi, procesai pernelyg pažengę. Skaitant jų dokumentus tai akivaizdu: jie taip pusiau dar remiasi kokiu Pijumi IX, tačiau nebėra tokie kategoriški, ieško kontaktų, dialogo, naujų formų.

    Kai po kelių dešitmečių planavimo buvo surengtas Vatikano II Susirinkimas, tada visuotiniu lygiu jau buvo permąstyta situacija apie naują pasaulio tvarką ir Bažnyčią tos tvarkos viduje (remiantis tiek kai kurių šalių vyskupų, tiek pavienių autorių indėliu).

    Ir štai ČIA, Pikc, yra kertinis momentas. Matai, ką nutylėjau aš.

    Autorės tekste nėra NEI VIENOS citatos iš Vatikano II Surinkimo (kas yra labai labai svarbu), popiežių ir kitokio mokymo nuo 1960 ir vėliau, nors enciklikų, dokumentų ar pareiškimų galėčiau dešimtis per penkias minutes pririnkti.

    Jono XIII, Pauliaus VI, Jono Pauliaus I, Jono Pauliaus II raštai, Benediktas XVI, Pranciškus autorei neegzistuoja, nors jie yra rašę BŪTENT šiais klausimais.

    Panašiai, autorė cituoja tik tuos mūsų amžiaus autorius, kurie, atitinka 19 amžiaus požiūrį (Bartkus, pavyzdžiui), nors yra daugybė teologų, kardinolų ir visko, ko nori, kurie rašo ir cituoja kitką.

    Štai tą ir vadinu nekompetencija.


    Yra nekompetetinga surinkti dešimties tokių monikų parčiauskaičių tekstų citatas ir iš jų nulipdyti doktriną apie "tikrąją Bažnyčią", be išsamesnės analizės. Lygiai taip pat nekompetetinga būtų ją lipdyti iš dešimties bružaičių tekstų. Kompetetinga lipdyti iš visų tekstų ir kontekstų.

    Bet žinai kas tada gausis? Tokie tekstai nebetiks karingam ProPatria tonui:) nes bus pernelyg nuosaikūs, subalansuoti, ilgi:) Kaip čia jūs mėgstat sakyti - drungni, nes nei apie Monika, nei apie Tomą nesakys "velnias" ar "angelas", o tiesiog vertins kaip vienos mozaikos dalis.

    AtsakytiPanaikinti
  20. Na gi, Unknown, na ko aš nesuprantu?

    Sakau labai aišku dalyką: autorė cituoja, pavyzdžiui, Pijaus X ar Leono XIII kvietimą kovoti ir jį priešpriešina su Bružaitės kvietimu nekovoti (kas nėra visai tikslu).

    Ką sakau aš? Iškraipyta, nes pateikta be konteksto. Na, atsiverskite tą Pijų X ar Leoną XIII.

    Štai ką sako vienas ir paremia kitas (pačiame 19 amžiaus gale/20 amžiaus pradžioje):

    Modern writers in great numbers, following in the footsteps of those who called themselves philosophers in the last century, declare that all power comes from the people; consequently those who exercise power in society do not exercise it from their own authority, but from an authority delegated to them by the people and on the condition that it can be revoked by the will of the people from whom they hold it. Quite contrary is the sentiment of Catholics who hold that the right of government derives from God as its natural and necessary principle.

    Ir taip toliau.

    (http://www.papalencyclicals.net/pius10/p10notre.htm)

    Ar jūs suprantate, kas čia sakoma?

    Kad klaidinga pamatinė demokratinė sąvoka "valdžia yra iš tautos", kuri susijusiu ir su visuotiniu balsavimu (vyrų, moterų, nepriklausomai nuo socialinės padėties) ir su įsitikinimų laisve (nėr ko balsuot, jei tos laisvės nėra) ir su tuo, kad parlamentaras yra deleguojamas atstovauti tam tikrą pasaulėžiūrą, ir t.t.

    Ar jūs suprantate, kad Leonas XIII ir Pijus X čia galvoje turi tokias formules, kurios yra šventos ProPatria tipo "katalikiškos demokratijos" atstovams?:

    "Lietuvos valstybę kuria Tauta. Suverenitetas priklauso Tautai." (LR konstitucija, 2 straipsnis) arba "Aukščiausią suverenią galią Tauta vykdo tiesiogiai ar per demokratiškai išrinktus savo atstovus" (4 straipsnis).

    Ar jūs suprantate, kad šitos autorės Monikos Parčiauskaitės cituojami Pijaus X ir Leono XIII kvietimai katalikams mobilizuotis ir kovoti už tiesą yra būtent kvietimas kovoti prieš tokias klaidas, kaip kad Lietuvos Respublikos konstitucijos 2 ir 4 straipsniai?

    Ir ką aš dar sakau: kai visa Europa po II pasaulinio karo tapo demokratine arba pavergta totalitarinio sovietinio režimo, ir buvo aišku, kad jau to nebeapgręši, politinė Bažnyčios teorija buvo permąstyta. Kam? Tam, kad arkivyskupui Tamkevičiui ir arkivyskupui Grušui šiandien nereikėtų sakyti, jog LR konstitucija yra prieš katekizmą ir katalikų doktriną.

    Tam, kad atsirastų vietos ProPatrijoms: krikščioniškiems judėjimams nacionalinių demokratijų viduje.

    Tačiau tai buvo teorizuota ir leista nuo 1960 metų ir vėliau bažnytinėje politinėje mintyje. Būtent to laikotarpio medžiagoje, kurios autorė necituoja. Kodėl? Nes ten, kaip rašiau, nebėra taip karinga. Nes jei teorizuojama ir legitimuojama ProPatria tipo veikla "nacionalinės demokratijos" rėmuose, tai legatizuojami ir patys demokratiniai rėmai, kaip ir teisė manyti kitaip, nei sako ProPatria ar vyskupas.

    ir jei tai pripažįsti, keičiasi retorika ir kovos už tiesą metodai.

    Viena iš tokio pokyčio iliustracijų: kunigas nebėra tokio tipo autoritetas, kuris pasako ir visi klauso. Nes šita visuomenė nei instituciškai, nei psichologiškai šitaip nebeveikia, nori ar nenori.

    Būtent čia Bružaitė sako, tiksliau cituoja daug kitų - kad šiandieninis autoritetas įtvirtinamas nebe įsakmiu katekizmo skaitymu nuo sakyklos, o įtaigiu gyvenimo liudijimu. Panašiai, kaip pirmaisiais krikščionybės amžiais. Ar tas veikia? Ar to pakanka? Ar tikrai nebereikia ProPatrijos peticijų?

    Man asmeniškai dėlto dar reikia pagalvoti. Gal ir reikia. Bet net jei ir reikia, tai kaip parašė ir argumentavo šio straipsnio autorė, yra iškraipymas tiek Bažnyčios mokymo, tiek dinamikos, tiek realios tikrovės, kurią kasdien matome per Panoramą.


    AtsakytiPanaikinti
  21. Parašiau klaidingai: autorė cituoja Gaudium et Spes, Vatikano II Susirinkimą. Taip, cituoja. Tik tiek, kad visų dokumentų matyt nėra skaičiusi, ir neturi bendro matymo kaip evoliucionavo politinė teologija apie Bažnyčios vietą visuomenėje, kuri yra demokratinė nuo 19 amžiaus pabaigos iki 20 amžiaus II pusės. Šituo požiūriu yra aišku, kad Pijaus XI ir Leono XIII politinė doktrina bloku - kurią pacitavau - jau liko praeityje. Jie paprasčiausiai atmetė "valdžios iš tautos" principą kaip prieštaraujantį "valdžiai iš Dievo".

    O vėliau jau buvo mąstoma kaip suderinti demokratinės valdžios ir Dievo valdžios principus. Šiuo požiūriu reikia skaityti Jono Pauliaus II "Centessimus annus". 1991 metai. Kai mes kūrėmės.

    Ką rašo Jonas Paulius II?

    "The Church values the democratic system inasmuch as it ensures the participation of citizens in making political choices, guarantees to the governed the possibility both of electing and holding accountable those who govern them, and of replacing them through peaceful means when appropriate"

    Ar jaučiate skirtumą nuo Pijaus ir Leono, kuriems "valdžios iš tautos" ir "valdžios delegavimo" principai buvo "fatališkos" ir "absoliučiai smerktinos" klaidos?

    AtsakytiPanaikinti
  22. Antrojo punkto antrąją dalį (kvailą klausimą) galima ignoruoti - jis iš tos pačios serijos, kaip ir "tai tu norėtum, kad vaikus į šulinius mėtytų" (čia tiems, kas prieš barnevernetišką įstatymą) ar "tu norėtum, kad moterys daužomos būtų" (tiems, kas prieš genderistinę Stambulo konvenciją) ir pan. Na, o pirmoji dalis susideda iš dviejų melagingų teiginių: 2a) M. Parčiauskienė nesąmoningai siekia valstybinės religijos įvedimo ir 2b) tuo ji yra prieš demokratiją ir tikėjimo laisvę. Dzin, kad valstybinės religijos įvedimas neuždraudžia kitų tikėjimų praktikavimo ir nepanaikina demokratinės santvarkos - ir kad niekas tokių idėjų apskritai nekelia. Na, bet negi čia pirmas kartas, kai liberastiniai egzpertai nusprendžia "aš ŽINAU, ką tu galvoji!"? Jeigu jau jiems "susišvietė", kad "tamsolei" nesąmoningai (o gal pasąmoningai) siekia teokratijos - reiškia, taip ir yra! :) Bet, kaip sakiau, "progresyviųjų" fantazijos - antraeilės svarbos dalykas. Geriau DAR KARTELĮ įvertinam "liberal-krikščionių" poziciją, atsižvelgdami į tą, ką "nemo" NUTYLĖJO. O nutylėjo jis, postringaudamas apie 19 a., DABARTINĮ kontekstą, kuriame ir REIKIA vertinti tiek T. Bružaitės, tiek M. Parčiauskienės pozicijas: šita požiūrių sandūra vyksta ne kur nors "vakuume", o agresyvios ne tik krikščionybei/katalikybei, bet apskritai bendražmogiškoms vertybėms ideologijos puolimo kontekste. Taigi, "progresyviųjų" nuomone, priešinimasis ANTIkrikščioniškos, antidemokratinės (ir didele dalimi antižmogiškos) totalitarinės ideologijos propagandai reiškia... siekius panaikinti demokratiją. Ką gi, prisiminus neseną praeitį, galima išvardinti ir daugiau "demokratijos priešų", kurie vadovavosi tais pačiais "atgyvenusiais 19 a." principais - N. Sadūnaitė, V. Sladkevičius, A. Svarinskas, S. Tamkevičius... Truputį aiškiau, kur tie "liberal-katalikai" stovi - ir kur jie su tokiu požiūriu būtų stovėję TADA? ;)
    Ir čia ateiname prie 3-iojo punkto - "Šakalienės sindromo". T. Bružaitė ir Ko. KATALIKŲ VARDU ne tik skatina nesipriešinti šitai neokomunistinei (liberastinei) ideologijai bei propaguoja tos ideologijos "viartibes" („[...] o ir įsivaikinimas nėra toks vienareikšmis klausimas, į kurį atsakymas yra tik taip arba ne.“) - jie atvirai stoja PRIEŠ žmones, kurie tai ideologijai bando priešintis. Kitaip tariant, "liberal-krikščionys" yra patys tikriausi liberastijos adeptai. Taigi, vadinti juos liberastais ir neomarksistais yra ne tik "į temą" - tai tiesiog fakto konstatavimas. Čia taip pat, kaip normalų žmogų pavadinti pederastu būtų įžeidimas, bet pederastą - jokiu būdu, ir todėl pastarojo pasipiktinimas atrodytų ir kvailai, ir juokingai.

    AtsakytiPanaikinti
  23. :)

    Zmogau, va parasai tokia fraze: "Dzin, kad valstybinės religijos įvedimas neuždraudžia kitų tikėjimų praktikavimo ir nepanaikina demokratinės santvarkos.."

    Nagi matosi kiekvienam, kuris yra skaites apie "valstybes religija" Europos istorijoje, kad tu is tiesu apie tai nieko, visiskai nieko nezinai:)

    O juk specialiai ir butemt tau kaip saldainiuka pateikiau Leono XIII ir Pijaus X citata, kurioje demokratine teorija ir santvarka yra vadinami klaida, pries kuria doktrinai istikimi katalikai turi kovoti:)

    Ir tai cia jau tie nuosaikesni pasisakymai. Nepalyginsi su Pijumi IX-

    Na net nenoriu cia vel paklodes rasyti. Paguglink "google books" ar "amazon" apie "church and democracy" arba "religion and state in europe 18-19 century" ar dar kazka panasiai. Pasiziurek, kad butu koks simtametis rimtas profesorius tais klausimais jau desimtis metu rasantis na ir paskaityk nors truputi.


    as sia akimirka turiu atsivertes:

    https://www.palgrave.com/us/book/9783319632681#aboutAuthors

    o autoriaus biografija tokia:

    https://www.encyclopedia.com/arts/educational-magazines/price-roger-1944

    Truksta kvalifikacijos?


    Na, skaitau ta pati, ka ir pries 20 ir pries 10 metu kituose autoriuose skaiciau: nebuvo draugystes tarp Baznycios ir demokratijos 19 amziuje, nekalbant apie anksciau:) Nebuvo tolerancijos kitu isitikinimu praktikavimui.

    Tad sitai mergaitei reiketu atsirinkti ka cituoti, o tau maziau kalbeti apie tai, kad as kalbu ko nezinau. Nes tokia tavo citata, kaip pacitavau, rodo, kad is tiesu nieko sioje srityje nerauki.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Tiesiog FENOMENALUS "selektyvus aklumas"! Štai, ką reiškia demagoginis įdirbis! :)
      Tiek straipsnyje, tiek komentaruose ATVIRU TEKSTU kalbama apie būtinybę ginti krikščioniškas/bendražmogiškas vertybes agresyvios neokomunistinės ideologijos akivaizdoje - bet "bemo" tą VISIŠKAI ignoruoja ir svaigsta apie 19 a. bei jo įsivaizduojamus siekius įdiegti valstybinę religiją (kurią, panašu, "nemo" tapatina su teokratija). Taip pat ATVIRU TEKSTU pasakyta, kad niekas jokios valstybinės religijos net neplanuoja diegti - bet "nemo" laikosi savo. Galiausiai, dėl tos valstybinės religijos: jos modeliai skirtingose šalyse gerokai skyrėsi ir skiriasi, bet "nemo" tai nė motais - pagal "nemo", Norvegija gana ilgai buvo teokratinė, nedemokratiška kitatikius persekiojantis valstybė, nes, berods, iki 2012 m. de iure ji turėjo valstybinę religiją.
      O dabar DAR KARTĄ: diskusija yra NE apie 19 a. situaciją ir NE apie valstybinę religiją, o apie DABARTINĘ SITUACIJĄ ir apie tai, kad save "nuosaikiais" vadinantys "liberal-kriškčionys" yra tvirtai apsisprendę būti ANTIkrikščioniškos liberastinės pseudoreligijos adeptais, tad jie tokie pat "krikščionys", kaip ir kokie "komunist-krikščionys". Įrodymų - "nors vežimu vežk", kaip sako - o kadangi paneigti nelabai yra kaip, liberazmo apologetams lieka vaizduoti "egzpertus" ir griebtis demagoginių išvedžiojimų, bandant išvis nukreipti kalbą "į kitą vagą". Nieko nebus, "tavarišči progresyvy" - "vaga" liks ta pati. ;)

      Panaikinti
  24. Taip ir yra. Ką galvoti, kai pakliūva į akis švepli nemo žodžiai, kad "nebuvo draugystes tarp Baznycios ir demokratijos 19 amziuje, nekalbant apie anksciau:)" - šito niekada ir negali būti, nes Bažnyčia ir demokratija iš principo nesuderinami dalykai - tiesa Bažnyčioje nepriklauso nuo didesnio ar mažesnio balsų skaičiaus, bet nuo DVASINIO RYŠIO. O kad Katalikų Bažnyčia remiasi išimtinai monarchistine struktūra, man mažai rūpi. Juo labiau ką pasakė Pijus X ar Leonas kažkelintasis.
    Pasirodžius Parčiauskienės str., dauguma atkreipė dėmesį į išvėsusius Bružaitės žodžius, kad tiesos nereikia ginti, ji apsigins pati. Dėl to ir buvo visa polemika, o ne dėl demokratijos.
    Tą patį, ką ir Pikc dabar parašė, norėjau ir aš pasakyti. Nemo bemo blemo ar kas jis bebūtų čia atėjęs kažkodėl visada nuosekliai gina tokius tipus kaip Ališauskas, Subačius ar tam pačiam raugui priklausančią Bružaitę. Lefebrininkai, nors ir įsidėjo Parčiauskienės str. į savo svetainę, nė vieno piršto nepajudina, kad apgintų savo tiesą nuo liberalistinių pamazgų.

    AtsakytiPanaikinti
  25. Matai Pikc,

    Unknown parašė tai, ką aš ir rašiau apie autorės cituojamus šaltinius 19 amžiuje ir dar 20 pradžioje ir ką tu sakei esant nesąmone ar šiaip mano išsigalvojimu: "šito niekada ir negali būti, nes Bažnyčia ir demokratija iš principo nesuderinami dalykai".

    Jos cituojami popiežių kvietimai "kovoti" yra kvietimai kovoti prieš demokratiją:) Ne Bažnyčios valdyme, o visuomenės ir valstybės santvarkoje:)

    Kai tuo tarpu ProPatria savo misiją pateisina kaip kovą už krikščioniškos tapatybės demokratiją visuomenėje ir santvarkoje:)

    Mano kritika jai yra būtent tame: jei jau pripažįsti, iš principo, demokratinius rėmus ir tai, ką jie apima (įsitikinimų, asociacijos ir kitokias laisves), nėra prasminga cituoti pareiškimus, kurie buvo pasakyti kai tų rėmų neegzistavo ir, apskritai, prieš patį šių rėmų egzistavimą.

    Tačiau kadangi dabar šie rėmai egzistuoja ir mes gyvename šių rėmų viduje, tai keičia retoriką, gyvenimo ir veikimo būdą.

    Taip, kovoti už gyvenimą reikia.

    Tačiau kai esi derlingoje žemėje, kovoji sėdamas. Kai atsiduri jūroje, kovoji irkluodamas. Kai atsiduri dykumoje, kovoji ją kirsdamas ant kupranugario.

    Tačiau irklavimas dykumoje arba sėjimas jūroje neveiks. Man ginčo esmė yra čia: kurios iš dviejų, Monikos ar Tomos, būdas kovoti yra sėja vandenyje?

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Pasikartosiu: pagal tokią "logiką", visi prieš sovietinę ideologiją kovoję žmonės buvo "demokratijos priešai", "sėję vandenyje", o štai Bružaitės (ir "nemo") tipo sovietų kolaborantai buvo tikrieji "kovotojai", nes taigi veikė "rėmų viduje" - juk, pagal "nemo", liberastinės ideologijos ne tik toleravimas, bet netgi skleidimas irgi yra "kovojimas". Visų ilgų "nemo" išvedžiojimų tikslas yra pats paprasčiausias: pateisinti liberastijos kolaborantus - "liberal-krikščionis". Tik tiek. ;)

      Panaikinti
  26. Ir to tikslo nemo siekia ilgomis ir nesibaigiančiomis paklodėmis kone mirtinai užkankindamas pašnekovą, nes jei nori sekti jo faktų faktelių raizgalynę, jo tikusius ir netikusius argumentus, turi sukoncentruoti visą savo dėmesį, prarasti begalę laiko tikrindamas ir atsakinėdamas jam, reaguodamas į jo priekaištus ir nesibaigiantį zyzimą, įrodinėjimus ir išvadas. Vargas žmogui, pradėjusiam su nemo diskusiją.

    AtsakytiPanaikinti
  27. :)

    Unknown, kiekvienas dalykas, kurį jus priverčiu patikrinti yra mano laimėjimas. Net jei tas patikrinimas paneigia ar koreguoja mano teiginį (kas man ne įžeidimas, o patobulinimas).

    Nes manau, kad tik atsisakydama paprastučių ir naivių dalijimų į "juoda (visi kas ne mes)/balta (visi kas mes)" ProPatria turi šansą tapti:

    1) Plačiau girdimu balsu, o ne marginaliu portalu.
    2) Ilgalaikiu projektu, o ne trumpalaikiu.

    Suprantu, kad ProPatria tikslas yra politinis, o politikos retorikoje nėra įmanomas toks korektiškumas, kaip akademinėje analizėje. Tačiau kai ta retorika tampa pernelyg paprasta (jūs visi šarlatanai ir sovietikų koloborantai!), ji sunaikina savo pačios ambicijas, nes tampa visuotinai antipatiška.

    Čia ir yra politikos menas: suniekinti oponentus, tačiau nesukeliant visuotinės antipatijos:)

    Ir šiaip, reikia šiek tiek strategijos. Na, argi aš taip au smarkiai klystu sakydamas, kad 19 amžiuje PRIEŠ DEMOKRATIJĄ kovojusio popiežiaus receptai nebėra tinkami radikaliai pasikeitusiame politiniame ir visuomeniniame, DENMOKRATINIAME peizaže?

    Neklystų. Tie 19 amžiaus receptai žavūs ir patrauklūs savo aiškumu. Tačiau nebeveiksnūs. Šitos mergaitės Autorės cituojamoje Pijaus IX enciklikoje didelis skyrius yra skirtas knygų cenzūrai ir Bažnyčios pareigai rūpintis, kad tos knygos net išspausdintos nebūtų.

    Na kokią tai prasmę dar turi šiais, interneto ir facebuko laikais?

    Ir kai tai sakau, tai visai neniekinu Pijaus IX. Paprasčiausiai ir Romos imperijoje gyvenusio šv. Augustino receptai jau nebūtų buvę tinkami 19 amžiuje. Ir mūsų receptai ko gero nebebus tinkami 23 amžiuje.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Aš pažįstu vieną ortodoksų vienuolį, kurio visas gyvenimo tikslas ir buvo priartinti patristiką prie mūsų dienų.

      Panaikinti
    2. Tikslas: įrodyti, kad Bružaitė teisi, prisidengusi katalikybe gindama ir propaguodama liberastiją bei užsipuldama krikščioniškas/bendražmogiškas vertybes nuo tos liberastijos ginančius žmones (t.y. kad būti liberastu, vadinant save kataliku, yra normalu ir šiuolaikiška), o M. Parčiauskienė su savo požiūriu, kad krikščioniškas/bendražmogiškas vertybes nuo agresyvios antikrikščioniškos ir antidemokratinės ideologijos ginti reikia, yra 19 a. užstrigusi nieko nesuprantanti nemokša.
      Rezultatas: FAIL.
      Išvada: "Tai mano pergalė!"
      ;)

      Panaikinti
  28. Reikia skirti "receptus", t.y. kovos būdus, metodus nuo pačios tiesos. Dažnai prisidengdamas neva pasenusių metodų šalinimu, pašalini pačią tiesą kaip "pasenusią". Atsakyk sau į klausimą, nemo: ką reikia keisti - pačią tiesą ar tą, kuris ruošiasi ją priimti? Ar tiesai galioja laiko limitai, t.y. ar turi reikšmės, kada ji pasakyta? Jei atsirado internetas, visiškai nereiškia, kad "Uždraustų knygų sąrašas" nebegalioja, nes tai, kas draudžiama, ardo asmenybę, pavojinga tikėjimui, gesina dvasią. Keičiasi tik pačios užtvaros nuo blogio pobūdis: toji užtvara turi būti vidinė. O mėšlas, išvardytas uždraustuose sąrašuose patyrusio vadovo, ir lieka mėšlu.
    Kai tai suprasi, tada atėjęs galėsi keisti propatriją.

    AtsakytiPanaikinti
  29. Unkwonw,

    šį klausimą mačiau keliamą įvairių amžių - pirmųjų, viduramžių, kolonialistinio laikotarpių, šiandienos - popiežių ir mąstytojų raštuose. Kur yra kintama forma (metodas) ir kur nekintama tiesa (dogma)?

    Taip, tai yra "liberalų" problema, kad tikrai nepagrįstai, lengvabūdiškai ir paskubomis atsisako formų prieš tai nenustatę turinio.

    Bet lygiai taip pat tai yra "konservatorių" problema, kurie apsigaudinėja, kad 19 amžiaus terminologija ir mąstymo schemos yra "2000 metų Bažnyčios tradicija", kai ji nėra. Matosi, kad į rankas nėra paėmė kokių platonistiškų pirmųjų amžių svarstymų apie Trejybės prigimtį, kurie šiandien atrodytų kaip burtažodžiai, naivybės ar keistenybės.

    Ir jei iš praeities ateitų koks Bažnyčios Tėvas Jonas Damaskietis su savo "De Fidei Orthodoxa" terminologija, menka abejonių, kad koks Šopauskas, nežinodamas kas tai ir paskaitęs apie Damaskėno svarstymus apie "penktąjį dimensiją", kuri yra rojus, jį išvadintų beprasmiškai rašančiu šarlatanu.

    Tai labai sunkus klausimas: viena, atskirti amžinąjį Evangelijos turtą nuo šiuolaikinio mentaliteto ir formų (didelė dalis Evangelijos yra apie tai, kaip pats Jėzus tą esmę atskyrinėjo nuo pačių žydų papročių, mentaliteto ir liturgijos, ir tai mokiniai sunkiai įsikirto).

    Antra, kaip nelikti tam tikrų istorinių laikotarpių žodynuose, šiandien nebeveikiančiuose nei retoriškai, nei instituciškai (knygų draudimas vs interneto prigimtis). Paimkime tą patį Damaskėną: tai ką jis rašė savo VIII amžiuje, ŽIAURIAI skiriasi nuo Evangelijos žodyno. Ir ŽIAURIAI skiriasi nuo mūsų. Ir nuo Pijaus IX. O savo laiku jis buvo tiesiog "normalus" žodynas.

    Trečia, kaip vykusiai ir veikiančiai tą esmę įdiegti į naujus žodynus, naujas struktūras (pavyzdžiui, dmeokratinėje aplinkoje po tūkstanmečiais tobulinto jos diegimo nedemokratinėje aplinkoje?). Ir plius pasauliniu lygiu?

    Monikos Parčiauskaitės straipsnis yra paprasčiausiai menkutis vaikiškas rašinėlis prieš šias gigantiškas problemas, kurias sprendžia ne vienas žmogus ir ne viena karta. Jas sprendžia jau koks aštuntas popiežius šiaip, plius tūkstančiai kitų.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Che, liberazmo apologetas vis nerimsta: liberastinės "bendražygės" apginti nepavyko, tai kas lieka - tik menkinti ją "suvarčiusius". :)
      P.S. Poziciją "aš tai žinau, kas būtų, jeigu būtų" - "užskaitau", kaip sako. :D

      Panaikinti
    2. "... paprasčiausiai menkutis vaikiškas rašinėlis prieš šias gigantiškas problemas, kurias sprendžia ne vienas žmogus ir ne viena karta" - oi oi oi, rado neįveikiamas problemas!
      Gyvenk pagal sąžinę, melskis, nedaryk nuodėmių, ir išspręsi visas problemas, atskirsi tiesą nuo melo, blogį nuo gėrio. Tuomet tikrai nekils noro išsukinėti nei ališauskų, nei subačių anei bružaičių misterijų. Kristus pažadėjo - "jūs pažinsite tiesą". Kaip šventieji atskyrė? Visas jūsų "superhipermegaproblemų" tikslas - pateisinti senosios, nuodėmingosios prigimties darbus. Nieko daugiau.

      Panaikinti
  30. Pikc, Pažiūrėk Unknown atsakymą man:

    jis pripažįsta, kad knygų leidybos ir interneto laisvės nebeuždrausi. Ir pareiškia, kad reikia "vidinių užtvarų" nuo klaidų.

    Nes, NEdemokratinėmis politinėmis sąlygomis Bažnyčią kovojo už savo tiesą išorinėmis ir nedemokratinėmis priemonėmis - fiziškai atribodama žmogų nuo kitų įsitikinimų. Knygų draudimu ir pan. Kitatikių sodinimu į kalėjimą.

    O demokratinėmis sąlygomis - vidinėmis priemonėmis. Ugdyti žmogaus sąžinę atsparia klaidoms. Nes toks yra tinkamas metodas demokratinėmis-įsitikinimų laisvės sąlygomis.

    Ne fizinis knygų draudimas, o sąmoningumo ugdymas.

    Tačiau NE Pijus IX tokį perėjimą nuo išorinių priemonių link vidinių teorizavo ir įteisino, o Vatikano II Susirinkimas. Pijui tai būtų buvę nesuprantama, nepateisinama. Jis prieš tai kovojo. Reikėjo beveik 100 metų kol šis perėjimas nuo išorinių priemonių link vidinių įvyko.

    Taigi, Unkwown nors neprisipažįsta, bet man pats pritaria:) Ir nemąsto taip, kaip siūlo ši (ištekėjusi) mergaitė autorė. Kur ir pati taip nemąsto taip, kaip siūlo jos kaip sektini pavyzdžiai cituojami šaltiniai:) Ir kaip nemąstai nei tu.

    Taigi, kartoji ir kartoji, kad aš čia jau sumaltas, sutriuškintas ir tik bejėgiškai spardausi. Aš irgi galiu pakartot:

    Nemanau, kad ši mergaitė savo straipsnyje pateikusi:

    - nedemokratinėse politinėse sąlygose gyvenusio ir tai kaip natūralią tvarką priėmusio popiežiaus pavyzdį,
    |
    - mąsčiusio antidemokratiškai,

    - kviečiančio nedemokratinėmis priemonėmis kovoti prieš gimstančias (1850-1870) Europos nacionalines valstybes, kurios vėliau taps demokratinėmis, ir

    - sugrąžinti imperinę/monarchinę tvarką bei katalikybę kaip valstybės religiją (kietąją žodžio prasme, su sudonimais į kalėjimą, o ne šiuolaikine norvegiškąją - čia ką, lepsusas? Juk ProPatria apie liberalizmo lizdą Norvegiją tik blogai:))

    iš tiesų apgynė savo pretenziją, sudirbo Bružaitę ir atitinka ProPatria tiksluose išdėstytą nacionalinę-demokratinę-krikščionišką valstybės bei savo portalo ugdymo viziją.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. 1. Matau, "19 a." plokštelė kaip sukosi, taip ir sukasi, nepaisant to fakto, kad straipsnio autorė remiasi virš tuzino pavyzdžių, iš kurių tik absoliuti mažuma yra iš 19 a. Na, bet kiti pavyzdžiai (įskaitant ir mano pateiktus "antidemokratiškų" rezistentų prieš sovietus) netinka, tad - ignoruojam ir sukam tą pačią "plokštelę". ;)
      2. Pasak tamstos (ir Bružaitės), priešinimasis agresyviai destrukcinei ideologijai ir jos propagandai (iškrypėlių paradams, vaikų "švietimui" ugdymo įstaigose, iškrypimus reklamuojančių "edukacinių" knygučių platinimui, "progresyvių" įstatymų "prastūminėjimui" ir t.t. ir pan.) yra a) nekrikščioniška, b) nedemokratiška ir c) apskritai neveiksminga, nes taigi yra internetas (vadinasi, "atsilikėlišką, nedemokratinį, 19 a. pradvisusį" Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymą reikia atšaukti, rusiškos propagandos nebedrausti, nacistinės ir sovietinės simbolikos viešo demonstravimo draudimą panaikinti, už raginimus naikinti Lietuvos valstybę nebausti ir t.t. ir pan.). Velniop rezistenciją - telieka TIK "sąmoningumo ugdymas"! Tiesa, Bružaitė tą "sąmoningumo ugdymą" įsivaizduoja kaip raginimą nesipriešinti liberastijai ir net jai pritarti ("[...] o ir įsivaikinimas nėra toks vienareikšmis klausimas, į kurį atsakymas yra tik taip arba ne."). Pasikartosiu - visokių bružaičių ir "nemo" pozicija - tai paprasčiausias kolaboravimas. Partizaninio karo metu nuosprendis už tai būtų vienareikšmiškas. Dabar TAIP PAT vyksta karas. Tiek, kad naujieji neomarksistiniai priešai pasimokė iš savo marksistinių pirmtakų klaidų ir taiko jau kiek kitokius metodus, bet tikslai nepasikeitė: jie kaip buvo, taip ir liko tautos, valstybės, krikščionybės, civilizacijos, žmogiškumo (galite išrikiuoti sau patinkančia tvarka - esmė nepasikeis) priešai. Visokios bružaitės ir "nemo" sąmoningai pasirinko būti jų pusėje. Ką gi - tai jūsų sprendimas. Bet jūs dėl to savo pasirinkimo krikščionys tiek pat, kiek Anūkas su savo chunveibynu.

      Panaikinti
    2. P.S. O pačiam kaltinimai, kad priešinimasis ANTIdemokratiškai ideologijai yra ANTIdemokratiškas, neatrodo keistoki (na, pradžiai galim prisiminti bolševikus Nepriklausomoje Lietuvoje ar "jedinstvininkus" atkuriant Nepriklausomybę)? ;)

      Panaikinti
  31. O varge! Liaukitės kalbėję nepabaigiamas kalbas! Verčiau melskitės, kad Dievo malonė apšviestų jūsų galvas.
    Nemo taip ir nesuvokė, kad BAŽNYČIA IR DEMOKRATIJA IŠ PRINCIPO NESUDERINAMI DALYKAI! Neiškraipyk mano žodžių apie demokratiją. Ne balsų skaičius nulemia tiesą, bet Šv. Dvasia! Ne jūsų žmogiški išmąstymai, bet Dievo malonė! Ieškodami tiesos skirkite, kas iš Dievo, kas iš žmogiško proto, o kas iš piktojo! Čia visiškai ne demokratijos, t.y. ne žmogiškos tvarkos reikalas, o Dievo Dvasios veikla.
    Vidinės užtvaros žmoguje turi būti VISADA, nes antraip žmogus bus be atsakomybės! Nemo prirašei visokių spekuliacijų, kad tik prakištum savo demonokratiją! Aš juk sakiau, kad tiesos perteikimo metodai gali keistis, bet ne pai tiesa. Uždraustųjų knygų sąraše, Indekse "librorum prohibitorum" yra Volteras, Ruso, Sartras. Taip, pabandyk šiais laikais uždrausti tas knygas. Bet tai visiškai nereiškia, kad jos pasidarė artimos Dievo tiesai ar kad demokratiniu būdu jas galima priimti. Niekas nepasikeitė, išskyrus tiesos priėmimo būdą. Kitas klausimas, ar pats tas Indeksas buvo teisingas.

    Pikc, kuris, je tikėsim jo žodžiais, yra netikintis, savo supratimu yra arčiau Dievo negu tu begalinėmis "tiesos" paieškomis. Reikia turėti savo nuomonę ir daugiau drąsos ją išpažinti. Tiksliau, reikia išdrįsti remtis Dievo tiesa, kurią Jis apreiškia KIEKVIENAM, nuoširdžiai Jo ieškančiam. Kiek aš tave, Nemo, pažįstu, tu niekada tvirtai nesirėmei aiškia nuomone, o veikiau visada stojai už taisyklę neturėti nuomonės. Čia yra liberalizmo pražūtingumas, bailių užuoglauda.
    Prisimink, Nemo, ką pasakė Kristus Apreiškime: "O bailiams, neištikimiems, nešvankėliams, žudikams, ištvirkėliams, burtininkams, stabmeldžiams ir visiems melagiams skirta dalis ežere, kuris dega ugnimi ir siera; tai yra antroji mirtis.“
    Atrodo, visos išvardytos nuodėmės mums svetimos, bet atkreipk dėmesį, kad tarp pirmųjų kaip pati dižiausioji nurodyta bailumas!

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. O, pačiai įdomu pasidarė. Pasirodo, į tuos indeksus nebuvo įtraukti Hitlerio Mein Kampf ir Darvino evoliucijos teorija, nors ji krikščionybei prieštarauja. O 1966 m. indeksai buvo išvis atšaukti.

      Panaikinti
  32. Unkwown,

    suprantu ką nori pasakyti: Evangelijoje yra pavyzdžių, kai žmonės praktiškai be jokių pagrindų - šimtininkas, samarietė, nusikaltėlis - gavo išgelbėjimo pažadą ir komplimentą už savo tikėjimą. Labai paprasti žmonės.

    Tuo pat metu prasideda kitas procesas, jau nuo apaštalo Pauliaus laiškų, laiško Žydams, vėliau pirmųjų Bažnyčios Tėvų, vėliau Mokytojų, kurių mintis pasižymėjo vis didesnio konceptualumo laipsniu. Atsiversk minėtą to paties Jono Damaskėno "De fidei orthodoxa".

    Bet tuo pat metu išliko ir tas krikščionio gyenimo paprastumas, ir šventumas.

    Taip yra ir šiandien: superpaprastumas (šventa moteris parapijos valgykloje sriubą pilstanti) ir superkonceptualumas (popiežiškieji universitetai, kurių profesoriai tyrinėja šiuolaikinę mintį).

    Abi šios tendencijos egzistuoja kartu. Aš esu linkęs į antrąją ir tiek. Neniekinu pirmosios, priešingai, labai gerbiu. Labai gerbiu kaimų klebonus, kurie sugeba neprasigerti ir būti atrama tiems mūsų paprastiems žmogeliams su visomis jų karvėmis ir traktoriais. Mano draugams, nes aš užaugau tarp jų. Labai gerbiu tas sriubas pilstančias moteriškes, kurių pora pažinojau. Ir t.t.

    Tačiau antroji tendencija taip pat turi savo vietą, ką net neverta įrodinėti nors minimaliai žinančiam Bažnyčios istoriją, skaičiusiam apie Susirinkimus, apie Biblistiką ir pan.

    Problema prasideda, kai pirmos tendencijos praktikas pareiškia antrosios praktikui, kad jis tik tuščias plepys. Tada jo paprastumas virsta prasčiokiškumu.

    Kai antrosios tendencijos atstovas iš aukšto pradeda žiūrėti į pirmosios, jis irgi nebesiskiria nuo arogantiško fariziejaus. Todėl, kad tokiu nebūčiau, jums sakau, sakau ir sakau: štai mano šaltiniai, eikite, tikrinkite, ieškokite naujų, taisykite mane ir susidarykite stipresneę nuomonę.

    Apibendrinant. Jei tu, Unknown, kalbi apie kasdienę maldą, apie ryšį su Dievu, apie kasdienes pastangas truputėlį daugiau mylėti žmones čia ir dabar: aš tik klausausi ir žaviuosi.

    Tačiau kai pradedi kalbėti apie 18, 19, 20 amžiaus tekstus ir kontekstus ir reikšti tokio pat tvirtumo nuomonę, kaip apie savųjų pomidorų augimą, kalbant apie procesus, kurie įtraukia šimtmečius, kartas, tūkstančius žmonių, jų pastangų - fizinių, intelektualinių, visuomeninių, dvasinių aibes, nors realiai tik internete keletą frazių išguglinai, tai tada ne.

    Tai nėra drąsa. Tai yra nekompetencija.

    Šitą dalyką tu manyje ir painioji: man netrūksta drąsos užimti poziciją. Tačiau ryžtuosi ją užimti, kai sukaupiu kompetenciją. O tam reikia laiko ir darbo, kartais iš tiesų daug.

    Kitas dalykas - tave erzina, kad nepuolu priimti tau brangių pažiūrų. Todėl mane paviršutiniškai nustumiate į "priešų" kategoriją. Nors aš esu daug laiko skyręs polemikai su tais "priešais". Nes šiuo požiūriu daugelis iš jų nenusileidžia ProPatria: turi labai drąsias ir kategoriškas nuomones apie Bažnyčią ir tikėjimą, nors matosi, kad visiškai nieko neskaitė, nepažįsta ir nieko nežino.

    Rašiau jau apie tai: jei jūs tokie kategoriški be realios kompetencijos ir susiduriate su oponentais kurie antratiek kategoriški ir be kompetencijos, kaip tada civilizuotai susikalbėti?

    Atsakymas: neįmanoma. Tada pasidaro įmanomas tik grubus, ciniškas, jėga paremtas politinis žaidimas, be skrupulų naudojant visą įmanomą spaudimą. Krikščionys, kurie leidžiasi į tokį tikrai nekrikščionišką žaidimą, galu gale tampa naujais drakonais.

    Būtų gaila jei tokiu drakonu per kokia 20/30 metų taptų koks Sinica.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Vertimas: "jūs če niakompententyngi acilikėlei, o Mano Entelektualybė Aš - visaj kitas dalykas. Aš iš tū, kurie, būdami neišmatuojamai apsišvietę beigi entelektualūs, ieškau "bendros kalbos" su neobolševikais - o jūs priešinatės todėl, kad primityvūs esate, vat, drakonaj jūs!"
      Dzin, kad nei ankstesnis marksizmas, nei dabartinis neomarksizmas jokios "bendros kalbos" neieško - tai totalitarinės, fanatizmu ir absoliučiu įsitikinimu savo pranašumu bei teisumu grįstos pseudoreligijos, "bendra kalba" su kuriomis reiškia paprasčiausią kolaboravimą. Visokių "progresyviai nuosaikių" bružaičių ir "nemo", raginančių nesipriešinti, "importuojančių" neomarksistines "viartibes" bei smerkiančių drįstančius priešintis elgesys - puiki to iliustracija.
      Beje, jei žiūrėsime į dabartinį laikotarpį (akie okupacijos laikotarpį jau rašiau), galima atrasti dar vieną labai panašią "nuosaikiųjų" grupę - tai "tikrais patriotais" save vadinantys veikėjai, smerkiantys "rusofobiją" ir raginantys su Rusija rasti "bendrą kalbą". Ir jiems, kaip ir šitiems "liberal-katalikams", giliai dzin, kad Rusija tą "bendrą kalbą" supranta savaip ir vienareikšmiškai: "darysit, kaip MES pasakysim!". Ir, beje, šitie "bendros kalbos ieškotojai" taip pat save laiko visa galva aukštesniais už "nieko nesuprantančius primityvius rusofobus". ;)
      Esu ne kartą minėjęs liberastų ir koloradų/vatnykų panašumą. Tai ir šiuo atžvilgiu pasireiškia: vieni postringauja, kokie lietuviai buvo netoliaregiški primityvai, 1918 m. nesupratę sąjungos su Lenkija privalumų, kiti antrina, kad tie primityvai ir bolševikinės Rusijos gerumo neįvertino, vieni loja apie Laikinosios vyriausybės blogį, kiti skalija apie pokarinės rezistencijos beprasmybę, vieni smerkia atvirumo Vakarams stoką, kitiems lygiai taip pat trūksta atvirumo Rytams...
      O juk dėka to "primityvumo", "drakonizmo" ir išlikome kaip tauta, turinti savo valstybę, kalbą ir vertybes. Ir išliksime kaip baltų, lietuviškai kalbančių, tradicines vertybes išpažįstančių savo valstybės šeimininkų tauta - NEPAISANT abiejų rūšių "bendros kalbos ieškotojū - nuosaikiūjū entelektualū" pastangų. ;)

      Panaikinti
  33. Pikc, Šičia komentaruose, kaip ne kartą rašiau, mes galime vienas kito atžvilgiu naudoti tik emocinę prievartą: ne šiaip pajuokauti ar pasišaipyti, bet iš tiesų kvailinti, niekinti, pažeminti.

    Mano atžvilgiu tai buvo padaryta ne kartą. Ir man nusispjaut į tai, nes turinio, kompetencijos ir argumento požiūriu tai yra tik tik tuščias garsas. Aš žinau savo ir savo darbo vertę.

    Tačiau įsivaizduokime situaciją, kad tu esi bolševikinės trojkos teisėjas. Ir va taip absoliučiai bukai mane padarytum neomarksizmo pseudoreligijos išpažinėju dėl to, kad neparemiu katutėmis ir aplodismentais tokių paviršutiniškų straipsnių kaip šitos autorės.

    Tada man būtų galas.

    jei aš būčiau teisėjas, tau galas nebūtų, nes būdamas nuosaikus matau ne viena baltą ir juoda, o daug atspalvių.

    Tuo mes ir skiriamės. Tavo drąsa ir pozicijos užėmimas galiausiai yra aklas, kurčias ir agresyvus fundamentalizmas, kuris taptų mirtinas jei tavo rankose atsidurtų teisinė ir politinė galia.

    Ir tai, ką tu įgyvendintum, nebūtų krikščioniška demokratija, atitinkanti Viešpaties širdį.

    AtsakytiPanaikinti

emo-but-icon

NAUJAUSI

Komentarai

Kviečiame

PALAIKOME

KVIEČIAME ĮSIGYTI!

SEKITE MUS FACEBOOK

Naujienų prenumerata

item