Robertas Urbonavičius. Išlikusi tvirta: Elena Spirgevičiūtė

„Elena savo išvaizda tarsi niekuo neišsiskyrė iš kitų. Nebuvo ji itin graži, tai paprasta vidutinio ūgio tamsiaplaukė mergina, bet vis dėlto iš kitų ji skyrėsi savo būdo savybėmis: buvo labai kukli, tyli moksleivė. Be to, tai ji buvo mergina spindinčiu veidu, kuris spindėjo kažkokia vidine šviesa. Žiūrėdavau ir stebėdavausi, kodėl jos veidas spindi tokia skaisčia šviesa.“, - taip apie Dievo Tarnaitę Eleną Spirgevičiūtę rašė jos bendramokslė.

Praėjo 74 metai, nuo tos nakties, kuomet dvidešimtmetė Elena prievartos ir smurto akivaizdoje pasirinko išlikti ištikima Kristui ir savo orumui, taip kartu pasirinkdama žūtį. Tą naktį, eilinės Kauno darbininkų šeimos name susitiko du bendraamžiai – gimę ir augę tame pačiame mieste, tuo pačiu laiku, - Alfonsas Čeponis ir Elena Spirgevičiūtė. Abu dvidešimtmečiai. Vienas, - žmonių vadintas „Šančių banditėliu“, pasirinkęs nusikaltėlio kelią, o vėliau „kanonizuotas“ kaip Tarybų sąjungos didvyris, partizanas. Kita, - iš pažiūros eilinė „smetoninės Lietuvos“ išauginta mergina, - kukli, draugiška, paprasta, - tačiau jos siela pilna didelių troškimų ir dar didesnės meilės Kristui, kuri buvo apvainikuota kankinystės auka. 

Elenos pavyzdys parodo ir patvirtina tiesą, kad Žmogumi išlikti galima visada ir visur, - kuomet aplink klesti melas, tamsa ir suirutė. Didžiuose istorijos virsmuose, visada laimi ne tas, kuris turi daugiau raketų ar tankų, ne tas, kuris, pasinaudodamas blogiu, skinasi sau sėkmę, - bet, tas, kuris lieka ištikimas Dievui ir žmogiškiems principams. Tiesa visada save apgina.

„Ši kankinystės byla Lietuvos katalikams ir ne katalikams yra labai reikšminga keliais atžvilgiais. Mes esame įpratę iš anksčiau matyti, kad šventieji, kuriuos gerbiame, būtų vyskupai, kunigai ar vienuoliai, kartais karaliai ar kunigaikščiai,- tokie, kurie nuo eilinio žmogaus stovi tam tikrame atstume ir, atrodo, kad jais galima tik žavėtis, tačiau jie per tolimi, kad būtų juos sekti. Elena Spirgevičiūtė mums yra artima visais atžvilgiais. Ji viena iš mūsų-, vos gimnaziją baigusi kaunietė, mergaitė, panaši į kitas to amžiaus mergaites, besižavinti gražia žmogiška meile, bet drauge besiveržianti į dvasinio gyvenimo aukštumas. Elenos Spirgevičiūtės beatifikacijos byla ypač svarbi šiandien, nes masinė kultūra per televiziją, žurnalus, diskotekas perša hedonistinį gyvenimo būdą, kuris sunaikina žmogaus orumą, iškreipia tikrą žmonių meilę ir palieka sunkiai gyjančias dvasines žaizdas. Šiandien jaunimui yra sunku susiorientuoti, kaip reikia gyventi laisvėje ir kokias vertybes pasirinkti, kad nebūtų prarasta dvasinė jaunatvė ir Kūrėjo įdiegtas dvasinis kilnumas.“ (J.E. Sigitas Tamkevičius SJ)