Rasa Čepaitienė. Metų atodangos

propatria.lt nuotrauka  Istorikui sunkoka kalbėti apie tokį artimą laiką kaip ką tik pasibaigę metai. Ne tas formatas. Mums geriau leis...

propatria.lt nuotrauka 
Istorikui sunkoka kalbėti apie tokį artimą laiką kaip ką tik pasibaigę metai. Ne tas formatas. Mums geriau leisk pasamprotaut apie dešimtmečius, dar geriau - šimtmečius. Ką jau kalbėt apie tūkstantmečiais žongliruojančius archeologus. Neveltui Agata Kristi mėgo juokauti, kaip jai esą pasisekė, kad tapo archeologo žmona, – kuo labiau sensta, tuo jam darosi įdomesnė...

Ir visgi išdrįsau priimti Gerbiamos Redakcijos prašymą pasidalinti įžvalgomis, kurias įkvėpė ką tik praėję 2017-ieji. Ne tik dėl to, kad šiandieninėje Vakarų istoriografijoje jau esama mums vis dar kiek neįprastų bandymų parašyti vadinamąją dabarties, betarpiškąją istoriją (immediate history, histoire instantanée). Nors teisybės dėlei tenka pastebėti, kad šis užsiėmimas turi labai seną tradiciją. Prisiminkime, kad pats „istorijos tėvu“ tituluojamas Herodotas, kuriam labiau nei miglota praeitis rūpėjo jo gyvenamojo meto tikrovė, žvelgiant iš šiandienos perspektyvos, būtų pavadintas veikiau žurnalistu, nei griežtąja prasme istoriku. Juk ir istorikas yra ne tik į praeitį pasisukęs, ar net joje giliai įklimpęs tyrinėtojas, bet ir tas, kuris, prof. E. Gudavičiaus žodžiais tariant, „pats pakliūna į istorijas“, ar jos būtų linksmos, ar kiek liūdnesnės, net dramatiškos. Taipogi jis yra pilietis, mokesčių mokėtojas, kolega, šeimos narys, kitaip tariant, draugas, bičiulis, brolis, kurio egzistenciją vienaip ar kitaip, bet dažniausiai labai tiesiogiai veikia visų mūsų gyvenimams reikšmės ir įtakos turinti globalioji geopolitika, vietinė politika bei ekonomika, svarbūs ar mažiau pastebimi likę socialiniai pokyčiai ir t.t. Tad aptariant ir vertinant dabarties rūpesčius ir lūkesčius, vargus, nesėkmes ir kvailystes jį nuo kitų „paprastų žmonių“ skiria nebent didesnis optimizmo laipsnis.

Taip, nenustebkite, būtent optimizmo. Juk tiems mūsuose paplitusiems niurzgoms, kurie amžinai skundžiasi, kad esą „gyvename baisiausią Lietuvos istorijos laikotarpį“, „stovime ant bedugnės krašto“, „viskas eina tik blogyn“, „prastesnių metų dar nebuvo“ istorikas su atlaidžia išminčiaus šypsenėle tik palinguotų galva: „buvo, mielieji, buvo“. Ir maras buvo, ir badas, ir daugkartiniai priešų antpuoliai, krašto teriojimai, valstybę nekart sužlugdžiusios vidaus suirutės, kurias sekė ilgametė svetimųjų okupacija ir priespauda. Ir kultūros nuosmukio, ir gyventojų moralinio pakrikimo laikotarpių būta, jau nekalbant apie didžiūnų parsidavimą priešui mainais už turtų ar privilegijų išsaugojimą. Ir visa tai vyko net ne vieną kartą... Tačiau būtina prisiminti ir tai, kad būta ir kitokių laikų, lyginant su tuo, kas anksčiau išvardinta, atrodančių kaip tikras stebuklas – ko verta vien XX amžiuje dusyk (!) atgauta Nepriklausomybė... Taigi ten, kur kiti prieš akis matys tik nuolatinį kasdienybėje nugrimzdusios dabarties akimirkų mirguliavimą, istorikas žvelgs toliau ir giliau - į tą nepasiekiamąjį praeities horizontą, kurio, kaip žinia, nieks negali paliesti ir pačiupinėti, bet kuris yra visiškai realus ir daro apčiuopiamą ir reikšmingą įtaką mūsų šiandienos mintims, veiksmams, sprendimams ir pasirinkimams.

Tad nevykime Dievo medin, mielieji, laimingai ir sočiai sulaukę 2018-ųjų – moderniosios Lietuvos Šimtmečio metų. O veikiai sulauksiant ir tokios išskirtinės bei garbingos sukakties dienos išties verta kiek pasižvalgyti atgal ir ne tik įvertinti, kur gi mes atėjome, bet ir kuria linkme, tikėtina, toliau trauksime.

Drįsčiau teigti, kad 2017-ieji gali būti vadinami Atodangų metais.

Visokių atodangų – ne tik fizinių, kaip antai visiems matomos Gedimino kalno nuošliaužos, simboliškai įkūnijančios pačios mūsų valstybės socioekonominį ir ypač moralinį „pačiuožimą“, bet ir visokių kitokių, netikėtai atvėrusių tikruosius veidus tų, kurie daugelį metų slėpėsi po solidumo ir respektabilumo kaukėmis (o kaip jie bando slapstytis ir toliau, nuduodami, kad nieko neįvyko, savo įprastą melą, taikomus dvigubus standartus ir veidmainystę išmoningai, bet jau nebeįtikinančiai dangstydami mėginimais nukreipti dėmesį į kitus, ne mažiau prisidirbusius...). Praėjusiems metams itin tinka Evangelijos ištarmė: „Nėra nieko slapta, kas neturėtų būti atidengta, ir nieko paslėpta, kas neišeitų aikštėn“ (Mk 4, 21–25).

Nors kai kurių dalykų šaknys ar pradžia brendo jau kurį laiką ir pirmuosius simptomus atskleidė kiek anksčiau, tačiau būtent 2017-uosius, tikėtina, galima laikyti savotišku lūžio tašku moraliniame šalies klimate. O su lūžiais, kaip žinia, belieka važiuot į traumatologinį...

Jeigu istorijoje esama simbolizmo, tai štai jis – 500-asis Reformacijos jubiliejus ir 100-osios Vasario revoliucijos ir bolševikų įvykdyto Spalio perversmo sukaktys gali būti perskaityti kaip ženklai, bylojantys, kas atsitinka visuomenėms, kuriose žūtbūt stengiamasi išlaikyti tik elitams palankią status quo, kuriose pernelyg ilgai nereaguojama į gilėjančią institucinę, socialinę ir moralinę krizę, ignoruojant vis didėjantį atotrūkį tarp sustabarėjusius senosios tvarkos ir gyvenamojo meto iššūkių, tarp tradicijos inercijos ir pribrendusių pokyčių poreikio. Tačiau gyvendama 28-uosius dabartinės Nepriklausomybės metus, Lietuva, užuot pasidžiaugusi savąja jaunyste ir polėkiu, man kaip sovietmečio tyrinėtojai, deja, vis labiau primena „brandžiojo socializmo“ laikus – L. Brežnevo epochą, kai įtikinamumo galios nebetekusiais ideologiniais burtažodžiais buvo toliau bandoma įpūsti gyvybės nebeveiksnei gerontokratijos pagraužtai sistemai, kai visi vaizdavo, kad viskas gerai, iš inercijos imituodami tikėjimą šviesia komunizmo ateitimi, tuo tarpu, kai vis labiau matomas režimo neįgalumas atliepti socioekonominius iššūkius lėtai, bet užtikrintai ją stūmė žlugimo link. Sistemai, kurioje politika kaip viešųjų reikalų tvarkymo menas buvo išvyta į užkaborius, į privačią sferą - chruščiovkių virtuves, tuo tarpu viešumoje vyravo jos antipodas – privačių grupinių ar asmeninių interesų tenkinimas visuomenės reikmių sąskaita. Argi dabar nėra panašiai, tik „virtuvinę rezistenciją“ ir savilaidą pakeitus alternatyviajai žiniasklaidai ir vis didesnę galią įgaunantiems socialiniams tinklams, nors pastaruoju metu ir jiems jau bandoma mauti apynasrį pradėjus kitaminčių pjudymo ir skundimo kampanijas?

Kaži kodėl, galvočiau, šiandieninė valstybės padėtis vis labiau primena tą bedvasį sustabarėjusį sukriošėlį, neturintį jokio kilnesnio tikslo ar siekių, nepajėgų pakelti vis didėjančio bėdų ir problemų kalno, kuriam iš tiesų terūpi būti paliktam ramybėje tvarkytis savo pilvo bei gero įvaizdžio reikalus, tačiau priverstam nenorom viešai demonstruoti energingumą ir veržlumą, atseit eilinį sykį reformuojant reformas... O gal tai visai ne Lietuva, o tik jos vardu įpratę kalbėti ir su ja tapatintis po 1990 m. sukurtosios politinės sistemos senbuviai, kurių tarpe nemažai buvusiųjų sovietinės nomenklatūros atstovų ir jau gausiai priaugusių jų palikuonių? Jie pasiruošę iš valstybės raidos kritikų net perimti socialinio jautrumo retoriką ir postringauti apie atskirties mažinimo priemones ar net pilstyti varguoliams labdaros sriubą, tuo pačiu per televiziją vis paragindami bėdžius sušelpti tokius pat skurstančius senelius ar sergančius vaikus. Tarsi pamiršę, kad socialinė politika yra tiesioginis jų darbas, o labdaringai ar savanoriškai veiklai niekas netrukdo skirti asmeninį laisvalaikį, pageidautina, be TV kamerų ir fotografų. Tačiau naiviai tebepasitikėdami viešųjų ryšių ir sukonstruotųjų reitingų galia jie kaip tik patys save nenorom demaskuoja, taip likdami be padorumo ir respektabilumo kaukių ir pasirodydami menki ir juokingi savo pasipūtimu bei tariamu reikšmingumu... Tačiau jų ramybei ir netrukdomam tarpimui pagaliau atėjo iššūkių, su kuriais jie nebuvo pratę ir nemoka dorotis metas. Metas, ganėtinai apgenėjęs ir pakirtęs šios politinės sistemos ramsčių – „didžiųjų kovotojų su korupcija“ liberalų ir „dirbančiųjų globėjų“ socialdemokratų turėtas galias bei kurtąjį viešąjį įvaizdį, kaip ir atskleidęs nors kažkiek ir atsinaujinusių „amžinųjų teisuolių“ konservatorių negebėjimą solidžiau valstybiškai mąstyti ir veikti. Tuo tarpu Seime beapsiprantančių „valstiečių“ nenuoseklūs bandymai imtis mėžti tikromis Augijo arklidėmis paverstas įvairias valstybės valdymo sritis kol kas kuria itin prieštaringą „profesionalų vyriausybės“ veiklos vaizdą. Antai jos inicijuota eilinė švietimo „reforma“ sukėlė dar daugiau chaoso ir švietimo darbuotojų nepasitenkinimo bei netikėtai atidengė ne itin moralų pačių „reformatorių“ veidelį (prisiminkime rektoriaus P. Baršausko skandalą), jau nekalbant apie abejotinas jų kompetencijas ir gilesnį supratimą apie tai, kokių išties pokyčių būtina siekti švietime bei kultūroje. Štai Vilniaus universitetas 2017-uosius – Lietuvių kalbos kultūros metus – pažymėjo... „optimizuodamas“ lituanistikos studijų struktūrinius padalinius, t.y. išbraukdamas lietuvių kalbą bei literatūrą iš jų oficialių pavadinimų, ko nebūta net sovietmečiu... O į virš keturių šimtų susirūpinusių lituanistų ir piliečių paklausimą, kas gi čia vyksta, VU rektorius tepajėgė atsimušti aptakiomis tuščiavidurėmis frazėmis. Gaila, kad žadėtų ir lauktų VU reformų kalnas tesugebėjo pagimdyti valstybinio sąmoningumo stokojančią pelę...

2017-ieji kaip niekad ryškiai atidengė, kad kruopščiai viešųjų ryšių specialistų išpuoselėti „glianciniai“ aukštųjų politikų, apžvalgininkų ir elitinių „visuomenės nuomonės formuotojų“ įvaizdžiai nublanksta prieš tikruosius politinius ir dvasinius lyderius iš praeities, kurių fiziniu ir simboliniu sugrįžimu buvo paženklinti šie metai ir kurių kilnumo bei garbės pavyzdžio taip reikėjo šiandieninei melu, veidmainyste, goduliu, išdavystėmis, klasta – visomis tomis dvasios menkystų puoselėjamomis vertibėmis – persmelktai viešajai erdvei. Kokiu kontrastu mūsų politinio ar intelektualinio maskarado kaukėms stojo asmenybės, kurių vardai ir darbai buvo atidengti 2017 –aisiais! Vokietijos archyvai vienam tokiam garsiems profesoriams nežinomam kukliam „tipui“ iškalbinga Mažylio pavarde atvėrė 1918 m. Lietuvos tėvų-kūrėjų palikimą – tikras pirmosios Lietuvos Respublikos įkūrimo dokumentinių šaltinių brangenybes. Pasipurtęs Gedimino kalnas atidengė 1863 m. sukilėlių vadų kapavietes, tuo pačiu regimai priminęs, kad laisvės nebūna be kovos ir aukos, ir kad kartais tenka prisiimti asmeninę atsakomybę bei riziką už šalies likimą, užuot tuščiai „reiškus susirūpinimą“ ar kritikavus kitus. Negaliu nepaminėti ir šią vasarą mums visiems padovanotos itin gražios ir šviesios šventės – dar vieno tikro mūsų tautos dvasios didvyrio - sovietų kankinio vyskupo Teofiliaus Matulionio beatifikacijos iškilmės. Jo likimas parodė, kad galima išsaugoti žmogiškąjį orumą ir vidinę šviesą net baisiausiomis sąlygomis, stokojant visų tų materialiųjų gėrybių, su kuriomis dabarties karta sieja savo tikrąją laimę. Ir nors rudenį „tautinių mitų demaskuotoja“ R. Vanagaitė pabandė apšmeižti A. Ramanauską-Vanagą ir kitus laisvės kovotojus, tačiau jos viešos „abejonės“ demaskavo ne jų atminimą, o tik ją pačią bei jos ideologinio fronto bendražygius. Galiausiai jau žiemop kilę aršūs ginčai dėl Lukiškių aikštės būsimo vaizdo atskleidė ir išryškino takoskyrą tarp tų, kurie nori politiškai susipratusios Tautos pagrindu kuriamos Lietuvos, teisingos ir lygios visiems savo piliečiams, ir tų, kurie tokią Lietuvą laiko atmestina „nemodernia“ atgyvena, o laisvę supranta tik kaip be galo dauginamus niekam neatsakingo ir neįsipareigojančio vartojimo pasirinkimus.

Šie ir kiti, nepaminėti, pavyzdžiai liudija, kad 2017-ieji, kaip slenkstis į jubiliejinius Šimtmečio metus, gali būti pavadinti tikrais Sugrįžtančios Istorijos, praeities sudabartinimo metais, parodžiusiais, kad visuomenė anaiptol nėra abejinga iškilių praeities asmenybių puoselėtoms vertybėms ir nuveiktiems darbams. Priešingai, šiandien jie kaip niekad aktualūs ir sektini.

2017-aisiais metais, kaip ir anksčiau, Lietuvos neaplenkė ir Vakarų intelektualinių vėjų gūsiai, kaip, beje, ir jų krypties pokytis, ilgą laiką atkakliai „nepastebėtas“ ar neigtas mūsų viešosios nuomonės formuotojų. Antai mūsų „didžiosios“ žiniasklaidos praignoruotas Europos intelektualų Paryžiaus pareiškimas „Europa, kuria galime tikėti“ bene pirmąkart taip nuosekliai ir be užuolankų priminė, kas iš tiesų yra Europa bei pasiūlė nusiimti rožinius liberalizmo ir multikultūralizmo akinius kalbant apie jos ateitį ir perspektyvas. Galima teigti, kad Vakaruose jau prasidėjo ir vis gilėja liberalmarksistinio ideologinio naratyvo, kaip vienintelio dabarties „tiesos monopolio“, įtrūkis. Tai rodytų kiek ankstesnis Brexit, D. Trumpo išrinkimas JAV prezidentu, pro „politkorektiškumo“ cenzūrą vis stipriau prasiveržiantys nepasitenkinimo balsai Vakarų Europoje ir pačioje Vokietijoje, pradedančiose „atsikąsti“ A. Merkel inicijuotos istorijoje nei girdėtos nei matytos ksenofilijos (meilės svetimam) - „besąlyginio svetingumo“ politikos ir t.t., Katalonijos bandymas atsiskirti nuo Ispanijos, pademonstravęs ES biurokratų taikomus dvigubus standartus šalims-narėms ir pan. Visi šie įvykiai ir reiškiniai suteikė progą ir Lietuvoje vis drąsiau ir blaiviau pradėti kalbėti apie Europos Sąjungos dabartį bei ateitį bei apie galimus jos raidos scenarijus, nebesibaiminant ideologinių cenzorių apriorinio pasmerkimo dėl tariamo „euroskepticizmo“ ar „prorusiškumo“. Tačiau dėl mums būdingos inercijos, tikėtina, kad liberalioji linija gali dar kurį laiką likti dominuojanti ar netgi aštrėti, ką rodytų kad ir suintensyvėję valdžios užmojai savaip „pakoreguoti“ valstybinį lietuvių kalbos statusą, keisti lietuvišką raidyną ir t.t.

Kita vertus, džiugu, kad po ramiai praėjusių Zapad pratybų Lietuvoje ganėtinai aprimo ir keletą pastarųjų metų mūsų politinio isteblišmento intensyviai eskaluota „rusai puola“ tema, kartkartėmis įgaunanti isterijos ar net paranojos bruožų. Beje, oficialioji rusofobija (nepainioti su blaiviu atsargumu Rusijos režimo atžvilgiu!), įpratusi besikaupiančių milžiniškų šalies vidaus problemų sprendimo vilkinimą dangstyti užsienio grėsmėmis ir medžioti tariamus „Rusijos agentus“ bei „vatnikus“, mažai kuo skiriasi nuo tos pačios Rusijos politinio elito įpročio visur įžvelgti gausių vidaus ir išorės priešų kenkimą. Įdomu, kad tą pačią metodiką pritaikęs ir net žymių mūsų kultūros žmonių lojalumą Tėvynei Lietuvai tikrinti pasišovęs vienas iš vadinamųjų „visuomenės nuomonių lyderių“ A. Tapinas pagaliau buvo pastatytas į vietą. Visiems galutinai pakyrėjo jo įsijautimas į nesusitupėjusią visuomenę „ideologiškai teisingai“ auklėjančio ir moralizuojančio teisuolio vaidmenį, kaip ir jo praktikuojami skundimai bei viešas „ideologinių nusikaltėlių“ arba tiesiog kitaminčių, kuo nors tyčia ar netyčia „nusižengusių“ liberaliojo politkorektiškumo postulatams, plakimas bei pjudymas, ypač paaiškėjus, kad šis žurnalistas pats taiko dvilypius poelgių ir žodžių vertinimo standartus sau ir kitiems...

Apskritai šiuos metus galima būtų vadinti mūsų oficiozinės žiniasklaidos kruopščiai puoselėto „tiesos monopolio“ žlugimo laiku. Savo posto neteko lyginant su kitų Baltijos šalių „delfiais“ pernelyg rusofobijos burbulą išpūtusi Delfi.lt vyriausioji redaktorė. Nors dar nežinia, kuo baigsis neseniai kilusi Seimo „valstiečių“ ir LRT „viršūnių“ kova, tačiau mokesčių mokėtojai, tikrieji LRT savininkai, gavo progą žvilgtelėti ir į iki tol jiems neprieinamus „nacionalinio“ transliuotojo komercinės veiklos užkulisius, ko pasėkoje ryškiai smuktelėjo jos lyderių ir svarbiausių viešosios nuomonės formuotojų – „visagalių bei visažinių“ žurnalistų - reputacija. Taigi tai geras metas alternatyviai, ypač internetinei, žiniasklaidai stiprinti savo pozicijas sąžiningo, nemanipuliatyvaus, patikimą informaciją teikiančio ir savą auditoriją gerbiančio kalbėjimo išsiilgusiems skaitytojams.

Iš esmės optimistiškai žvelgiant į naujuosius metus visgi labiausiai neramina galimybė, kad regimai aštrėjantis visuomenės nepasitenkinimas augančiu skurdu, atskirtimi, įsisenėjusia sistemine betvarke, valdančiųjų nekompetencija ir korupcija, jei pasireikštų masiniais protestais, gali būti pradėtas slopinti represinėmis priemonėmis. Tai įtarti leistų demonstratyviai pakelti represinių struktūrų darbuotojų atlyginimai, visiems likusiems dirbantiesiems „pakrapyjus“ tik po kelis ar keliolika eurų ir apsiribojus kiekvienai naujai valdžiai jau tradiciniais tampančiais pažadais apie jų šviesesnę rytdieną... Visgi šiame kontekste reikšminga, kad visuomenė ir dalis politikų neliko abejingi keistomis aplinkybėmis prasidėjusiam žinomo filosofo, poeto ir visuomenės kritiko Vytauto Rubavičiaus persekiojimui bei bauginimui, kas, tikėkimės, kiek prislopins tokių „akcijų“ rengėjų entuziazmą ateityje...

Ką rodytų šios 2017-ųjų metų atodangos? Visuomenė ir ypač inteligentija dar labiau įsitikino, kad nebegalima likti nuošalyje nuo valstybėje vykstančių procesų, patogiai, kaip iki šiol įpratus, slaptytis savo „vidinėje emigracijoje“ ar rinktis fizinę, paliekant šią šalį likimo valiai. Kintantis moralinis ir ideologinis klimatas, iškėlęs tradicinių vertybių puoselėjimo poreikį prieš pastaraisiais dešimtmečiais visuotinai diegtą individualistinę-vartotojišką pasaulėžiūrą, pastebimas visuomenės politinis sąmoningėjimas ir stiprėjanti patriotinių jėgų konsolidacija leidžia viltis, kad ateinančias metais gali būti daugiau solidarumo bei vienybės kuriant ir siekiant bendrų Lietuvos ateities tikslų, kas reikalauja ir daugiau pagarbos bei įsiklausymo į nuoširdžiai tiesos ieškančio kito mintį / kitamintį. Nes blogiausia, kas galėtų įvykti švenčiant Valstybės Šimtmetį – tai pasitenkinti formaliu, tuščiaviduriu, neį(si)pareigojančiu „vėliavėlių patriotizmu“, kuris giliau nepaliestų nei proto, nei širdies, priešingai, dar labiau nuviltų šia valstybe ir jos perspektyvomis.

Tad daugiau pasitikėjimo savimi ir vieni kitais, mielieji. Daugiau susitelkimo, optimizmo ir vilties. Šiais metais jų tikrai prireiks. Linkiu mums visiems tapti istorikais, ne tik rašančiais savo gyvenimo istorijas, tikiuosi, vertas vaikaičių atminimo, bet ir paliksiančiais savą pėdsaką ateities Istorijoje.



Susiję

Rasa Čepaitienė 7558592092263660677

Rašyti komentarą

  1. Anonimiškas2018-01-04 18:51

    Cituoju: "Savo posto neteko lyginant su kitų Baltijos šalių „delfiais“ pernelyg rusofobijos burbulą išpūtusi Delfi.lt vyriausioji redaktorė." Kas čia tokio? Ką, jau vyr. redaktorius išmeta iš darbo už sveiko proto klausimus dėl Rusijos vykdomos agresyvios politikos. Ir kokiu tikslu autorė priekaištauja kur tik pakliūna dėl minėtos "rusofobijos"? Šią sąvoką aš girdžiu per rusišką "Kiseliovo TV" su riksmais "Privratim v jadernyj pepel". Dabar ką, jau Ostankino TV persikraustė į Pro Patria?

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Net smalsu patapo - čia tikrai negebėjimas suprasti teksto, ar tyčinis manipuliavimas demagoginiais tikslais? :)

      Panaikinti
    2. Anonimiškas2018-01-04 21:39

      Taip ir nesupratau: ar pats labiau mėgstat Rusijos TV ar Delfi.lt buvusią redaktorę?

      Panaikinti
    3. Patikslinimas: ar čia bukumas (daugiausia būdingas libkonų elektoratui), ar demagogija (daugiausi būdinga liberastams)?
      Kitaip sunku paaiškinti, kaip galima skaityti ir nesuprasti, kas juodu ant balto parašyta:
      "Beje, oficialioji rusofobija (NEPAINIOTI SU BLAIVIU ATSARGUMU RUSIJOS REŽIMO ATŽVILGIU!), įpratusi besikaupiančių milžiniškų šalies vidaus problemų sprendimo vilkinimą dangstyti užsienio grėsmėmis ir medžioti tariamus „Rusijos agentus“ bei „vatnikus“, mažai kuo skiriasi nuo tos pačios Rusijos politinio elito įpročio visur įžvelgti gausių vidaus ir išorės priešų kenkimą."

      Panaikinti
  2. Anonimiškas2018-01-05 14:38

    Atsakau: man patinka Jack Daniels. Bet tai jums iš tiesų nerūpi, o beždžioniaujate tam, kad pabeždžioniauti. Dabar surimtėjame: aš neklausiu nei apie griūvantį Gedimino kalną, nei apie mūsų apsivogusią valdžią. Aš bandau perprasti disonansą: tekste dažnai minima "rusofobija". Viena vertus, pasidžiaugiama pereitų metų derliumi - atleista "Delfio" vyr. redaktore (aš neklausiu jūsų santykio su ja ar požiūrio į ją), mat iš visų delfių" lietuviškas "delfi" buvo pats "rusofobiškiausias". Tai dabar jis pasidarė rusofilinis? Ar kaip? Ir kas tas tūlas blaivumas Rusijos režimo atžvilgiu? Režimas blogas, revanšizmo pritvinkę šovinistai, tame tarpe Vilniaus gatvėse grasinantys "možem povtorit" - yra geri? Ar vis dėl to "(russkij) narod i partija (prezident) jediny"?

    Hipotetinis klausimas jums (susikaupkite): kaip apibrėžtumėte "rusofobiją"? Ir kas tas "blaivus atsargumas"?

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Pirmiausia, man tikrai nerūpi, ką geriate (nors pasirinkimas tikrai geras :)). Antra, "beždžioniavimas" reiškia mėgdžiojimą - tad, ką, tamstos nuomone, aš mėgdžioju? Na, o raginimai surimtėti atrodo keistai VISIŠKAI nerimtų "klausimų" kontekste - kaip, beje, ir kabinėjimasis prie Pro Patria dėl menamo "prorusiškumo" paties tamstos prisipažinimo, kad žiūrite "Kiseliovo TV", kontekste. ;)
      Na, bet tiek to - surimtėjam, tai surimtėjam. Taigi, pirmiausia, tekstą reikia vertinti pagal tai, ką autorius SAKO, o ne pagal tai, kaip PATS tuos teiginius INTERPRETUOJATE. Tas pats ir su terminija. Kaip žinia, pagal liberastų "naujakalbę", epitetas "-fobija", "-fobas" lipdomas visiems, kas nors kiek nepritaria liberal-neomarksistinei ideologijai. Tai yra grynai propagandinė priemonė, nieko bendro neturinti nei su logika, nei su sveiku protu apskritai - ji skirta grynai ideologinei agresijai. Rusai, kokie jie bebūtų, nėra kvaili - jie pamatė, koks veiksmingas šis kitaminčių stigmatizavimas ir panaudojo LYGIAI tą pačią "kortą" bei tokiu pat būdu: bet kas, drįstantis nors kiek kritikuoti Rusiją ar Putiną, yra "rusofobas". Liberastai buvo užšerti jų pačių mėšlu - tiek, kad kliuvo ir normaliems žmonėms. Antra vertus, aiškiai pamatėme, kad liberastiniai propagandistai ir rusų propagandistai - "iš vieno molio drėbti". ;)
      Vis dėlto, aukščiau aptartoji NĖRA NORMALI žodžio "fobija" reikšmė - o autorė šį terminą vartoja būtent NORMALIA, o ne propagandine reikšme. Tai puikiai matyti iš mano pateiktos citatos - propagandine reikšme autorės minimas "blaivus atsargumas Rusijos režimo atžvilgiu" būtų iškart "pakrikštytas" ta pačia "rusofobija".
      Autorė kalba VISIŠKAI apie ką kita – t.y. kad Lietuvos valdžia (turiu omenyje REALIĄ valdžią turinčius – tikiuosi, čia nėra naivuolių, manančių, kad valdžią turi "valstiečiai"? :)) "Rusijos faktorių" naudoja "priešų apgultos pilies" sindromui sukelti – t.y. elgiasi LYGIAI TAIP PAT, kaip ir Putino režimas. Viskas, kas valdžiai nepatinka, yra "Kremleus agentū darbas" – ir, be abejo, "naudinga Rusijai". Tokia isterija ir YRA "rusofobija" autorės minima prasme – ir nors ta isterija apsimestinė, jos daroma žala netgi labai reali, nes arba a) sukuria iliuziją, kad Rusija yra vos ne visagalė (nes gi jos agentai visur veikia ir viską lemia), arba b) sudaro įspūdį, kad apie Rusijos grėsmę šūkauja tik nupušę paranojikai, todėl kyla rizika, kad perspėjimas apie REALIĄ grėsmę gali būti palaikytas eiline paranojikų isterija. Galiausiai, c) gi žmonės mato, KOKIU TIKSLU ta isterija keliama – ir jiems kyla visai logiškas klausimas: "o KIEK REALI ta grėsmė? Gal čia VISKAS yra skirta tik dėmesiui nuo vidinių problemų nukreipti?" Visi trys variantai yra LABAI kenksmingi Lietuvos saugumui – ir gerokai ironiška, kad pagrindiniai kenkėjai yra garsiausiai apie "Rusijos įtaką bei grėsmę" šūkaujanti fauna.
      P.S. Ir kodėl kyla nuojauta, kad "neprisibelsiu"? ;)

      Panaikinti
  3. Anonimiškas2018-01-05 21:13

    ... kadangi nesu genys, nei stuksenti, nei kalenti nemoku.

    Man šiaip galai nesusieina - skaitau kas parašytas. Pasirodo, "Delfis", iki vyr. redaktorės nušalinimo, buvo "rusofobiškas". Man net smalsu pasidarė (nes "Delfio" neskaitau) - kur ten ta "rusofobija"? Gal skaitovai apšvies? Nes tik kokią sveiko proto pastabą išsakyk apie Rusiją ar pacituok pačių rusų revanšistų žodžius - ir tuoj pakyla drausmingos Rusijos draugų, šlovinančių visokius imperialistus ir šovinistus puškinus su dostojevskiais, falangos. Ir, žinoma, klyksmas apie "rusofobiją". Atveža karius iš Ukrainos gydyti į Lietuvą, Lietuvos rusų naciukai atvirai ragina juos užpulti ir susidoroti, visokie "žmogaus teisių institutai", budrūs dėl smulkmenų, tyli kaip pri...kę. Ir būtinai rusiškas klyksmas apie "rusofobiją" drebina Lietuvos padangę.

    Tai kokia reikalo esmė? Esmė paprasta - nenaudoti rusiškų propagandonų išsigalvotų demagoginių klišių. Jūs gi neketinate su bolševikais pešiotis jų pačių marksistine naujakalbe? Juk nedebatuojate su "progresyviais" liberalfašistais jų susikurta orveliška naujakalbe, nieko bendro neturinčia nei su esama tikrove, nei su savo protu nesusipykusių žmonių kalba?

    Ir čia tas pats - nereikia perimti propagandoninių klišių tų, kurie laiko save mūsų priešais ir kiekvieną dieną žada mus sunaikinti.

    Tai apie ką šitie "Kautskio laiškai Marksui"? :)

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Apie skirtumą tarp realios ir propagandinės "fobijos" reikšmės jau rašiau, tad nesikartosiu. Taip pat siūlyčiau skirti straipsnius nuo komentarų po jais - aš ir pats į delfių kloaką užsuku nebent pagal konkrečią nuorodą, bet tokį elementarų dalyką pastebėti neturėtų būti sunku. ;)
      Beje, dar vienas "įdomus momentas" (šalia "Kiseliovo TV" žiūrėjimo ;)) - kaip tarpusavyje dera "nes "Delfio" neskaitau" ir "Nes tik kokią sveiko proto pastabą išsakyk apie Rusiją [..]"? Tai pala, po straipsniais rašinėjate komentarus neskaitęs pačių straipsnių - ar vis dėlto skaitote? ;)
      Dėl demagoginių klišių - teisybės yra. Antra vertus, tikrai reikia skirti autorės minimą "blaivų atsargumą" nuo isteriško rėkavimo, paranojos kurstymo, idiotiško masinio "rusū agentū" etikečių klijavimo ir visko, kas nepatinka, nurašymo "Rusijos įtakai". Nes tiek Rusijos įtaka, tiek grėsmė yra visiškai realios (ypač atsižvelgiant į rusų šovinistinį, imperialistinį ir šizoidinį politikos charakterį (nes tik "šyzikai" vienu metu gali nešti Stalino portretus ir bažnytines ikonas, garbinti Leniną ir carą bei švęsti savo "den pobedy" įsisegę carines-vlasovines "koloradkes") - ir būtent dėl to tai, ką autorė vadina "rusofobija", yra pavojinga Lietuvos saugumui (apie ką ir rašiau).
      Jei turite pasiūlymų, kuo pakeisti terminą "rusofobija", vartojamą NE kaip propagandinė klišė o normalia prasme - būtų neblogai išgirsti, nes dėl dvejopos prasmės jis tikrai gali kelti painiavą.

      Panaikinti
    2. Anonimiškas2018-01-06 00:01

      ... o aš ir nesakiau, kad delfiuose po straipsniais komentarus rašau.

      Sąvoką turiu, bet dabar į filologinius svarstymus nesileisiu. Turiu ką veikti.

      Panaikinti
    3. Cha, su nuoseklumu, matau, "ne kažką". ;)Įdomu, alzheimeris, marazmas, ar tiesiog negudrus bandymas išsisukti meluojant? ;)

      Panaikinti
  4. Anonimiškas2018-01-05 21:19

    ... tarp kitko, siūlau tokį "beždžioniavimo" apibrėžimą: n+1) tai autentiškas, kylantis iš konkrečios asmenybės nevaldomas siautėjamas, pasireikšiantis įvairiomis formomis, stebint susierzinimą keliantį objektą, subjektą ar veiklą.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Vietoj fantazavimo siūlyčiau į lietuvių kalbos žodyną pažiūrėti. ;)
      Ir, beje, ar sunku buvo visus komentarus į vieną sudėti?
      O paskutinės nuorodos nesupratau - kas, kad ukrainietiškai, bet jei tamstai vulgarybės patinka, tai nėra pakankama priežastis kitiems brukti.

      Panaikinti
    2. Anonimiškas2018-01-06 00:08

      ... kaip jau minėjau - neturiu laiko veltis į subtilius degustatorių pokalbius apie septyniolika skonio akimirkų. Kam brukalas, o kam skaitalas, dar kam brudalas.

      "Fantazuoti" galima ir sveikintina, ypač jei tas "lietuvių kalbos žodynas" dar GLAVLIT'o buvo patikrintas ir praleistas, iš ten ir pareina ne vienos sąvokos aiškinimas ir po šiai dienai. Tad siūlau savo variantą, idant priminti, kad beždžionių rūšių esama visokių. Kokios kvailos jos bebūtų, tikrai nepanašios į (tų pačių okupantų ilgus metus kištą per "švietimo programą") Krylovo pasakėčios beždžionę. Zoologinis faktas, kad beždžionės turi pakankamai vaizduotės ir kūrybinio polėkio (ir ne vien šimpanzės).

      Ir Jums gero vakaro.

      Panaikinti
    3. Siūlyčiau mažiau piktnaudžiauti tuo "džekdanielsu" - mažiau bus nusišnekėjimų "eteryje". ;)

      Panaikinti
  5. Anonimiškas2018-01-05 21:41

    Ir pabaigai (užsklanda nusileidžia) - skiriama paskaityti "piktiems" ProPatrios lankytojams, ypač dar kirilicą menantiems: http://www.doslidy.org.ua/stories/st-hamlet-new.htm

    AtsakytiPanaikinti
  6. Anonimiškas2018-01-06 00:25

    ... tiek tos, pabaigai: apie temą "(s)rusai ateina". Yra toks "progresyvus" (š...d)filmis: http://www.imdb.com/title/tt0060921/ Primenu, kad buvo populiaru "neperdėti grėsmės", "reaguoti blaiviai" ir t. t. ir t. t. Primenu, kad jau tuo metu buvo praėjusi ne vien krizė, grėsusi trečiu pasauliniu (tame tarpe "Kubos raketinė"), bet klaidingai vadinami "naudingi idiotai" (t. y. Kremliaus agentai) ir toliau vapėjo propagandines nesąmones bei tiražavo tokiu štai filmus. Ar atkreipėte dėmesį, kad Vakaruose "šaltojo karo" metais pilna prosovietinių ir prorusiškų filmų, o antitarybinius ant vienos rankos pirštų (kaip "Raudonoji aušra" ar "Raudonasis skorpionas") suskaičiuosi?

    Tai apie ką čia? Apie tai, kol kol "realistai" aiškino apie "realizmą", sovietai infekavo ir užgrobė pusę pasaulio.

    Beje, apie "rusai ateina". Šita frazė priskiriama aukštam JAV pareigūnui, melagingai vadinant jį išprotėjusiu. Ir jis nenusižudė, kaip meluoja "progresyvūs veikėjai". Ji išmetė pro langą. Nieko neprimena, kai pareigūnas susirūpina gimtos šalies, kuriai davė ištikimybės priesaiką? O kodėl apie tai patogu tylėti ir toliau meluoti apie bepročius, šaukiančius "rusai ateina" - atskira tema.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Čia ir libkoninio "mąstymo" problema: arba šizoidinė paranoja, arba "rusofilija". Jokios erdvės sveikam protui. Ir taip - tai TIKRAI naudinga tai pačiai Rusijai (žr. aiškinimą aukščiau). ;)
      O dėl to, kad raudonieji infekavo ar užgrobė pusę pasaulio, "padėkoti" reiktų Ruzveltui su Čerčiliu, nusprendusiems padėti sovietams laimėti antrą pasaulinį.)
      P.S. Sprendžiant pagal pomėgį epizodiškai "nušnekėti į lankas" (pvz. "Atsakau: man patinka Jack Daniels." (kas to klausė?), "... kaip jau minėjau - neturiu laiko veltis į subtilius degustatorių pokalbius apie septyniolika skonio akimirkų." (kas čia per...?) ar "2018-01-06 00:08"), stilius labai primena tokį A. Damijonaitį - antra vertus, visas libkonų elektoratas elgiasi taip, tarsi iš kokio klonavimo fabriko būtų, tad gal tiesiog sutapimas. :)

      Panaikinti
  7. Delfistė pašalinta? Geroji naujiena! Bet kas iš to - išlįs iš po žemių kitoje vietoje, kad ir lryto gyvatyne.
    Kai paskaitau eilinį V. Rubavičiaus persekiojimo paminėjimą, irgi eilinį kartą pagalvoju, kad taip, šlykštu, jog mūsų iškilesni veikėjai šitaip niekinami, bet tai, kas daroma su eiliniais piliečiais, kaip jie bauginami, persekiojami ir kaip iš jų tyčiojamasi - Rubavičiaus suminėti persekiojimo faktai nublanksta. Net "Savaitė" įsidėjusi J. Razmos straipsnelį apie tai, kaip "galimai" kuriama policinė valstybė. Ji ne kuriama - ji jau s u k u r t a, ir mes gyvename joje. Ji tobulinama vis labiau veržiant laisvą erdvę, kurią dar turime, įžūliai meluojant, apgaudinėjant ir manipuliuojant faktais. Pripažinkite, niekuomet neturėjome tokios šlykščios valdžios - iškrypėlių, bazedovo liga sergančių policininkų, pretenduojančių tapti šalies vadovais, vagių, prisitaikėlių ir bailių.
    Nemanau, kad kas nors keisis. "Eurovertybes" jau daug kas perprato, tačiau bėda, kad nedaug kas supranta, kas yra kas Rusijoje ir SU KUO iš tikrųjų mūsų valdžia ketina užmegzti ryšius.

    AtsakytiPanaikinti
  8. Parašiau vakar nusiminimo akimirką. Bet pagalvojau, kad kol mūsų valdžioje yra bent vienas ar du tikrai tikintys ir Dievą mylintys žmonės, - tol nereikia prarasti vilties.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Tai kad nieko baisaus neparašėte - gal tik prie skydliaukės nereikėjo kabinėtis. :)
      O dėl valdžios - ką tie "vienas ar du" realiai gali padaryti?

      Panaikinti
    2. Na, ne jie, bet Dievas per juos.

      Panaikinti
  9. Nors ir ne visai į temą - bet kad jau išsivystė komentaruose "rusū agentū" tema - gana neblogas straipsnis, paskelbtas "didžiūjū kagėbistū" Banionio ir Sondeckio "demaskavimo" kontekste: http://www.tiesos.lt/index.php/tinklarastis/straipsnis/kastytis-braziulis.-lietuvos-kgb-agentu-liustracijos-ypatumai
    Citata specialiai libkonų šutvės/elektorato atstovams:
    "1999 m. lapkričio 23 dieną LR Seimas priėmė įstatymą „Dėl asmenų, slapta bendradarbiavusių su buvusios SSRS specialiosiomis tarnybomis, registracijos, prisipažinimo, įskaitos ir prisipažinusiųjų apsaugos“. Įstatymas priimtas Konservatorių partijos daugumos balsais. Tuo metu LR Seimą valdė konservatoriai, o Lietuvos Vyriausybei vadovavo Andrius Kubilius." ;)

    AtsakytiPanaikinti

emo-but-icon

NAUJAUSI

Komentarai

KVIEČIAME ĮSIGYTI!

SEKITE MUS FACEBOOK

KVIEČIAME ĮSIGYTI

Naujienų prenumerata

item