Kun. Robertas Urbonavičius. Dievo skolininkai

Aš jums duodu naują įsakymą, – 

sako Viešpats, –

 kad jūs vienas kitą mylėtumėte, 

kaip aš jus mylėjau.

(Evangelijos antifona)

Apaštalo Petro noras žinoti, kiek kartų atleisti savo broliui, yra suprantamas. Kiekvienas iš mūsų norėtume žinoti, kada saikas jau pilnas ir galima nebeatleisti. Tačiau tiek Petrą, tiek ir mus Viešpats nuvilia – reikia atleisti iki 77 kartų (arba 7 kartus po 77), o tai reiškia – visada. Paaiškindamas, Viešpats pateikia palyginimą apie du skolininkus. Vienas karaliui skolingas 10 000 talentų – nerealią sumą, sakykime 10 milijonų eurų, o jam draugas skolingas 100 denarų – tarkime, 10 eurų. Taigi tarnas prašo pasigailėjimo iš karaliaus – ir jį gauna. Skola dovanojama. Tačiau kuomet jo draugas tais pačiais žodžiais prašo pasigailėti dėl tos menkutės sumos, tarnas nesutinka ir įmeta savo draugą į kalėjimą. Šio palyginimo esmė glūdi ne skolos dydyje, bet elgesyje. Tarnas turėjo būti gailestingas, nes jo buvo pasigailėta. Štai čia glūdi atleidimo prasmė ir būtinybė. Aš turiu būti gailestingas kitam ir atleisti ne dėl to, kad tai gera, gražu, teisinga, socialiai jautru ir emociškai sveika. Anaiptol. Gailestingumas ir atlaidumas dažnai nėra nei gera, nei gražu, nei teisinga. Atleidimas negarantuoja, kad tas, kuriam atleista, ims elgtis kitaip. Tačiau mano atleidimas nėra susietas su asmeniu ir jo vertumu ar nevertumu. Atleidimas susietas su Dievu. Atleidžiu, nes man atleista daugiau. 

Kiekvienas iš mūsų esame to palyginimo Karaliaus – Dievo – skolininkai. Jam mes skolingi viską, nes viską iš Jo gavome: gyvybę, kūną ir sielą, gebėjimus ir talentus, mus supančią aplinką ir žmones. Savo neturime nieko, išskyrus nuodėmes. Esame amžini skolininkai. Kaip apaštalas Paulius antrame skaitinyje sako: „Nė vienas iš mūsų negyvena sau, nė vienas sau nemiršta. Ar gyvename, Viešpačiui gyvename, ar mirštame, Viešpačiui mirštame.“ Galiausiai, esame skolingi, nes Viešpats sumokėjo už mus mūsų skolą, pasiimdamas mūsų nuodėmes ir mirdamas už mus ant kryžiaus. Tad žvelkime ne į tą, kuris mus nuskriaudė, įžeidė ar kitaip nusikalto, žvelkime visada į Tą, kuris mus pamilo, atpirko ir palaiko – į mūsų Išganytoją. Tai yra svarbiausia.

Žmogus, kuris nuolat įširdęs ant kito, 

negali prašyti sau Dievo malonės. 

Kas kito žmogaus pagailėti nenori, 

tasai ir pas Dievą neras gailingumo.

(pirmas skaitinys)