Laisvūnas Šopauskas. Visi–kolaborantai ir Visi–patriotai: „tarybinės lietuvybės“ koncepcijos

Įvadas Klausimas Kaip vertinti sovietinę/komunistinę praeitį? yra tapęs centrine visų post...

Įvadas

Klausimas Kaip vertinti sovietinę/komunistinę praeitį? yra tapęs centrine visų postsovietinių ir postkomunistinių visuomenių ideologine kontroversija. Jokia politinė organizacija, sambūris ar veikėjas, pretenduojantis svariai pasisakyti politiškai reikšmingais klausimais, negali išlikti neutralus šios kontroversijos atžvilgiu.

Lietuva nėra jokia išimtis. Požiūris į sovietinę praeitį yra tiek svarbus pasaulėžiūros aspektas, jog pagal teigiamą ar neigiamą jos vertinimą galima daug pasakyti apie asmenų ir socialinių grupių rinkiminį elgesį: sociologiniai tyrimai atskleidžia tamprią teigiamo sovietmečio vertinimo koreliaciją su balsavimu už vienas partijas ir neigiamo vertinimo tamprią koreliaciją su balsavimu už kitas.

Požiūris į sovietmetį, be abejo, neapsiriboja vien teigiamu ar neigiamu vertinimu. Vertinimai yra susiję su tam tikrais pasakojimais apie sovietmetį ar sovietmečio  koncepcijomis. Šie pasakojimai ar koncepcijos loginiu ir politiniu požiūriu yra labai nelygiaverčiai. Jei bandytume juos suklasifikuoti, galima būtų išskirti tris principines sovietmečio koncepcijas: standartinį požiūrį į sovietmetį, kurį galima pavadinti pavergtos Tautos pasakojimu, ir dvi traktuotes, alternatyvias standartiniam požiūriui, kurias galima pavadinti „tarybinės lietuvybės“ koncepcijomis.

Šis pranešimas skirtas alternatyvių koncepcijų analizei ir vertinimui, tačiau pirmiausia turime trumpai aptarti standartinį požiūrį į sovietmetį.

Standartinis požiūris į sovietmetį: pavergtos Tautos pasakojimas

Pagal standartinį požiūrį į sovietmetį, lietuvių Tauta buvo pavergta Sovietų Sąjungai okupavus ir aneksavus Lietuvos valstybę; Tauta patyrė masines okupanto represijas;  priešinosi okupacijai didvyriškoje partizaninėje kovoje; partizaninį sąjūdį nuslopinus, Tautos laisvės siekis pasireiškė pastangomis išsaugoti ir puoselėti okupacinės valdžios slopinamą lietuvių kalbą, kultūrą ir valstybinę sąmonę; šių pastangų dėka, nors ir labai okupanto nustekenta, daugumai lietuvių tapus abejingais Tautos reikalui, lietuvių Tauta vis dėlto išsaugojo branduolį šviesių, tautiškai ir valstybiškai įsipareigojusių asmenų, kurie susiklosčius palankioms sąlygoms tapo naujo tautinio Atgimimo lyderiais ir dalyviais; šis tautinis atgimimas atvedė į valstybingumo atkūrimą. Per visą okupacijos laikotarpį okupanto kėslams Tautą pavergti ir palaužti jos dvasią, persekioti patriotus, talkino vietiniai pagalbininkai – kolaborantai;  sovietmečio Lietuvos administracija tarnavo okupanto interesams ir jos centrines pozicijas užėmė kolaborantai.

Toks bendrais bruožais yra standartinis požiūris į sovietmetį, kurį pavadinome pavergtos Tautos pasakojimu. Atkreipkime dėmesį į esminius šito pasakojimo bruožus. Pirma, pavergtos Tautos pasakojimas turi kolektyvinį subjektą – lietuvių Tautą, kuri yra ne šiaip bendros kalbos ir kultūros bruožų vienijama žmonių masė, bet politinis subjektas. Antra, pavergtos Tautos pasakojime vartojama daug vertinamojo pobūdžio sąvokų: agresorius / auka, laisvės kovotojas / prisitaikėlis / kolaborantas, didvyris / niekšas, patriotas, išdavikas ir kitos. Šios sąvokos vartojamos įprastomis jų prasmėmis. Trečia, pavergtos Tautos pasakojimas yra paremtas įvairiapusiška ir išsamia faktine medžiaga.

Daugelis lietuvių  pavergtos Tautos pasakojimą laiko savaime suprantamu požiūriu į sovietmetį. Ir iš tikrųjų, jei sieksime sovietmetį apmąstyti remdamiesi įvairiapusiška ir išsamia faktine medžiaga, jei nesiremsime Sorošo fondo išleistose knygelėse išdėstytu požiūriu, jog tautos yra fikcija, jei tvarkingai vartosime vertinamąsias sąvokas, tai neišvengiamai suformuluosime būtent pavergtos Tautos pasakojimą. Kitaip tariant, jei neignoruosime faktų, mąstysime tiksliai, nuosekliai ir sąžiningai, tai apibendrintas sovietmečio apmąstymo rezultatas bus ne kas kita, o pavergtos Tautos pasakojimas.

Tačiau kai kurie apie sovietmetį pasisakantys autoriai nemoka, nenori ar nėra suinteresuoti mąstyti tiksliai, nuosekliai, sąžiningai ir remtis įvairiapusiška bei išsamia faktine medžiaga. Taip atsiranda alternatyvos pavergtos Tautos pasakojimui – „tarybinės lietuvybės“ koncepcijos.

Pirmoji „tarybinės lietuvybės“ koncepcija: Ir tuomet dirbome Lietuvai, arba Visi – patriotai

Pirmoji „tarybinės lietuvybės“ koncepcija yra visiems gerai girdėta ir labai įtakinga. Ją trumpai perteikia Algirdo Brazausko prisiminimų knygos pavadinimas Ir tuomet dirbome Lietuvai. Brazauskas, be abejo, nėra originalus. Tą patį požiūrį randame ir kitų sovietinės Lietuvos veikėjų – Vytauto Astrausko, Viliaus Kazanavičiaus, Algio Samajausko, Liongino Šepečio ir kitų – atsiminimuose. Šių metų kovo 11 dieną iškilmingame posėdyje, skirtame Nepriklausomybės atkūrimui paminėti, šią koncepciją iš Seimo tribūnos išdėstė eurokomisaras Vytenis Andriukaitis.

Kadangi geresnį glaustą šios koncepcijos pristatymą kažin ar pavyktų surasti, pacituosiu Andriukaičio kalbos ištrauką:

Šiandien [...] sudaromas įspūdis, kad tokio dalyko kaip tarybų Lietuva nebuvo, o jeigu buvo, tada ji buvo kažkieno kito, ne mano, kažkokių tai kolaborantų, bet ne mūsų, nes mes dirbom Lietuvai, o kažkas kitas, atseit, kolaboravo. Tiesa yra paprasta: tokia tuometinė tarybų Lietuva buvo, buvo su mumis visais. Ir ji vėl su Maironiu, su sugrįžusiu Brazdžioniu, ir su Justinu Marcinkevičium tapo kovo 11-osios Lietuva. 1988-1990-ųjų Lietuva su visais antrojo atgimimo dalyviais keitė savo istorinę raidą iš tarybų Lietuvos į Lietuvos Respubliką. Ir tie visi milijonai Lietuvos žmonių iš miestelių ir miestų Sąjūdžių, susirinkimų, iš mitingų, iš Baltijos kelio, su šimtais ryškiausių Atgimimo epochos žvaigždžių nuo Arvydo Juozaičio iki Algirdo Kaušpėdo, Nuo Antano Terlecko iki Valdo Adamkaus, nuo Justino Marcinkevičiaus iki Vytauto Landsbergio, nuo Kazimiero Antanavičiaus iki Aloyzo Sakalo, iki Justo Paleckio, Algirdo Brazausko ir Kazimiros Prunskienės. Jie visi suaudė tokią Lietuvą, ir jie nuklojo kelią iš tarybų Lietuvos į šiandienos Respubliką [...]. Taigi, jei mes taip pasižiūrėsim į problemą, atkris rūpestis skaičiuoti, nagrinėti, blusinėti biografijas ir žiūrėti, kaip čia buvo, kas, kiek ten buvo kolaborantų... Kolaborantų buvo, ir jie buvo labai aiškūs: tai buvo LKP ant TSKP platformos ir visi jedinstvininkai. Taip buvo!  Ta nedidelė dalis, nes būtent ten ir turime brėžti kolaboravimo liniją. O visa kita Lietuva buvo mūsų Lietuva. Ir šiandieną mes galim drąsiai pasakyti: [...]  šiandieną ta Lietuva, mūsų Lietuva, yra čia. Ir tai labai svarbu matyti, kad mes jos nedaliname, nedaliname, audžiame ją kaip vieną juostą –   gražią, su visom spalvom.

Šiame pasisakyme aiškiai matoma pagrindinė koncepcijos idėja: priešpastatyti didžiąją dalį Lietuvos visuomenės, kuri neva ir sovietmečiu kūrė Lietuvos ateitį, o vėliau sutelktai atkūrė valstybės nepriklausomybę, idėjiniams komunistams ir jedinstvininkams, kurie neva vieninteliai tai ateities kūrybai pasipriešino. Trumpai tariant, visi buvę patriotai, išskyrus negausius jedinstvininkus ir M. Burokevičiaus pasekėjus.

Apie koncepciją, pagal kurią sovietmečiu visi neva buvę patriotai ir kūrę Lietuvos ateitį, reikia padaryti keletą pastabų.

Pirma. Ji yra paremta labai siaura faktine medžiaga. Šios koncepcijos autoriai kalba kone išimtinai apie ūkio raidą sovietmečiu ir Sąjūdžio laikotarpio įvykius. Apie kitus aspektus, pavyzdžiui, apie okupacinės valdžios nusikaltimus arba apie okupantų vietinių talkininkų dalyvavimą tuose nusikaltimuose, jos autoriai patogiai nutyli.

Antra. Formuluojant šią koncepciją yra atsisakoma pasitelkti daugelį pavergtos Tautos pasakojime vartojamų terminų, o kitų terminų prasmė yra iškreipta. Štai esminis šiai koncepcijai terminas patriotizmas turi visiškai apibrėžtą prasmę – tai aktyvus įsipareigojimas politinei tautai. Šia prasme vartojamas jis nepritaikomas nei tarybų Lietuvos partinių ir ūkinių vadovų atžvilgiu, nei visiems tiems tarybų Lietuvos gyventojams, kuriems bendra yra tik tai, kad jie nepritapo prie jedinstvininkų ir idėjinių komunistų. Jei kas nors vis dėlto galvotų, kad Brazauskas ir kiti veikėjai buvę patriotai, tegul padaro sau minties eksperimentą – atsako į klausimą, ką Brazauskas ir kiti būtų darę, jei Gorbačiovas būtų paskelbęs ne pertvarkos ir viešumo, bet veržlių užsukimo politiką ir įsakęs lietuvius sodinti į vagonus ir veržti pas baltąsias meškas? Visi, gyvenę sovietmečiu, puikiai žino atsakymą – būtų sodinę ir vežę. Toks tad patriotizmas. Panašiai iškreipta prasme vartojamas ir terminas kolaborantas. Šis terminas turi apibrėžtą prasmę ir reiškia aktyvų okupanto talkininką. Šia prasme vartojamas terminas kolaborantas yra pritaikomas kur kas plačiau negu jedinstvininkų ir Burokevičiaus sekėjų atžvilgiu, ir apima sovietinės Lietuvos vadovybę.

Jei terminai patriotas ir kolaborantas vartojami iškreipta prasme, tai daugelio vertinamąjį pobūdį turinčių terminų šios koncepcijos šalininkai nuosekliai vengia. Jų pasisakymuose neaptiksime tokių terminų kaip okupantas, agresorius, auka, laisvės kovotojas, prisitaikėlis, didvyris, nusikaltėlis, niekšas, išdavikas ir daugelio kitų. O pašalinus šiuos terminus iš dėmesio lauko dingsta ir visa okupacijos laikotarpio tragedija.

Trečia. Sunkiau pastebimas, bet labai svarbus šios koncepcijos bruožas yra tai, kad ji neigia Tautą kaip politinį subjektą. Tauta yra iš diskurso eliminuojama sovietžmogių masę pavadinant nieko apibrėžto nebereiškiančiu žodžiu patriotai. Iš dėmesio lauko yra pašalinami žmonės, sunkiomis sąlygomis ir didelių netekčių kaina puoselėję ir išsaugoję lietuvybę ir valstybinę sąmonę, bei šių žmonių nuopelnai – tikrasis valstybės atkūrimo pamatas. Paneigus Tautą kaip politinį subjektą, jos vietą užima individų masė, kurios nariams nėra ir negali būti didesnio skirtumo, kas ką darė sovietmečiu ar kas ką padarė valstybę atkūrus.

Antroji „tarybinės lietuvybės“ koncepcija: Visi – kolaborantai

Antroji „tarybinės lietuvybės“ koncepcija buvo suformuluota jaunų intelektualų, susitelkusių aplink žurnalą Naujasis Židinys-Aidai. Svarbiausius koncepciją pristatančius tekstus parašė daktarė Nerija Putinaitė, o koncepcijos įkvėpėju, remdamiesi pačios Putinaitės teiginiais (Putinaitė N. Nenutrūkusi styga. Vilnius. 2007, p. 15; Putinaitė N. Nugenėta pušis. Vilnius. 2015, p. 10), turbūt turėtume laikyti šio sambūrio neformalų lyderį Vytautą Ališauską. Koncepcijos šalininkams taip pat priskirtini Nerijus Šepetys, Paulius Subačius, Mantas Adomėnas, Rimantas Kmita, Vaidotas Žukas, Laurynas Peluritis, Arūnas Streikus, Bernardas Gailius, Virgis Valentinavičius.

Anot Putinaitės, įprasta autorefleksija, kai lietuvis save supranta kaip okupanto auką, yra vienpusė ir neproduktyvi. Už refleksiją, kuri operuoja perskyromis savas / svetimas, okupantas / auka, tinkamesnis esąs požiūris, kuris akcentuoja, jog lietuviai patys daugiau ar mažiau priėmė totalitarinio režimo taisykles (Putinaitė N. Nenutrūkusi styga, p. 12). Čia svarbūs du dalykai: moralinis – Putinaitė išreiškia poziciją, jog okupacijos aukų kančios ir atminimas yra nereikšmingas dalykas, ir episteminis – pavergtos Tautos pasakojimo atmetimas.

Putinaitė taip pat atmeta ir sovietmečio veikėjų prisiminimuose dėstomą požiūrį Visi – patriotai; šios koncepcijos turiniui, prosovietiniam pobūdžiui ir šalininkams autorė negaili kandžių pastabų. Putinaitė prikišamai akcentuoja savo priešiškumą bet kokioms sovietiškumo ir simpatijų sovietizmui apraiškoms. Tačiau atidžiau pažvelgę aptinkame, kad prosovietinė Visi – patriotai koncepcija ir sovietizmui priešiška Putinaitės koncepcija yra įtartinai panašios.

Putinaitės konstruojama sovietmečio traktuotė remiasi perskyra tarp pasipriešinimo iš vienos pusės ir prisitaikymo bei kolaboravimo – iš kitos. Atrodytų, kad tarp prisitaikėlių ir kolaborantų yra esminis skirtumas: kolaborantai yra tie, kurie aktyviai talkininkavo okupantui, o prisitaikėliai – tie, kurie siekė okupacijos sąlygomis išgyventi. Tačiau Putinaitė ribą tarp kolaboranto ir prisitaikėlio siekia nutrinti akcentuodama aktyvų prisitaikymo pobūdį, aktyvų plačių gyventojų sluoksnių bendradarbiavimą su režimu. Todėl pagal Putinaitę išeina, kad sovietmečiu didžioji Lietuvos gyventojų dalis buvę kolaborantai. Specifiškai Putinaitė supranta ir pasipriešinimą. Pasipriešinimo kriterijumi ji laiko prieš režimą nukreiptą fizinį veiksmą (Putinaitė N. Nenutrūkusi styga, p.  264). Atsižvelgdama į tai, kad po partizaninio judėjimo nuslopinimo į fizinį pavojų keliančią konfrontaciją su režimu stojo tik negausūs disidentai, Putinaitė sovietmečio visuomenę vaizduoja kaip sudarytą iš saujelės besipriešinančių režimui ir absoliučios daugumos kolaborantų. Tokiu būdu filosofė gauna paprastutę Andriukaičio pagrindinės tezės inversiją: jei pagal Andriukaitį, visi buvo patriotai, iškyrus Burokevičių su Ivanovu ir jų sėbrus, tai pagal Putinaitę, visi buvo kolaborantai, išskyrus disidentus.

Skaitytojų sveiko proto pasipriešinimą autorė bando įveikti plėtodama šią traktuotę keliomis kryptimis.

Pirmoji koncepcijos Visi – kolaborantai plėtojimo kryptis – tai Putinaitės pastangos „nuvainikuoti“ lietuvybę parodant jos išskirtinį menkumą ir vidinį giminingumą sovietinei sistemai. Anot Putinaitės, lietuviškosios tapatybės esminius bruožus nulėmė nuo realybės atitrūkusio svaičiotojo J. Basanavičiaus idėjos. Basanavičius suformavęs lietuviškąją tapatybę, kuri esanti azijinė, priešiška Europai, pasyvi, barbariška, pajungianti individą kolektyvui, neturinti nuovokos apie gėrio ir blogio perskyrą, kultūrinė, o ne politinė, o svarbiausia – skatinanti įsiverginimą. Basanavičius, esąs kone kalčiausias dėl to, kad dabar daugelis lietuvių sunkiai tampa piliečiais (Putinaitė N. Šiaurės Atėnų tremtiniai. Vilnius. 2004: p. 50-67; Lietuviai– amžini Europos tremtiniai. Tauta pakliuvo į J.Basanavičiaus vizijų paspęstus spąstus). Tokia tapatybė sovietiniam režimui iš esmės buvusi priimtina:  „[o]kupantui politiškumą nuvalyti nuo tautiškumo nebuvo sunku, nes buvo gyvi J. Basanavičiaus suformuoti tautiškumo įvaizdžiai. Jo idėjos okupantui tiko. Iš liaudinio valstietiškumo padaryta dekoracija, pseudokultūra su harmonizuotais šokiais ir dainomis.“ Dar daugiau, lietuviškoji tapatybė ir kultūra esanti tiek artima sovietinei, jog, anot autorės, „Įmanoma, kad kitaip susiklosčius istorinėms aplinkybėms lietuvių tauta būtų pajėgusi pati susikurti „savą“ socialistinį totalitarinį režimą, t. y. savesnį ir priimtinesnį už rusišką sovietinį.“ (Putinaitė N. Nenutrūkusi styga, p. 12). Išeina, kad sovietinė okupacija išpildė gilų, tik gal ne iki galo suvoktą lietuvių troškimą tapti sovietžmogiais.

Vargu ar verta svarstyti, kiek adekvati yra Putinaitės pateikta Basanavičiaus idėjų interpretacija, kokiu magišku būdu Basanavičius galėjęs pats vienas suformuoti lietuvių tapatybę, ar kuo pagrįstas požiūris apie kitomis aplinkybėmis galėjusį įsisteigti lietuviškąjį totalitarinį režimą. Atkreipsime dėmesį tik į tai, kad sovietinė oficiali istoriografija teigė,  jog 1940 m. patys lietuviai įvykdė socialistinę revoliuciją ir pasiprašė įstoti į Sovietų Sąjungos sudėtį.

Antroji koncepcijos Visi–kolaborantai plėtojimo kryptis – tai Putinaitės bandymas parodyti, jog sovietmečiu Lietuvos visuomenė buvo sovietizuojama ne prievarta, kaip paprastai manoma, bet greičiau sovietizavosi pati, iš esmės savanoriškai, aktyvioje sąveikoje su režimu. Autorė rašo: „politinis procesas aiškinamas pozityvia visuomenės ir valdžios sąveika“ (Putinaitė N. Nugenėta pušis, p. 18).  Esą taip pozityviai sąveikaujant valdžiai, sovietmečio kultūrininkams ir plačiajai visuomenei, išsikristalizavo strategijos (autorė aprašo keturias – ramų gyvenimą, prisitaikymą per maištą, neišvengiamybės etiką ir išmonę), leidžiančios pritapti prie sovietinės realybės ir nekonfliktiškai bei santykinai komfortiškai joje įsigyventi (Putinaitė N. Nenutrūkusi styga). Sovietmečio visuomenės ateizacija taip pat aiškintina nurodant į asmeninį nutraukančių ryšį su tikėjimu individų apsisprendimą (Putinaitė N. Nugenėta pušis). Šios savanoriškai priimtos strategijos ir apsisprendimai tapusios lietuvių savastimi, pakirtusios moralę ir padariusios iš lietuvių tikrus sovietžmogius. Lietuviai išlieka sovietžmogiais ir po valstybės atkūrimo, nes jų mąstymas, veikimo strategijos ir moralė išlikę tokie patys.

Apie sovietizavimosi savanoriškumą ir tariamą pozityvią režimo ir kone visos visuomenės sąveiką galima pasakyti taip: parama režimui diktatūros sąlygomis gali atrodyti nuoširdi ir kone visuotinė. Tačiau tikroji parama diktatūrai išaiškėja tik diktatūrai susilpnėjus arba žlugus. O tokiomis sąlygomis, kaip puikiai žinoma iš daugelio istorinių pavyzdžių, kone visuotinė parama gali vos ne akimirksniu pavirsti į taip pat kone visuotinę panieką ar neapykantą.

Trečioji koncepcijos Visi – kolaborantai plėtojimo kryptis – tai Putinaitės pateikti nepaklusnumo, laisvo mąstymo, opozicinių nuotaikų, pastangų išsaugoti lietuvių kalbą, tautinę ir valstybinę sąmonę, tautinės ir patriotinės laikysenos apraiškų perinterpretavimai. Autorė bando skaitytoją įtikinti, jog šie dalykai yra visai ne tai, kuo jie gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio. Pasak Putinaitės, „[s]ovietmečiu dauguma veiksenų iš pirmo žvilgsnio tarsi primenančių pasipriešinimą, tebuvo subtilios prisitaikymo formos.“ (Putinaitė N. Nenutrūkusi styga, p. 265). Peržvelgsime kelias interpretacijas, atskleidžiančias autorės metodologiją.

Štai Romualdo Ozolo 1982 m. straipsnio Pasaulis yra čia, kuriame filosofas ragina skaitytojus nepasiduoti saviniekai, netapti provincialais, kuriems atrodo, kad lietuviškumas nedera su universalumu, o bet kokia universali aspiracija dėsningai veda į lietuviškumo išsižadėjimą, Putinaitė nelaiko patrioto kreipimusi į inteligentus, skatinančiu atsisukti į Tėvynę ir dirbti jos labui (taip gali atrodyti tik iš pirmo žvilgsnio); ji teigia, kad Ozolo straipsnis išdėsto vieną iš prisitaikymo strategijų – neišvengiamybės etiką, skatina susitaikyti su tikrove, laikyti sovietinį socializmą geriausia iš galimų santvarkų ir visus siekius perkelti į vidujybės sferą (Putinaitė N. Nenutrūkusi styga, p. 123–125). Įžvelgus daug po teksto paviršiumi glūdinčių prasmių galima būtų pasitikrinti palyginant interpretaciją su kitais Ozolo tekstais, tarkim su 9-ojo dešimtmečio dienoraščiais. Tačiau Putinaitės praktikuojamai „sovietmečio hermeneutikai“ tai, matyt, perteklinė pastanga.

Panašiai Putinaitė dekonstruoja ir Marcinkevičiaus dramų turinį ir poveikį. Anot autorės, „[n]eatsitiktinai Marcinkevičiaus dramos buvo tokios populiarios sovietmečiu. Jose atsispindįs bei meniškai įprasmintas tapatybės kompromisas, reikalaujantis asmenybinio ir vertybinio susidvejinimo, atliepė plačiosios visuomenės nuostatas. Į šias dramas buvo žiūrima kaip į tautinio atgimimo šauklius ar ženklus. Tačiau tuo metu jos težymėjo pasiektą tapatybės kompromisą ir kultūriškai įprasmino kompromisinį herojų.“ (Putinaitė N. Šiaurės Atėnų tremtiniai, p. 156–157) Išeina, kad ne meilės Tėvynei žinią skleidė Marcinkevičiaus dramos (taip atrodo tik iš pirmo žvilgsnio), bet mokė kompromisų ir vertybinio susidvejinimo, o sovietžmogiai tų dalykų iš Marcinkevičiaus noriai mokęsi. Putinaitei antrina Vaidotas Žukas, poetą pavadinęs „kultūrine prostitute“: „jai leidžiama parašyti, o aktoriams skanduoti LIE-TU-VA, bet jų drungnas gyvenimas rodo, kad tikroji skanduojama prasmė yra LIE-VA-TU.“. Panašiai ataidiir Naujojo židinio-Aidų redaktorius Nerijus Šepetys: „vienas didžiausių komunistų laimėjimų ir buvo tarybinis lietuviškumas, leidęs laisvai smagintis tautiniais turiniais socialistinėse formose. Skanduokite „Lie-tu-va!“ ar „Lie-va-tu!“, svarbu tik neprisiminkite ir nesvajokite apie tokią valstybę“. Šios inovatyvios hermeneutikos bėda yra ta, kad meninės komunikacijos proceso dalyviai negali paliudyti egzistavus tokias prasmes ar intencijas, nors komunikacijos procesas neabejotinai buvęs sėkmingas (Putinaitė rašo, kad publika išgyvendavusui „stiprią ekstazę“ Putinaitė N. Nenutrūkusi styga, p.  136) 

Iliuzinis, anot Putinaitės, buvęs ir folklorinio bei kraštotyrinio sąjūdžių opoziciškumas ir patriotiškumas. Šių sąjūdžių dalyviai jei kam ir priešinęsi, tai – modernizacijai ir industrinei epochai (Putinaitė N. Nenutrūkusi styga, p.  287). Šių sąjūdžių dalyvių vaizduotė konstravusi antiutopiją, kuri neturėjo aiškesnės vertybinės programos, nunusistatė aiškaus santykio su sovietine realybe ir puikiai derėjo prie sovietinio konteksto.  Anot Putinaitės, šių sąjūdžių dalyvių puoselėta neautentiška „[l]iaudiškai valstietiška kultūra tebuvo su sparčia komunizmo statyba susijęs, ją atsveriantis kompensacinis papildas.“ (Putinaitė N. Nenutrūkusi styga, p.  289). Taigi, folklorinio ir kraštotyrinio sąjūdžių dalyviai – tai ne lietuvybės puoselėtojai, ne patriotai, bet industrine modernybe nusivylę ir psichologinės kompensacijos ieškantys sovietžmogiai. Tiesa, KGB, organizacija, kurios uždavinys buvo sekti opozicines nuotaikas, kažkodėl manė kitaip ir atidžiai sekė folklorinius ir kraštotyrinius sambūrius tikėdamiesi būtent juose aptikti nacionalistines nuotaikas. Matyt, KGB darbuotojai nebuvo perpratę inovatyvios hermeneutikos.

Labai svarbus tautinei sąmonei simbolis – Trakų pilis, anot Putinaitės, irgi reiškęs visai ką kita, negu gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio. Ji rašo, kad Trakų pilis „buvusi atstatyta bei neva tapusi tautos šventove. Iš tiesų ji tapo savitu paminklu vietinės partinės nomenklatūros „tautiniam“ angažuotumui.“ (Putinaitė N. Nenutrūkusi styga, p.  253). Kodėl nomenklatūros dalyvavimas atstatyme turėtų padaryti negalimą Trakų pilies tapimą tautine šventove, autorė nepaaiškina.

Suredukavus visas nepriklausomo mąstymo ir opozicinių nuotaikų apraiškas į sovietiniam režimui tarnaujančius, režimo kontroliuojamus ar režimui naudingus reiškinius, tampa visiškai nesuprantama, kaip tokioje kolaborantų visuomenėje galėjo atsirasti Sąjūdis ir nepriklausomybės siekis – užvaldyti žmonių protus. Putinaitė pateikia radikaliai prasilenkiantį su sveiku protu ir faktais aiškinimą. Ji rašo:

Estetizme, kuris palaikė sovietinės valstybės gyvavimą, buvo užprogramuotas ir jos griuvimas. Šis sovietinis statinys galėjo subliukšti atsiradus daug patrauklesniam ir visus daug labiau žavinčiam mitui. Lietuvoje veikiausiai taip įvyko. Didžiojo sovietinio pasakojimo žavesys čia nebuvo labai savas ir stipriai žavintis. Didžiojo mito ilgesys sovietinės kasdienybės sąlygomis nebuvo išnykęs. Sustiprėjo tautiniai vaizdiniai, grįsti pasakojimais apie senuosius didingus laikus, Viduramžius siekiančią valstybę. Šiems tautinės mitologijos vaizdiniams patraukus lietuvius („liaudį“) ir juos galutinai sužavėjus, komunistinė utopija prarado bet kokią poveikio galią. Ne pasakojimai apie didžiąsias statybas ir darbo žmogaus žygdarbius, o vien žodžio „laisvė“ pažadas atgauti kadaise turėtą didingumą ir orumą traukė būrius lietuvių į mitingus ir skatino juos atlikti žygdarbius. (Putinaitė N. Nenutrūkusi styga, p.  225)

Atkreipkime dėmesį į tai, kad Putinaitė nekalba apie tautą ir tautos politinius siekius. Idant skaitytojas nepagalvotų, jog kalbama ne apie individų masę, o apie tautą, autorė net pavartoja žodį „liaudis“. Ši individų masė kažkokiu mistiniu būdu tampa nežinia iš kur atsiradusios „tautinės mitologijos“ nešėja, o ta mitologija vėl kažkokiu mistiniu būdu suburia tuos individus į mitingus ir net įkvepia žygdarbiams.

Nors ir kur kas labiau išplėtota, koncepcija Visi – kolaborantai pasižymi iš esmės tais pačiais esminiais bruožais, kuriuos aptikome analizuodami koncepciją Visi – patriotai.

Pirma. Ji taip pat yra paremta labai siaura faktine medžiaga. Pagrindinis Putinaitės šaltinis yra sovietmečiu pripažintų rašytojų kūriniai, antras pagal svarbą – sovietmečio veikėjų pasisakymai ir prisiminimai. Kitokių duomenų, pavyzdžiui  represinių struktūrų dokumentų, kurie galėtų atskleisti ir pasipriešinimo, ir represijų mastą, autorė nelinkusi analizuoti. Dokumentai kiek plačiau pasitelkiami tik ateizaciją nagrinėjančioje knygoje Nugenėta pušis. Apie daugelį įvykių, procesų ir tendencijų dar gali papasakoti liudininkai, tačiau autorė turbūt neatsitiktinai neranda reikalo jų prakalbinti.

Antra. Formuluodama Visi-kolaborantai koncepciją, Putinaitė, kaip ir Andriukaitis  atsisako pasitelkti daugelį pavergtos Tautos pasakojime vartojamų terminų, o kitus terminus vartoja iškreipta prasme. Jau aptarėme ribos tarp prisitaikėlio ir kolaboranto sąvokų ištrynimą ir Putinaitės nuostatą, atmetančią perskyrų perskyrų savas / svetimas, okupantas / auka vartojimą. Jei nebelieka savų ir svetimų, okupanto ir aukų, tada tampa nebereikalingos ir net iš viso nepritaikomos tokios svarbios pavergtos Tautos pasakojimui sąvokos kaip didvyris ir niekšas ar išdavikas.

Putinaitės pozicija yra net radikalesnė už kito kultūrinio liberalo – Tomo Venclovos – poziciją, kuris sakė, kad „tautos didvyrio kultas iš viso yra gana tuščias reikalas. Yra žmonės, suvaidinę tautos gyvenime didesnį ar mažesnį vaidmenį, o koks tai vaidmuo buvo, tegu sprendžia istorikai, ir tegu čia nebūna jokių nutylėjimų, baltų dėmių, tabu, privalomo žavėjimosi.“. Pagal Venclovą, didvyrio samprata turėtų būti pašalinta iš viešosios erdvės, o privačiai tegul kiekvienas konstruoja ir dekonstruoja didvyrius ir išdavikus kaip jam patinka. Putinaitė siekia pašalinti net tokią galimybę – juk didvyrio ir išdaviko sąvokos remiasi vienpusiška ir neproduktyvia refleksija, vartojančia perskyras savas / svetimas, okupantas / auka.

Trečia, koncepcijoje Visi – kolaborantai Putinaitė, kaip ir Andriukaitis, neigia Tautą kaip politinį subjektą. Tauta „panaikinama“ sovietžmogių visuomenę traktuojant kaip vientisą ir beveidę kolaborantų masę. Kaip ir koncepcijoje Visi – patriotai, iš dėmesio lauko pašalinami žmonės, išsaugoję lietuvybę ir valstybinę sąmonę, ir šių žmonių nuopelnai. Tautos vietą užima jokių apibrėžčių neturinti individų masė.

Visi – kolaborantai koncepcijos santykis su mokslu

Skirtingai negu tekstai, pristatantys Visi – patriotai koncepciją, Putinaitės opusai, kuriuose suformuluota koncepcija Visi – kolaborantai, pretenduoja į mokslinių darbų statusą. Mokslinį darbo statusą pagrindžia jo atitikimas moksle pripažintiems kriterijams. Kai kurių kriterijų Putinaitės darbai akivaizdžiai neatitinka. Visų pirma, Putinaitės knygoms Šiaurės Atėnų tremtiniai, Nenutrūkusi styga ir Trys lietuviškos Europos būdingas mokslininkui nedovanotinas pasirinktinis faktų ignoravimas. Antra, terminai šiuose darbuose vartojami iškreiptomis prasmėmis, ribos tarp sąvokų tyčia ištrinamos. Trečia, autorė nuolatos konstruoja dirbtines, jokiais duomenimis neparemtas, akivaizdžiai kontrintuityvias pasisakymų ir veiksmų prasmės interpretacijas. Šie nukrypimai nuo mokslo reikalavimų yra ne epizodiniai, bet sistemiški, todėl intensyvi autorės literatūrinė veikla laikytina ne mokslo, bet šarlatanizmo apraiška.

Jei reikėtų autorės praktikuojamą žanrą charakterizuoti tiksliau, tinkamiausias išsireiškimas, turbūt, būtų „intelektualioji propaganda“ (daugiau apie intelektualiąją propagandą žr. ČIA). Autorė nesivaržo griebtis iš esmės jokių intelektualinių gudrybių ir suktybių, idant primestų skaitytojui iš liberaliosios ideologijos kylančias pažiūras (daugiau žr. ČIA). Tai, kad susiduriame ne su bandymu aiškintis tiesą, o būtent su propaganda, atskleidžia taip pat ir reakcijos į kritiką. Taiklų ir argumentuotą Vytauto Rubavičiaus straipsnį, ir pati Putinaitė, ir jos gerbėjų ratelis pasitiko kapų tyla. „Nepastebėti“ liko filosofėssofistiką analizavęs straipsnis bei neperseniausiai paskelbtas Vytauto Vyšniausko straipsnis, atskleidęs pritemptą Marcinkevičiaus kūrybos interpretaciją. Beveik nekelia abejonių, kad panašiai atsitiks ir su šiuo tekstu. Tai suprantama, nes diskusiją su oponentais vertina mokslininkai, siekiantys išsiaiškinti tiesą, tuo tarpu propagandistams tikra diskusija tėra kebli situacija, kurioje galima pernelyg apsinuoginti; propagandistai tikros diskusijos vengia ir imituoja ją pasišnekučiavimuose su bendraminčiais.

Politinė pavergtos Tautos pasakojimo ir „tarybinės lietuvybės“ koncepcijų potekstė

Gali atrodyti, kad pristatytos trys sovietmečio traktuotės – pavergtos Tautos pasakojimas, koncepcijos Visi – patriotai ir Visi – kolaborantai yra tam tikri praeities įvykių aiškinimai, kurie, kaip ir kitose epochose įvykusių įvykių aiškinimai, politinės reikšmės neturi. Kas politikoje pasikeis, jei išpopuliarės viena ar kita praeities interpretacija?

Iš tikrųjų praeities traktuočių politinė reikšmė yra fundamentali. Politinė tauta gali egzistuoti tik suvokdama save kaip kolektyvinį subjektą, besiskiriantį nuo kitų tautų, turintį savio interesus, išgyvenusį tam tikrą bendrą istoriją, turintį savo didvyrius ir niekšus. Tam, kad politinė tauta egzistuotų, šiais klausimais turi būti tam tikras sutarimas. Tai reiškia, kad vienos istorijos interpretacijos politinę tautą ugdo, kitos – naikina politinės tautos sąmonę ir prielaidas tautai egzistuoti. Neretai girdima idėja, esą tegul kiekvienas susikonstruoja savąją istorijos interpretaciją, reiškia nei daugiau, nei mažiau, kaip pasiūlymą likviduoti politinę tautą. Ten pat veda ir istorijos interpretacijos, kurios eliminuoja politinę tautą, kaip istorijos subjektą. Iš trijų aptartų sovietmečio istorijos interpretacijų tik pavergtos Tautos pasakojimas pripažįsta Tautos kaip politinio subjekto egzistavimą, vartoja sąvokas ir formuluoja teiginius, kurie ugdo lietuvių, kaip politinės tautos savimonę. Kitos dvi koncepcijos šią savimonę griauna, todėl laikytinos antitautinėmis ir antivalstybinėmis.

Putinaitė ir jos gerbėjai savo literatūrinę veiklą pateikia kaip įnašą į demokratiją. Šis požiūris yra toli nuo tiesos. Demokratijai sėkmingai funkcionuoti reikalinga, kad piliečiai būtų susitelkę į moralinę bendriją ir tai bendrijai įsipareigoję. Tačiau nėra ir niekados nebuvo kitokios negu politinė tauta sutelktos moralinės bendrijos, galinčios užtikrinti demokratijai reikalingą savo narių įsipareigojimą. Tai reiškia, kad bet koks bandymas sugriauti ir likviduoti politinę tautą laikytinas tiesioginiu pasikėsinimu į demokratijos prielaidas. Bet koks pasikėsinimas į politinę tautą sėkmės atveju objektyviai veda prie demokratijos likvidavimo ir demokratijos pakeitimo niekieno nekontroliuojamų gaujų valdžia ištautintų ir išvalstybintų individų masės atžvilgiu. Tai yra objektyvus dėsningumas, todėl visiškai nesvarbu, kaip supranta savo intencijas tautos dekonstruktoriai.

Putinaitei šiame pranešime tiek daug dėmesio skyrėme tik todėl, kad ji yra viena aktyviausių ir labiausiai matomų ištisos šiuolaikinės antilietuviškos ideologijos skleidėjų kartos atstovų (kai kuriuos kitus minėjome aptardami koncepciją Visi – kolaborantai). Tai yra labiausiai sovietizmo dvasia persismelkę veikėjai – tautinę ir valstybinę sąmonę visiškai praradę devintojo dešimtmečio komjaunuoliai, kurie buvo visiškai pasiruošę tęsti ir pabaigti visą okupacijos tarpsniu vykdyto lietuvybės naikinimo darbą. Netikėtas istorijos posūkis, kai radosi Sąjūdis ir atsikūrė Lietuvos valstybė, pertraukė jų vos prasidedančią Lietuvos naikinimo veiklą. Tačiau sovietmečiu susiformavusios antitautinės ir antivalstybinės nuostatos ir jau spėti įgyti kovos su lietuvybe įgūdžiai niekur nedingo. Jų išsigelbėjimu, atvėrusiu galimybę vėl pritaikyti šiuos įgūdžius ir tęsti antilietuviškų ideologų karjerą, tapo Lietuvos integracija į ES, dėl kurios prasidėjo šalies „europeizavimo“ procesas, primenantis sovietizavimą tuo, kad abiem atvejais siekiama sunaikinti tautas ir nacionalines valstybes.  Todėl sovietizavimo ideologai lengvai persiorientavo ir tapo uoliais su lietuvybė kovojančiais europeizuotojais, tęsiančiais savo komjaunuoliškos jaunystės žygius po „europinių vertybių“ skleidėjų iškaba. Kova prieš tarybų Lietuvą tėra patogi ideologinė širma, kuria šie kitam šeimininkui ėmę tarnauti komjaunuoliai pridengia savo kovą su lietuviškuoju politiniu tautiškumu (nacionalizmu)

Straipsnis parengtas pranešimo, skaityto gegužės 7 d. vykusioje Vilniaus Forumo konferencijoje „Justino Marcinkevičiaus nuvainikavimas: kovos su „tarybine lietuvybe“ istorinis kontekstas ir politinė prasmė“, pagrindu.


Susiję straipsniai

Politika 3964180198564278296

Rašyti komentarą

  1. Anonimiškas2016-05-16 16:23

    Ačiū autoriui už išsamią N. Putinaitės ir jos bendraminčių veiklos prieš lietuvių tautą analizę. Labai reikalinga pažinti šiandieninius Lietuvos "didvyrius", o aiškiau - Lietuvos duobkasius.
    Skaitant vis kirbėjo mintis - iš kur šitie žmonės atsirado, kokiose šeimose jie augo, ką sovietmetyje veikė ir kokias vertybes stengėsi perduoti savo vaikams jų tėvai?
    Šiandien tokios putinaitės pasiekę mokslų viršūnes, Vaidotas Žukas - žinomas dailininkas iš inteligentiškos vilniečių šeimos, Vytautas Ališauskas buvęs politikoje... Kaip atsitiko, kad ji - Putinaitė įsitvirtinusi seniausioje, garbingiausioje mūsų aukštojoje mokykloje, gali jauniems žmonėms drumsti protus, o praeitoje seimo kadencijoje užėmusi švietimo ministerijoje atsakingas pareigas "kūrė" švietimo mokslo koncepsijas. Kiek ji jau padariusi blogų darbų mūsų valstybei ir čia ne pabaiga. Tad visomis išgalėmis reikia šiuos ir panašius veikėjus traukti į dienos šviesą ir rodyti Lietuvos žmonėms.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Ačiū už puikų komentarą - visiškai pritariu tokiai nuomonei. Tikrai būtina žmonėms rodyti, aiškinti tai, kas daugumai nepasiekiama arba sunkiai suvokiama. BRAVO!

      Panaikinti
  2. "Putinaitei šiame pranešime tiek daug dėmesio skyrėme tik todėl, kad ji yra viena aktyviausių ir labiausiai matomų ištisos šiuolaikinės antilietuviškos ideologijos skleidėjų kartos atstovų (kai kuriuos kitus minėjome aptardami koncepciją Visi – kolaborantai). Tai yra labiausiai sovietizmo dvasia persismelkę veikėjai – tautinę ir valstybinę sąmonę visiškai praradę devintojo dešimtmečio komjaunuoliai, kurie buvo visiškai pasiruošę tęsti ir pabaigti visą okupacijos tarpsniu vykdyto lietuvybės naikinimo darbą. "

    - Labai jau abejoju, ar ši panelė(?) verta taip aukšto vertinimo. Tuščia būtų iš jos aktyvumo, jei ne Zurofas sumąstęs pasinaudoti jos totaliu neišmanymu. Juk taip specialiai blokuojami esame ne putinaičių.
    Ech, lietuviai lietuvaičiai. Argi verta dulkintis su tokiom pakišom? Gal sakyčiau, pasirūpinkime valdžiagyvių tvarteliu, kad ten nešeiminikautų svetimi ir neprimetinėtų skaldančių tautą menamų problemų? Spręsti dabar tautai ir valstybei aktualius klausimus reikia, o ne kaltų ieškoti praeityje. Ką gi gali duoti tokios paieškos be tautos supriešinimo ir suskaidymo. Juk taip pasitarnaujame svetimiems padarydami pusę jiems būtino darbo, kad jiems gautųsi paprasčiau valdyti mus susipriešinusius.

    AtsakytiPanaikinti
  3. Anonimiškas2016-05-16 18:06

    Pažiūrėkite į savo išvadas: universitetuose - nemokšos ir išdavikai, knygas rašo ir leidžia apsimetėliai, teismuose - parsidavėliai, politikai - susimokę su sionistais, kultūros elitas - zvonkių lygio. Ar tik nebūsite apsikvailinę klounai, nemieli bukagalviai? Kaip ir kiekviena kaliausė, save įsivaizduojate pasaulio matu. Gal į veidrodį pažiūrėti nesugebate, nes savirefleksijai reikia daugiau negu pjuvenų galvoje?

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Ir vėl homjaunuolis ("Anonimiškas 2016-05-16 18:06") užsiima psichologinėmis projekcijomis, bandydamas savo buką, siaurą ir visomis prasmėmis ribotą fanatizmą prikergti kitiems (ir ne tik tai - prisiminkime, kad šitas net pseudonimu pasivadinti neišdrįstantis nabagas neseniai viduriavo apie tai, kaip "budulei bijo atvirai ir viešai pasisakyti" :D), o "ale" aktyviai kovoja "za vatnoe delo". Nihil novum, kaip sako... :)
      O L. Šopauskui - pagarba už pagrįstą, logišką straipsnį, akivaizdžiai "suvartantį" tiek komsomolo, tiek homsomolo (iš esmės - to paties komsomolo) "entelektualų" demagogines "įžvalgas".

      Panaikinti
  4. Pagarba ir didelė padėka straipsnio autoriui Laisvūnui Šopauskui. Kaip tūkstančiai kitų, esu „tarybinės lietuvybės“ produktas. Gyventa ne trumpai, išgyventa tiek, kad su keliolika kitų galėčiau pasidalinti ir tai dar nesijausčiau dvasiškai atsitiesusi, nepajudinamai stipri. Skaičiau straipsnį išgyvendama kiekvieną žodį. Kaip gerai visa tai žinoma iš karčios patirties! Skaudus žinojimas, deja, ne visada padeda rasti atsakymus į klausimus, kurie kasdien kyla stebint Lietuvoje vykstančius procesus, susidūrus su „putinaičių legionieriais“. Ačiū gerbiamam Laisvūnui Šopauskui už tai, kad TIKRAI TAPO AIŠKIAU, kas yra kas mylimoje Tėvynėje. AČIŪ. Sėkmės ir stiprybės. Lauksime kitų įžvalgų. Jos labai reikalingos ir laukiamos. Gerai būtų girdėti ir matyti LRT kanalu.

    AtsakytiPanaikinti

emo-but-icon

item