Arkivysk. Sigitas Tamkevičius. Kristaus Karaliaus šventė

Šiemet švenčiame Kristaus Karaliaus šventę, minėdami Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetį. Šia proga prisiminėme daug garbingų, savo gyve...

Šiemet švenčiame Kristaus Karaliaus šventę, minėdami Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetį. Šia proga prisiminėme daug garbingų, savo gyvenimą Lietuvai pašventusių žmonių. Tačiau nė kiek neperdėsiu teigdamas, kad pats svarbiausias Lietuvos šimtmečio asmuo yra Kristus Karalius, kuris įkvėpė mūsų savanorius ir partizanus kovoti už Lietuvos laisvę, daugybę didžių vyrų bei moterų - pašvęsti savo gyvenimą, kad stiprėtų Lietuva ir augtų joje Dievo karalystė.

Per savo viešąjį gyvenimą Jėzus šalinosi nuo bet kokio išaukštinimo. Jėzaus asmens paveikti žmonės nekartą bandė paskelbti jį karaliumi, bet jis drausdavo net kalbėti apie jo nuostabius darbus. Jėzus nesiekė nei valdžios, nei karališkos garbės; jis aiškiai kalbėjo: „Mano karalystė ne iš šio pasaulio“.

Tračiau vieną kartą Jėzus pasakė: „Aš esu karalius. Aš tam esu gimęs ir atėjęs į pasaulį, kad liudyčiau tiesą. Kas tik brangina tiesą, klauso mano balso“ (Jn 18,37). Jis pasiskelbė karaliumi tuomet, kai buvo išduotas, suimtas ir teisiamas.

Žemiškieji valdovai, įgiję daug galios, dažnai tampa despotais, nuo kurių kenčia pavaldiniai. Jėzus yra kitoks - savo žmones mylintis Karalius; už juos mirštantis ant kryžiaus, apdovanodamas juos karališkąja garbe, – „padaro iš mūsų karalija bei kunigus“ (Apr 1,6).

Kristus Karalius kviečia mus būti panašiais į jį. Į jo karalystę būsime pakviesti už tai, jog sutiktame žmoguje įžvelgėme Dievą ir jam pasitarnavome. Kristus kalba: „Aš buvau išalkęs, ir jūs mane pavalgydinote, buvau ištroškęs, ir jūs mane pagirdėte, buvau keleivis, ir mane priglaudėte, buvau nuogas – mane aprengėte, ligonis – mane aplankėte, kalinys – atėjote pas mane“.

Kristus Karalius kviečia mus prisiimti atsakomybę už dabartinį gyvenimą ir nepalikti jo kurti tiems, kurie neturi jokių kitų vertybių, išskyrus nešvarų pelną ir valdžios godulį.

Prisiimti atsakomybę – tai sąžiningai darbuotis, kad visiems būtų gera, kad Lietuva turėtų ateitį. Prisiėmus atsakomybę už savo Tėvynę reikia mąstyti ne tik apie savo gyvenimą, bet ir apie kitų, su kuriais Dievas leidžia gyventi.

Prieš dvidešimt aštuonerius metus mes prisikėlėme ir atkūrėme laisvą Lietuvą, įsijungėme į Europos tautų šeimą ir beveik spėjome pamiršti, kad kažkada geležinė uždanga skyrė mus nuo laisvojo pasaulio. Laisvė suteikė didžiules galimybes medžiagiškai ir dvasiškai augti. Ar įvertinome šią Dievo dovaną?

Turime daug žmonių, kurie savo ir tautos gyvenimą stato ant krikščioniškų pamatų, kuriems Kristus tikrai yra Karalius, bet daug ir yra tokių, kurių dievas tėra pinigai ir pramogos. Labai liūdna, kai politikai garsiai kalba tik apie medžiaginės gerovės kūrimą; juk visiškai panašiai buvo kalbama ir sovietiniais metais.

Kristaus Karaliaus valios nepaisymas Lietuvai yra pražūtingas. Mes stebime demografinį nuosmukį, emigracijos rykštę, žmonių susvetimėjimą, šeimų griūtis ir daugelį kitų nelemtų reiškinių, kurie temdo Lietuvos ateitį. Šių reiškinių nepakeisime į gera jokiais įstatymais ir pinigais. Tiek pavieniam žmogui, tiek visuomenei reikalinga moralinė atrama – aiškus stovėjimas po Kristaus vėliava. Žmogus, kurio karalius yra Kristus yra pajėgus nugalėti didžiausius sunkumus, o be jo – pasimeta susidūręs su niekingiusiomis kliūtimis.

Mes, tikintieji žmonės, turime labai gerai suvokti savo misiją dabartinėje Lietuvoje. Reikia mažiau dejuoti, o tiesiog būti „žemės druska“ ir „pasaulio šviesa“, apie kurią yra kalbėjęs Jėzus kalno pamoksle. Mes būsime žemės druska, jei mūsų tikėjimą lydės meilė žmonėms, ypač tiems, kurie yra silpni ir kenčia. Būsime pasaulio šviesa, jei mūsų tikėjimas bus viltingas, jei savo pavyzdžiu liudysime, kad Dievas sugeba vairuoti mūsų gyvenimo valtį net ir tamsią naktį ir per didelę audrą.

Susiję

Sigitas Tamkevičius 1311897613128565846
item