Vytautas Sinica. Traukis, Radžvilai!

D. Pipo (DELFI) nuotrauka  Sekite autorių Facebook Kas įvyko? Liepą žiniasklaidoje nuvilnijo radžviliada – studentų prašymo/sku...

D. Pipo (DELFI) nuotrauka 

Kas įvyko?

Liepą žiniasklaidoje nuvilnijo radžviliada – studentų prašymo/skundo dėl Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (VU TSPMI) profesoriaus Vytauto Radžvilo „euroskeptiškų“ pažiūrų istorija. Instituto administracijos 9 magistrantai paprašė Radžvilo kursą iš privalomo padaryti pasirenkamu. Motyvuota, kad kursas nesusijęs su Europos studijomis, per platus, „dėstytojo euroskeptiškos pažiūros iškreipia supratimą apie Europos Sąjungą“, o „išsakomas subjektyvus požiūris į ES neleidžia susipažinti su platesniu akademiniu diskursu“. Pirmus du teiginius būtų galima mėginti argumentuoti, nors tai nebuvo padaryta. Paskutinieji du, kaip bežiūrėsi, yra tiesiog skundas dėl dėstytojo pažiūrų. 

Žinia, skundai dėl dėstytojų pažiūrų yra negalimi. Konstitucijos 25 straipsnis laiduoja asmens teisę turėti įsitikinimus ir juos laisvai reikšti. Universitetuose tai ypač svarbu, nes nuolatinis vyraujančių idėjų kvestionavimas ir naujų kėlimas yra vienas mokslo ir studijų variklių. Įstatymai ir universitetų dokumentai šią teisę pripažįsta ir bent teoriškai gina. Maža kuo sugalvoja skųstis studentai. Tačiau VU TSPMI administracija susipainiojo ir gavusi atvirai politizuotą skundą, jo neatmetė, nepaaiškino studentams jų klaidos, priešingai, priėmė, svarstė ir patenkino. Tuo, beje, itin negarbingai pakišdama po kritikos strėlėmis studentus. Jei studentų veiksmas gali būti nurašytas nesusipratimui, neišmanymui, karštam būdui ar dar kam, administracija tikriausiai yra kompetentinga tokius dalykus įvertinti.

Kurso statusas pakeistas į pasirenkamą, nes (sekant skundu), dėstytojo euroskeptiškos pažiūros iškreipia ES suvokimą. Pretekstas priimant sprendimą – kursas per sudėtingas studentams. Administracijos pretekstas komentuojant sprendimą viešai: norėjome, kad Radžvilo kursą galėtų rinktis visų programų studentai. Įsidėmėtinas cinizmas. Skundą iniciavusi studentė pasidžiaugė, kad kursą dabar galės lankyti tie, kas prijaučia Radžvilo idėjoms. Sunku labiau apsimetinėti, nei apsimetė administracija. Kita vertus, sunku atviriau akcentuoti, kad reikalo esmė buvo ne studijų kokybė, o nepatikusios Radžvilo pažiūros, nei kad padarė minėta studentė.

Visiškai nekeista, kad po to, kai tokio turinio skundas buvo patenkintas instituto administracijos, prof. Radžvilas jį paviešino ir pareiškė, kad su juo bandoma susidoroti dėl politinių priežasčių. Šiam vertinimui, žinoma, nepritarė pats institutas, tačiau pritarė, pavyzdžiui, Lietuvos mokslininkų sąjunga ir Lietuvos aukštųjų mokyklų profesinių sąjungų susivienijimas. Akademinės etikos ombudsmenas kol kas patogiai tyli. 22 skundo objektu tapusį kursą lankę VU TSPMI alumni pateikė administracijai alternatyvų prašymą, paneigiantį studentų metamus kaltinimus ir atitinkamai prašantį grąžinti kursui privalomą statusą. Studentų žiniomis, prašymas iki šiol neapsvarstytas. 

VU TSPMI administracija į situacijos paviešinimą sureagavo smerkdama studentų pavardžių paviešinimą ir tariamą studijų proceso politizavimą. „Įprastinio akademinio proceso politizacija yra nepriimtina iš akademinės etikos perspektyvos, ji prieštarauja VU TSPMI vertybėms ir rodo nepagarbą kitiems”. Reikia suprasti, kad studijas politizuoja ne studentai, besiskundžiantys profesoriaus pažiūromis, o klausimą paviešinęs V. Radžvilas. Lyg dėl pažeidimų kaltas tas, kas juos pagauna ir paviešina, o ne tie, kas juos padaro.  

Visiems nemalonus klausimas teoriškai galėjo taip ir nurimti po apsižodžiavimų. Skandalingai pasielgusiai, t.y. politizuotą skundą patenkinusiai, VU TSPMI administracijai tyla būtų buvusi praktiška ir patogi, galbūt net sudaranti sąlygas pratęsti pradėtą darbą per kitais metais laukiančią prof. Radžvilo atestaciją. Deja, patys TSPMI dėstytojai, su tyliu administracijos pritarimu ir viešinimu, ėmėsi prof. Radžvilo „inkvizicijos“ iš pradžių viešoje erdvėje, o vėliau ir skųsdami jį instituto akademinės etikos komisijai. Nesunku atspėti, ką galima nuveikti, gavus norimas akademinės etikos komisijos išvadas. 

Politinis susidorojimas?

Profesorius Radžvilas, aštriai komentuodamas LRT, apie kolegas ir institutą pasakė tikrai nemalonių dalykų. Viešai suabejota vienų kompetencija, kitų lyderyste, trečių sąžiningumu. Tačiau naujo skundo objektu tapę Radžvilo pasisakymai gali būti adekvačiai vertinami tik platesniame kontekste. Visų pirma – kontekste kaltinimo, jog TSPMI patenkintas studentų prašymas/skundas yra politinio susidorojimo dalis. Veiksmų pries Radžvilą ir jo dėstymą niekas nenorėjo vadinti politiniu susidorojimu. Vertinant atskirai toks kaltinimas iš tiesų neatrodo adekvatus. Tačiau koks tas kontekstas?

Kaip ilgametis studentų atstovas instituto bakalauro studijų komitete ir kurį laiką instituto taryboje, šio teksto autorius matė kiek daugiau konteksto nei absoliuti dauguma studentų. O jis toks, kad beveik kasmet būtinai reikėdavo sumažinti Radžvilo filosofinių kursų apimtis. Sunku pasakyti, ar tai buvo tendencingumas prieš filosofiją kaip discipliną, ar prieš prof. Radžvilą kaip asmenį. TSPMI bakalauro programoje apskritai tėra keturi privalomi filosofiniai kursai (iš maždaug 30), du iš jų dėstomi prof. Radžvilo – filosofijos įvadas ir klasikinės politinės teorijos. Nežinia, kuris iš jų yra nebūtinas ir perteklinis visavertėms universitetinėms politikos mokslų studijoms. Tačiau nuo prof. R. Vilpišausko starto VU TSPMI direktoriaus pareigose 2009 metais, tokia abejonė vis sugrįžta. Dar 2010 metais administracijos iniciatyva bandyta jungti politines teorijas ir filosofijos įvadą arba naikinti pirmojo dalyko seminarus. Tada argumentuota lėšų trūkumu. Paradoksalu, bet kai kitas filosofijos profesorius Alvydas Jokubaitis pasiūlė rasti šiam būtinam kursui finansavimą iš šalies, administracija atsisakė. Ieškodamas sprendimo prof. Radžvilas pasisiūlė dėstyti kursus nemokamai. Tačiau administracija ir vėl nesutiko. Disonansai tarp motyvo ir sprendimo glumino ir išliko vėlesniais metais. 

Neaplenktas ir V. Radžvilas kaip asmuo. 2012 metais VU TSPMI dėstantis K. Maniokas neargumentuotai išvadino V. Radžvilą paranojiku ir pseudomokslininku. Šiandien dėl V. Radžvilo pasisakymų kolegų atžvilgiu besipiktinanti instituto administracija tada nepasmerkė patyčių, priešingai, įsidėjo šį tekstą į savo tinklaraštį. Tyla iškalbingesnė už žodžius. Po 160-ties studentų viešos kritikos administracijos laikysenai, ši paviešino ir Radžvilo tekstą, toliau niekaip nevertindama K. Manioko elgesio. Po metų Europos studijų katedros pirmininku vietoje „euroskeptiko“ V. Radžvilo išrinktas eurofederalistas Gediminas Vitkus, vėliau tapęs ir instituto Tarybos pirmininku. Tai nauja kryptis instituto Europos studijose, puikiai rezonuojanti su visu tuo, kas buvo parašyta K. Manioko tekste ir nekritiškai pasidalinta TSPMI tinklaraštyje. Radžvilui šioje kryptyje nėra vietos. Žinoma, kiekviena administracija turi savo viziją ir stengiasi ją įgyvendinti. Tačiau kas daroma su dėstytoju, kurio pažiūros neatitinka ideologinės vizijos? 

Vėlesniais metais vėl siūlyta jungti kursus. Radžvilo magistrantams dėstoma „Europos idėja” kuriant galiausiai nepasiteisinusią ir panaikintą modulinę Europos studijų programą iš privalomos visiems tapo vieno modulio (programos „šakos“) dalimi. Dabar komentuodamas Radžvilo kurso statuso pakeitimą institutas patogiai tai vadina „kursas buvo pasirenkamas”, nutylėdamas, kaip buvo prieš tai. Galiausiai Radžvilo vėl pareikalauta sujungti į vieną dalyką politinę filosofiją ir įvadą. Kai kurie kolegos, garsiausiai iš jų prof. T. Janeliūnas, piktinosi, kad Radžvilas tam priešindamasis siekė išimtinio statuso. Kursų jungimai esą natūralus dalykas. Tenka grįžti prie turinio: ne Radžvilui norėta išimčių, o kursai, kuriuos jis dėsto yra pamatiniai ir institutą netoleruotinai nuskurdintų jų apimties mažinimas. Pats Radžvilas laiškuose administracijai dvejus metus iš eilės rašė griežtai ir aiškiai: be tvirtų filosofijos pagrindų TSPMI studijos būtų iš esmės ne universitetinio, bet profesinio lygio. Šiuo metu akademinei etikai įskųstame interviu LRT jis tą patį pasakė vietoje „be filosofijos“ įvardydamas save kaip jos dėstytoją. Kokia arogancija ir panieka kolegoms! 

Tąkart situacija buvo švelninama, gal supratus, kad sujungti du kursus, kuriuose ir taip tenka išdėstyti 2000 metų politinės minties istorijos, yra absurdiška. Radžvilui suteikta „privilegija” dėstyti tiek pat valandų kaip anksčiau, bet už minimumą kreditų (studentų krūvio matavimo vienetų). Toks sprendimas labai patogiai užprogramuoja konfliktą, nes studentai nesupranta, kodėl turėtų tiek daug dirbti už tokį menką atlygį. Tuo tarpu greta programoje tą patį semestrą yra dėstoma ekonomika su triskart mažiau studijų valandų ir dukart daugiau kreditų. Kokios objektyvios priežastys trukdė tuos kreditus apkeisti vietomis, kad adekvačiai atitiktų kursų apimtis? Ar ne tos pačios, kurios trukdė sutikti su A. Jokubaičio randamu finansavimu arba nemokamu Radžvilo dėstymu? Niekas nežino atsakymo. 

Istorija nesibaigia, nes 2016 m. pradžioje į administraciją kreipiasi žinoma fotografė ir socialinė aktyvistė Neringa Rekašiūtė, teigianti, jog pirmakursiai (kas jie ir kiek nenurodoma) skundžiasi Radžvilo skleidžiama homofobija. Administracija priima Rekašiūtės delegaciją ir ramina, kad reikia laiko ką nors pakeisti. Po gana ilgo laiko atsitiktinai sužinojęs apie šį apsilankymą V. Radžvilas kreipėsi į TSPMI direktorių Ramūną Vilpišauską prašydamas paaiškinti, kodėl nebuvo apie tai informuotas ir negavo galimybės paneigti jo atžvilgiu išsakyto šmeižto. Prof. Vilpišauskas atsakė kaip automatiškai sugeneruota žinutė: nebuvo kreiptasi raštu, tad informuoti nebuvę juridinio pagrindo.  Visgi, atsitiktinis sutapimas ar ne, bet vos po keleto mėnesių buvo pagaliau įvykdytas užmojis sujungti abu filosofijos kursus. Tai padaryta vienašališku TSPMI Studijų komiteto sprendimu, formaliai nepasivarginus išklausyti V. Radžvilo argumentų. 

Laikas eina. Šių metų pradžioje, jei tikėti turimu vėliau skundą iniciavusios kurso seniūnės laišku, administracija pati pasiūlė studentams būdus apeiti privalomą Radžvilo kursą, o vėliau priėmė ir patenkino akivaizdžiai politizuotą ir niekaip konkrečiai neargumentuotą raštą. Raštą, kuriame skundžiamasi, kad „dėstytojo euroskeptiškos pažiūros iškreipia ES suvokimą“. Visa tai tikriausiai maža visko dalis – tik tai, kas tapo žinoma studentų atstovui. Suprantama, jeigu skaitytojui vieną klaidingai patenkintą studentų prašymą vadinti politiniu susidorojimu atrodo kaip spalvų tirštinimas. Tačiau kaip vadinti 7 metus nuolatos prieš filosofiją arba Radžvilą nukreipto kursų jungimo ir apimties mažinimo vajų?

Radžvilas vs Arlauskaitė

Radžviliada mažiausiai dviem gijom susipynusi su kita VU TSPMI darbuotoja – institute profesore tapusia Natalija Arlauskaite. Viena vertus, garsiajame interviu LRT Radžvilas viešai suabejojo jos dalykine kompetencija. Kita vertus, radžviliadoje VU TSPMI administraciją palaikantys studentai taikliai atkreipė dėmesį, jog šiandien Radžvilą palaikantys alumni (tarp jų ir šio teksto autorius) prieš keletą metų patys skundėsi dėl dėstytojos N. Arlauskaitės privalomo kurso. Paralelė iš tiesų labai įdomi ir verta skaitytojo dėmesio. 

N. Arlauskaitė 2010 metais į VU TSPMI atėjo dėstyti privalomo kritinių teorijų kurso. Administracijos teigimu, pirmieji metai dėstytojai buvo bandomieji. Jie baigėsi tuo, jog daugiau nei pusė (60) kurso studentų dėl jos dėstymo pateikė kolektyvinę apeliaciją. Kitais metais kursą pakeisti prašė apie 20 studentų. Kurso klausimas iškilo ir trečiais metais. Kurso turinys atskleidė radikaliai kairiąsias dėstytojos pažiūras. Buvo vienašališkai dėstomas tik moderni revoliucinės K. Markso komunizmo teorijos atmaina – vadinamosios Frankfurto mokyklos plėtota neomarksistine kritine teorija. Tad pagrįstai galėjo kilti klausimas, ar šie skundai nebuvo konservatyvių pažiūrų studentų mėginimas susidoroti su dėstytoja dėl jos pažiūrų. Šio teksto autorius būtų neabejotinas dviveidis, jei identiškose situacijose skųstųsi viena dėstytoja, bet gintų kitą. 

Tačiau situacijos skyrėsi kaip diena ir naktis. 60-ties studentų apeliacija buvo iš dalies patenkinta, o joje išvardyta daugybė dėstytojos pažeidimų ir nebuvo nei vieno žodžio apie jos pažiūras. Pagrindinė problema buvo organizacinė nekompetencija: Natalija Arlauskaitė nesugebėjo vykdyti studijų proceso ir laikytis jį reglamentuojančių dokumentų reikalavimų – vertinimo tvarkos, infomavimo apie atsiskaitymus, grįžtamojo ryšio, skaidraus pažymių pagrindimo, post factum teikiamos informacijos. Tarkime, apie tai, kad galima praleisti vieną seminarą vietoje standartinių trijų, studentus informavo per paskutinį užsiėmimą. Iš viso 10 000 ženklų apimties apeliacijos tekste buvo vardijami vien tokio pobūdžio pažeidimai. Prof. Radžvilas niekada nėra sulaukęs tokio pobūdžio vertinimų.

Antroji, iš tiesų fundamentalesnė, problema buvo N. Arlauskaitės dalykinė kompetencija. VU TSPMI ji dėstė ir dėsto sociologinės krypties kursus, nors pati visose studijų pakopose yra baigusi rusų filologiją, taip pat iš tos srities paskelbusi visas mokslines publikacijas (bent kitokių nebuvo, kai studentai kėlė jos privalomo kurso klausimą). Nepaisant to, 2007 m. ji pralaimėjo konkursą užimti docento pareigoms VU filologijos fakultete ir po kelių metų apsistojo su filologija nesusijusiame TSPMI.  Praktika parodė, kad trūko ne tik diplomo ar publikacijų, bet ir kompetencijos. Programa neatsitiktinai buvo pilna semiotinių, estetinių, meno teorijos temų. Taip pat buvo itin vienpusiško turinio: sudaryta vien iš kritinės teorijos (naujojo marksizmo) autorių. 

Skirtumas nuo tariamai vienpusiško Radžvilo dėstymo akivaizdus. Kur Radžvilas dėsto įvairius, taip pat ir jam nepatinkančius autorius, bet leidžia sau juos vertinti, N. Arlauskaitė sukūrė visą kursą apie vienos stovyklos autorius ir nerado jame vietos tų autorių kritikai. Jausdami nekompetenciją ir norėdami tuo įsitikinti, studentai užduodavo dėstytojai ,,kontrolinius“ klausimus, į kurios sulaukdavo klaidingų, dalyko neišmanymą patvirtinančių atsakymų. Neatsitiktinai N. Arlauskaitė buvo kone vienintelė dėstytoja kategoriškai uždraudusi studentams įsirašinėti jos paskaitas. Problema nebuvo išgalvota: studijų komitetas ją pripažino pagrįsta ir instituto Taryba nurodė prof. Alvydui Jokubaičiui, kaip katedros vedėjui, surasti kitą kurso dėstytoją. Prof. Jokubaitis surado a.a. prof. A. Valantiejų, pakvietė jį dėstyti viso kurso, tačiau kitą rugsėjį netikėtai paaiškėjo, kad N. Arlauskaitei pusė kurso lieka. A. Valantiejus nelabai sėkmingai mėgino sutalpinti kursą į du mėnesius. Gi N. Arlauskaitė už savąją dalį ir atsiskaitymų vertinimą antrais metais vėl gavo studentų skundą ir apeliacijas.

Tiesiog tragikomiška, jog V. Radžvilas nesename interviu LRT įžeidė N. Arlauskaitę teigdamas, kad ši apsigynė disertaciją iš rusų poeto S. Jesenino. Grubiai suklydo! Iš tiesų disertacija buvo apie kitą rusų poetą V. Chlebnikovą (nors kitose N. Arlauskaitės mokslinėse publikacijose analizuojama ir S. Jesenino kūryba). Pripažįstant klaidą neįmanoma apeiti klausimo, kokį ryšį su socialinėmis teorijomis turi toks išsilavinimas. To paties klausimo, kurį neatsitiktinai ir kėlė V. Radžvilas. Pagrįstą nuostabą jam kelia tai, kad kelis metus studentų skundų sulaukusi ir objektyviai dėstomo dalyko neišmananti dėstytoja buvo metai iš metų paliekama dėstyti, dar daugiau, kartu su artima kolege D. Jakniūnaite sukūrė magistro studijų programą, taip pat naują pasirenkąmąjį kursą „Feminizmas: tekstai ir praktikos“. Studentams skundžiantis šia dėstytoja, direktoriaus pavaduotoja I. Vinogradnaitė itin jausmingai, kone asmeniškai įsižeidusi dėl draugės, įtarinėjo studentus susidorojimu su dėstytoja dėl jos pažiūrų, nors skundai nebuvo apie pažiūras. Tačiau tik vieną kartą dėl Radžvilo pasiskundę 9 studentai administracijoje tokio klausimo dėl galimo susidorojimo išvis neišgirdo, priešingai, buvo ginami, nors savo rašte tiesiogiai įrašė, kad netinkamos yra dėstytojo euroskeptiškos pažiūros. Ar ne pažiūros ir nulemia skirtingas instituto administracijos reakcijas? Ar ne apsivalymo prireikė „neiškreiptą ES suvokimą“ atradusiam institutui?

Politikos mokslų būklė

Nors atrodo kaip tekstas apie Vytautą Radžvilą, iš tiesų tai tekstas apie mūsų politikos mokslus. Asmeniškai skaudi, atgrasi ir daug ką supriešinusi V. Radžvilo pažiūrų skundimo istorija, kurios kontekstas čia pateiktas, yra pirmas viešai iškeltas klausimas apie akademinę ir apskritai minties bei žodžio laisvę Lietuvoje. Laikui bėgant ir atlėgus pirmai gynybinei reakcijai bus labai sunku nepripažinti, kad susidūrėme su politiškai motyvuotu sprendimu. Tuo ši istorija savaime naudinga. V. Radžvilo  atvejis jokiu būdu nėra vienintelis. Vien autoriui žinomi dar bent penki dėl pažiūrų (nebūtinai konservatyvių) vienaip ar kitaip represuoti dėstytojai. JAV universitetų, virtusių „saugiomis erdvėmis“ be nepatogių pranešėjų, be laisvos diskusijos ir su viena „atviros visuomenės“ ir įvairovės tiesa pavyzdys aiškiai rodo, kur gali nuvesti neatsargūs žingsniai, kad ir nuosaikiai slopinant nepatogią, vyraujančios krypties neatitinkančią nuomonę. 

Kita vertus, radžviliada verčia kelti ir konkrečiai politikos mokslų būklės Lietuvoje klausimą. Kaip pakomentavo Vidas Rachlevičius, „TSPMI iš esmės tapo leftistisinių pažiūrų dėstytojų prieglauda – pasižiūrėkite į daugelio jų Facebook profiliuose skelbiamus tekstus ir komentarus. Visa savo esme TSPMI tampa konjunktūrine organizacija, kuri yra išsikėlusi labai jautrias vėtrunges, rodančias, iš kurios pusės vėjas pučia. Taigi, tai yra politinių chameleonų perykla. Nemažai instituto auklėtinių vėliau tampa diplomatais, žurnalistais, viešųjų ryšių specialistais, todėl galime teigti, kad auginama karta, kuri vėl vadovaujasi viena vienintele „teisinga“ ideologija.“ 

Jei tokia apibendrinta išvada ir yra ankstyva, neabejotinai judama šia linkme. Tai, kad patys TSPMI studentai visiškai negeba iš šalies pažvelgti į šį reiškinį, tik apie jį signalizuoja. Tiek leftistinės pažiūros, tiek prisitaikymas prie „nuosaikios“ naujakalbės tapo vyraujančia Lietuvos politikos mokslų norma. VU TSPMI tyrėjai atlieka priešrinkimines politikų apklausas manobalsas.lt. Galėtų jas užpildyti patys. Nėra abejonių, kad apie 80-90 proc. TSPMI dėstytojų atsakymai į pačių svarbiausiais laikomus klausimus „visuomenės ir kultūros“ srityje sutaptų su liberaliausių, iš esmės N. Arlauskaitės dėstytą naująjį marksizmą atitinkančių, o šiandien vis dažniau tiesiog leftistais vadinamų šalies politikų atsakymais. Visos kitos nuomonės įgyja marginalo statusą ir tinka tik atlaidžiai pažangiųjų politologų šypsenai sukelti. Viešoji erdvė nesuteikia jokio pagrindo galvoti, kad kitose politologų kalvėse padėtis esmingai skiriasi. Universitetai tarnauja kaip vienos tiesos įtvirtinimo mechanizmas. 

Nesunku suprasti, kad vienos tiesos įtvirtinimas yra ne bet kokios, o būtent esamą tvarką legitimuojančios ir ją aptarnaujančios tiesos įtvirtinimas. Neatsitiktinai V. Rachlevičiaus tiesmukiškai, bet atvirai įvardyta tendencija sutampa su nuolatiniu „poreikiu“ mažinti filosofijos kursų apimtis. Filosofijos paskirtis visais laikais yra nustatyti tikrovės parametrus. Politikoje tai atsakymas į klausimą, kas yra tikra, o kas tik ideologinis blefas. Kuo mažiau filosofinio išsilavinimo ir kuo seklesnė filosofinė perspektyva, tuo lengviau patikėti, kad dabartinė santvarka ir viena tiesa – kokia ji bebūtų – iš tiesų yra norma ir teisingas kelias, o kitoks mąstymas negalimas arba „radikalus“. Kuo mažiau filosofijos, tuo mažiau klausimų. Kartu ir tuo mažiau pasiruošimo svarstyti visiškai status quo atmetančius scenarijus: karą, okupaciją, politinių sistemų griūtis, regioninius blokus, tautos demografinį išnykimą. Saugaus, politinę vėtrungę išsikėlusio ir filosofija savęs nevarginusio, jaunojo politologo natūralus poreikis yra vyti šalin tokius scenarijus kaip nerealius. Ypač kai tuos klausimus kelia nacionalistinio Sąjūdžio, kovojusio už atgyvenusią suverenią tautinę valstybę, vienas kūrėjų. Norėtųsi tikėti, kad tai nueinančio pasaulio, XX a. atstovas. Šalin jį, tą Radžvilą! 

Sėdėdami kur nors Šveicarijoje ir gyvendami stabilumo laikais pačiu blogiausiu atveju galėtume sau leisti tokią prabangą išbandyti vienos tiesos visuomenės kūrimo eksperimentą. Bet negalime, nes čia ir dabar toks status quo rėmuose mąstančių politologų rengimas yra tiesus kelias į 1940-ųjų vasaros pakartojimą. Šia prasme oficialią nacionalinės ir Briuselio valdžios klišes ir interpretacijas kartojantys politologai yra silpna vieta net ir nacionalinio saugumo požiūriu. Kaip tik tai yra tikroji problema, į kurią rodo Radžvilo istorija ir apie kurią turėtume kalbėti. Nors ir užtruks laiko, kol prisiversime. 



Susiję

Vytautas Sinica 31789092992357067

Rašyti komentarą

  1. Na, va - štai "supratingasai", mėgstąs čia rėžti pasipiktinimą V. Radžvilu, ir gavo savo atsakymus. ;)

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Anonimiškas2017-09-13 10:21

      Ar ne iki tokio lygio nuberklintose geografinių (nebe kultūrinių ar geopolitinių) Vakarų „mokslo“ kalvėse išugdyti „supratingieji“ šrioderizuoja, junkerizuoja, ribentropizuoja ES, kuria eurazinę Briuselio-Maskvos ašį, kuriai Trumpo Amerika kelia didžiausią pavojų? Lietuvos „supratingieji“ turėtų būti pasiruošę siūlyti būdus išgyventi tokios ašies akivaizdoje. Sinica teigia, jog mūsų ‚supratingieji“ net nesuvokia, kas vyksta, ir dar siekia paversti tokį nesuvokimą privalomu. Yra dar blogiau – ES vardu iš Lietuvos ekranų bei portalų taisyklinga lietuvių kalba vyksta labai kryptinga Lietuvos šrioderizacija ir ribentropizacija.

      Panaikinti
    2. Anonimiškas2017-09-13 11:12

      :) :) :) pats suvoki ką parašei buduli evrosojuznike ?

      Panaikinti
    3. Sprendžiant iš komentaro - nei jis budulis, nei evrosajūzininkas. Paskubėjote su vertinimu. Tiesiog žmogus privėlė epitetų, nepasivarginęs jų paaiškinti, ir tiek.

      Panaikinti
  2. Anonimiškas2017-09-13 10:20

    Sinica pats iškelia teisingą ir teisėtą klausimą - "Žinoma, kiekviena administracija turi savo viziją ir stengiasi ją įgyvendinti. Tačiau kas daroma su dėstytoju, kurio pažiūros neatitinka šios vizijos?"

    Ir pats vengia į tą klausimą atsakyti. O juk viskas paprasta. Jeigu TSPMI yra leftistinės pakraipos mokslo įstaiga, tai ir dėstytojai turi būti atrenkami atitinkami. Juk LGTB aktyvisto iš TSPMI į kunigų seminariją neimtų dėstyti, ar ne? ir niekas neabejotų, kad pasirinkimas teisingas, niekas nesipiktintų. Dėl Radžvilo problema yra ta, kad niekas nesiryžta pasakyti sąžiningai - eik dėstyti kitur, kur tavęs labiau laukia.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Viskas išties paprasta: homunistinio jaunimo (ir senimo) aktyvistai įsitikinę, kad VU TSPMI yra ne valstybinio universiteto padalinys, o privati partškola, kurioje "ideologiškai neteisingi" dėstytojai neturi teisės dirbti. ;)

      Panaikinti
    2. Mindaugas Kazlauskas2017-09-13 13:54

      Labai teisingas komentaras. Istorija apie Radžvila ir "susidorojimą" jau pabodo, nes jokios naujos informacijos nėra, tačiau visi nori pasisakyti tą patį ta pačia tema. Tegul eina dėstyti kitur arba tegul suranda būdą kaip pakilt į viršų, tada galės samdyti "teisingus" dėstytojus.

      Panaikinti
    3. Įdomus reiškinys: save liberalais laikanti fauna nemato jokios problemos, kad VALSTYBINĖ aukštojo mokslo įstaiga verčiama bolševikinio tipo "vienos teisingos ideologijos" (beje, iš esmės ANTIvalstybinės) sklaidos kontora - ir piestu stoja prieš "ideologiškai neteisingai" mąstančio dėstytojo teisę dirbti. Sakyčiau, DAUG ką apie tokius "liberalus" pasakantis faktas. ;)

      Panaikinti
    4. Anonimiškas2017-09-13 19:51

      Valstybinis - ne kryptis ir ne paziuros. Jeigu kokslo istaigos tarybos pasirenkama kryptis netenkina asmenu, nuo kuriu priklauso tarynos sudetis, tai jau tu asmenu rupestis ka nors padaryti. Viskas turi buti nuoseklu ir prognozuojama.

      Panaikinti
    5. "Valstybinis - ne kryptis ir ne paziuros." - būtent! Vis dėlto, homunizmo aktyvistams, panašu, atrodo, kad valstybinė aukštojo mokslo institucija YRA ta vieta, kurioje turi vykti konkrečios (priminsiu - ANTIvalstybinės) ideologijos plėtra ir atitinkamų pažiūrų diegimas. Visai kaip "senais-gerais" laikais.

      Panaikinti
    6. Anonimiškas2017-09-13 23:47

      Neimanoma destyti socialiniu mokslu atsietai nuo paziuru. Neimanoma. Todel visada tenka rinktis.

      Panaikinti
    7. Anonimiškas2017-09-13 23:50

      O kad kazkas ten yra antivalstybinis, tai gali buti taip teigianciojo asmeniniu nebutinai protingu paziuru arba net jo galvos ligos, o ne tikro antivalstybiskumo pasireiskimas

      Panaikinti
    8. Cha, žiūriu, homunjaunimo aktyvas iš ankstyvojo bolševismo padarė ekskursą į Chruščiovo laikus - tada irgi mėgta "diagnozuoti" nepritariančius "šviesiai komunizmo idėjai". :D

      Panaikinti
  3. Anonimiškas2017-09-13 13:32

    tai tiesiog politinis susidorojimas

    AtsakytiPanaikinti
  4. Mindaugas Kazlauskas2017-09-13 14:06

    Beje, kuomet kalbama apie profesorių Radžvilą, visada yra praleidžiama labai svarbi detalė, kad jis buvo Lietuvos Liberalų Sajungos įkūrėjas ir jos pirmininkas. Pagrindinė sąjudžio idėja buvo:
    Tėvynės laisvė yra TIK prielaida ASMENS LAISVEI užtikrinti.

    AtsakytiPanaikinti
  5. Anonimiškas2017-09-13 15:45

    SKIRMANTĖ
    Pati klausiau Radžvilo “Filosofijos įvado” kursą. Profesorius stengiasi išdėstyti kuo daugiau, net neatsikvepia… Ir vis tiek tame kurse netilpo Kanto filosofija. Paprašytas Olgos Suprun dar padėstyti ir Kantą, Radžvilas pasakė “Neįmanoma” [suspėti]. Tas “Filosofijos įvadas” net ir tada, kai nebuvo sutrumpintas, buvo per trumpas, per trumpas šiuolaikiniam studentui, mano studijų programoj (filologija, bakalauro pakopa) buvo tik vienas kursas VISAI PASAULIO filosofijai. Mano nuomone, jis galėtų būti dar ilgesnis (apimti ne vieną, o du pusmečius). Ką tame kurse MAŽINTI? Jungti du kursus į vieną? Aš esu, liaudiškai tariant, pakraupus.

    AtsakytiPanaikinti
  6. Anonimiškas2017-09-13 16:00

    Skirmantė
    Tiksliau, buvo du filosofijos kursai (kitą dėstė K. Stoškus). Vis tiek per mažai.

    AtsakytiPanaikinti
  7. Prof. V.Radžvilas jau atliko labai didelį ir prasmingą darbą-išugdė nemažą grupę Pro Patria jaunomo. Pagarba jam už tai. O tai, kad vidutinybės nori atsikratyti asmenybėmis-nieko naujo po šia saule... Prof. nepražus, o dtudentai labai daug praras. Gaila...

    AtsakytiPanaikinti
  8. Stebėtojas2017-09-13 17:13

    Straipsnio autorius vis tik taip ir neatsako, ar minėtas V. Radžvilo pasisakymas lrt.lt peržengė akademinės etikos ribas ar ne? Grečiausiai VU TSPMI administracija iš tiesų užima angažuotą poziciją ir nesugeba priimti sprendimų, užtikrinančių fakulteto bendruomenės bendrąjį gėrį, akademinę laisvę ir gerą atmosferą. Tai yra labai blogai. Tai kelia rimtų klausimų, ar R. Vilpišauskas ir M. Šešelgytė gali toliau eiti savo pareigas ir ar VU centrinė valdžia siekdama išsaugoti universiteto reputaciją neturėtų įsikišti ir paieškoti naujų TSPMI vadovų.
    Tačiau vienas blogis nesušvelnina ir nepateisina kito blogio. Kaip minėjau prie M. Markucko straipsnio komentarų, negalima nepripažinti, kad profesorius su savo paskutiniais viešais pasisakymais, kolegų apkalbinėjimu, žeminimu, tiesos iškraipymu ir egomaniakišku savęs aukštinimu (" be mano paskaitų tas institutas liktų proftechninės mokyklos lygio aukštąja partine mokykla") pažemino ir ilgam diskreditavo save. Tokie vieši pasisakymai rodo žmogaus dvasinės ir psichinės pusiausvyros praradimą. Profesorius turi rimtų problemų su bendravimo kultūra, kuri svarbi universitete, problemų su elementaria žmogiška pagarba šalia esantiems, žmogumi. Minėtas viešas Radžvilo pasisakymas akademinę kultūrą nuleidžia iki kanalizacijos ar kaimo bobų lygio. Vienas dalykas, jeigu tai būtų padaryta draugelių ir gerbėjų apsuptyje, kitas dalykas - vieša erdvė. Radžvilo 'komentarai' apie be jo į proftechą virsiantį TSPMI visų pirma yra įžeidimas kitiems, dėstantiems filosofiją tame institute, tokiems kaip Jokubaitis ir Girnius. Ar prof. Jokubaičio paskaitos ir seminarai taip pat proftecho lygio? K. Girniaus? R. Švedo?
    Straipsnyje daug teisingų pastabų, bet jame pasigedau atviro atsiribojimo nuo minėtų Ražvilo pasisakymų, pripažinimo, kad jie buvo neteisingi ir klaida. Beje, VU akademinės etikos kodeksas sako:
    2.3. Bendruomenės narių tarpusavio santykiai grindžiami kolegialumo bei akademinio solidarumo principais, orientuojami į studijų bei mokslinių tyrimų kokybės ir kūrybinės atmosferos užtikrinimą. Šiuo požiūriu akademinė etika pažeidžiama, kai:
    2.3.1. profesinė konkurencija tarp kolegų įgyja nesąžiningas formas, dalyvaujama neteisėtuose, negarbinguose sandoriuose, nuslepiama visiems dėstytojams ar studentams skirta informacija, eskaluojami smulkmeniški konfliktai bei intrigos;
    2.3.2. dėl kolegų tarpusavio antipatijos ar nesutarimų nukenčia studentai;
    2.3.5. Universiteto ir jo bendruomenės nario vardas žeminamas, sistemingai pažeidžiant akademinę drausmę ir viešąją tvarką.

    AtsakytiPanaikinti
  9. Anonimiškas2017-09-13 18:51

    Po Radžvilo paskaitų ir seminarų išeidavome susimąstę. Iš pat pradžių buvome sužavėti, tačiau dauguma tspmi studentų patvirtintų objektyvumo ir tolerancijos kito nuomonei trūkumui. Ir net nepaisant to, jei jau gerb.autorius teigia, kad viskas čia yra susidorojimas dėl pažiūrų- ar yra profesionalu 120+ studentų vertinti juos sukviečiant į vieną auditoriją, kviečiant pavarde ir priėjus pažiūrint į veidą? Tiesa, dėzytojas 2 sekundes akim permesdavo tavo lapelį, kuriame atsakei į klausimus. Keista kaip studentai dar nesiskundžia tokiu egzaminavimu.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Ir tamstą sukirto Radžvilas per egzaminus.
      Tai be abejo yra tolerancijos ir ojektyvumo nesimokančiam studentui stokos išraiška.
      Blogas Radžvilas. Jo jo.

      Panaikinti
  10. Anonimiškas2017-09-13 22:53

    Sprendžiant iš kai kurių vardų ir pavardžių, jau aišku, kas iš tiesų nori susidoroti su prof. V.Radžvilu, tik šie veikėjai dangstosi ES terminologija, paversdami šias sąvokas manipuliuaciniais kontrargumentais.

    AtsakytiPanaikinti
  11. Anonimiškas2017-09-13 23:58

    Ideju kova tikroveje niekada niekur nevyko tik virpinant ora ir tik mandagiose akademinese diskusijose tikintis suzaveti ar itikinti oponenta savo argumentais ir taip priversti ji pripazinti savo trukumus ar net pralaimejima. Tikroveje naudojami ir fiziniai raumenys, ir daug visai nedzentelmenisku metodu. Neteikia asaroti, nes taip elgiasi visos puses. Tik ne visos turi galiu. O vyraujancios idejos visada yra tos, kurias palaiko galia turintys. Nebutinai turciai ar vadovai. Tai gali buti snargleto jaunimo agresyvi dauguma. Viskas vyksta kaip visada. Nuostaba kelia besaikis stebejimasis. Na, o piktinimasis yra tik dar vienas kovos budas. Paprastai silpnesniojo.

    AtsakytiPanaikinti
  12. Anonimiškas2017-09-14 13:44

    SKIRMANTĖ. Kaip Radžvilas gali sukirsti ką per egzaminus? Jo tema paprastai būdavo skirta kokiam autoriui, ir tą autorių jis išdėstydavo struktūruota medžiaga (su punktais: a, b, 1, 2, 3...) Išlaikyti jo egzaminą - tai išmokti esmę, terminus, ir tuos punktus. Nieko "savo" ten pasakoti nereikia, todėl, kad nieko "savo" papasakoti ir neįmanoma, ypač, jei tai ne tavo specialybės dalykas. Klausydavo srautinės auditorijos, srautinės auditorijos ir laikydavo tą egzaminą. Priekaištų jam dėl egzaminų aš iš principo nesuprantu. Žinoma, tai sudėtingas egzaminas: kiekvienas filosofas vis kitaip aiškino pasaulį, suvokimą ir T. T. kitais terminais.

    AtsakytiPanaikinti
  13. Man Radžvilas ir jo antieuropinė, antipasaulinė propaganda bei siekimas pražūtingai izoliuoti Lietuvą nuo sąjungininkų ir nuo civilizacijos kelia pasibaisėjimą ir aš apie tai esu parašęs ne vieną išsamų komentarą prie jo publikuotų straipsnių. Net didelės ir galingos valstybės negali būti ir nėra izoliuotos nuo kitų ir yra įvairių politinių, ekonominių ir karinių sąjungų narės. Kalbėti kad ekonominis ir karinis nykštukas Lietuva gali turėti šansų išgyventi eidama kažkokiu savo atskiru keliu, nebūdama jokių tarptautinių sąjungų nare, gali tik visišks beprotis arba Lietuvos išdavikas. Nebent jis turi galvoje apie grįžimą į Rusijos glėbį. Tuomet jis ir yra gryniausias Lietuvos valstybės išdavikas.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Anonimiškas2017-09-18 08:58

      2007 Europos Užsienio reikalų taryba įvardijo Rusiją strategine partnere, o Lenkiją ir Lietuvą – paskutinėmis Šaltojo karo kovotojomis, trukdančiomis strateginiam Rusijos ir Europos suartėjimui.
      2009 Rusija Europai stebint pradėjo ir pergalingai baigė karą su Gruzija. JAV prezidentas Obama paskelbė santykių su Rusija „perkrovimą“, atšaukė susitarimą su Lenkija ir Čekija dėl priešraketinės gynybos. Europa jam už tai įteikė Nobelio taikos premiją.

      2011 JAV gynybos sekretorius Gatesas atvirai perspėjo europiečius, kad NATO laukia miglota ir niūri ateitis, jeigu europiečiai ir toliau mažins savo karinius pajėgumus. Atsakydamos europinės NATO narės toliau mažino ne tik išlaidas gynybai, bet ir paspartino sunkiosios ginkluotės, ypač šarvuočių ir tankų, dalinių išformavimą. Obama pradėjo pradėjo paskutinių Amerikos tankų brigadų išvedimą iš Vokietijos.
      2013 išplaukė paskutiniai JAV tankai, o Rusija sujungta su Vokietija „Nord Stream“ vamzdžiais, apeinančiais priešiškas Lenkiją ir Baltijos šalis
      Krymo aneksija įvykių grandinę trumpam pristabdė.
      2017 metų pradžioje Europos Komisijos pirmininkas Junckeris pareiškė, kad Europa neturi pasiduoti Amerikos spaudimui padidinti išlaidas gynybai iki minimalių 2 proc. Europos Parlamento liberalų lyderio Verhofstadto teikimu Europos Parlamentas nubalsavo už rezoliuciją dėl bendros europinės armijos. Verhofstadtas pasakė tiesiai – Trumpas – tai pavojus Europos Sąjungai. ES užsienio reikalų pareigūnė Mogherini pareikalavo iš D. Trumpo nesikišti į Europos vidaus reikalus, jai pritarė ES Vadovų Tarybos pirmininkas Tuskas, pavadinęs Trumpą globaline grėsme Europai.
      2017 metų vasarą ES veikėjai jau nesislėpdami pasisakė prieš naujas JAV sankcijas Rusijai – ko nepadarysi dėl strateginio partnerio.

      Panaikinti

emo-but-icon

NAUJAUSI

Komentarai

KVIEČIAME PALAIKYTI

SEKITE MUS FACEBOOK

REKOMENDUOJAME

KVIEČIAME ĮSIGYTI

Naujienų prenumerata

item