Laisvūnas Šopauskas. Vienos politologinės konferencijos analizė, arba Už Lietuvos pinigus – valstybės griovimas (IV)

propatria.lt nuotr. Pirmoji dalis – ČIA , antroji – ČIA , trečioji – ČIA . Dabar pereikime prie pranešimų, kurių autoriai yra konfere...

propatria.lt nuotr.
Pirmoji dalis – ČIA, antroji – ČIA, trečioji – ČIA.

Dabar pereikime prie pranešimų, kurių autoriai yra konferencijos rengėjai – LMT remiamo projekto „Europietiškoji tapatybė kaip esminis atvirosios visuomenės Lietuvoje formavimosi faktorius: filosofinė analizė ir juridinė interpretacija“ vadovas, Mykolo Romerio universiteto docentas Povilas Aleksandravičius ir projekto dalyvis, šio universiteto profesorius Vytautas Šlapkauskas. P. Aleksandravičius perskaitė pranešimą „Kodėl atvirumas yra europietiškojo mąstymo konstanta?“. Prelegento pranešimas remiasi paprastute konceptualine schema, kurią dabar rekonstruosime. 

Pirmu žingsniu P. Aleksandravičius įveda atvirumo sampratą:

Šio pranešimo tikslas – pristatyti fundamentalią atvirumo sąvokos prasmę, kuri sudaro europietiško mąstymo konstantą ir esmę. Visi suvokiame, jog šiandien žodis „atvirumas“ yra sukompromituotas. Tyčia ar ne, į jį yra suprojektuotos jam iš esmės svetimos reikšmės, pvz. kapitalistinis neo- arba ultraliberalizmas, vertybinis bei epistemologinis reliatyvizmas, į izoliuotus getus susiskaldžiusi visuomenė (vadinamasis multikultūralizmas), individualizmas, daugybei pokarinių bei šiandienos Europos intelektualų būdinga savinieka ar saviplaka, vienpusiškai kaltinant Europą už visus pasaulyje kada nors įvykdytus nusikaltimus, ar tiesiog ištižimas, paviršutiniškumas, sulėkštėjusi tolerancija. Iš tiesų, šie fenomenai, kuriuos esu pavadinęs „kiaurąja tapatybe“, neturi nieko bendra su autentiškumu ir netgi sudaro jo antipodą.

Atkreiptinas dėmesys į terminų „atvirumas“ ir „kiaurumas“ neapibrėžtumą. P. Aleksandravičius nurodo, kad „atvirumas“ dažnai suprantamas neteisingai, bet kas tokie supranta teisingai, kas – neteisingai, ir ką jie sako, jis neišaiškina. Štai, pavyzdžiui, J. S. Millis esė Apie laisvę pasisakė už „autentišką atvirumą“ ar „kiaurumą“? O K. R. Popperis? O G. Sorošas ir jo Atviros Lietuvos fondas? O Santara-Šviesa? O L. Donskis, T. Venclova, D. Kuolys? Kitaip tariant, P. Aleksandravičius palaiko žinomus „atvirumo“ propaguotojus ir „atviros visuomenės“ statytojus ar jiems oponuoja? 

Toks terminų neapibrėžtumas ir pozicijos neaiškumas, be abejo, nėra atsitiktinis. Svarbu suprasti, ką čia P. Aleksandravičius daro. Jis ne pristato filosofinę sąvoką, bet atlieka ideologinį judesį, kuris vadinamas „revizionizmu“. Prelegentas puikiai supranta, kad neoliberalizmo ideologija, kartu su šiai ideologijai labai svarbia „atviros visuomenės“ ideologema, bei praktikos, kylančios iš šios ideologijos, yra sukompromituotos, todėl jis nenori propaguoti neoliberalizmą ortodoksinio neoliberalizmo pavidalu. Kadangi neoliberalizmas sukompromituotas, pirmiausia jį reikia „išskalbti“ – atsaistyti nuo visko, kas gali suteršti gražų paveikslėlį. Todėl įvairiausius pasibjaurėtinus reiškinius, kylančius iš neoliberalizmo ideologijos įgyvendinimo, P. Aleksandravičius pavadina „kiaurumu“ arba „kiaurąja visuomene“ ir deklaruoja, kad tie reiškiniai nieko bendra neturi su autentišku „atvirumu“, tikrąja „atvirąja visuomene“. Kitaip tariant, apvalykime neoliberalizmo ideologijoje esminę vietą užimančią „atvirosios visuomenės“ idėją nuo visokių apnašų ir šį kartą ją statykime „teisingai“. Tai yra ne kas kita, kaip kvietimas statyti neoliberalizmą „žmogisku veidu“. Šitas ideologinis judesys puikiai žinomas visiems šiek tiek už docentą P. Aleksandravičių vyresniems žmonėms. Kol egzistavo komunistinių šalių blokas, nuolatos, tai tam tikros politinės jėgos šio bloko viduje, tai komunistinės ideologijos adeptai už šio bloko ribų, iškeldavo „komunizmo žmogišku veidu“ idėją. Esą komunizmas yra nuostabi doktrina, humanizmo viršūnė, tik Stalinas, Mao ir kiti lyderiai su savo sėbrais tą idėją iškraipė ir sukompromitavo įsteigdami GULAGą ir KGB bei jų analogus kitose komunistinėse šalyse. Tad apvalykime didžią idėją nuo jai svetimų apnašų ir šį kartą komunizmą statykime „teisingai“, t.y. be GULAGo, KGB, savivalės, skurdo ir visų kitų realaus komunizmo negerovių. Intelektualiniu požiūriu komunizmo žmogišku veidu idėja yra labai naivi: komunistinės visuomenės kūrimas iš principo negalimas be GULAGo ir KGB; pastarieji realiojo komunizmo atributai dėsningai išplaukia iš totalitarinės komunistinės ideologijos ir yra dėsningas bandymų šią ideologiją įgyvendinti rezultatas. Lygiai taip pat naivi yra neoliberalizmo žmogišku veidu idėja: tai, ką P. Aleksandravičius pavadino „kiaurumu“, yra dėsningas ir nepašalinamas neoliberalizmo ideologijos įgyvendinimo rezultatas. Tačiau idėjos naivumas automatiškai nereiškia jos menko paveikumo. P. Aleksandravičius pilnai gali tikėtis, kad kaip ideologinis ir propagandinis sprendimas neoliberalizmo žmogišku veidu idėja bus efektyvi, o jis pats netgi galės publiką sėkmingai apgauti pozicionuodamas save kaip virš ideologijų pakilusį viešąjį intelektualą ir griežtą neoliberalizmo nešamų negerovių kritiką.

Antru žingsniu prelegentas susieja „atvirumą“ ir „europietiškumą“:

[...] atvirumo sąvokos kompromitacija yra įvykusi ir gal būt reikia kelti klausimą, kokiu kitu žodžiu atvirumo fenomeną būtų galima įvardinti. Kadangi mūsų konferencija yra mokslinė, pasiūlysiu sunkų, bet mokslininkams galbūt priimtiną žodį – heterogeniškumas. Europos mąstymo konstanta – tai heterogeniškumas, tai vidinis principas, kuris neleidžia sutapti su savimi pačiu, bet verčia kirsti savo paties ribas, eiti tolyn, ieškoti savęs taip, lyg surasti save būtų įmanoma tik anapus savęs. 

Natūraliai kyla klausimas, ką reiškia šis žodžių žaismas? Kas yra heterogeniškumas ir kaip jis  apsaugo nuo kiaurumo?  Ar heterogeniškumas ir atvirumas nėra sinonimai? P. Aleksandravičiaus manipuliacijos tarptautiniais žodžiais ir įmantriomis frazėmis slepia paprastą triuką, kuris padaromas šiame žingsnyje: savavališkai deklaruojama, kad europietiškumas yra ne kas kita, kaip „atvirumas“ arba „autentiškas atvirumas“. Kadangi „atvirumas“ P. Aleksandravičiaus vartosenoje niekuo nesiskiria nuo „atviros visuomenės“ be neoliberalizmo blogybių, t.y. nuo neoliberalizmo su žmogišku veidu, europietiškumo tapatinimas su atvirumu reiškia ne ką kitą, o tai, kad europietiškumo esme ir įsikūnijimu yra paskelbiamas neoliberalizmas žmogišku veidu.

Trečiu žingsniu P. Aleksandravičius pabando kiek išplėtoti europietiškumo sampratą:

Nagrinėjant Europos istoriją neįmanoma nepastebėti fundamentalios mąstymo ir gyvenimo tendencijos, kuri, daugelio tyrėjų nuomone, esmingiausiai charakterizuoja europietiškąją tapatybę. Tai – svetimo pavertimas savu. Tai procesas, kurio metu siekiama geranoriškai pažinti kito ir kitokią tapatybę, išskirti joje tai, kas gera, ir integruoti šį gėrį į savą tapatybę tokiu būdu, kad jis ne tik nesunaikina savosios tapatybės, bet ją labiau subrandina. Ši intencionalaus jungimosi su kitu ar kitokiu dinamika, įvairių tapatybių tarpusavio integracijos procesas. Išsaugant esminius tapatybių savitumus, bet kartu priverčiant tapatybes transformuotis, sudaro gyvenimo Europoje branduolį visais laikais. [...] Šį fenomeną aprašė Leonidas Donskis [...]. Jo filosofinį pagrindimą yra atlikęs R. Brague. [...] Čia, beje, vertėtų prisiminti S. Šalkauskio jaunystės veikalą [...].

[...]

Europietiškumas – tai mąstymo būdas. [...] Remdamasis šiuo baziniu europietiškumo apibūdinimu, Paulis Ricoeras yra sukūręs etinį santykių tarp Europos tautų modelį, sudarytą iš trijų praktikų – vertimo praktikos, atminčių arba naratyvų kaitos praktikos ir atleidimo praktikos. Sakyčiau, kad siekiant suprasti Europą, taip pat ir Europos Sąjungos tikslingumą, vienas iš konkrečių uždavinių mums Lietuvoje būtų susipažinti su šiuo P. Ricoero etiniu Europos modeliu. 

Čia P. Aleksandravičius įveda naujadarą „etinis Europos modelis“ ir pateikia kažką panašaus į metodologinį pasiūlymą – „etinį Europos modelį“ pasitelkti aiškinant Europos Sąjungos tikslingumą. Deja, tokio pasiūlymo neišeina laikyti net šiurkščia metodologine klaida; tai neturi nieko bendro su mokslu ir  yra šiurkštus ideologinis smegenų „pudrinimas“. Bet kuriam nors kiek įdėmiau sekančiam politines naujienas asmeniui yra žinoma, kad viena svarbiausių ES krizės ir galimo žlugimo priežasčių laikomas grynai technokratinis integracijos pobūdis, kai trūksta dvasinio ir moralinio matmens.

Įmantri kalbėsena ir nuorodos į žinomų autorių idėjas neturėtų suklaidinti. Citatos melodija kažką primena, ar ne? Primena ji ne ką kitą, o pozityviosios tolerancijos idėją (apie pozityviosios tolerancijos sampratą žr. ČIA ir ČIA) – esminį „atvirosios visuomenės“ kūrimo instrumentą. Prelegentas rūpestingai nutyli puikiai žinomus dalykus apie prievartinį pozityviosios tolerancijos brukimą bei to brukimo pasekmes ir apdainuoja pozityviąją toleranciją kaip įstabų gėrį be jokių neigiamų aspektų. Tai pilnai suprantama, prisiminus, kad jis konstruoja neoliberalizmo žmogišku veidu koncepciją: jei neoliberalizmo ideologijoje randame pozityviosios tolerancijos idėją, tai natūralu, kad neoliberalizmo žmogišku veidu ideologijoje randame pozityviąja toleranciją, apvalytą nuo bet kokių pozityviosios tolerancijos bjaurių bruožų – pozityviąją toleranciją žmogišku veidu. Pozityvioji tolerancija, kuri negriauna visuomenės ir neša tik gėrį, be abejo, yra labai naivi idėja – juk radikalai išgalvojo šią idėją ne kokiam nors kitam tikslui, o nekenčiamai buržuazinei visuomenei sugriauti. Nors intelektualiniu požiūriu naivi, kaip ideologo ir propagandisto instrumentas pozityvioji tolerancija žmogišku veidu gali būti efektyvi – propaguodamas šią idėją P. Aleksandravičius pilnai gali tikėtis apgauti politinėje filosofijoje neišprususius asmenis.

Ketvirtuoju žingsniu prelegentas ima taikyti europietiškumo ir atvirumo sampratas. Kaip pavyzdžius pateiksime keletą šių sampratų pritaikymų P. Aleksandravičiaus pastabose, išsakytose diskusijos metu:

Mano galva, atsakyti į klausimą, kodėl įvyko pirmasis pasaulinis karas ir ar ta situacija  nepasikartos dabar, galima neieškant, kas ten vyko, bet konstatuojant, kas nevyko. Kas nevyko? Nevyko naratyvų kaita. Susidarė situacija, kada nutrūko europietiškumas. Nevyko tarpusavio naratyvų kaita arba ji vyko nepakankamai, kas ir susidarius kažkokiom ten istorinėm atsitiktinybėm įvedė į tarpusavio konfliktą. Karo galimybę naikina naratyvų kaita, tai yra sugebėjimas į savo tautinį, nacionalinį, tapatybinį pažvelgti Kito, kitos tautos akimis ir atvirkščiai. 

Šitas procesas, naratyvų kaita, tai yra Paulio Ricoeuro pasiūlytas etinis modelis po Maastrichto sutarties... [...] Paulis Ricoeuras pabrėžia, tas administracinis po Maastrichto vykstantis artėjimas tarp ES tautų, jisai gali lemti priešingus vaisius, nes psichologiškai, tapatybiškai neartėja... nevykstant naratyvų kaitai gali būti atbaidymo reakcija. Štai kodėl gimsta ekstra dešinieji šiandien Europoje. Kada Prancūzija ir Vokietija artėja viena į kitą, kyla seni demonai, kurie gali išardyti bet kokią jų sąjungą. [...] Europietiškumas yra ta naratyvų kaita. Jei tarp Prancūzijos ir Vokietijos šiandien nevyksta konfliktas, tai todėl, kad po antro pasaulinio karo tarp Prancūzijos ir Vokietijos intelektualų buvo išvystyti labai konkretūs veiksmai, tie naratyvų kaitos veiksmai.

Klausimas, ar pagal mane išeitų, kad europietiškumas yra visur? Tam tikra prasme, taip. Europietiškumas yra universalus, jis yra visur. [...] Europietiškumas gali būti visur, kur glūdi europietiškumo esmė. Europietiškumo esmė glūdi tame, kad per filosofiją europietis priėjo, identifikavo tam tikrus pačios žmogiškosios būties vyksmus, kurie įvairiausiomis formomis gali būti identifikuojami ir kitur. Problema čia yra, kaip žmogus savo gelmes suvokia. Žmogus, ar jis gyvena Europoje ar Indijoje, jis gali būti neištikimas, jis gali prarasti savo autentiškumą ir negyventi pagal atvirą prigimties dinamiką, žmogiškąją tapatybę kaip tokią. Yra du lygmenys: būties lygmuo  ir ką mes darom savo sąmonėj su tuo būties lygmeniu. Savo būtyje mes esame visi atviri, žmogus yra toks, žmogus yra atviras iš savo giliausių prigimties sluoksnių, bet savo sąmonės lygmenyje, ką jis mąsto apie save, jis gali būti baisiausiai uždaras, jis gali būti nuožmiausios ideologijos atstovas ir neištikimas sau pačiam. Šia prasme tai yra europietiškumo išdavystė. Europa yra gal būt toks kontinentas, kuriame ta tendencija į žmogaus prigimties atvirumą, ši tendencija ganėtinai sėkmingai konkuravo, vyravo geriau, negu kitose civilizacijose, su tendencija į uždarumą, kuri žmogų apibrėžia kaip uždarą substanciją ir nepripažįsta giluminio žmogaus kaip asmens orumo, tai yra jo vidinės prigimties atvirumo. Šia prasme Europa išsiskiria iš kitų civilizacijų. Europoje buvo be galo daug neištikimybės sau, tai yra uždarumo, kaip ir krikščionybėje, tačiau tendencija į atvirumą, ji taip pat buvo labai galinga. Kitose civilizacijose tendencija į uždarumą, ji gerokai dominuoja, o tendenciją į atvirumą mes ten randame ganėtinai marginaliai. 

Čia nesunku aptikti išties smagių dalykų. „Atvirumas“, kurį P. Aleksandravičius savo pranešimo pavadinime paskelbė esant „europietiškojo mąstymo konstanta“, pasirodo visai nėra konstanta, o labai paslankus kintamasis – atvirumo tai sumažėja, tai padaugėja, o kartais ir visai nebelieka. Be to, atvirumas randamas visur, reiškia ir europietiškumas yra visur, tiesa, Europoje atvirumo, taigi, ir europietiškumo daugiau, negu kituose regionuose. Toliau dar smagiau: atvirumo esminė apraiška yra naratyvų kaita, naratyvų kaita apsaugo nuo karo, jei kažkas kariauja, tai dėl to, kad nesikeičia naratyvai, naratyvai nesikeičia nes trūksta atvirumo, reiškia ir europietiškumo, o kadangi europiečiai vieni su kitais kariavo daugmaž reguliariai, reiškia europiečių europietiškumas nuolatos „trūkinėjo“ arba gal europiečiai niekados nebuvo europiečiais? Kadangi, pagal P. Aleksandravičių, „atvirumas“ reikalauja pripažinti, kad žmogus yra atviras iš savo giliausių prigimties sluoksnių ir turi gyventi pagal atvirą prigimties dinamiką, tai visą klasikinę filosofiją, kuri rėmėsi žmogaus apibrėžtos ir nekintamos prigimties prielaida, tenka pripažinti neatvira ir todėl neeuropietiška. Išeina, kad Aristotelis ar Tomas Akvinietis yra neeuropiečiai arba geriausiu atveju prasti europiečiai, nes išdavė europietiškumo esmę. Be abejo, visa tai yra gryniausi niekai. Tokio neadekvataus karų aiškinimo, kaip karų kildinimas iš naratyvų kaitos defektų, dar neteko girdėti. Taip pat keista, kad M. Romerio universiteto docentas yra toks beraštis kultūrologiniu požiūriu – tarsi nežino, kad civilizaciniai mainai vyko visoje žemėje: vien ką reiškia budizmo išplitimas iš Indijos po visą Aziją. Tai, suprantama, reiškia, kad  atvirumas nėra jokia Europos skiriamoji žymė. Visos aptariamoje citatoje aptinkamos nesąmonės kyla iš antrojo žingsnio – iš savavališkai atlikto europietiškumo sutapatinimo su neoliberalizmu žmogišku veidu. Aristotelizmas, tomizmas, komunizmas, nacionalsocializmas, liberalizmas ir neoliberalizmas bei daugybė kitų idėjų, koncepcijų, doktrinų, ideologijų yra vienodai europietiškos dėl to, kad tai yra Europoje susiformavusios civilizacijos produktai ir jų europietiškumas niekaip nepriklauso nuo „atvirumo“ ar kažkokių kitų teigiamų ar neigiamų charakteristikų.

Apibendrinsime P. Aleksandravičiaus pranešimo analizę. Prelegento pranešimas yra ideologinis opusas ir nieko bendro su filosofija ir mokslu neturi. Dėl pretenzijos į filosofiškumą laikytinas šarlatanizmo apraiška. 

Pereikime prie kito konferencijos šeimininko – Mykolo Romerio universiteto profesoriaus Vytauto Šlapkausko – pranešimo. Šio pranešimo tema – „Teisės vaidmuo formuojantis Lietuvos atvirajai visuomenei“. Pagrindines pranešimo idėjas prelegentas jau yra paskelbęs projektiniame straipsnyje. Kadangi pranešimo, paremto skaidrių komentavimu, turinį tiksliai atkurti keblu, prelegento idėjas pristatysime pasinaudodami jo projektiniu straipsniu.

Iš pradžių prof. V. Šlapkauskas išdėsto, kokios, jo supratimu, yra pagrindinės Vakarų civilizacijos idėjos ir susija jas su atvirąja visuomene:

Vakarų civilizacijos visuomenių formavimosi procesuose galima išskirti tris pagrindines idėjas: 

1. Bendrų arba socialinio (dabar – viešojo) elgesio taisyklių laikymosi idėja. 

2. Valdžios legitimios galios kurti bendras (socialinio arba viešojo) elgesio taisykles ir organizuoti bei kontroliuoti jų įgyvendinimą idėja. 

3. Prigimtinių teisių ir laisvių (dabar – žmogaus teisės ir laisvės) apsaugos idėja. 

Pirmoji idėja išreiškia visuomenės arba socialinės tvarkos susiklostymo esmę: kol didžioji dauguma žmonių nesilaiko bendrų elgesio taisyklių, tol nėra ir jų visuomenės (bendruomenės). Antroji idėja išreiškia vienokios ar kitokios prigimties valdžios reikšmę kurti socialinio gyvenimo taisykles ir organizuoti bei kontroliuoti jų įgyvendinimą. Deja, valdžia linkusi kurti ir naudoti represinę galią. Todėl reikalinga trečioji idėja – prigimtinių teisių ir laisvių apsaugos idėjos bei jos įteisinimo. 

Šias idėjas jungia giluminė prasmė: socialinė tvarka turi visuomenės (bendruomenės) nariui kelti pasitikėjimą, nes tik tokia ji yra naudingesnė už pasitikėjimo nekeliančią socialinę tvarką bent dviem požiūriais: 1) reikalauja mažiau papildomų išlaidų skirti individų veiksmų kontrolei siekiant užtikrinti sėkmingą pačios socialinės tvarkos funkcionavimą; 2) laiduoja socialinių santykių tinklo – socialinio kapitalo plėtimą, reikalingą augti socialinio gyvenimo kokybei.

Maksimalias galimybes įgyvendinti šias civilizacijos idėjas sukuria liberalioji demokratija. Jos realus sukūrimas ir funkcionavimas grindžiamas ne tik laisve, kuri yra žmogaus būties prigimtinis atributas, bet ir žmogaus kaip visuomenės (bendruomenės) nario sąmoningumu bei atitinkamu socialinio (viešojo) elgesio kultūros lygiu. Kai šios sąlygos įgyvendinamos, galime kalbėti apie atvirosios visuomenės formavimąsi ir jos funkcionalumą. 

Krenta į akis keletas aspektų. Pirma, nėra net elementaraus Vakarų civilizacijos apibūdinimo, kuris būtinas tirint omenyje pačios „Vakarų“ sąvokos miglotumą. Antra, tikra nekompetencijos viršūnė yra socialines taisykles ar jų idėją laikyti Vakarų civilizacijos skiriamuoju bruožu, nes taisyklių ir tvarkos sampratas kaip atsvarą anarchijai ir chaosui turi net primityviausios kultūros nuo neatmenamų laikų. Trečia, V. Šlapkauskas neskiria klasikinės ir moderniosios prigimtinės teisės, prigimtinių ir vadinamųjų žmogaus teisių, ką privalėtų skirti jau pirmo kurso studentas. Ketvirta, vos šimtą metų – istorijos akimirksnį – egzistavusią ir jau žlugusią liberaliąją demokratinę santvarką laikyti Vakarų civilizacijos raidos viršūne yra kraštutinio ideologinio aklumo ir elementariausių civlizacijų ir politinės istorijos  žinių stokos požymis.

Po to atvirajai visuomenei aptarti V. Šlapkauskas įveda tikrojo atvirumo ir kiaurumo skirtį ir ima šią skirtį bei ankstesnėje citatoje pristatytas tris pagrindines Vakarų civilizacijos idėjas taikyti aptardamas Lietuvos visuomenės socialinę raidą:

Kai visuomenės egzistencinių problemų politinė valdžia nesprendžia arba vangiai sprendžia, tai neišvengiamai ima svyruoti rinkimų politinė švytuoklė. Kai jos švytavimas irgi ima pavargti, tuomet, anot Povilo Aleksandravičiaus (MRU docento), formuojasi „kiauroji visuomenė“, kurios egzistencinis požymis yra jos narių judėjimas ten, kur gal geriau. Tai vis labiau į savo asmeninį gyvenimą susitelkiančių, abejingumo kaukę užsidedančiųjų ar net išsivaikščiojančiųjų visuomenė. Bet ji jau nėra visuomenė klasikine Vakarų civilizacijos pagrindinių idėjų prasme. Todėl jau nepakanka visuomenės pobūdį aiškinti remiantis jos uždarumu ir atvirumu. Reikia kiaurumo sąvokos, kuri išreiškia tikrojo atvirumo ir tariamojo atvirumo skirtį.

Remiantis visuomenės uždarumo, atvirumo ir kiaurumo sąvokomis bei jau minėtomis Vakarų civilizacijos idėjomis galima išskirti šiuolaikinės Lietuvos visuomenės socialinės raidos etapus. [...] Bendrųjų elgesio taisyklių laikymosi, jų kūrimo ir įgyvendinimo kontrolės požiūriu galima išskirti penkis mūsų visuomenės socialinės raidos etapus. 

Ką toliau prof. V. Šlapkauskas dėsto apie penkis socialinės raidos etapus sekti nebėra jokio reikalo, nes iš dviejų ką tik pateiktų citatų viskas turi būti aišku: tai yra nerišlūs paistalai, kurių net neįmanoma racionaliai analizuoti ir vertinti dalykiniu požiūriu. M. Romerio universiteto profesorius neturi net menko supratimo, ką reiškia jo vartojamos sąvokos, iš kokių politinių teorijų ir ideologijų jos paimtos ir kokiais loginiais ryšiais yra susijusios. V. Šlapkausko projektinis straipsnis ir pranešimas konferencijoje netenkina net bakalauranto referatui keliamų reikalavimų ir laikytini šarlatanizmo apraiškomis. Čia tenka formuluoti rimtos analizės reikalaujantį ir rimtų sprendimų poreikį suponuojantį klausimą: kokiu būdu Lietuvos aukštosiose mokyklose atsiranda – jas baigia ir gauna diplomus, įgyja mokslo laipsnius ir profesorių vardus mažaraščiai tiesiogine šio žodžio prasme, savo žiniomis neprilygstantys net guvesniems mokyklos suole sėdintiems vyresnių klasių mokiniams?

Bus daugiau

Susiję

Laisvūnas Šopauskas 9026822720293084782

Rašyti komentarą

  1. Įsivaizduoju : iš gėdos p. Šopausko ima neįsileisti į tokio pobūdžio renginius. P. Šopauskas sukelia tarptautinį žmogaus teisių skandalą. P. Šopauskas sudoroja funkcionierius jų pačių ginklais. Dieve, kaip nuostabu tai būtų.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Skaitytojas2018-10-29 12:45

      Deja, tai ne taip paprasta. Pavyzdžiui, ar pavyko apginti Radžvilą? O juk buvo žadėta ir į kažkokias tarptautines akademinės etikos organizacijas kreiptis.

      Panaikinti
  2. Naratyvų kaita po velnių2018-10-29 11:56

    Jėginis straipsnis šiaip. Labai daug teisybės apie tuos pseudoprofesorius. Ten, kur aš dirbu, jų irgi prisiveisę nemažai. Feikinės profesorystės, feikinės mokymo priemonės feikinėms docentystėms, feikinės studijų programos ir t.t.

    O čia aprašyta konferencija tai atrodo kažkoks farsas ir groteskas: už europinigus susirinkę europolitkorektijonybės žyniai vinguriuoja savo mistines litanijas... ir tikriausiai tai daro rimtais veidais, net nerausdami. Smilkalų dar reikėtų.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. "Smilkalų dar reikėtų." - va, va - man irgi skaitant kilo mintis "taigi čia religinės sektos tusas!" :)

      Panaikinti
  3. Šiaip norėčiau išgirsti iš Šopausko tokį "Vakarų civilizacijos" apibrėžimą, kuris niekam nekeltų abejonių. Tokio nėra. Yra daliniai apibrėžimai, iškeliantys tai vieną, tai kitą procesą, priklausantys ir nuo pamatinių autorių prielaidų (vieni, pavyzdžiui, mano, kad ekonomika kuria normas (MGBaltic paveikia parlamentarus), o kiti, kad normos - ekonomiką (parlamentarai nesiduoda paveikiami MGBaltic), ir abi pusės turi labai įtikinamų argumentų). O jei tokio nėra, tai man irgi atrodo groteskiškas purtymas šakėmis vakarų civilizacijos apibrėžimų todėl, kad jie nemokšiški ir neatitinka Vakarų civilizacijos apibrėžimo, pačiam tokio vienareikšmiško apibrėžimo negalint pateikti. Arba galint pateikti ir visus manančius kitaip vadinti idiotais. Tačiau tai ne kas kita, kaip fundamentalizmas.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. O, štai ir sektantų padavė. :) Ne, rimtai, kur tai matyta - atėjo Šopauskas ir "suvartė" TOKIUS "mokslinio homunizmo" korifėjus! Ir ne šiaip suvartė, o iš pagrindų ("fundamentaliai", tskant :)). Seubas!
      O svarbiausia, kad ir atsakyti nėra ko - argumentų tai nėra. Kas belieka? Ogi jau išbandyta "komsomolo klausimo" demagoginė strategija. Pigu, primityvu, netgi buka - bet kai kitų variantų nėra... :)
      Kad jau VISAI aišku būtų: dar bakalaurinių studijų pradžioje studentams aiškinama, kad esminis dalykas moksliniuose straipsniuose yra apsibrėžti vartojama sąvokas. Jei apibrėžimų yra keletas, reikia išsirinkti vieną, kad būtų aišku, kuria prasme ta sąvoka straipsnyje vartojama. Elementaru? Visiškai - bet štai "prapiesorius" V. Šlapkauskas to nepadarė, ką ir nurodė L. Šopauskas ("Pirma, nėra net elementaraus Vakarų civilizacijos apibūdinimo, kuris būtinas turint omenyje pačios „Vakarų“ sąvokos miglotumą."). Be abejo, pseudoreliginių sektų adeptų propagandiniams pezalams toks reikalavimas netaikomas - betgi šita fauna save MOKSLININKAIS laiko, o savo pezalus - MOKSLINIAIS pranešimais. Štai L. Šopauskas ir parodė, kad taip nėra, tuo sukeldamas homunizmo adeptui "nemo" proktalgiją. :)
      O dabar iš arčiau pažiūrėkime "nemo" demagogines pastangas. Taigi, L. Šopauskas akivaizdžiai parodė, kad "prapiesorius" smarkiai "susimovė", atsisakydamas apibrėžti savo pranešimo objektą, kas iš esmės reiškia, kad "prapiesorius" šneka "apie beleką". T.y., tai ne mokslinis pranešimas, o ideologinis pezalas, ir tiek. Kokia "nemo" reakcija? Gi tokio akivaizdaus fakto paneigti neįmanoma. Kas lieka? Ogi bandyti "permesti kamuolį" - "tai TU apibrėžk, kas tai yra!". Pala, tai pranešimas - Šopausko ar vis dėlto "prapiesoriaus" beigi didaus "mokslinyko" Šlapkausko? Kadangi smarkiai įtariu, kad iš pirmo karto "nemo" nieko "neįkirs", tai dėl visa ko pakartoju kitais žodžiais: kai (ar jei) L. Šopauskas rašys SAVO straipsnį apie tą "Vakarų civilizaciją", tada JIS ir turės tą sąvoką apibrėžti, bet kadangi pranešimas ne JO, o ŠLAPKAUSKO, tai sąvokas apibrėžti ir turi NE jis, o ŠLAPKAUSKAS. Capisce? (galėčiau kirsti lažybų, kad vis tiek ne :)).

      Panaikinti
    2. Pikc, ne pirmą kartą sakau - kai kritikuoju vieną, nereiškia, kad ginu kitą. Aš neginu Šlopausko ir iš vis pirmą kartą apie tokį išgirdau. Nežinau ką jis teigia ir kaip.

      Tačiau taip, kaip Šopauskas kritikuoja Šlopausko konstrukcijas, taip aš kritikuoju jo konstrukcijas. Ir mano kritika yra štai kame:

      1. Šopauskas TIK SUDARĖ skaitytojams ĮSPŪDĮ, kad jis štai žino tą tikrąjį Vakarų civilizacijos korektišką apibrėžimą. Taip sudarydamas ĮSPŪDĮ, kad toks apibrėžimas egzistuoja.

      Kodėl taip sakau? Ne paslaptis: esu paskaitęs ir paskaitau tai šiomis temomis. Na ir matau, kad nėra konsensuso dėl to "tikrojo" apibrėžimo. Yra pavienių autorių, kurie tikrai įdomiai ir sumaniai grindžia tai vieną, tai kitą liniją, bet nepakankamai, kad visi visiems laikams būtų įtikinti.

      Nežinau, gal čia pati istorinių-kultūrinių procesų prigimtis, apimančių amžius laiko, žmonių kartas, milijonus skirtingų žmonių, neleidžia sukurti tokių tikslių prielaidos-pasekmės apibrėžimų, kaip logikoje.

      Kaip bebūtų, ramia sąžine Šopauskui ir visiems galiu užduoti klausimą - kur tas teisingasis, paprastasis Vakarų cvilizacijos apibrėžimas? Pacituokite. Ir taip mane užtildysite.

      2. Komentavau Šopausko argumentą, jog vienas ar kitas reiškinys neapibrėžia Vakarų, nes tas pats reiškinys stebimas ir kitose civilizacijose.

      Kitaip tariant, pasakymas, jog Einšteinas buvo "protingas" Einšteino niekaip neapibrėžia, nes ir traktoristas Juozas iš mano kaimo irgi protingas: skaito, rašo, diskutuoja apie Šimonytę arba Ušacką?

      Bendras požymis negali būti paskiros tikrovės apibrėžimo dalis: toks Šopausko argumentas. Mano galva čia Šopauskas klysta, nes mes, būdami žmonės, neišvengiamai dalinamės tomis pačiomis savybėmis. Ir aš, ir kinas, ir budistas, ir Pikc, ir visi kiti tai supykstame, tai džiaugiamės, tai organizuojame, tai prieštaraujame, tai paklustame, tai kuriame valstybę, tai kariaujame, tai dar kažką. Skirtumas tarp mūsų nėra tas, kad viename egzistuoja tai, kas kitame neegzistuoja, bet laipsnis ir būdas, kuriuo tie bendražmogiškieji dalykai pasireiškia.

      Kitaip tariant, mano argumentas yra tas: jei papaprašysiu Šopausko įvardinti tai, kas būdinga TIK Vakarų civilizacijai, tai neišvengiamai tai atrasiu ir kitose civilizacijose, tik kitokiu laipsniu.

      Vėlgi, galiu jūsų visų paklausti - ar galite pasakyti kažką, kas būdinga tik mums, europiečiams, ir ko jokia kita forma ar laipsniu nerasime kitur?

      Panaikinti
    3. Ultrakrikscionis2018-10-29 18:32

      Vajezau. Nemo uzsiima kritikos kritikavimu :) KRITIKOS KRITIKAS!

      Panaikinti
    4. Na, ką aš sakiau - tipiškas "Subačiaus komsomolo klausimo" atvejis. :)
      Dar vieną (paskutinį) kartą:
      1. Jokio "įspūdžio" Šopauskas nesudarė - jis tiesiog labai pagrįstai "suvartė" šarlatanizmą, apsimetinėjanti mokslu (kas tamstelei ir užkliuvo). Šopauskas tiesiai-šviesiai, atviru tekstu, juodu ant balto pasakė, kad Šlapkauskas NIEKAIP NEAPIBRĖŽĖ to, apie ką postringauja, kas reiškia, jog postringauja apie bele ką. Viskas. Nieko daugiau ar mažiau. Visokios insinuacijos - tamstelės fantazijos vaisius, kurį bandote primesti Šopauskui. Tamstelės vaizduotės produktas yra JŪSŲ - NE Šopausko. ;)
      2. Nieko naujo - Šlapkausko problemas permetinėjate Šopauskui. NE Šopauskas sugalvojo visiškai pasklidą ir nieko nesakantį teiginį, kad skiriamasis Vakarų civilizacijos bruožas yra socialinių taisyklių laikymasis. Jis tik labai aiškiai parodė, kad tas teiginys nieko vertas (kas yra visiška tiesa).
      P.S. Galima drąsiai teigti, kad menamas lažybas laimėjau. :)

      Panaikinti
    5. Anonimiškas2018-10-29 20:19

      Iš P.Aleksandravičiaus pasisakymo: ,,Nevyko tarpusavio naratyvų kaita arba ji vyko nepakankamai, kas ir susidarius kažkokiom ten istorinėm atsitiktinybėm įvedė į tarpusavio konfliktą'' - iš pradžių kvatojausi iki ašarų, betgi ką reikėjo daryti toliau? - štai: ,, Paulio Ricoeuro pasiūlytas etinis modelis po Maastrichto sutarties...'' t.y. - Maastricho sutartis inspiravo naujas etikos teorijas?

      Panaikinti
    6. Anonimiškas2018-10-30 10:17

      " Nemo uzsiima kritikos kritikavimu" citata.
      Jei Pro Patria atsiranda koks tekstas kritikuojantis neoliberalizmo ideologiją, rasime Nemo ginamajį komentarą.
      Aklas sutapimas - pagalvojo Štirlicas.


      Panaikinti
    7. Taikliai! :)
      Ir, beje, ta gynyba yra standartinė: surandi priekabę (be JOKIO realaus pagrindo - tiesiog pats susigalvoji (tarkim, "toks įspūdis susidarė")), bandai sudaryti įspūdį, kad čia esminis dalykas, niekais paverčiantis visą autoriaus pateiktą kritiką - ir "užciklini" ginčą ant buko tos pačios išsigalvotos priekabės kartojimo, bandydamas "įsukti" komentatorius ir atitraukti nuo autoriaus kritikos objekto - liberalneomarksizmo ir jo apologetų aptarimo. :)

      Panaikinti
  4. Paskui tas nenaudingas kabinėjimasis prie sąvokų. Pavyzdžiui, skaitant 16-17 istoriją, kai europiečiai leidosi į jūras ir užsėdo pusę pasaulio, vienas iš tuometinės Europos civilizacijos požymių yra technologinis išsivystymas.

    Toks lingvistinis analitikas kaip Šopauskas šitoje vietoje sušnypš, kad koks čia apibrėžimas, kai dar "homo abilis" prieš milijoną metų gaminosi įrankius ir būtent todėl pavadintas "habilis".

    Aišku, kad technologijas kūrė tiek europiečiai, tiek kinai, tiek budistai, tiek induistai. Bet esmė yra ne tiek pačiame reiškinyje, kiek to reiškinio KONKREČIAME LAIPSNYJE.

    O praktikoje tai reiškė, kad 17 amžiaus europiečių laivų patrankos buvo iš geresnio metalo, toliau šaudavo ir ilgiau neišsiderindavo. Ir kai mažytės Portugalijos laivai susidurdavo su didžiulių Indijos ar kinų imperijų jūrų pajėgomis, jie jas greitai ir dideliais kiekiais pasiųsdavo į dugną ir pasiimdavo ko reikėdavo. Ir tokiu būdu sukūrė tokį pasaulinį kolonializmą, kuris SAVO KONKREČIU LAIPSNIU yra būdingas tik Vakarų civilizacijai ir taip pat priklauso jos apibrėžimui. Ne kaip reiškinys, nes visos stipresnės civilizacijos plėtėsi ir kūrė kolonijas, o reiškinio LAIPSNIS. Ir būtent laipsnis lėmė, kad Europa įtakojo pasaulinę istoriją nuo visos lotynų Amerikos iki Australijos, o ne kokie kinai ir budistai.

    Panašiai ir su "socialine tvarka". Tai aišku, kad ir primityviausios visuomenės turi "socialinę tvarką", turi normas, turi sankcijas. Bet kiek visuomenių turėjo TOKIO LAIPSNIO sintezę, kurią matome V amžiaus Codex theodosianus? Kuris tapo viduramžių teisės atgimimo šaltiniu, įvairiomis formomis persidavusiu iki šiol. Ir todėl, pavyzdžiui, yra sakoma, kad vienas iš bendrųjų Vakarų civilizacijos pagrindų yra romėnų teisė. Ne tai, kad kitos civilizacijos neturėjo teisės. Bet neturėjo tokio laipsnio ir tokios formos teisės.

    Šopausko mąstymo pagrindas yra analitinė filosofija, kuriai labai svarbu logika. Tačiau jokia cilizacija nėra grynosios logikos pasekmė, priešingai, gerai žinome, kad istorija didele dalimi gimė - ir šiandien gimsta - ir iš nelogiškų pozicijų nelogiškos konfrontacijos. Pakanka pažiūrėti į mūsų parlamentą. Kaip ir į kitus. Nedžiugina, bet taip yra.

    Ir todėl yra nelogiška iš loginių pozicijų kritikuoti istorikus, kurie tiria ne loginių sąsajų korektiškumą, ne visuose žmonėse ir visose visuomenėse regimus procesus, o konkretų procesų LAIPSNĮ. Būtent laipsnis, o ne paties proceso egzistavimas ar neegzistavimas yra skiriamasis bruožas.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. O, dar ideologinių išvedžiojimų neapginamai pozicijai apginti. Matau, niekaip "nesusišviečia", kad L. Šopauskas - beje, ne "sušnypštė" (šnypščia įsiutę liberazmo fanatikai ;)), o labai konkrečiai nurodė, kad tie "mokslinykai" NEAPIBRĖŽĖ, apie ką postringauja. Nei su "laipsniais", nei be "laipsnių". NIEKAIP. Et, kam aš čia stengiuosi - vis tiek jei žmogelis "žino teisibe", tai jokie argumentai ar net akivaizdūs faktai neveiksmingi. :)
      Beje, dėl vieno sutinku - ideologiniuose pezaluose logikos ieškoti nevertėtų. Antra vertus, nevertėtų ir ideologinių pezalų mokslu vadinti - nes moksle logika yra būtina. ;)

      Panaikinti
    2. Pikčiau, eilinį kartą šis patologine, net mazochistine eristika atsiduodantis gyvis išprovokuoja tave tam kilniam norui šviesti, bet jau senokai pastebėta, jog šis individas nesugeba nei konstruktyviai dialoge dalyvauti, nei naujos informacijos priimti. Tai atvejis, kai žmogus painioja žinojimą su įsitikinimu ar nuomone ir teisingumą su teisumu ar teisuoliškumu.

      Visgi žino žmogus kažką apie laivus ir patrankas, taigi ''kvailiu'' jo nepavadinsi, vienok stebina jo suboptimalus proto sau įsikalbėjimas, jog jis laisva valia pasirinkęs rašyti tinkamoje vietoje tinkamu būdu tinkamui adresatui.

      Panaikinti
    3. HM, ačiū už jūsų nuomonę.

      O dabar pažiūrėkime.

      Šopausko argumentas: jo kritikuojamieji neapsibrėžė sąvokos ir todėl kalba kažką pavėjui.

      Nemo argumentas: bet ir jūsų, Šopauskai, tekste apibrėžimo nėra, tik sudaromas įspūdis, kad toks yra ir kad jūs jį žinote, ir to apibrėžimo šviesoje nustatote, kad kiti kalba vėjus. Ir vis dėlto koks tas teisingasis apibrėžimas?

      Pikc argumentas: Šopauskas labai teisus, kad pareikalavo apibrėžimo iš kitų ir nemo labai demagogiškas, kad pareikalavo to paties apibrėžimo iš Šopausko.

      Jūsų argumentas, atmetus retorines etiketes kaip kad "gyvis"... Skaitau dar kartą jūsų komentarą ir argumento nematau. Matau tik diagnozę, kad nemo nesugeba konstruktyviai bendrauti, painioja, įsikalba.

      Gali būti, gali būti. Pagal sugebėjimus stengiuosi koreguoti savo mąstymą ir žinias, tikrai nepretenduoju į visažinį. Ir net algos valdiškos, iš visų mūsų mokesčių mokėtojų pinigų, kaip kad sau iš labai aukšto į tuos mokesčių mokėtojus leidžiantis žiūrėti Šopauskas, negaunu už savo analitinio proto lavinimą skiriant tam pagrindinį ir geriausią dienos laiką, dalyvaujant konferencijose, klausantis oponentų ar sąjungininkų. Tik šen ar ten tekstuką kokį perskaitau. Bet.

      Bet mano trūkumai (kai kurie bus tikri, kai kurie tik todėl, kad nepritariu jums) nėra argumentas, kuris pateisina Šopausko reikalavimą kitiems apibrėžti "nemiglotai" Vakarų civilizacijos ir atleidžia patį Šopauską nuo tokio apibrėžimo pateikimo.

      Koks jūsų argumentas, konstruktyvus, kuris man paaiškintų kodėl Šopausko reikalavimas kitiems netaikomas jam pačiam? Aš tikrai pasistengsiu kontruktyviai dialoge dalyvauti, priimtii naują informaciją, nesupainioti žinojimo su įsitikinimu ir teisingumo su teisumu.

      Trumpai tariant, norėčiau labai mandagiai paprašyti pagalbos įsitikinti, kad mane diagnozavęs gydytojas pats nėra, iš tiesų, eristika atsiduodantis suboptimalus gyvis.

      Panaikinti
    4. O, vargeli... Ne, rimtai - KAIP galima TIEK "užsicementavusiam" būti, kad visiškai, niekaip, nė velnio nesuprastum, kas atviru tekstu praktiškai paraidžiui sakoma??? Kur čia "facepalm" emotikonas? :)
      Skaitykite dar kartą - arba tiek kartų, kol, po velnių, galų gale "susišvies", KAS čia sakoma: "kai (ar jei) L. Šopauskas rašys SAVO straipsnį apie tą "Vakarų civilizaciją", tada JIS ir turės tą sąvoką apibrėžti, bet kadangi pranešimas ne JO, o ŠLAPKAUSKO, tai sąvokas apibrėžti ir turi NE jis, o ŠLAPKAUSKAS". Šopauskas turi pilną teisę parodyti pirštu į Šlapkausko ar kito kokio "korifėjaus" nusišnekėjimus - bet jis NIEKAIP NEPRIVALO tų jų nusišnekėjimų ištaisyti. Kas čia tokio sudėtingo, kad niekaip smegenų nepasiekia?
      Pavyzdys: Ar teko kada nors susidurti su recenzuojamais žurnalais? Tai va, kai recenzentas parašo, kad toje ar kitoje vietoje straipsnio tekstas netikęs, tai "nemo" stiliaus atsakymas būtų "tai pats ir pataisyk!". Ar DABAR nors kiek aiškiau, KIEK "negudriai" tokia pozicija atrodo?

      P.S. "eristika atsiduodantis suboptimalus gyvis" - ar bent pats supratote, ką parašėte? :D

      Panaikinti
    5. Anonimiškas2018-10-29 22:04

      Kad tave kur shlapkauskas

      Panaikinti
    6. Pikc, as suprantu paties pastaba, bet manes neitikina. Tai nera pries jus. Bet as manau, kad tai labai didelis trukumas Sopausko argumentacijoje.

      Ziurekite, keleta kartu jis paraso - o stai cia nemoksiskumas, nekompetencija, miglotumas, neapibreztumas, rasymas apie bet ka.

      Palyginus su kuo? (Su tikraja kompetencija ir tiksliais apibrezimais). Bet, butent, tai lieka skliaustuose, tai lieka neissakyta prielaida: suprask, as, Sopauskas ir tu, mano skaitytojau ir argumentu linijos sekejau, tai jau zinome kaip yra.

      Mano argumentas labai paprastas: o jei Sopauskas butu nelikes skliaustuose, bet tiesiog isdestes va taip: A) Vakaru civilizacija yra stai tas, tas ir tas. Ir todel Slopauskas teigdamas B) ne ta, ne ta ir visai ne ta - klysta, tai butu daug aiskiau.

      Pas Sopauska yra B, bet nera A. Jusu argumentas yra tas, kad jis ir neprivalo apibrezti ir pataisyti, nes jis tik ivardija klaidas, bet nekelia sau uzdavinio pateikti apibrezimo. Na o man kazkaip vis tik truksta aiskumo, koks tas tikrasis ir tikslusis Vakaru civilizacijos apibrezimas Sopausko galvoje, kurio sviesoje jis tarso kitus (ne)apibrezimus ir suponuoja, kad ir mes ji zinome.

      Ir mano itarimas, kad jei jis pabandytu toki apibrezima isdestyti, butu galima pagristai komentuoti, kad jis nei pilnas, nei tikslus, nei vienintelis rimtas. ir antras itarimas, kad butent todel jis ta apibrezima, gal tiesiog instinktyviai, ir paliko neissakytos prielaidos lygyje.

      Bet cia tik apie viena ar du jo sakinius. Ne apie visus ir ne apie viska. Ir dar karta primenu: jei as tvirtinu apie paties Sopausko argumentacijoje palikta didele skyle, tai nereiskia, kad as automatiskai sutinku ir remiu su Slapausko ar Aleksandraviciaus "kiaurybemis".

      O kas apie eristika atsiduodanti suboptimalaus proto gyvio, tai paprasta: eristika yra paprasciausiai stengimasis nugincyti oponenta nepriklausomai nuo argumentu teisingumo. Na, kaip draudikai ar advokatai: jei atranda kokia procedurine klaida, tai pareiskia, kad klientas neteisus, nors siaip sveiku protu gali buti aisku, kad klientas teisus.

      Suboptimalus reiskia zemiau optimalaus, neatitinkantis standartu.

      Na, o zodis "gyvis" siame kontekste mane turbut nukelia nuo prigimtines teises turincio oraus "asmens" pjedestalo iki siaip kazkokios bendros gyvu organizmu kategorijos, pavyzdziui kiaules arba asilo.

      Tai isvertus HM pasakyma i mano gimtaja kaimiecio is Zemaitijos kalba, jis tiesiog pasake, kad esu asilas, kuris tiki, kad laimes pries kita garsiu bliovimu.

      Na, HM man sako taip, jus man diagnozuojate " homunizmo adeptui "nemo" proktalgiją", as irgi pasimaginu viena ar kita retorine figura, tai cia nieko ypatingo. Gal tik pridurciau, kad siaip individualiai vis tik vengciau, gal ne visada iseina, retoriniu figuru, kurios nuzmogina pati oponenta, o ne vien pasiepia jo argumentus ar ideologija. Vis tik tikiu, kad asmens orumas yra nepakeiciamas ir neprarandanas jo prigimties pozymis.

      Panaikinti
    7. Nemo,

      štai ši tavo beletristika ir yra bandymas siekti besiginčijančiojo subjektyvaus TEISUMO. Ir tai vyksta absoliučiai lygioj vietoj ir į niekur tai neveda. Prisikabinai prie pačios kritikos išsikėlęs hipotezę, neva Laisvūnas nepakankamai kompetetingas tai kritikai išsakyti, dar daugiau, reikalauji, kad kasnors pateiktų tau Vakarų civilizacijos ypatumus ar apibrėžimą. Yra daug prizmių, per kurias žiūrint galima mūsų civilizaciją apibūdinti, pats paminėjai technologinę hegemoniją, Laisvūnas galbūt mano kitaip, gal jis remtųsi politine filosofija, geografas apibūdintų koordinatėmis, o zurofas - kiek ten žydų nunuodyta ar pagal racionaliai fiskalinę Hobbes'o/Locke'o kombinatoriką. Bet protaujantis dešinysis pusrutulis įkyriai kužda kas tai NĖRA - o būtent tekste kritikuojami ideologiniai pasipergyvenimai, gudriai įvynioti į vertybinį lozunginį popierėlį, pasak pačio autoriaus, pateikiant tai kaip ''Vakarų civilizacijos raidos viršūnę''. Niekas nebūtų pasakęs geriau.

      Atvirai pasakius, aš net nebesusigaudau, koks tavo tikslas, šis autarkinis gumos tampymas? PP ir taip yra vienintelis ir niekam neįdomus tautinis portalas, leiskite bent čia mums pasinaudoti ''liberalios demokratijos'' privalumais idant pasidžiaugti bendraminčių šališkomis mintimis be būtinybės atsiprašinėti, pagrįsti ir pakonkretinti.

      Nurašyk tai ''ideologiniams skirtumams'' jei nori ir eik miegot, sūnau. Per daug aš esu girdėjęs apie intelektualią kritiką kritikos atžvilgiu, po kiek laiko pačiai tampant kritiniu kritikos objektu ir taip be galo be krašto.

      Panaikinti
    8. Ne, tikrai beviltiškas atvejis (akurat kaip su Subačiaus narystės komsomole atveju): aiškinama žmogeliui -ioliką kartų, kad problema ne ta, teisingą, neteisingą, ar dar kokį savo nagrinėjamo objekto apibrėžimą Šlapkauskas pateikė, bet kad nepateikė JOKIO, kas visą jo postringavimą daro bevertį - o žmogelis vis tiek apsisukęs tą pačią užstrigusią plokštelę suka: "o tai juk Šopauskas neparašė, kaip turi būti". PARAŠĖ - juodu ant balto: APIBRĖŽK, apie ką šneki. KAIP galima sakinį "nėra net elementaraus Vakarų civilizacijos apibūdinimo" perskaityti kaip "jis parašė neteisingą Vakarų civilizacijos apibūdinimą"???
      Skylė čia NE Šopausko argumentacijoje, o kitur. Ir - taip, ji didelė. ;)

      Panaikinti
    9. HM, sprendžiant iš stiliaus pats irgi matyt būsite iš už buvimu žinojimo/mąstymo profesionalu algą gaunančiųjų.

      Ir kaip toks ko gero daugiau ir geriau už mane galėtumėte parodyti ne vieno PP skelbiamo straipsnio, kaip ir komentatorių paprastą prastumą, patarti kaip pakelti jų kokybę. Net ir šio straipsnio atžvilgiu jūsų pastaba, kad "Yra daug prizmių, per kurias žiūrint galima mūsų civilizaciją apibūdinti..." nėra toli nuo mano pastabos, kad "Yra daliniai apibrėžimai, iškeliantys tai vieną, tai kitą procesą..." ir todėl Šopausko argumentacija būtų buvusi geresnė, jei jis daugiau būtų pasakęs apie savo prizmę, be pretenzijos, kad ji vienintelė įmanoma ir teisi.

      Tačiau, galiu suprasti, jūs, viena, nenorite čia žmonėms gyvenimo komplikuoti ir galimai demoralizuoti, tad pro pirštus žiūrite į trūkumus, paprasčiausiai džiaugdamasis privalumais, antra, gal šiaip profesiniame gyvenime esate pavargęs nuo tuščio "kritikos kritikos" kritikų narcicizmo.

      Vis tik manau, kad galiu jums pasakyti pora sąžiningų ir ne savęs išaukštinimui skirtų dalykų.

      Pirma, ilgo laiko periode atlaidumas per daug užaštrintiems ir per mažai paruoštiems PP straipsnių trūkumams galiausiai taps smūgiu pačiai PP reputacijai ir patikimumui. Kas nors tikrai priešiškai nusiteikęs (aš nesu taip nusiteikęs) galų gale paims kokius penkis straipsnius, juos įtikinamai sudirbs, parodys faktų ir logikos trūkumus, ir plačiojoje visuomenėje paskleis nepasitikėjimą apskritai PP produkcija, kurios kita dalis gali būti visiškai korektiška. Tai yra sunkus menas: būti pakankamai provokaciniu, stimuliaciniu ir poleminiu "mainstremui", nenuleidžiant kokybės kartelės. Man nuoširdžiai gaila, kad kartais PP provokacija retorinis efektyvumas suvalgo kokybę. Na, gal ir sąmoningai. Tik po to nereikia skųstis, kad pasidarai lyginamas su delfiu ar "laisvu laikraščiu".

      Antra, jūs tikrai klystate interpretuodamas PP kaip saviškiams bendraminčiams patogią ir jaukią erdvę, kurios aš geriau jau netrikdyčiau. Labai paprasta ir kiekvienas gali pąžiūrėti: šio portalo viršuje yra nuoroda "sambūris" ir dar daugiau galima atrasti nuėjus į "Dokumentai" ir atsivertus "Jaunimo sambūrio „Pro Patria“ įstatus". Ten PP paskirtis ir funkcija yra aprašyta visai kitaip, nei malonus tysojimas dar bendraminčių hamake. jei taip būtų, tai pakaktų įvesti privalomą registraciją ir patikrinimo laikotarpį, po kurio nepriimtini komentatoriai būtų išregistruoti.

      Drįsčiau pasakyti, kad savo komentarais labiau reaguoju į PP funkciją, nei jūs mane tildydamas. Ir jei jau atėjome prie mano motyvacijų, tai jų pora.

      Viena, nerimtoji - pasierzinti. Rimtesnioji - paieškoti argumentų kodėl ir kaip būti "tautiniu kataliku". Argumentų, kurie apima ir pastangą galvoti bei tikrinti, o ne šiaip kryštauti ir ploti po kiekvieno Radžvilo, Šopausko ar Sinicos straipsnio. Kas gal patiktų Pikc, gal nenervotų ir jūsų.

      Panaikinti
    10. Ir dar, tėvuk, leiskite nebe tokiam jaunam "sūnui", gerai išsimiegojus, ir jums patarti.

      Suprantu jūsų "Intellectual bullying" strategiją - išdistiliuoti kokį įmantrų (štai, Pikc nesuprato) prakeikmą apie mano eristinį suboptimalų protą, nes paprasčiausiai rimtai ir nuosekliai viską išaiškinti nėra nei jėgų, nei noro, nei laiko, gal ir neverta, o išsišokėliui vis tik jo vietą parodyti reikia.

      Neužsižaiskite. Man, individualiai, dėlto pakankamai nusispjaut, nes žinau, kad tai tiesiog tuščios etiketės, kurių funkcija ne intelektualinė, o socialinė (ne kažką įrodyti, o subordinuoti). Tai, beje, man visai netrukdo iš jūsų pasiimti prieš tai ar po to pasakytą pagrįstą įžvalgą. Prieš daug metų išmokau dėlto nesiskaudinti.

      Vistik jei paaiškėtų, kad visas PP ir bendraminčių sambūris yra tiesiog arogantiškų chamų draugija, be jokios dialogo ir atvirumo kritikai, vien su kitaminčių keikimo tendencija, tai jis paprasčiausiai praras patrauklumą, paneigdamas savo pačių įstatuose surašytus tikslus, likdamas absoliučiai nišiniu ir marginaliu reiškiniu.

      Ir tokiu būdu prarasite visus čia užklystančius "nemo", kurie nėra visai jums abejingi ir netgi, savo energija, galėtų tapti talkininkais.

      Panaikinti
    11. Na, štai, dar viena porcija demagogijos:
      1. Jei Šopauskas išdrįso sudirbti šarlatanus - "nemo" mylimo "mokslinio homunizmo" apologetus, reiškia, Šopauskas perša savo "vienintelę įmanomą ir teisią" "prizmę". Išvada: į liberastinių demagogų nusišnekėjimus pirštu baksnoti nevalia, nes gi tai bus savo "vienintelės teisingos nuomonės primetinėjimas".
      2. Ajajai, kaip čia trūksta kokybės! Įrodymų, be abejo, apvalus nulis - na, jei neskaičiuosime "nemo" fantazijų, demagoginių išvedžiojimų ir jais grįstų priekabių ieškojimų. Užtat galima atlaidžiu tonu papostringauti apie "paprastus ir prastus" oponentus (palyginus su tokiu "minties galiūnu". ;)
      3. Aš tai, žinokit, labai galvoju ir tikrinu (tikrai-tikrai!) - o va jūs tai tik krykštaujat ir plojat (dzin, kad tas "galvojimas ir tikrinimas" susiveda į kokio marazminio "punktelio" sukimą užstrigusios plokštelės principu). :)
      Vis dėlto, bent vieną savo tikslą "nemo" sąžiningai pripažino - jis lenda čia "pasierzinti" (na, čia nieko naujo - ne vienas liberastas čia lenda žmonių juokinti, šventai įsitikinęs, kad taip "neonacius trolina"). :) Tai, beje, puikiai paaiškina visišką "nemo" "imunitetą" bet kokiems loginiams argumentams ir buką "užsiciklinimą". Na, o dėl antro tikslo "nemo" sumelavo: faktai rodo, kad tikrasis tikslas - apginti liberal-neomarksizmą nuo kritikos. Bet kokiais būdais. ;)
      Na, o mintis kad Pro Patria taptų reikalinga liberastinių "talkininkų", reik pasakyt, gerokai prajuokino. ;)
      P.S. Jei Pikc pirštu parodė, kad Miulerio pasakymą "suboptimalaus proto" konvertuoti į "suboptimalus gyvis" yra neadekvatu, tai Pikc, reiškia, "nesuprato". Dar vienas "objektyvios interpretacijos šedevras". :)

      Panaikinti
  5. Anonimiškas2018-10-29 14:18

    Šioje vietoje Pikc atsimušinėjimams nepritarčiau (nors paprastai skaitau su malonumu). Verta pripažinti, kad Šopauskas irgi nėra didis kultūrologas ir tuos "profesorius" karia tokiais pat argumentais. Užuot pats pabandęs pažvelgti iš kito kultūrologinio žiūros kampo, visus išvadina propogandistais, nevertais bakalauro ir t.t. Vien ko vertas jo įsižeidimas buv. straipsnyje aptariant galimybę, kad Lietuva bendradarbiautų su Ukraina ir Baltarusija (suprask, su barbarais). Tokiuose ginčuose pačiam reikia gero pasikaustymo istorijoje, religijoje, kultūroje ir ramiai atremti tas belvyzgas. O "neapibrėžė", "šarlatanizmas" neduoda jokios vertės...

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Šarlatanizmas BŪTENT ir yra neapibrėžti sąvokų, apie kurias kalbama. Dar kartelį - sąvokų apibrėžimas yra moksliniuose darbuose BŪTINA SĄLYGA.
      P.S. Ir aš ne "atsimušinėju" - aš pirštu parodau, kad "nemo" pateikiami "argumentai" tėra plika pigi demagogija. ;)

      Panaikinti
    2. P.P.S. Ir kur ten įžvelgėte panieką Ukrainai ir Baltarusijai? Šopauskas tiesiog konstatavo (visiškai pagrįstai), kad Putinaitė eilinį kartą nusišnekėjo, ir tiek. O paniekos reikia ieškoti pačios Putinaitės tekstuose, jeigu ką. ;)

      Panaikinti
  6. Anonimiškas2018-10-29 20:33

    Visoje leftistinėje retorikoje nepastebiu dvejų dalykų: ničniekur neanalizuojamas individualios pareigos ir individualios atsakomybės suvokimo vaidmuo.

    AtsakytiPanaikinti
  7. Anonimiškas2018-10-29 21:52

    Visa šita aprašyta chebrytė yra "atvirai" besidemonstruojantys ir "kiaurai" permatomi šarlatanai, kurie net nesivargina to slėpti (žr. pateiktas nedisciplinuoto kliedėjimo citatas) nes žino, kad visa ši "mokslinė konferencija" - tik dar vienas viešpataujančios politinės galios (kuriai tie apsukrūs politrukai uoliai tarnauja) pademonstravimas, o kartu ir dar vienas projektinių lėšų įsisavinimas. Rašys atasksitas, rinks karjeros balus ir čekius, kurs naujus projektus, demaskuos naujus atvirumo priešus... Ratas sukasi.

    AtsakytiPanaikinti
  8. Anonimiškas2018-10-29 22:23

    Super, labai geras straipsnis. Gerbiu Šopauską. Skaniai pasijuokiau... Smilkalai irgi gerai būtų...

    AtsakytiPanaikinti

emo-but-icon

NAUJAUSI

Komentarai

item