Vytauto Radžvilo laiškai VU TSPMI studijų komitetui dėl instituto ir politikos mokslų padėties

propatria.lt nuotrauka  Skelbiame du 2016 ir 2017 metų prof. V. Radžvilo laiškus VU TSPMI studijų komitetui (kalba netaisyta). Juose ap...

propatria.lt nuotrauka 
Skelbiame du 2016 ir 2017 metų prof. V. Radžvilo laiškus VU TSPMI studijų komitetui (kalba netaisyta). Juose apžvelgiama ir akademiniu bei nacionalinio saugumo požiūriu įvertinama institute vykdyta studijų programos pertvarka. Keičiant studijų programą buvo deklaruojamas tikslas atnaujinti jos turinį ir pagerinti kokybę.

V. Radžvilo laiškuose išsamiai argumentuojama, kodėl ši reforma, kaip ir daugelis kitų šalyje vykdytų ambicingų reformų, buvo daroma neapgalvotai ir nedavė lauktų rezultatų. Priešingai, ją įgyvendinant susiaurintas fundamentalių teorinių disciplinų dėstymas smukdė studijų kokybę ir absolventų parengimo lygį.

Vykdant reformą buvo apjungti ir V. Radžvilo skaityti Filosofijos įvado ir Klasikinių politinių teorijų kursai. Šis sprendimas buvo priimtas už akių, nesuteikus V. Radžvilui (jis nėra studijų komiteto narys) galimybės išsakyti savo nuomonės šiuo klausimu. Todėl kreiptasi į VU TSPMI direktoriaus pavaduotoją studijoms doc. M. Šešelgytę ir paprašyta paaiškinti sprendimo motyvus. Buvo atsakyta, kad ,,vienas iš reformos tikslų – „atpiginti“ mūsų į studijų krepšelio suteikiamus finansus neišsitenkančią bakalauro programą, o lemiamu argumentu  jungti dvi visiškai skirtingas disciplinas pirmą kartą tapo ,,studentų balsas, t. y. anonimiškų ir nenurodyto skaičiaus ,,studentų pastebėjimai, kad dėstytojas šiuos kursus veda paraleliai, kartais kelias savaites būna dengiamos Filosofijos įvado, o kartais Klasikinių politinių teorijų kurso temos. Todėl studentai jau kelintus metus siūlė šiuos du kursus apjungti. Reaguodamas į šį atsakymą V. Radžvilas 2016 m. spalio 14 d. doc. M. Šešelgytei nusiuntė pirmąjį TSPMI studijų komitetui skirtą laišką ir paprašė su juo supažindinti visą instituto akademinę bendruomenę. Išsamiame laiške dalykiškai komentuojamas studijų komiteto sprendimas ir pateikiamas įvykdytų studijų programos reformų vertinimas. Į laišką nebuvo sulaukta jokio atsakymo.

2017 m. pradžioje įvykusiame darbinio pokalbio su TSPMI direktoriumi prof. R. Vilpišausku ir doc. M. Šešelgyte metu V. Radžvilas žodžiu išdėstė pagrindinius laiško argumentus ir nurodė praktinius dėstymo ir egzaminavimo, taip pat studentų ruošimosi egzaminams sunkumus, kurie radosi dirbtinai sujungus  du didelės apimties filosofijos kursus. Buvo pažadėta prie šio klausimo sugrįžti ir jį dar kartą apsvarstyti studijų komitete. Tačiau šito nebuvo padaryta: Filosofijos įvado kursas nebuvo atkurtas. Mėgindamas atkreipti studijų komiteto dėmesį į jo keliamas studijų organizavimo ir kokybės TSPMI problemas V. Radžvilas 2017 m. birželio mėn. 14 d. išsiuntė dar vieną komitetui skirtą laišką. Jame pakartojami ir plėtojami svarbiausi pirmojo laiško teiginiai ir juos grindžiantys argumentai. Į šį laišką taip pat nereaguota. Maža to, pasitelkus studentų balsą ir nesiremiant jokiais dalykiniais argumentais pakeistas V. Radžvilo dėstomo Europos idėjos kurso statusas. Skelbiami laiškai liudija, kad V. Radžvilas  ištisus dvejus metus kantriai mėgino pradėti dalykišką ir geranorišką dialogą su TSPMI administracija ir kolegomis. Europos idėjos kurso statuso nemotyvuotas pakeitimas galutinai parodė, kad toks dialogas institute viduje jo administracijai ir studijų komitetui (pirmininkė prof. A. Ramonaitė) dėl viešai neįvardijamų priežasčių yra nepriimtinas ir jo sąmoningai vengiama. Tai privertė V. Radžvilą viešai prabilti apie ideologiniais motyvais grindžiamą jo persekiojimą. Šitaip prasidėjo vadinamoji radžviliada

Viešinti vykstančio persekiojimo faktus apsispręsta todėl, kad VU TSPMI yra Lietuvos nacionaliniam saugumui gyvybiškai svarbi įstaiga. Pirmutinė ir svarbiausia jos paskirtis yra būti veiksmingu intelektualiniu valstybės skydu, todėl niekada ir jokiomis aplinkybėmis neleistina paversti institutą įrankiu tenkinti siaurus atskirų akademinių grupių merkantilinius ir/arba ideologinius interesus. Skelbiami laiškai turėtų tapti paskata susimąstyti apie naujus iššūkius ir uždavinius, kuriuos Lietuvos humanitariniams ir socialiniams mokslams kelia pasaulyje didėjanti globalinė sumaištis ir blogėjanti šalies geopolitinė ir saugumo padėtis. 

PIRMASIS LAIŠKAS (2016-10-14)

Laba diena,

Ačiū už paaiškinimus. Apgailestauju, bet jie nėra įtikinantys. Priešingai -- jie duoda tvirtą pagrindą teigti, kad išsikeltas tikslas susilpinti filosofijos dėstymą institute sąmoningai mažinant jai dėstyti skiriamų valandų skaičių:


1. Numatant dėstomų kursų, o pirmiausia auditorinio darbo apimtis, neleistina vadovautis savavališkai susikurtomis prielaidomis. KPT seminarai jokiu būdu nemažina studentų savarankiško darbo apimčių. Jie visada vyko būtent kaip seminarai. Tačiau tiesa yra tai, kad, nesant kitos išeities, kartais juos tenka vesti taip, kad užsiėmimai priartėja prie paskaitos formos. Tam yra pateisinama, nors ir nemaloni priežastis: nors didžiuojamasi ir mėgstama pabrėžti, kad po vadinamosios ,,krepšelinės“ aukštojo mokslo reformos TSPMI yra konkurencinga mokymo įstaiga ir pritraukia daug studentų, tikrovė yra kur kas sudetingesnė ir ne tokia maloni kaip norėtųsi. Didelė studentų dalis privačiomis lėšomis nusiperka ,,studijų paslaugą“ iš tiesų nebūdami pasiruošę universitetinio lygio studijoms. Tai ypač atsiskleidžia studijuojant filosofiją: nesugebama net suprasti perskaitytų tekstų. Taip yra todėl, kad filosofija, kitaip negu mokslas, yra ne tik žinojimo (informacijos įsisavinimo), bet ir supratimo dalykas. Žinojimas ir supratimas yra visiškai skirtingi asmens gebėjimai – tai turėtų būti žinoma kiekvienam nors kiek išsilavinusiam žmogui. Todėl net gana imlus mokslinėms (šiuo atveju politikos mokslų žinioms) studentas gali patirti didžiulių sunkumų studijuodamas filosofinius tekstus – nors ir perskaitęs ir atsimindamas, ką skaitė, jis nepajėgia jų suprasti ir interpretuoti, tai yra įžvelgti teksto prasmių. Padėtį dar labiau sunkina ta aplinkybė, kad mokykloje neįgyjama net elementarių filosofijos žinių, o apskritai pradedant mokyti filosofijos tenka kamšyti milžiniškas elementaraus – ne tik filosofinio –  išsilavinimo spragas. Studijuoti politikos filosofijos neįmanoma neišmanant platesnio kultūrinio ir istorinio konteksto, kuris nepalyginti mažiau svarbus studijuojant specialiuosius politikos mokslus. Vienintelis įmanomas būdas su juo supažindinti – būtiniausių dalykų paaiškinimas ir komentavimas. Būtent dėl to, o ne dėl dėstytojo troškimo kalbėti už pačius studentus ir randasi ta tariamų ,,paskaitų“ forma – tai esamomis sąlygomis yra absoliučiai būtina priemonė, leidžianti pasiekti, kad iš tiesų nepajėgūs visavertiškai studijuoti universitete studentai įgytų nors minimalų filosofinį parengimą ir nors šiokį tokį kultūrinį ir istorinį akiratį. Noriu pabrėžti – ne visi studentai yra mažaraščiai. Kiekvienais metais būna pavienių išprususių studentų ar stipresnių grupių – tokiais atvejais tariamos ,,paskaitos“ tampa nereikalingos ir užsiėmimas virsta įprastiniu seminaru, nes kolegų žinių spragas užpildo patys išprusę ir aktyvūs studentui. Tokiais atvejais vesti seminarą yra ne tik lengva, bet ir malonu. Deja, nekritiškas ir atitrūkęs nuo realybės instituto susikurtas ,,elitinės“ mokymo įstaigos įvaizdis trukdo adekvačiai suprasti ir pripažinti studijų realijas. O jos yra tokios, kad iš tiesų stiprių – išprususių, turinčių tvirtus mąstymo kultūros pradmenis, savarankiškai ir giliai mąstančių studentų nėra tiek daug kaip norėtųsi, o jų santykinė dalis po nevykusių reformų smarkiai sumažėjo. Iš dalies suprantu priežastis, paskatinusias Studijų komitetą priimant sprendimą mažinti filosofijai studijuoti skirtas auditorinio darbo valandas motyvuoti tuo, kad dėl per seminarus neva skaitomų ,,paskaitų“ savaime mažėja savarankiško darbo poreikis. Tokia nuostata yra visiškas nesusipratimas, kuris galėjo rastis tik dėl nepakankamo atsižvelgimo į filosofijos studijų specifiką palyginti su politikos mokslų studijomis.  Šią specifiką įmanoma adekvačiai suvokti tik turint rimtų filosofijos studijų patirties. Turiu atkreipti dėmesį, kad pirmaisiais TSPMI gyvavimo metais, o tiksliau -- iki kolegai A. Jokubaičiui atėjus dirbti į institutą, jame filosofija -- tęsiant sovietines tradicijas -- faktiškai buvo nedėstoma, o kiek jos buvo mokyta, tai buvo primityviausias koks tik gali būti pozityvistinės filosofijos variantas. Būtent todėl, kad tokios gyvos patiries smarkiai trūksta, įsivaizduojama, jog  norint pasiruošti, tarkime, Platono ,,Valstybės“ seminarui pakanka perskaityti nurodytus veikalo puslapius tokiu pat būdu, kaip skaitomas kokio nors politikos mokslų dalyko tekstas. Filosofiniai tekstai tuo ir skiriasi nuo mokslinių, kad jiems savarankiškai skaityti skiriamo laiko iš principo niekada negali būti per daug. Būtent todėl, kad tos medžiagos daugeliui taip ir nepavyksta ,,įsisavinti“ savarankiškai skaitant tekstą, tenka griebti minėtos tariamų ,,paskaitų“ formos. Tik naudojant tokią didaktinę priemonę ar gudrybę per semestrą vargais negalais pavyksta pasiekti, kad prof. Jokubaičio dėstomą moderniųjų politinių teorijų kursą klauso jau šiek tiek tam pasiruošę studentai. Tačiau aiškėja, kad desperatiškos pastangos visais įmanomais būdais nors iš dalies spręsti iš principo ,,neuniversitetinių“ studentų minimalaus parengimo problemą Studijui komitetui pasirodė esąs dėstytojo darbo ,,trūkumas“ ir tapo ,,argumentu“ mažinti filosofijos dėstymo apimtį. Kaip tik baigiant rašyti šį atsakymą mane pasiekė galutinai apstulbinusi žinia: TSPMI studentų atstovybės narė informavo, kad (citata) ,,rudens semestro metu administracijos prašymu pirmakursiai skaičiuos Jūsų dalyko darbo krūvį. Studentai fiksuos laiką, kiek užtrunka ruošdamiesi seminarams bei egzaminui. Stebėsime, ar darbo krūvis atitinka dabartinį kreditų skaičių“. Taigi studentai skaičiuos, kiek savarankiško darbo valandų reikia pasiruošti mano dėstomų kursų seminarams ir egzaminams. Būtų įdomu sužinoti tokio ,,skaičiavimo“ principus ir metodiką, nes čia iškylantys keblumai akivaizdūs: a) neaišku, kaip bus atrenkami ,,skaičiuojantys“ studentai turint omenyje, jog, kaip minėta, jų gebėjimų studijuoti filosofiją skirtumai milžiniški ir nepalyginti didesni negu studijuojant specialiuosius mokslus – vieni filosofinius tekstus suvokia greitai, o kitiems tenka padėti net griebiantis mokymo tariamų ,,paskaitų“ forma; b) turint omenyje šiuos skirtumus taip pat darosi smalsu, kaip būtų ,,skaičiuojamas“ kursams įsisavinti reikalingas savarankiško darbo laikas, kai vienam studentui pakanka tekstą perskaityti kartą, o kitam ir dešimties kartų maža – būtų vedamas aritmetinis vidurkis ar taikoma kokia nors ypatingai išradinga ir novatoriška skaičiavimo metodika.

2. Antrasis motyvas sujungti Filosofijos įvado ir Klasikinės politinės teorijos kursus apskritai nesuvokiamas. Pakako studentų ,,paaiškinimo" ar ,,skundo", kad abu kursai neva ,,suplakti“ ir ,,kelias savaites“ dėstomas Įvado kursas. Į šį ,,argumentą“ turiu atsakyti taip: pirma, minėtas kursas dėstomas ne ,,kelias savaites“, o perskaitomos 2-3 pradinės Įvado paskaitos, o vėliau jos dėliojamos pagal poreikį – taigi Studijų komitetas rėmėsi klaidinančia ar net atvirai melaginga informacija; antra, absoliučiai neleistina painioti dalykinį ir didaktinį dėstymo aspektus. Filosofijos įvadas ir KPT yra atskiros ir dalykiniu (turinio) požiūriu visiškai skirtingos filosofijos disciplinos. Tačiau bendrųjų filosofijos problemų ir principų išmanymas yra būtina dalinių disciplinų sėkmingų studijų sąlyga. Kalbant vaizdžiai, namas nepradedamas statyti nuo stogo. Todėl būtų daugiau negu keista, kad pats dėstydamas abi disciplinas nepanaudočiau elementarios ir savaime suprantamos didaktinės priemonės – prieš dėdamas stogą nepakločiau pamatų. Būtų neprofesionalu ir net komiška, jeigu prieš dėstydamas Platono ar Aristotelio politinę teoriją pirmiau nesupažindinčiau studentų su jų būties ar sielos sampratomis, ant kurių rymo šių filosofų politinės teorijos. Noriu pabrėžti – dėstant abu kursus griežtai išlaikoma jiems programoje numatytų  paskaitinių valandų proporcija. Maža to – šį didaktinį principą kurso pradžioje visada paaiškinu studentams. Taigi net jeigu dėstyčiau kurį nors kursą ,,,kelias savaites“ – nors, kaip tik ką minėta, tai yra netiesa ar veikiau įžūlus melas – turėčiau teisę šitaip daryti, nes spręsti, kaip  efektyviausiai išdėstyti dalyką yra ne ne pirmakursių studentų, o daugybę metų tai darančio ir reikalingą patirtį sukaupusio dėstytojo kompetencija. Ta proga noriu atkreipti Studijų komiteto dėmesį į mano dėstymo praktikoje neregėtą reiškinį. Įvykdžius minėtą ,,krepšelinę“ reformą ir TSPMI pasirodžius ,,perkančių studijų paslaugą“ studentų kategorijai, pirmą kartą susidūriau su keistu nusiskundimu. Po semestro studentų pateikiamuose mano dėstomų kursų vertinimuose  perskaičiau pastabą, kad ,,sunku atskirti, kada vyksta Filosofijos įvado, o kada – KPT paskaita“. Neslėpsiu – buvau priblokštas, nes: a) iki tol toks klausimas niekada nebuvo iškilęs, nes studentai visada patys sugebėdavo atskirti Filosofijos įvado ir KPT turinį; b) antra, visada pasakau, kuri paskaita vyksta – tačiau anksčiau tai būdavo grynas formalumas ar mandagumo gestas, nes studentai patys susiprasdavo, kuri paskaita skaitoma. Aiškėja, dabar jau TSPMI esama studentų, kurie ,,painiojasi“ net paskaitos pradžioje būdami įspėti, ką tądien teks išklausyti.  Turbūt šį faktą derėtų laikyti akivaizdžiu ir net sukrečiančiu instituto nuosmukio požymiu – tiesioginiu stulbinamai menko dalies studentų bendrojo pasiruošimo lygio ir ribotų intelektualinių gebėjimų įrodymu ir skubiai galvoti, ką daryti. Tuo tarpu klaidinantis ir net atvirai melagingas faktiškai neįgalių – silpniausių – ,,studentų balsas“ tampa ne tik mano paskaitose taikomų didaktikos priemonių vertinimu (išeina, kad būtent tokie studentai, o ne dėstytojas, sprendžia, kada ir kokia paskaita turi būti skaitoma, bet ir pagrindiniu ,,argumentu“, kuriuo remdamasis Studijų komitetas priėmė sprendimą jungti filosofijos kursus.

3. Dėl šių priežasčių esu priverstas patikslinti -- šie argumentai ne tik nėra įtikinami, bet apskritai nėra dalykiniai argumentai autentiška žodžio ,,dalykinis“ prasme. Jie veikiau laikytini pretekstais susiaurinti, o perspektyvoje – apskritai eliminuoti mano dėstomus filosofijos kursus. Tik ką gauta žinia apie ketinimus įpareigoti studentus ,,skaičiuoti“ mano dėstomiems kursą įsisavinti būtiną savarankiško darbo laiką galutinai išsklaido abejones dėl tikrųjų Studijų komiteto ir TSPMI administracijos ketinimų. Dviem mano dėstomiems kursams studijų programoje skiriamos 96 val., bet studentas už jas gauna tik 5 kreditus, nors tiek pat kreditų yra skiriama net kai kuriems 32 val. apimties kursams. Taigi  numatomo ,,skaičiavimo“ tikslas ir rezultatas aiškūs – siekiama ,,įrodyti“ tai, kas iš anksto akivaizdu, būtent, kad studentų realus darbo krūvis viršija už jį skiriamų 5 kreditų apimtį. Studentai pagrįstai galės skųstis, kad jų darbas neadekvačiais įvertinamas kreditais, o šiais teisėtais skundais bus pasinaudota kaip pretekstu ,,jautriai įsiklausyti į studentų balsą“ ir ,,palengvinti“ jų filosofijos sudijų naštą, o kai kuriems turbūt ir ,,kančias", sumažinant mano dėstomų kursų apimtis.  Šiuos ketinimus išduoda ir kita krintanti į akis  aplinkybė: nors šiuo metu skaitau dirbtinai sujungtus Filosofijos įvado ir KPT kursus, viešai skelbiamame instituto paskaitų tvarkaraštyje šis jungtinis kursas vadinamas KPT kursu. Todėl per pirmąją paskaitą buvau priverstas studentams aiškinti, kad jie iš tiesų mokysis ne vieno, o dviejų filosofinių disciplinų. Šis Filosofijos įvado kurso  ,,išnykimo“ iš paskaitų tvarkaraščio faktas reiškia viena: jau dabar iškreipiamas, o tiksliau – sąmoningai klastojamas mano skaitomų filosofijos kurso pavadinimas siekiant iš anksto pripratinti studentus ir visą TSPMI bendruomenę prie minties, kad TSPMI gali išsiversti be rimtų filosofijos studijų, kaip kad buvo pirmaisiais filosofijos skurdo institute klestėjimo metais. Šie planai ir jau dabar daromi žingsniai jiems įgyvendinti jau artimoje perspektyvoje reikštų šių kursų visišką panaikinimą, o faktiškai – filosofijos sunaikinimą institute, nes būtų tik dvi galimybės. Pirmoji – naikinti Filosofijos įvadą. Tačiau patikėti, kad be jo įmanoma nors kiek rimčiau studijuoti KPT, galėtų nebent tie, kas klausė pirmaisiais metais po TSPMI įsteigimo skaitytą itin keistą – renkuosi šį švelnų apibūdinimą – ,,politinės teorijos“ kursą. Susipažinus su jo turiniu darosi nejauku – net sunku patikėti, kad apskritai galėjo būti skaitomas šitoks,,politinių teorijų“ kursas, kuriame būta net tokių temų kaip niekada iš tiesų neegzistavusi ,,egiptiečių“ ar ,,babiloniečių“ politinė mintis. Susipažinus su šio kurso turiniu akimirksniu tapo aišku, kokia akademinė įstaiga buvo TSPMI ir kokio lygio filosofija čia buvo dėstoma iki prof. A. Jokubaičiui pradėjus dėstyti rimtą filosofijos kursą. Visiškai tikiu, kad sėkmingai studijuoti tokio lygio ,,politinę teoriją“ nereikėjo jokio filosofinio pasiruošimo. Tačiau jis absoliučiai būtinas studijuojant dabar dėstomas KPT ir MPT – tikros, o ne imituojamos politinės filosofijos kursą.  Antroji galimybė – naikinti KPT seminarus. Tačiau be jų visas KPT kursas vien dėl jo milžiniškos apimties ir sudėtingumo virstų dėstymo parodija ir karikatūra. Nuosekliai einant šiuo keliu tektų naikinti ir prof. A. Jokubaičio  dėstomos Moderniosios politinės teorijos kurso seminarus – juk abu kursai apimties ir sudėtingumo požiūriu yra visiškai lygiaverčiai. Ar tai daroma nepagalvojus apie pasekmes, ar sąmoningai šito siekiama – atviras klausimas, į kurį, tikiuosi, greitai bus atsakyta. Tačiau tai nėra skubu. Kur kas svarbesnis yra dalykinis šio reikalo aspektas. Mano požiūriu, priimdamas sprendimus dėl mano dėstomų filosofijos kursų Studijų komitetas visiškai neatsižvelgė į kelias itin svarbias aplinkybes.

4. Mažinant filosofijos dėstymo apimtis automatiška ribojamos TSPMI studentų galimybės įgyti nors kiek visavertiškesnį ne tik filosofinį, bet ir bendrąjį išsilavinimą. Mokytumo ir išsilavinimo – scientia ir eruditio,  knowledge ir learning – skirtis yra fundamentali, nes tik ji brėžia ribą tarp universitetinio ir neuniversitetinio ugdymo įstaigų. Neteikianti išsilavinimo, o tik siaurai specializuotas ,,technines“ žinias duodanti mokymo įstaiga, net ir pasipuošusi universiteto  iškaba, iš principo negali būti niekas daugiau, o tik proftechninė mokykla, geriausiu atveju – kolegija. Šis skirties kriterijus be išlygų galioja ir institutui. Neturintis tinkamo išsilavinimo politikos mokslų absolventas iš principo nepajėgia savarankiškai suvokti politinės tikrovės visuminiu požiūriu, o esmines politikos problemas suvokia tik kaip siaurus ,,techninius“ klausimus – nesupranta jų ištakų, pobūdžio, tikrojo masto ir prasmės. Tiesa, kad TSPMI suteikia studentams nemažai specializuotų žinių (jų kiekio ir kokybės klausimas būtų atskira tema), tačiau visiškai akivaizdu, kad tokios žinios užgožia čia įgyjamą išsilavinimą – jis yra gana ribotas, o kalbant tiesiai – itin kuklus. Ligšioliniai filosofijos kursai dėl menkos jų apimties buvo tik dalinis šios itin svarbios prolemos sprendimas – veikiau didžiulių išsilavinimo spragų kamšymas ar net maskavimas. Tokiomis sąlygomis užmojai dar labiau siaurinti filosofijos dėstymą TSPMI yra tiesiausias kelias intelektualinio ir akademinio instituto tyrinėjimų lygio ir studijų kokybės nuosmukio link.

5. Sprendimas siaurinti filosofijos dėstymo apimtis, taigi ir mažinti jos dalį bei reikšmę studijų procese, gali būti vertinamas tik kaip žingsnis atgal –  akivaizdi grįžimo į sovietmetį apraiška. Kadangi ne visi Studijų komiteto nariai prisimena ir žino sovietmečio realijas, noriu priminti, kad tada ,,respublikose“ buvo sąmoningai ribojamos ir net draudžiamos filosofijos studijos. Imperinės logikos požiūriu Maskva elgėsi teisingai – nes suprato, ką iš tiesų daro filosofija ir kokia yra tikroji jos paskirtis ir reikšmė. Filosofijos paskirtis – apibrėžti tikrovę.  Kaip tik šitos funkcijos negali atlikti, kad ir koks būtų svarbus ir gerbtinas, mokslas. Jam tikrovės klausimas apskritai nerūpi. Mokslas tik aptarnauja arba ypatingu būdu eksploatuoja iš anksto apibrėžtą tikrovės regioną – jis pats iš principo nepajėgus apibrėžti, kas yra tikra ir šito net nesiekia. Kitaip tariant, mokslas tik tyrinėja tikrovę, kurios statusą ir ribas nustato religija, filosofija ar ideologija. Būtent tai suprato Maskva drausdama savarankiškas filosofijos studijas: ji sąmoningai siekė monopolio pati nustatyti, kas yra tikra, o kas –  ne.  Lietuvoje vykusios filosofijos studijos buvo nelegalios. O jos vyko todėl, kad radosi žmonių, supratusių, kad jeigu neturėsime savo filosofijos ir nesugebėsime mąstyti savo galva,  būsime pasmerkti žvelgti į pasaulį svetimomis akimis. Šis principas dėl akivaizdžių priežasčių ypač svarbus politiškai itin aktualiems  humanitariniams ir socialiniams mokslams. Praktiškai jis reiškia viena: neturintis tinkamo filosofinio pasiruošimo tyrinėtojas ar studentas iš principo nepajėgus savarankiškai apsibrėžti savo pažinimo ar tyrinėjimo objekto ir yra pasmerktas ,,moksliškai“ aptarnauti jam iš anksto primestas tikrovę apibrėžiančias ideologines schemas. Kitaip tariant, jis atlieka mokslinius tyrinėjimus  prieš tai nepasidomėjęs, ar tai, ką jis tyrinėja, apskritai egzistuoja. Būtent šitaip buvo sovietmečiu.  Puikiausias tokio ,,mokslo“ pavyzdys – "mokslinis komunizmas“: jis atitiko visus formalius mokslinio kanono reikalavimus. Buvo kuriamos teorinės schemos, renkama ir pagal visas metodines taisykles apdorojama empirinė medžiaga, ginamos disertacijos ir rašomos knygos, vyko mokslinės konferencijos, tyrinėtojai ir dėstytojai puikavosi mokslo laipsniais ir docentų ar profesorių vardais. Būtent tai ir turiu omenyje įvardydamas pavojų grįžti  į sovietmetį: bet koks filosofijos vengimas ar jos atsisakymas ,,mokslo“ ir ,,moksliškumo“ vardan savaime atveria galimybę mokslą paversti  ideologijos tarnaite. Šitai esu priverstas priminti tam, kad pagaliau būtų adekvačiai suvokta ir atsakingai apmąstyta institute nuolat tvyrančios įtampos ir nesibaigiančios trinties tarp ,,filosofų“ ir ,,mokslininkų“  ištakos, esmė ir pragaištingumas. Ši dirbtinė ir visais atžvilgiais žalinga priešprieša iš tikrųjų yra TSPMI vis dar persekiojantis ir slegiantis, tačiau sąmoningai vengiamas prisiminti  ir deramai nereflektuojamas sovietinis paveldas. Todėl šiuo metu TSPMI stovi kryžkelėje: arba leisti šiam konfliktui plėstis ir aštrėti, arba sąžiningai ir konstruktyviai  nustatyti  tinkamą filosofijos ir politikos mokslų santykį. Perspektyvus yra tik antrasis kelias. Jeigu bus toliau stengiamasi riboti filosofinio mąstymo sklaidą ir raišką institute arba net apskritai eliminuoti filosofiją einant vadinamojo ,,moksliškumo” keliu, institutas neišvengiamai darysis vis labiau ideologizuota pseudoakademine mokslo ir mokymo įstaiga, primenančia sovietmečio aukštąją partinę mokyklą. Tada galiojo geležinė taisyklė: juo labiau atitrūkęs nuo realybės ir juo labiau ideologizuotas buvo koks nors vadinamasis ,,mokslas” juo labiau jo atstovai nemėgo ir šalinosi filosofijos ir stengdavosi pabrėžti savo disciplinų tariamą moksliškumą. Tokia įstaiga kaip TSPMI negali būti ,,vertybiškai neutrali“ ir visiškai atsiriboti nuo ideologinių įtakų – tai neįmanoma iš principo. Bet tai nereiškia, kad akademinei institucijai yra protinga ir toliaregiška virsti ideologizuotų pseudomokslinių tyrinėjimų ir studijų įstaiga. Pastaraisiais metais einama būtent šiuo keliu: instituto mokslinėje-tiriamojoje ir mokymo veikloje akademinį matmenį ir siekį spręsti Lietuvai aktualias  problemas  vis labiau užgožia atvirai ideologizuoti ir tendencingi pseudomoksliniai tyrinėjimai ir pastangos ugdyti ne visapusiškai išprususį ir gebantį savarankiškai mąstyti, bet pirmiausia ideologiškai indoktrinuotą ,,naująjį europietį“ – ,,vakarietiškai“ mąstantį ir ,,pažangioms europinėms vertybėms“ aklai pritariantį studentą. Visa tai jau matyta sovietmečiu – tiek ,,moksliniai“ komunizmo statybos problemų tyrinėjimai, tiek pastangos ugdyti ,,naują tarybinį žmogų“, kurio samprata buvo tokia pat abstrakti ir neapibrėžiama, kokia yra dabar kuriamo J. Monnet prasimanyto ,,naujojo europiečio“ ideologinė chimera. Apibendrintai turiu pasakyti, kad šitaip kryptingai TSPMI ugdomas ,,vakarietiškas“ studentas negali būti niekas kita, o tikslingai sovietmečiu ugdyto ,,rytietiško“ studento ,,pagerinta“ kopija ir antrininkas – nusakant anų laikų terminu, istorinės atminties ir tautinės bei valstybinės sąmonės neturintis mankurtas. Kova su filosofija šią tendenciją tik stiprina, todėl patartina stabtelėti ir susimąstyti – kol dar nevėlu.  Kitos išeities tiesiog nėra, nes ši ideologizavimo tendencija vis akivaizdesnė ir pastebimesnė, o kai ji bus įvardyta viešai, tai gali tapti neatitaisomu smūgiu instituto akademiniam įvaizdžiui ar net statusui.

6. Antifilosofinių nuostatų įtvirtinimas grąžina į sovietmetį dar vienu – jau ne tik intelektualiniu, bet ir politiniu požiūriu. Sovietmečiu filosofija ,,respublikose“ buvo gniaužiama, nes bijota, kad jose atsiradus savarankiško mąstymo židiniams rasis intelektualinė prielaidos bei dirva formuotis ir politinio savarankiškumo siekiams. Tie būgštavimai buvo visiškai pagrįsti. Prielaidas atkurti Lietuvos valstybingumui rengė visi dvasiškai nepalūžę ir okupantams nuolankiai netarnavę žmonės – beje, jų buvo kur kas mažiau nei šiandien mėginama teigti. Bet reikia pasakyti tiesiai ir aiškiai: jeigu tokių žmonių kaip K. Rickevičiūtė, R. Plečkaitis, B. Genzelis, B. Kuzmickas, A. Rybelis, A. Nesavas, Č. Kalenda ir ypač A. Rybelis bei R. Ozolas milžiniškomis pastangomis ir įveikiant didžiules kliūtis nebūtų buvusi atkurta pokariu nutraukta ir beveik totaliai sunaikinta filosofinio mąstymo kultūra ir tradicija, jokio Sąjūdžio nebūtų galėję atsirasti ir Nepriklausomybė niekada nebūtų buvusi atkurta. Šito nebūtų įstengusi padaryti jokia ,,savaveiksmė visuomenė“: valstybę įmanoma sukurti arba atkurti tik turint politinę sąmonę, kurią gali formuoti ir paskleisti tik gerą filosofinį pasirengimą turintys žmonės. Kitaip negali būti iš principo, nes būtent Vakarų civilizacijos tradicijoje filosofijos ir politikos ryšys yra fundamentalus ir niekuo nepakeičiamas – jo svarba buvo suprasta ir įvardyta jau Platono ir Aristotelio laikais. Visi kiti kultūros elementai, kaip, pvz.,  etninis ir kraštotyrinis paveldas, tautinės dainos, šokiai ir žaidimai – gražūs ir vertingi dalykai, bet jie nesukuria ir iš principo negali sukurti jokios žmonių bendrijos politinės sąmonės, būtinos rastis valstybei. Tai – nuo Antikos laikų žinoma ir laikoma savaime suprantama aksioma.  Štai kodėl didžiai vertindamas visų žmonių, dalyvavusių atkuriant Lietuvos valstybę, pastangas ir indėlį į Nepriklausomybės susigrąžinimą turiu atkreipti dėmesį, kad nėra joks atsitiktinumas, jog net penktadalis Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narių buvo filosofai, kartu su keliais iškiliais humanitarinių ir socialinių mokslų atstovais buvę ir intelektualiniu jo branduoliu bei smogiamąja jėga. Priežastis paprasta – filosofinis išsilavinimas taip pat buvo lemiama sąlyga išsakyti Sąjūdžio keltus valstybingumo atkūrimo siekius artikuluota ir aiškia politine kalba.  Tai ne filosofo savigyra, o sausas konstatavimas fakto, kurį TSPMI pagaliau nepakenktų prisiminti ir apmąstyti – ypač šiandien, kai šitaip greitai ir atkurtajai valstybei itin nepalankia linkme keičiasi tarptautinė padėtis.  Tarp sovietinio filosofijos gniaužimo ir šio fakto egzistuoja tiesioginis prasminis ryšys: būtent neigiant ir siekiant sumenkinti filosofiją  yra automatiškai neigiamas ir kasdienėje akademinės įstaigos veikloje nepastebimai –  dažniausiai nereflektuojant ir todėl nesąmoningai – griaunamas Lietuvos kaip valstybės politinis subjektiškumas. Kitaip sakant, nepuoselėjanti savarankiško filosofinio mąstymo valstybė iš principo negali būti tikra valstybė. Tapdama intelektualiai priklausoma – ypač politinio mąstymo srityje – ir grįsdama savo gyvenimą iš svetur ateinančiomis ir nebūtinai jos egzistavimo pagrindus stiprinančiomis idėjomis, ji ir politiškai neįstengia būti kuo nors daugiau nei  tikros valstybės dalimi arba priedėliu. Šito kaip tik ir siekė Maskva – dvasinis ir intelektualinis ,,respublikų“ savarankiškumas buvo didžiausias jos košmaras ir todėl buvo visokeriopai slopinamas. Šių dienų Lietuvoje jo vengiama ir neretai atsisakoma savo noru.  Tai reiškia, kad visos šalies akademinės įstaigos, tarp jų ir ypač tokia strategiškai svarbi valstybės saugumui ir išlikimui institucija kaip TSPMI, būtent per požiūrį į filosofiją atskleidžia ne deklaruojamą, o tikrą savo santykį su valstybe. Jeigu nereikalinga plačiai ir kvalifikuotai dėstoma filosofija, vadinasi, nereikalinga ir iš tiesų suvereni Lietuvos valstybė – neigiama pati valstybės idėja nepajėgiant savo šalies įsivaizduoti kitaip, kaip tik nesavarankiškos  kito politinio darinio provincijos. Šitaip parodoma, kad  nesugebama ir nenorima mąstyti valstybės interesų kategorijomis ir apskritai nesama valstybinės sąmonės – jos nebuvimas yra tikrų tikriausias ir kartu pavojingiausias sovietinis paveldas.  Sovietmečiu buvo visais įmanomais būdais brukama mintis, kad XIX a. Lietuvos tautinės valstybės projektas buvo istorinė klaida, o pats Lietuvos Respublikos susikūrimas buvo geopolitinis nesusipratimas. Atkūrus valstybę ši kertinė nuostata buvo išsaugota ir tiesiogiai perkelta į vos įsteigtą TSPMI – čia ji tebėra itin gaji ir vyraujanti. Vienas iš svarbiausių mano dėstomų filosofijos kursų tikslų buvo ir yra ne tik suteikti studentams būtinų filosofinių žinių, bet ir teoriškai pagrįsti požiūrį, kad Lietuvos tautos ir valstybės susikūrimas ir egzistavimas nebuvo ir nėra nei klaida, nei nesusipratimas. Turiu pagrindo manyti, kad šitokia šiandien, kaip ir sovietmečiu, ,,nepatogi“ mano pozicija taip pat bent iš dalies lemia siekį apriboti tokios griežtai akademiškos, bet kartu angažuotos ugdyti tautinę ir valstybinę sąmonę filosofijos ,,kenksmingą“ poveikį siekiamiems ištautinti ir išvalstybinti TSPMI studentams siaurinant jos dėstymo apimtis. Tiesą sakant, tuo ir nesistebiu: juk TSPMI egzistuojanti ,,mokslo“ ir ,,filosofijos“ takoskyra ir jos keliamos įtampos bei trintys yra tik senos sovietmečio takoskyros ir analogiškų įtampų bei trinčių, neretai prasiverždavusių atvirų konfliktų forma, kartotė ir tęsinys mūsų dienomis. Sovietmečiu egzistavusi fundamentali ir principinė takoskyra buvo idėjinė ir vertybinė praraja tarp dviejų stovyklų. Pirmajai stovyklai priklausė apie Lietuvos padėtį ir ateities perspektyvas nemąstę ir ištikimai tarnavę okupacinei valdžiai bei stropiai vykdę režimo direktyvas ideologinių mokslų atstovai. Antrajai priklausė tie filosofai ir negausūs humanitariniai bei socialiniai mokslininkai, kuriems rūpėjo pavergtos tautos likimas ir kurie visais prieinamais būdais puoselėjo ir žadino valstybės atkūrimo viltis. Deja, ši takoskyra išliko ir net gilėja. Ji skaldo Lietuvos visuomenę ir yra pastebima visose mokslo ir mokymo įstaigose. TSPMI šiuo atžvilgiu nėra išimtis. Tačiau blogėjančios Lietuvos geopolitinės padėties ir aštrėjančios ES krizės sąlygomis ji darosi ne tik žalinga, bet ir pavojinga. Tad būtina ieškoti būdų ją įveikti ar bent sušvelninti. 

7. Galiausiai eksperimentuoti mažinant filosofijos studijų apimtis tikrai ne pats tinkamiausias laikas. Kaip jau minėta, politikos mokslų srityje išvengti  ideologizavimo neįmanoma, tačiau galima ir reikia rasti tinkamą akademiškumo ir ideologiškumo balansą. Pastaraisiais metais TSPMI atliekami moksliniai tyrimai ir vykdomos studijos ideologiškai buvo palenktos ir tarnavo euroatlantinės integracijos projektui.  Tai buvo ypač ryšku ES studijų srityje. Ideologiškai aptarnaujant ES integracijos projektą būta akivaizdžių ir nepateisinamų vienpusiškumo apraiškų – daugiausia tyrinėtos ,,techninės“  europeizacijos problemos vengiant kelti su integracijos projektu susijusius principinius teorinius ir vertybinius, taip pat kontroversiškus ir Lietuvai aktualius klausimus.  Tačiau šie ideologiniai perlenkimai ir tyrinėjimų bei studijų trūkumai kurį laiką buvo šiaip taip suderinami su TSPMI kaip akademinės įstaigos statusu bei įvaizdžiu, nes tyrinėjama ir studijuojama integracija iš principo atitinka ilgalaikius geopolitinius Lietuvos interesus, o pats integracijos procesas vyko palyginti sklandžiai. Tačiau dabar padėtis iš esmės  pasikeitė. ES integracijos projektas ligšioliniu jo pavidalu yra žlugęs.  Tai reiškia, kad ES mokslinių tyrinėjimų ir studijų paradigmą grindžiusi ideologinė schema nebeveikia ir kyla būtinybė iš naujo ir kūrybiškai konceptualizuoti sparčiai kintančias tarptautinės padėties ir pačios Sąjungos realijas.  Kad neliktų jokių dviprasmybių bei nesusipratimų ir būtų adekvačiai suprasta ir įvertinta to, kas čia konstatuojama, reikšmė, turiu pabrėžti, kad nuoširdžiai nepatariu šių teiginių interpretuoti kaip banalių ,,euroskeptiko“ pastabų. Ta proga noriu atkreipti dėmesį, kad mūsų tyrinėtojų ir studentų nuolat vartojama ,,euroskepticizmo“ sąvoka paprastai niekaip nebūna teoriškai apibrėžiama – vien tai yra teorinio nebrandumo ir ideologinio angažuotumo požymis ir įrodymas. Tiesiog noriu pasakyti, kad Lietuvai stojant į ES pats dalyvavau agitacinėje kampanijoje ir, nors jau tada mačiau daug nerimą keliančių dalykų, vis dėlto su šalies naryste Sąjungoje siejau dideles viltis. Rimtai suabejojau projekto gyvybingumu 2008 m., o galutinai supratau, kad jis pasmerktas žlugti, perskaitęs Lisabonos sutarties pirmuosius skyrius. Būtent kuklus mano filosofinis pasirengimas leido suprasti, kad sutartyje įtvirtintas integracijos modelis neperspektyvus, o  Sąjungos subyrėjimas ją kuriant pagal minėtos sutarties principus yra tik laiko klausimas. ES katedros posėdyje renkant vedėją įspėjau, kad turime tik apie porą metų laiko. Apgailestauju, kad kolegos į tai neatkreipė deramo dėmesio ar net suvokė tai kaip iš piršto laužtą pranašystę – būtų buvę galima šiems įvykiams nors kiek pasiruošti. Iš tikrųjų būtent filosofinė pamatinių Lisabonos sutarties principų analizė mane galutinai įtikino, kad iki tol problemiška, bet tam tikromis sąlygomis galbūt įmanoma ES integracija  virsta neįgyvendinama utopija, kokia buvo SSRS vykdytas planas sukurti komunizmą. Šis posūkis TSPMI reiškia tai, kad iki šiol eksploatuotos ir atrodžiusios nepajudinamos ES integraciją aiškinusios ideologinės ir teorinės schemos yra neadekvačios ir gali pasirodyti esančios tiek pat ,,tikroviškos“, kiek ,,tikroviška“ pasirodė esanti ,,mokslinio komunizmo“ teorija. Jau šiandien akivaizdu, kad daugelio iki šiol TSPMI atliktų integracijos srities tyrinėjimų laukia analogišką sovietinę ,,broliškų respublikų“ integraciją aprašinėjusios ,,mokslinės“ produkcijos lemtis – jie atsidurs šiukšlių dėžėje. Šioje situacijoje ryškėja dvi galimybės. Pirmoji – toliau mėginti sprausti atliekamus tyrinėjimus ir studijų turinį į naujų ES raidos tendencijų nebepaaiškinančią senąją ideologinę schemą. Tačiau jos intelektualinis neadekvatumas ir atotrūkis nuo realybės jau dabar akivaizdus ir tolydžio didėja.  Todėl labai greitai – tai gali būti kelių mėnesių ar net savaičių klausimas – institutas gali atsidurti tokioje padėtyje, kokioje 1988 m. buvo atsidūrusios  sovietinių ideologinių mokslų katedros ir institucijos. Visuomenės akyse bus prarastas solidžios akademinės įstaigos įvaizdis ir reputacija. Maža to, minėti vienpusiški ideologiniai perlenkimai tyrinėjimų ir studijų srityje bei daugelį metų demonstruotas atsainus požiūris į Lietuvos interesus gali nulemti, kad TSPMI veikla bus pradėta visuomenėje suvokti ir vertinti lygiai taip pat, kaip 1988 m. buvo suvokiama ir vertinama  panaši sovietinių ideologinių įstaigų veikla – kaip ideologinis tautos ir valstybės naikinimas tarnaujant globalistinių struktūrų interesams. Maža to, egzistuoja didelė tikimybė, kad kai kurie instituto darbuotojų veiksmai, kaip, pvz., aklas ir besąlygiškas pritarimas itin problemiškam ir kontroversiškam sprendimui įvesti eurą nepalankiausiomis tokiam žingsniui sąlygomis apskritai bus traktuojami dar griežčiau –  kaip tikri nusikaltimai Lietuvos visuomenei ir valstybei su visais iš to kylančiais moraliniais ir politiniais padariniais. Antroji galimybė – patiems ieškoti ir surasti teoriškai adekvačias ir Lietuvos interesus atitinkančias ES krizę aiškinančias ir galimas išeitis siūlančias interpretacines schemas. Tačiau tai įmanoma padaryti tik dirbant fundamentalių idėjų lygmeniu, ir čia be filosofijos išsiversti neįmanoma. Aišku viena: tie sąlygiškai ramūs ir patogūs laikai, kai nereikėjo mąstyti savo galva ir tyrinėti savarankiškai, taip pat buvo galima nesijausti atsakingiems už TSPMI veiklos rezultatus, jau yra praeitis. Juo greičiau institute tai bus suvokta ir pamėginta persitvarkyti  – juo geriau. Padaryti tai nekeičiant iki šiol vyravusių ideologinių ir teorinių vykdomų tyrimų prielaidų nėra jokių galimybių. Tokiame kontekste filosofijos statuso, dėstomų kursų turinio ir apimties klausimas tampa lemiamai svarbus ir jis bus iškeltas taip: kas yra ir kuo nori bei siekia būti TSPMI – akademine universitetine mokslo ir mokymo įstaiga, sąmoningai tarnaujančia savo tautos ir valstybės interesams, ar tokios įstaigos iškaba besidangstančia žlungantį ,,vesternizacijos“ ir ,,europeizacijos“ projektą aptarnaujančių ,,ideologinių kadrų“ ruošimo kalve, laukiančia, kol vėl bus atsiųstos ,,ideologiškai teisingos“ mokslinių tyrinėjimų ir studijų gairės? Tik nuo sąmoningo apsisprendimo ir atsakingo pasirinkimo priklauso, koks bus instituto vaidmuo ir prestižas šiais daug kam (bet ne man – šito neslėpsiu) netikėtai atėjusiais staigių, sunkiai numatomų, taigi ir  potencialiai pavojingų permainų laikais. Dabartiniai pokyčiai pasaulyje ir ES yra struktūriniai ir neduoda jokio pagrindo manyti, kad artimiausiais metais atsiras koks nors Briuselio ar Maskvos tipo ,,stiprus centras“, gebėsiantis siuntinėti paprastas ir aiškias mąstymo bei veikimo direktyvas.

Jei teisingai suvokiu mane pakvietusio dirbti į TSPMI prof. R. Lopatos intencijas, pasiūlius man čia dėstyti filosofiją norėta gerinti studentams suteikiamą išsilavinimą ir greičiau įveikti institute išlikusį sovietinį paveldą. Čia jis buvo labai gyvas. Pagaliau atėjo laikas viešai pasakyti tai, ką ilgai iš mandagumo  stengdavausi nutylėti: vos peržengus TSPMI slenkstį iš karto padvelkė iš sovietmečio puikiai pažįstama mokslinio komunizmo ir kompartijos istorijos katedrų dvasia. Tiesą sakant, kitaip ir negalėjo būti: kuriant institutą buvo apdairiai pasirūpinta, kad jame nebūtų aktyviai dalyvavusių atkuriant Nepriklausomybę žmonių. Tačiau nekeldamas triukšmo stengiausi keisti padėtį dirbdamas man pavestą darbą ir drįstu teigti, kad mano dėstomi kursai pratęsė ir papildė prof. A. Jokubaičio pastangas desovietizuoti institutą. Tačiau pastaraisiais metais išryškėjo priešingos – TSPMI resovietizavimo tendencijos. Gausėja tyrinėjimų ir dėstomų kursų, kuriuose gvildenamos arba skleidžiamos į šiek tiek modifikuotą, arba ,,vesternizuotą“, žodyną įvilktos totalitarinės Marxo ir Lenino idėjos arba idėjos, kurioms būtų entuziastingai pritarta A. Sniečkaus, J. Paleckio, M. Burokevičiaus ar J. Jermalavičiaus aplinkoje.  Prof. A. Jokubaičio ir mano dėstomi filosofijos kursai neabejotinai trukdo galutinai įsitvirtinti šioms ,,pažangioms“ idėjoms, ir tai yra anaiptol ne pati menkiausia TSPMI vykstančios ,,filosofų“ ir ,,mokslininkų“ trinties priežastis. Todėl ši trintis nėra paviršutiniška ir buitinė – savo istorinėmis ištakomis ir pobūdžiu ji yra ideologinė ir politinė. Sovietmečiu visose mokslo ir mokymo įstaigose buvo didžiai ,,nepageidaujamos“ tautinės ir valstybinės idėjos. Kad ir kaip keista, bet kaip tik šios, vienintelės įgalinusios atkurti valstybę, idėjos kažkodėl darosi vis labiau  ,,nepageidaujamos“  ir daugelyje dabartinės ,,nepriklausomos“ Lietuvos aukštųjų mokyklų. Deja, šiuo atžvilgiu TSPMI taip pat nepavyko atsikratyti sovietinio paveldo šleifo. Priešingai – matomos pastangos šį paveldą išsaugoti ir net plėtoti. Vienas tariamai ,,nenaudingų“ per filosofijos studijas įgyjamų dalykų yra gebėjimas mąstyti principų, arba fundamentalių idėjų, lygmeniu. Šis gebėjimas naudingas tuo, kad leidžia atskirti tikrovę nuo regimybės, t. y.  atskirti dalykų esmę nuo dažnai ją slepiančių apgaulingų etikečių ir iškabų. Priešiškumas Krikščionybei kaip Vakarų civilizacijos dvasinėms ištakoms ir jos tapatumo branduoliui, siekis likviduoti tautas ir panaikinti valstybę bei užmojai sugriauti prigimtinę šeimą ir visuomenę – šios jau ,,Komunistų partijos manifeste“ suformuluotos ir ištisus dešimtmečius kryptingai diegtos nuostatos buvo SSRS vykdyto totalitarinio eksperimento idėjinis pagrindas. Jos apibrėžia giliausią homo sovieticus savastį ir jo politinę bei kultūrinę tapatybę, kurių neįmanoma paslėpti jokia ,,grįžimo į Vakarus“ retorika ir išorinio bei imitacinio ,,europietiškumo“ širma. Kiek šių kertinių nuostatų neatsisakyta ir jos neįveiktos, tiek nesame išėję iš sovietmečio, o kalbant vaizdžiai ir truputėlį žaismingai – tebesame Lenino dvasiniai ir intelektualiniai anūkėliai. Didžiai abejoju, ar TSMI – žiaurią komunistinę okupaciją ir vergiją išgyvenusios Lietuvos mokslo ir studijų įstaigos –  paskirtis ir misija turėtų būti skiepijant studentams tariamai ,,vakarietiškas“ vertybes toliau ugdyti vis naujas neturinčių politinės savimonės ir nuoširdžiai laikančių save ,,tikrais“ europiečiais  absolventų – šio ,,didžiojo vado“ anūkėlių –  laidas. 

Būtina sustabdyti ir apgręžti šias tendencijas. Sparčiai blogėjant Lietuvos geopolitinei ir saugumo padėčiai toliau po ,,europinių vertybių“ priedanga  eiti TSPMI resovietizavimo keliu ir žaisti valstybės likimu būtų neleistina ir nusikalstama prabanga. Šito daryti pirmiausia neleis Lietuvoje, kaip ir visoje ES, bundanti ir norinti permainų visuomenė. Pagrindinė šių pasvarstymų mintis, kurią atvirai ir viešai išdėstyti Studijų komitetui, visiems kolegoms ir instituto bendruomenei laikau esant savo profesine ir pilietine pareiga, yra labai paprasta:  iki šiol TSPMI vyravusios postkomunistinės,  išoriškai ,,europeizuotos“, o iš tiesų ant sovietinių mokslinio komunizmo ir kompartijos istorijos pamatų rymančios politikos mokslų tyrimų ir studijų paradigmos pažintinės ir euristinės galimybės bei jos ugdomasis studijų potencialas yra išsemti. Ši paradigma vis labiau atitrūksta nuo Lietuvos vidaus gyvenimo ir užsienio padėties realijų ir vis labiau neatitinka nacionalinių tautos ir valstybės interesų. 

Pribrendo esminių permainų metas, ir reikia joms ryžtis. Į pirmuosius TSPMI gyvavimo metus, kai buvo ruošiami filosofiniu požiūriu teoriškai neparengti politologai, sugrįžta nebus. Tai neleistina mažiausiai dėl dviejų priežasčių. Pirmoji – teoriškai neišprusęs, o kalbant tiesiai – mažaraštis politologas dėl savo menkų profesinių gebėjimų neįstengs deramai atlikti savo profesinių pareigų ir nebus naudingas visuomenei ir valstybei. Ruošti tokius ,,proftechninio“ ar ,,koleginio“ lygio specialistus būtų beprasmiška, nes tai reikštų paprasčiausiai švaistyti valstybės lėšas. Antroji – akyse augančių grėsmių valstybei akivaizdoje intelektualiai bejėgiški ir vertybiškai pakrikę – prastai išsilavinę, nesugebantys savarankiškai ir nestandartiškai mąstyti, nesuvokiantys savo pilietinės pareigos visuomenei ir valstybei – instituto absolventai jau dabar nepajėgs adekvačiai orientuotis vis sudėtingėjančioje politinėje tikrovėje. O Lietuvą ištikus egzistencinei krizei – jos tikimybė, deja, didėja – jie būtų ne tik nenaudingi, bet ir pavojingi, nes daugelis jų sugebėtų nebent laiku ,,persiorientuoti“ ir laukti naujo ,,šeimininko“ nurodymų. Todėl politologų teorinio parengimo lygio ir vertybinių nuostatų ugdymo klausimas objektyviai ir neišvengiamai virsta ir Lietuvos nacionalinio saugumo klausimu – iš tiesų svarbiu šio klausimo aspektu, kurio šiandieninėje situacijoje, kai sklaidosi iliuzijos dėl realių, o ne žodžiais deklaruojamų šalies saugumo bei išlikimo garantijų, ignoruoti jau nevalia. Trumpai sakant – atėjo laikas pradėti rimtai galvoti apie didžiulėmis pastangomis ir aukomis atkurtos Lietuvos valstybės išsaugojimą – jos tikrą padėtį, ateitį ir likimą.

Priimant atsakingus sprendimus dėl studijų programos nedera ignoruoti ir studentų interesų. Toli gražu nėra akivaizdu, kad TSPMI studentai nenori įgyti nors kiek tvirtesnių filosofinio ir bendrojo išsilavinimo pagrindų ir iš tiesų trokšta baigti institutą tik kaip didesnį ar mažesnį siaurai specializuotų žinių bagažą sukaupę kultūriniai ir intelektualiniai mažaraščiai. Kiek man žinoma, šiuo esminiu klausimu – kokio išsilavinimo jie patys pageidautų – į juos nebuvo kreiptasi. Maža to, jeigu bus toliau smukdomas TSPMI akademinio parengimo lygis ir institutas vis akivaizdžiau darysis ideologinių kadrų ruošimo kalve, ateityje gali iškilti – ir galbūt kur kas greičiau nei daug kam atrodo – jų diplomų prestižo ir vertės klausimas. Šias aplinkybes taip pat derėjo, bet dar nėra vėlu nuodugniai apmąstyti ir jas kruopščiai pasverti priimant sprendimus dėl filosofijos kursų vietos, statuso ir apimties institute.

Neprarandu vilties, kad TSPMI rasis pakankamai moralinės drąsos ir intelektualinių pajėgų kritiškai permąstyti ir įvertinti iki šiol nueitą kelią – tai būtina norint pakilti į naują ir aukštesnį – ne deklaratyviai, o iš tiesų vakarietišką europinį – akademinės ir politinės brandos lygmenį.  Taip pat tikiuosi, kad diskusijos dėl filosofijos ateities bus grindžiamos universitetinei, o ne ideologizuotai mokslo ir mokymo įstaigai prideramo intelektualinio lygio argumentais ir šiuo klausimu bus rasti sprendimai, atitinkantys pamatinius ir ilgalaikius TSPMI ir Lietuvos valstybės strateginius interesus. 

Baigdamas atsiprašau, kad šie pamąstymai išėjo ilgoki. Tikrai lengviau ir maloniau rašyti trumpai. Tačiau žinodamas, kad egzistenciniai tautos ir valstybės klausimai instutute nėra keliami ir svarstomi – deja, tai dar vienas sovietinio paveldo gyvybingumo ir tęstinumo požymis – buvau privestas plačiau išdėstyti savo argumentus, kad jie taptų aiškesni ir suprantamesni tokių klausimų apmąstymo patirties neturintiems ir nepratusiems – nes ankstyvuoju TSPMI gyvavimo laikotarpiu šitaip mąstyti paprasčiausiai nebuvo mokoma – žvelgti į iškylančias problemas per jų prizmę instituto bendruomenės nariams.

Kolegiškai

Vytautas Radžvilas


***


ANTRASIS LAIŠKAS (2017-06-14)

Laba diena,

Atsiprašau, kad neatsakiau ankstėliau. Negalavau, o po to pagalvojau, kad gynimai ne pats tinkamiausias laikas svarstyti tokius svarbius klausimus. Vis dėlto šį reikalą reikės išspręsti. Tiesą sakant, jis tik menka dalimi susijęs su mano asmeniniais interesais. Iš tikrųjų tai yra nacionalinio saugumo klausimas.

Kad ir kaip patraukliai skambėtų oficiali  TSPMI misijos formuluotė – ruošti kuriantį elitą Lietuvai ir pasauliui – ji vis dėlto nėra dalykiška,  išsami ir tiksli. Tai veikiau graži metafora. Visose brandžiose šalyse tokių akademinių įstaigų kaip mūsų institutas tikroji ir svarbiausia paskirtis yra tik viena: būti intelektualiniu valstybės skydu ir rūpintis jos saugumu. Tai reiškia, kad TSPMI iš principo niekada negalės tapti paprasta studijų paslaugas teikiančia įstaiga, kokia galbūt leistina būti kitiems VU akademiniams padaliniams. Dėl tos pačios priežasties studentų pasitenkinimas studijomis negali būti pagrindinis pastarųjų kokybės vertinimo rodiklis. Jie privalo būti parengti taip, kad sugebėtų deramai atlikti savo pareigą valstybei. Būtent į tai mėginau atkreipti dėmesį praėjusią vasarą Studijų komitetui skirtame laiške.

Griežtai kalbant, tai nebuvo laiškas, o tik jo forma pateikta instituto padėties ir perspektyvų analizė vykstančių rimtų (geo)politinių pokyčių kontekste. Laiške buvo aptartos kai kurios TSPMI ištakų bei kilmės sąlygojamos instituto silpnybės bei įspėta dėl artėjančių gana rimtų intelektualinių bei politinių sunkumų ir iššūkių, kuriuos sukels sparčiai besikeičianti tarptautinė bei pačios Lietuvos vidaus ir išorės padėtis. Visos laiške išssakytos prognozės pildosi – net šiek tiek greičiau, nei maniau. Prisipažinsiu, tikėjausi, kad į laišką bus įsiskaityta ir jis bus  apmąstytas atidžiau. Neįsivaizdavau, kad rengiant ir/arba keičiant tokios mokslo įstaigos kaip TSPMI studijų programas galima išsiversti be kruopščių valstybės ir instituto būklės analizių ir ignoruoti besikeičiančią šalies tarptautinę padėtį bei jos sąlygojamus naujus saugumo ir gynybos poreikius. Drįstu teigti, kad jie yra nepalyginti didesni negu buvo vos prieš kelerius metus ir nuolat auga. Vis tik  Studijų komitetas turėjo juos pastebėti ir į tai atsižvelgti. Deja, tai neįvyko, todėl tenka vėl aptarinėti šiuos klausimus. Vis dėlto viliuosi, kad ateis laikas, kai pradėsime suprasti vieni kitus.

Pradžiai pradėkime nuo to, ką pavadinote šalutine Filosofijos įvado atsisakymo priežastimi, nors apskritai ji nėra tokia jau šalutinė kaip atrodytų iš pirmo žvilgsnio. Nuoširdžiai patarčiau daugiau niekada nesiremti šiuo argumentu. Apie tai buvau užsiminęs anos vasaros laiške, bet, atrodo, likau nesuprastas, todėl patikslinu, ką turėjau omenyje. Sąsajos tarp Platono ar Aristotelio metafizikos, ontologijos,  antropologijos ar etikos ir šių mąstytojų politinės filosofijos nereiškia, kad šie dalykai ,,persidengia“ – tai iš principo neįmanoma. Jeigu kalbant apie persidengimą turima omenyje, kad skaitydamas paskaitas kartojuosi, t. y. sakau tuos pačius dalykus, tai reikštų viena: Jūs nesuvokiate mano tikrųjų galimybių. Kartotis paskaitose negaliu dėl banalios priežasties: tai, ką pasakau skaitydamas tuos trumpučius kurselius, yra tik menkutė dalis to, ką galėčiau perteikti studentams, jei turėčiau galimybę dėstyti didesnės apimties kursus. Tikroji problema kaip tik yra be galo ribota skaitomų kursų apimtis, kai per keliolika paskaitų tenka išdėstyti 2500 m. iškiliausių mąstytojų svarstytus dalykus. Na, o kartoti, jog studentai neskiria, kada dėstomas Įvadas, o kada KPT, tikrai nepatartina, nes tai reikštų viešai skelbti institutą neįtikėtinai kompromituojantį faktą, būtent kad maždaug nuo 2008 m. krizės jame atsirado absoliučiai nepasiruošusių ir netinkamų studijuoti asmenų, nepajėgiančių atskirti, koks dalykas skaitomas net paskaitos pradžioje pasakius, jog ,,šiandien Filosofijos įvadas“ arba ,,šiandien politinė filosofija“. Juk tai įspūdingas stojančiųjų kontingento prastėjimo liudijimas.

Be abejo, mėginu suprasti, kodėl taip sunkokai susikalbame. Pradedu manyti, kad gal iš dalies priežastis yra ir ta, kad aš, o ir prof. A. Jokubaitis, esame kiek ,,senamadiški“ ta prasme, kad stengiamės kalbėti mandagiai vildamiesi, jog pašnekovai patys suvoks subtiliau, o ne tiesmukiškai, pasakomus dalykus. Štai žiemos pokalbio su Jumis ir Ramūnu metu pasakiau, kad tarp nediduko būrelio marksistinei – antitautinei ir anivalstybinei – ideologijai nepasidavusių bei galop Sąjūdį idėjiškai pagrindžiusių filosofų ir santvarkai iki pat galo ištikimai tarnavusių ideologinių pseudomokslininkų egzistavo moralinė ir intelektualinė praraja. Juk nesinori sakyti, kad parašyti disertaciją iš prancūzų personalizmo istorijos filosofijos, kurią galima skelbti ir šiandien nekeičiant nei žodžio, bei rimtai studijuoti klasikinę ir moderniąją Vakarų filosofiją, buvo visai kas kita, negu iki pat sistemos žlugimo ,,moksliškai“ nagrinėti ,,brandaus socializmo statybos“  problemas ir rašyti iš jų disertacijas. Tai – nepalyginami dalykai. Žinoma, ir anais laikais visi, dirbusieji aukštosiose mokyklose,  titulavosi ,,docentų“ ar ,,profesorių“ vardais. Bet tai nereiškia, kad šie vardai buvo lygiaverčiai – jie slėpė tikrą bedugnę tarp skirtingų pasaulėžiūrinių ir intelektualinių visatų. Būtent tai turėjau omenyje ir šią žinią mėginau perteikti pokalbio metu vildamasis būti išgirstas.

Čia slypi fundamentali – jokiu būdu ne mano asmeninė – problema. Įdomu tai, kad jos mastą ir tikrąją reikšmę iš karto suvokė prof. E. Kūris, iš tiesų jautriai sureagavęs į mano laišką. Galiu jį suprasti, nes jis žino tikrąją TSPMI steigimo istoriją ir mano laiške keliamų klausimų potekstę. Kuriant institutą aktyviai dalyvavo tokie žmonės kaip R. Ališauskienė ir prof. Dobryninas, kuriems dėl mįslingų priežasčių įsteigtame institute taip ir neatsirado vietos. O juk šių aktyviai dalyvavusių Sąjūdyje ir labai išsilavinusių žmonių (ypač A. Dobrynino, kuris, nors dabar yra sociologas/kriminologas, bet turi įspūdingą filosofinį išsilavinimą) buvimas neabejotinai būtų gerokai pakeitęs TSPMI veidą. Ir esminis dalykas čia yra ne tas, kokių žinių davė ar nedavė Jus studijų metu mokę dėstytojai. Lemiamai svarbu buvo ir tebėra kitka.  Būtent tada sprendėsi kertinis klausimas: kokie bus ilgiems metams įtvirtinami akademiniai – vertybiniai ir intelektualiniai – instituto standartai ir kokiais bėgiais – senaisiais  ar iš tiesų naujais  – iš pat pradžių bus nukreiptas įkurtas institutas.  Deja, buvo įtvirtinti senieji standartai, o vienas iš jų – atsainus požiūris į filosofinį pasirengimą. Jis, kaip minėjau ankstesniame laiške, buvo įprastas, arba ,,norma“, okupuotoje Lietuvoje, bet negalėjo ir negali būti priimtinas atsikūrusioje valstybėje. Didžiausia Lietuvos politikos mokslų bėda ir gelminė jų dabartinių negalių priežastis yra ta, kad jie formavosi ne natūraliai ir iš pat pradžių buvo statomi ant trapių pamatų – paprasčiausiai keičiant disciplinų pavadinimus, skubiai persikvalifikuojant ar veikiau ,,persikrikštijant“ jų atstovams į ,,politologus“  ir trinant atmintį. Šis mėginimas nepavyko, o ir negalėjo pavykti. Mąstymo būdas akimirksniu nepakeičiamas, o kokybiškas naujos žinios savaime neįgyjamos užsidėjus kitas etiketes. Praeitis yra tai, kas niekada nepraeina. Ji sugrįžo vis akivaizdžiau ryškėjančių mokslo ir studijų problemų pavidalu. Neslėpsiu: dalyvaujant gynimuose kasmet sunkiau atsikratyti jausmo, kad grįžtama į sovietmetį. Daugelio studentų baigiamųjų darbų ideologizuotumas, pasireiškiantis ne tik nesugebėjimu, bet net nesuvokimu, kad būtina apsibrėžti darbuose vartojamas sąvokas, tiesiog bado akis. Tai – aiškus akademinio ir bendro intelektualinio lygio smukimo požymis, kuris dabar, kaip kadaise vėlyvuoju sovietmečiu, ypač gerai matomas: tiesiog trikdo milžiniškas baigiamųjų darbų turinio atotrūkis nuo tikrovės. Jeigu nebus imtasi priemonių, ši tendencija tik stiprės.

Keletas konkrečių pastabų dėl studijų programos. Manyčiau, kad, sudarinėdamas studijų programas, Komitetas turėtų susikurti tai, ką, nusakant Weberio žodynu, būtų galima pavadinti studento ,,idealiu tipu“. Kitaip sakant, turi būti aiškiai suvokiama, kokios turi būti besimokančiųjų įgyjamos kompetencijos ir kokių jie turi gauti žinių studijuodami institute. Norint susikurti adekvatų tokį  ,,idealų tipą“ ir tinkamai sudaryti studijų programą, būtina nenukrypstamai vadovautis principu, kad egzistuoja objektyvi dėstomų disiplinų hierachija. Ji lemia skirtingą disciplinų vertę ir svarbą nepriklausomai nuo, kas jas konkrečiai dėsto. Trumpai sakant, egzistuoja absoliučiai būtinos disciplinos, be kurių programa tampa nevisavertė, ir svarbios ir naudingos, bet programos esmės ir kokybės nelemiančios disciplinos, kurios gali būti parenkamos ir kaitaliojamos pagal konkrečius poreikius ir galimybes. Kurios nors iš jų nebuvimas programos kokybės nekeičia ir juo labiau jos nesugriauna. Kuriant naujas TSPMI studijų programas šiuo principu akivaizdžiai nesivadovauta. Tai liudija ir Jūsų laiške nurodomi pertvarkymų pavyzdžiai. Nors Tiriamojo darbo pagrindų, Lietuvos politinės sistemos ir politikos mokslo pagrindų sujungimas atrodo keistokai, nes sunkoka įžvelgti dalykines LPS kurso sąsajas su dviem kitomis fundamentaliomis disiplinomis, tokią jungti bent galima įsivaizduoti, jeigu tai buvo padaryta apkarpant LPS kurso apimtį.  Apie Lietuvos politinę sistemą studentai gali pasiskaitinėti ir internete, nes tai yra paprasta ir lengvai suvokiama faktinė informacija, kurią nesunkiai galima įsisavinti ir savarankiškai.

Visai kas kita – ekonomika. Puikiai žinoma, kad ji yra faktiškai vienintelis ,,tikras“, tai yra paradigminis (mikroekonomika neabejotinai, o makroekonomika taip pat turi bent jau aiškius paradigminio mokslo požymius)  socialinis mokslas. O turint omenyje vadinamąją politikos ekonomizavimo tendenciją, jos reikšmė politikos studijose yra milžiniška. Tačiau makro ir mikro ekonomika grindžiamos skirtingais principais ir yra skirtingos studijų sritys ir, atitinkamai, tiesiog natūraliai turi būti studijuojamos kaip atskiros disciplinos. Todėl sprendimas sujungti šias disciplinas yra keistas – šito paprasčiausiai neįmanoma padaryti taip, kad nenukentėtų ekonomikos mokymo lygio ir, plačiau – visos studijų programos kokybė. Nenustebčiau, kad daliai ,,nedraugaujančių“ su matematika TSPMI ,,klientų“ toks kursų  sujungimas galėjo net patikti ir sulaukti jų pritarimo, bet institutas vis dėlto ne kavinė ir neprivalo, siūlydamas disciplinų asortimentą, pataikauti tokių ,,paslaugų gavėjų“ poreikiams ne tik dėl akademinės savigarbos motyvų, bet ir dėl minėtos ypatingos jo misijos.

Jokiais racionaliais argumentais neįmanoma pagrįsti bei pateisinti ir filosofijos kursų siaurinimo. Politikos mokslų paskirtis ir vertė yra aiški: jų uždavinys yra savo metodais tyrinėti įvairius to, kas vadinama ,,politine tikrove“, reiškinius. Tačiau norint tyrinėti politinę tikrovę, pirmiausiai reikia ją pamatyti, t. y. apibrėžti. Politikos mokslas šito padaryti negali – ne dėl mokslininkų nesugebėjimo, bet dėl pačios mokslo prigimties. Tikrovės parametrus nustato ir  visada apibrėžinėjo religija, filosofija, mūsų laikais – dažnai ir ideologija. Galima šį skirtumą tarp filosofijos ir mokslo uždavinių nusakyti ir kitu literatūroje randamu palyginimu: filosofija yra ,,politinių mašinų“ (valstybių ir kt.) konstavimo arba dizaino, politikos mokslai – jų eksploatavimo (priežiūros, remonto, techninių patobulinimų) menas arba sritis. Abi jos vienodai reikalingos ir svarbios. Todėl filosofijos ir politikos mokslų glaudus bendradarbiavimas yra būtinas. Bet kurios akademinės institucijos vykdomų mokslinių tyrimų ir studijų kokybė, netgi institucijos realus statusas, lemiamai priklauso nuo to, ar pavyksta tinkamai subalansuoti filosofinio ir mokslinio dėmenų proporcijas  ir sukurti jų sinerginį ryšį. Pirmuoju TSPMI egzistavimo tarpsniu šito nebuvo padaryta.  Tiesą sakant, net nebuvo suvokta pati problema. Todėl pačiuose įsteigto TSPMI pamatuose buvo paliktas didžiulis ,,įtrūkimas“,  o kalbant dar aiškiau – rimtas intelektualinis ir akademinis defektas. Vertinant jį per adekvataus filosofijos ir mokslo santykio prizmę, jis objektyviai ,,programavo“ besirandančio politikos mokslo ir studijų ideologizavimo tendenciją. Šitoks pirminis TSPMI nufilosofinimas realiai reiškė pasilikimą ir įstrigimą okupacijos laikotarpiu vyravusioje sovietinėje socialinių mokslų paradigmoje, kuri, įvilkta į išorinį vakarietiško politikos mokslo žodyną, iš tikrųjų buvo išsaugota ir tęsiama. Šią problemą imta pamažu spręsti ir pereidinėti nuo kosmetinio prie tikro Lietuvos politikos mokslo modernizavimo tik į institutą atėjus prof. A. Jokubaičiui ir man vėliau pradėjus dėstyti savuosius kursus. Tačiau, žvelgiant iš laiko nuotolio, matyti, kad šių naujovių nauda ir prasmė taip ir liko nesuvoktos ir neįvertintos. Maža to, jos atrodė trikdančios, nes iš dalies jaukė iki tol jau spėjusį TSPMI nusistovėti akademinio darbo režimą, kurio skiriamasis bruožas – studijuojant politikos mokslus kiek įmanoma vengti ,,nepatogių“ filosofinių klausimų. Iš jų svarbiausias ir kartu sunkiausias – ar iš tiesų egzistuoja patys studijų ir tyrimų objektai, ar jie tėra ideologinės vaizduotės sukurtos fikcijos?  Būtent šis nuolatos tvyrantis ore, bet aiškiai neįvardijamas klausimas ir tapo iš pradžių tylios trinties, o dabar jau ir atvirų ginčų – ką ten ginčų, jau beprasmiškų ir aštrių priešpriešų – institute tarp ,,filosofų“ ir ,,mokslininkų“ neišsenkančiu šaltiniu. Ginčas yra ne buitinis – jis pasaulėžiūrinis ir dalykinis, taigi tam tikra prasme ir ,,ideologinis“ ginčas dėl skirtingų politikos mokslo sampratų. Tai būtina aiškiai įsisąmoninti ir atvirai įvardyti – tik šitaip įmanoma jį geranoriškai ir konstruktyviai išspręsti TSPMI ateities labui.

Be abejo, egzistavo ir viena svarbi aplinkybė, objektyviai trukdžiusi suvokti, kodėl taip svarbu TSPMI įtvirtinti ir stiprinti  filosofinį pradą, pirmiausiai – studijų srityje. Ta aplinkybė banali: taip jau susiklostė, kad, ištrūkę iš vieno integracijos projekto gniaužtų  (SSRS vykdytas ,,komunizmo kūrimo“ eksperimentas iš tiesų tebuvo vienas iš keleto globalistinės integracijos variantų,) buvome iš karto ,,įstatyti“ į kito projekto vėžes. Šis projektas atrodė toks įspūdingas ir patikimas, kad ilgai atrodė, jog niekada nekils  filosofiniai jo pagrįstumo ir tikrumo klausimai ir pakaks moksliškai tyrinėti įvairius euroatlantinės integracijos aspektus. Todėl stokota sveiko įtarumo, kurį šiaip jau turėjo kelti ankstesniojo projekto nesėkmė.  O juk didžiausia jo pamoka politikos mokslams turėtų būti ši: jam žlugus paaiškėjo, kad formalūs mokslinio metodo kanono reikalavimai nesunkiai pritaikomi ir patenkinami tyrinėjant net tai, ko nėra – ideologinio sapno tikrovę. Tiesiog buvo patikliai nutarta, kad toks pavojus dabar jau nebekyla. Todėl pamiršta, kad Lietuvos euroatlantinė integracija – dvilypis procesas, kurį tyrinėti dera turint šį dvilypumą omenyje. NATO – pragmatiškas gynybinis aljansas, keliantis galbūt mažiau filosofinių klausimų. Tačiau ES integracija – visai kas kita.  Tai yra milžiniško masto antropologinės ir socialinės inžinerijos eksperimentas, dėl kurio sėkmės, baigties ir padarinių tvyro visiškas neaiškumas. Todėl nesama jokių garantijų  (išskyrus nebent aklą tikėjimą), kad jis nežlugs ir neįeis į istoriją kaip dar vienas neišsipildžiusio ideologinio sapno atvejis ir pavyzdys. Reikia pripažinti, kad to aklo tikėjimo esama didelio ir gajaus: mąstantys ir keliantys nors kiek rimtesnius klausimus dėl ES integracijos perspektyvų dažnai tampa pašaipų ir net chamiškų patyčių taikiniais, lygiai kaip sovietinėje Lietuvoje jais buvo paversti abejojusieji galimybėmis sukurti šviesią komunistinę ateitį.

Tikro ar tariamo stabilumo laikotarpiais filosofijos poreikis iš tiesų mažiau juntamas ir suvokiamas – taip buvo ir institute. Viskas keičiasi, kai didžiuosius projektus ištinka krizės ir išryškėja jų netvarumo požymiai bei juos grindžiančių ideologinių paradigmų atotrūkis nuo tikrovės. Besivadovaujantis eižėjančiomis ir byrančiomis (geo)politinėmis ir ideologinėmis paradigmomis politikos mokslas tampa konceptualiai ,,aklas“ ta prasme, kad susvyruoja jo tyrinėjimų patikimumą ir – dar svarbiau – įtikinamumą laiduojantys politinės tikrovės aiškinimai. Be abejo, nebūna saldu ir politinei filosofijai, kuriai tokios krizės taip pat tampa išgyvenimo klausimu: išsisėmus ir praradus patikimumą ankstesnei interpretacinei paradigmai, ji turi pasiūlyti naują arba žlugti. Šiuo požiūriu istorinio materializmo likimas yra iškalbingas ir įsidėmėtinas. Analogijos tarp praeities ir dabarties yra pagrįstos ir prasmingos. Vakaruose ir ypač ES besiplėtojanti sisteminė ir struktūrinė krizė savo pagrindiniais parametrais – politiniu ir intelektualiniu – visiškai atkartoja XX a. devintame dešimtmetyje vykusios SSRS krizės dinamiką. Maža to, kartojasi ir lengvai atpažįstamos net konkrečios jos apraiškos. Akademiniame gyvenime taip pat apstu ir gausėja gyvų tokios krizės pavyzdžių. Toli ieškoti nereikia. Štai Lietuvoje ir TSPMI lankėsi prof. P. Hallas, kuris gana blaiviai vertino besiklostančią padėtį ir pateikė vieną kitą vertą dėmesio įžvalgą. Bet apskritai jo ,,įspėjimai“ tik atskleidžia politinės krizės sukelto intelektualinio pasimetimo ir bejėgystės mastą. Visa tai jau matyta prieš trisdešimt metų.

Todėl jau pernykščiame laiške užsiminiau, kad, darant bet kokias reformas, verta atsižvelgti į Lietuvos tarptautinės ir vidaus padėties kontekstą. Jo kaita tiesiog reikalautų kruopščiai įvertinti TSPMI kylančius naujus uždavinius  sparčiai prastėjant Lietuvos tarptautinei ir saugumo padėčiai. Visiškai akivaizdu, kad gilėjanti krizė, o ypač įmanomas ES žlugimas arba radikalus performatavimas, dėl akivaizdžių priežasčių Lietuvai gali baigtis visiška katastrofa. Jos galimybės, tiksliau – didėjančios tikimybės nuojauta, kuri mane apgauna itin retai, ir tapo paskata  dar kartą parašyti Jums viliantis, kad, pildantis ankstesniojo laiško prognozėms, į pastarąjį bus įsiskaityta atidžiau.

Apskritai šį laišką rašau vedinas trejopų motyvų. Pirmasis – susirūpinimas dėl to, kad fundamentalaus išsilavinimo dalies ir reikšmės mažėjimas studijų programose objektyviai ir neišvengiamai smukdo jų akademinį lygį ir faktiškai verčia institutą kolegijos lygio mokykla. Antrasis – nepaisant visų nesusipratimų ir ginčų, lieku TSPMI patriotas ir visiškai netrokštu, kad, nespėdamas reaguoti į  pasaulyje ir Lietuvoje vykstančias permainas, jis taptų paniekos ir puolimo objektu, kokiais 1988 m. virto ideologizuotos sovietmečio akademinės įstaigos, ypač KPSS istorijos, ,,mokslinio komunizmo“ ir ateizmo katedros ir jų dėstomos disciplinos bei kursai. Be abejo, asmeniškai šiek tiek siekiu ir apsidrausti: jeigu šitaip nutiktų, šis laiškas bent jau taptų moraline paguoda pačiam ir įrodymu kitiems, kad nebuvau visiškai abejingas TSPMI ateičiai ir įspėjau dėl jo statusui ir prestižui galinčių kilti pavojų. Trečiasis motyvas jau įvardytas laiško pradžioje – tai nacionalinio saugumo reikalas. Atlikau preliminarią visų institute įvykdytų studijų programos pertvarkymų analizę ir susidariau gana išsamų ir aiškų jų vaizdą. Apibendrinantis vertinimas ir prieita išvada nedžiugina. Nesu sąmokslo teorijų šalininkas, bet, įvertinus visus įvykusius pertvarkymus, neįmanoma atsikratyti įspūdžio, kad tuo metu, kai Lietuvos saugumui ir išlikimui yra iškilusios seniai nematytos grėsmės, tarsi kažkieno ,,nematoma ranka“ reformas nukreipia taip, kad, užsibrėžus atnaujinti ir modernizuoti studijų programas, keistai menksta jų akademinė kokybė ir intelektualinis lygis. Apskritai susidarytas vaizdas verčia norom nenorom prisiminti klasikinę institucijų griovimo ir žlugdymo taktiką: jos esmė – plėtoti iš pažiūros audringą ir konstruktyvią veiklą tuo pat metu padarant, kad institucijos resursai būtų nukreipti ne ten, kur reikia, ir faktiškai švaistomi tuščiai. Nesinorėtų tikėti, kad tai daroma sąmoningai purenant intelektualinę dirvą dar vienai šalies okupacijai. Tačiau, žvelgiant į tokias reformas iš šalies, tikrai gali atrodyti taip, lyg būtų siekiama  susilpninti institutą, kad šis akademiniu ir intelektualiniu požiūriu taptų kuo  bejėgiškesnis naujųjų grėsmių valstybei akivaizdoje. Šiaip ar taip, krenta į akis akivaizdus faktas: augant šioms grėsmėms ir net esant pagrindo būgštauti dėl šalies išlikimo perspektyvų, TSPMI studentų akademinis parengimas prastėja dėl fundamentalių dalykų apimties siaurinimo  kai tuo pat metu randama galimybių skirti resursus dalykams, kurių teorinis pagrįstumas ir praktinė vertė geriausiu atveju abejotini.

Šiuo sunkiu ir įtemptu laiku valstybė negali sau leisti prabangos, o institutas neturi teisės ruošti menkai išsilavinusių, nepajėgiančių išeiti anapus iš anksto užduotų ideologinių schemų ir savarankiškai susiorientuoti besikeičiančioje tikrovėje absolventų. Tokie pavojaus Lietuvai valandą pasimestų ir ne tik nesugebėtų nieko doro nuveikti jos labui, bet, būdami sutrikę ir  blaškydamiesi, galbūt tik dar labiau pakenktų. Tai ne pigus blefas ar iš piršto laužta prielaida, o labai reali galimybė: didžiosios Lietuvos šviesuomenės dalies pasimetimas ir garbės nedarantis elgesys 1940 m. buvo ne tiek piktos valios ir sąmoningos išdavystės, bet dažniausiai –   visiško nesugebėjimo intelektualiai susiorientuoti ir bejėgiško svyravimo bei blaškymosi kritinėje situacijoje sukrečiantis ir pamokomas pavyzdys. Tai neturi pasikartoti. O kad šitaip nenutiktų, tokioms situacijoms reikia ruoštis – kol dar yra šiek tiek laiko – visoje Lietuvoje. O pirmiausia – mūsų institute.

Lietuvos valstybė buvo atkurta milžiniškomis pastangomis ir kaina, tad ją lengvabūdiškai prarasti būtų neleistina. Todėl manau, kad šiame laiške keliamas problemas būtų geriausia laiku ir dalykiškai spręsti TSPMI viduje.

Kolegiškai

Vytautas R.

P. S. Prašyčiau šio laiško dar kartą nepalaikyti laisvais pamąstymais. Kaip ir ankstesnysis, jis yra dalykinė TSPMI vykdomų pertvarkų bei dabartinės instituto būklės analizė.  Šiek tiek išplėtojus šią analizę ir papildžius teiginius patvirtinančiais faktais, ją nesunku paversti ne tik visaverčiu publicistiniu, bet ir akademiniu tekstu apie Lietuvos politikos mokslų pradžią ir kilmę, raidos peripetijas, vis gilėjančios jo krizės apraiškas bei galimas ,,gydymo“ strategijas ir būdus.


Susiję

Vytautas Radžvilas 3896474313736300295

Rašyti komentarą

  1. Anonimiškas2017-09-16 15:23

    Norėtųsi pasakyti prof. V.Radžvilui, kad ne jam vienam skauda dėl to, kad vyksta Lietuvoje, ne tik TSPMI. Ir jau laikas tiem žmonėms burtis į naują sambūrį, su aiškia savo valstybės išsaugojimo strategine nuostata.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Nežiniukas2017-09-16 20:00

      Sutinku - taip reikia.

      Būsite už vadą?

      Turite aiškią strategiją kaip tai padaryti?

      Jei ne - tai dar vieno šūkaliojančio politiko Lietuvai tikrai nereikia.

      Dabartinių jau yra su kaupu. O kadangi dalis jų jauni - tai jų užteks dar labai ilgam.

      Panaikinti
    2. Anonimiškas2017-09-16 20:36

      Sėkmingos strategijos pagrindas - teisingas žmonių įvertinimas.

      Panaikinti
    3. Anonimiškas2017-09-16 20:53

      Nežiniuk,

      "Vilniaus forumas" nėra šūkaliojantys politikai.

      Panaikinti
    4. Anonimiškas2017-09-16 21:39

      Buvo gera idėja - tautos suvažiavimas. Tada gali ir lyderiai išryškėti, ir veiksmų planas. Man atrodo, kad geriau pradėti veikti, t.y. bent jau imti tartis, ką reikėtų daryti, vengiant tik grubių klaidų, nei šimtą metų kurti tobulą planą. Nes išsimiegojus gali pasirodyti, kad planas galėtų būti dar geresnis, todėl ir vėl bus pretekstas nieko nepradėti. Šiaip bet kokia veikla turėtų prasidėti nuo tikslų apibrėžimo.

      Panaikinti
  2. Anonimiškas2017-09-17 10:11

    Profesorius labai nemodernus, nevakarietiskas todel ir turi problemu
    su "pazangiaisiais":)


    "Various American and international news sites have reported that a course called “Lady Gaga and the Sociology of the Fame” will be taught next spring at the University of South Carolina.The course will use discussions of the pop star’s music and sartorial flare to build his students’ “empirical knowledge" of some of the most important social dimensions of fame as exemplified by the case of Lady Gaga.
    "University of Virginia writing course called “Gaga for Gaga: Sex, Gender, and Identity"

    "Gaga joins a venerable list of courses that will likely elicit a call from parents asking just what their money is going toward, including Georgetown University's "Philosophy and Star Trek," the University of California-Irvine's "The Science of Superheroes," Frostburg State University's "The Science of Harry Potter" and University of California-Berkeley's "Simpsons and Philosophy."

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Anonimiškas2017-09-17 11:42

      Matau, kad šalia universitetų "nuberklinimo" galima kalbėti ir apie "nusimpsonimą" arba" nugaginimą".

      Panaikinti
    2. Tai čia dar baikės - šitie tiesiog debilai. Bet yra ir rimtesnių "progresyvistų" užmojų: https://plus.google.com/118198014712853689988/posts/FWXYtfKAESt

      Panaikinti
  3. Diena X išaušo. Man labai baisu ir nesmagu, kai kažkokia sunkio dvasia vėl ima viršų. Jeigu neklystu, rytoj įvyks Vytauto Radžvilo svarstymas TSPMI etikos komisijoje. Nepuoselėdamas didelių iliuzijų, vis tik niekados nebūčiau pagalvojęs, kad TSPMI taip sugebės įsivaryti save į kampą. Np ppabandyti ereikia būti dideliu išminčiumi, kad galėtum pabandyti pagalvoti, kad V.Radžvilo sudeginimas ant laužo pavers TSPMI legendine gėdos vieta, kurią norėsis aplenkti lanku. Ar tokios šlovės trokšta keistasis instituto išradžvilinimo devintukas? Norite tikėkite, norite ne, bet pagalvojau ir apie tai, kaip TSPMI vadovybė dar galėtų pabandyti išsaugoti savo veidą. Kaip atrodo pašaliečiui, tik atstatant V.Radžvilo Europos studijų kurso privalomąjį statusą dėl vaizdo, jeigu gerbiamas Vytautas sutiktų, leidžiant kitam dėstytojui svečio teisėmis baigiamojoje paskaitoje duotų minučių bėgyje išsakyti alternatyvų požiūrį į ES. Tai V.Radžvilo šiuose straipsniuose aptartų problemų neišspręstų, bet leistų išvengti kaktumušos, pradedant rimtas (ir tikriausiai ilgas) derybas dėl TSPMI vizijos.

    AtsakytiPanaikinti
  4. Ir dar. Esu greičiau ES šalininkas nei priešininkas, tačiau viešai noriu padėkoti profesoriui Vytautui Radžvilui už išplėtotą probleminį ir kritinį diskursą šiuo klausimu. Tai iš tiesų yra pačiu tampriausiu būdu susiję su valstybės saugumo užtikrinimo užduotimi. Pabandykime įsivaizduoti, kad esant dabartinei ES Vokietijoje rinkimus laimi šlioderizmo šalininkai, kurių šansai užkopti čia į aukščiausius valdžios postus labai rimti. Tokiu atveju tikriausiai nereikįtų net tankų, Rusijai būtume padovanoti kaip dovanėlė su užrištu kaspinėliu. Taigi mums būtina kritinė refleksija, jeigu nenorime vienaip ar kitaip patapti tokia dovanęėle. Ta proga pastebėsiu, kad Lietuvos politinė valdžiai tiesiog privalo tarptautinėje erdvėje inicijuoti diskusijas dėl šrioderizmo pavojų.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Anonimiškas2017-09-18 09:10

      Rašote, kad mes galime būti "padovanoti" rusams. Ryškėjanti Briuselio/Berlyno - Maskvos partnerystė tokio plano realumą patvirtina. Dar daugiau - to plano įgyvendinimui neprireiks net Vokietijos socdemų atėjimo į valdžią. Šrioderizmas ES neturi partinių ribų - Junckeris ir Tuskas juk ne socdemai. Be to, dėl Vokietijos suvienijimo Gorbačiovas susitarė su krikdemu Kohliu. Principinė riba tarp šrioderizmo ir ribentropizmo praktiškai neegzistuoja.

      Panaikinti
    2. Anonimiškas2017-09-19 08:41

      Kantrybės iki rugsėjo 25, gal absoliučią daugumą surinkusi AfD ateis į valdžią. Politiškai korektiškos apklausos nurodo 11%, nepriklausomos 38-40%, o prieš imigrantus nusiteikusių Vokietijoje 69% ir tik AfD yra už laimės ieškotojų išsiuntimą namo, griežtai uždarius sienas.

      Panaikinti
    3. Mano galva, naivu tikėtis, kad tokiai "nepolitkorektiškai" partijai bus leista laimėti.

      Panaikinti
  5. Anonimiškas2017-09-17 19:30

    Radžvilas, žinoma, visiškai teisus.Tačiau problema kitur - tai katastrofiškai žemas Lietuvos viešosios kultūros lygis ir praktiškai neegzistuojantis tautos elitas, tradicine europietiška prasme. Tik pažiūrėkite kokie personai vyrauja ir viešpatajja viešajame mūsų diskurse ir, jeigu turite bent kokius intelekto ir politinės sąmonės pradmenis, suprasite, kac lietuvių tauta beveik nebeturi šansų užsitikrinti tautinės ir valstybinės ateities perspektyvą. Vien kova prieš "leftizmą" ar "emigraciją", ką taip smagiai linksniuoti mėgsta šis portalas, čia NEPADĖS. Basta.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Anonimiškas2017-09-17 22:55

      Nereikia užsiimti savinieka. Vakarų šalyse viešoji kultūra yra rock muzika, narkotikai, LGBT, visa užgožiančios politinio korektiškumo dogmos ir kitaminčių gujimas iš universitetų - taip kad Lietuva visai atitinka eurostandartus bent TSPMI.

      Panaikinti
  6. Anonimiškas2017-09-18 00:43

    Žmonės, išsisaugokite šiuos prof. V. Radžvilo laiškus - tai genijaus pramatos, tiksiančios bet kuriam laikui, kad ir po 100 ar 500 metų, tai giliai filosofiją išmanančio ir sugebančio ją surišti su praeitimi, dabartimi ir ateitimi filosofo šauksmas į šiandienos mokėjimo gyventi nykumą.

    AtsakytiPanaikinti
  7. Anonimiškas2017-09-18 11:51

    Akivaizdu, kad TSPMI jau susikaupė kritinė naujųjų komsomolcų masė.

    AtsakytiPanaikinti

emo-but-icon

NAUJAUSI

Komentarai

KVIEČIAME PALAIKYTI

SEKITE MUS FACEBOOK

REKOMENDUOJAME

KVIEČIAME ĮSIGYTI

Naujienų prenumerata

item