Roberto de Mattei. Istorinė „katalikų“ išdavystė

Senato pritarimas homoseksualų pseudosantuokoms 2016 metų vasario 25 dieną (173 balsai už, 71 prieš, 76 susilaikė) yra pastarasis italų visuomenės likvidavimo etapas, prasidėjęs skyrybų įteisinimu (1970 m.), pratęstas legalizavus abortus (1978 m.), ir kurio kitas milžiniškas žingsnis bus eutanazijos įteisinimas. Turint tai omenyje, galima suprasti sprendimo išaukštinimą laicistinėje spaudoje: „Ilgoje ir vingiuotoje Italijos seksualinio išsilaisvinimo istorijoje – rašo Francesco Merlo dienraštyje „La Repubblica“ vasario 26 dieną, – šis įstatymas turi tokią pačią epochinę svarbą kaip skyrybų įstatymas ar įstatymas, įteisinęs nėštumo nutraukimą“.

Tai, kas sieja šiuos tris įvykius, yra išdavystės aktas, įvykdytas katalikų vadovaujamų vyriausybių. Skyrybos įteisintos valdant centro kairės vyriausybei, kuriai vadovavo krikščionis demokratas Emilio Colombo. Abortai legalizuoti krikščionių demokratų vyriausybės, vadovaujamos Giulio Andreotti. Nors krikščionys demokratai žlugo, tačiau svarbiausi asmenys, atsakingi už naująjį įstatymą – premjeras Matteo Renzi ir vidaus reikalų ministras Angelino Alfano – prisistato esą praktikuojantys katalikai, visai kaip Colombo ir Andreotti.

Jei ministras Alfano būtų pagrasinęs atsistatydinti, tai būtų šio įstatymo priėmimą padarę neįmanomu (ar bent jau tai būtų jį sustabdę). Tačiau politikas iš Sicilijos mieliau pasielgė kaip Andreotti, kuris 1977 metų sausio 27 dieną savo dienoraštyje rašė: „Montečitorijuje [Italijos parlamento būstinė Romoje – propatria.lt] balsavimas dėl abortų. Priimta 310 balsų už, 296 prieš. Aš svarsčiau šio įstatymo kontrasignavimo klausimą (Leone [tuometinis Italijos prezidentas Giovanni Leone, taip pat krikščionis demokratas – propatria.lt] taip pat turi tokią pačią problemą dėl jo pasirašymo). Tačiau jei atsisakyčiau pasirašyti, ne tik sukeltume krizę vos pradėję kamšyti skyles, bet ir, be įstatymo dėl abortų įsigaliojimo, krikščionys demokratai būtų dar ir netekę premjero posto, o tai būtų kur kas blogiau.” („Dienoraščiai 1976–1979. Solidarumo metai“, Rizzoli, Milanas, 1981, p. 73). Premjero posto praradimas laikytas kur kas blogesniu dalyku nei įstatymu leistas milijonų nekaltų kūdikių nužudymas. 

Kas numatoma įstatyme, pavadintame Monikos Cirinnos vardu? Partnerystę įteisinantis teisės aktas, kaip teisininkas Alberto Gambino paaiškino dienraščiui „Libero“ sausio 26-ąją, sukuria paravedybinį institutą, kuris numato tokias pačias pareigas ir teises kaip ir santuoka: moralinę ir socialinę pagalbą, gyvenimą kartu, mokestines nuolaidas, su darbo teise, išmokomis, mokesčiais susijusias privilegijas, aprūpinimą būstu, netgi bendrą pavardę ir dalijimąsi materialiniu turtu. Vienintelė sutuoktinių teisė, kuri čia nenumatyta, yra įsivaikinimo klausimas, tačiau ministrė Cirinna pranešė, kad „teisės aktas, sukursiantis galimybę įsivaikinti homoseksualioms poroms, jau beveik parengtas. Jis bus pateiktas žemesniesiems parlamento rūmams, kur galime būti tikri dėl palankaus balsavimo, kad Senatą jis pasiektų apšarvuotas“ („Il Fatto Quotidiano“, vasario 26 d.). Jei to nepakaktų, viskuo pasirūpins Europa. Tiesą sakant, Europos Žmogaus Teisių Teismas yra išaiškinęs, kad vos sukuriama institucija tapati santuokai, net jei ji vadinama „partneryste“, siekiant išvengti diskriminacijos leidimas įsivaikinti tampa privalomas. 

Cirinnos įstatymas, dabar jau Renzo-Alfano įstatymas, net ir išbraukus iš jo galimybę homoseksualams įsivaikinti, yra neteisingas savaime ir nepriimtinas ne tik todėl, kad leidžia gėjų pseudovedybas, tačiau taip pat dėl to, kad suteikia teises homoseksualams būtent dėl to, kad jie homoseksualūs. Remiantis katalikiška doktrina, bet prieš ją ir prigimtiniu įstatymu, homoseksualumas, arba sodomija, yra yda, griaunanti moralinės tvarkos principus. Tačiau Angelino Alfano „Rai3“ televizijos laidoje „Agora“ pareiškė: „Niekuomet negrasinau vyriausybei dėl įsivaikinimo galimybės homoseksualioms šeimoms klausimo, padarysiu viską, kad būtų pasiektas susitarimas (…). Balsuosiu už Cirinnos įstatymą, jei nebeliks įsivaikinimo galimybės homoseksualams. Aš taip pat esu už homoseksualių porų teises. Esu visiškai atviras“ („La Repubblica“, 2016 m. vasario 5 d.).

Merlo teisus rašydamas: „iš kurios pusės į jį bežiūrėtum, šis įstatymas – dar viena Porta Pia [1870 m. rugsėjį Italijos revoliucionieriai, susirėmę su popiežiaus kariuomene, ties Porta Pia vartais pralaužė Romos miesto sienas ir įžengė į šį miestą – propatria.lt], nes jis „devatikanizuoja“ (tai yra nukrikščionina) Italiją“ („La Repubblica“, 2016 m. vasario 26 d.). Tačiau kaip ignoruoti Bažnyčios hierarchų atsakomybę vykstant Italijos nukrikščioninimui? Vatikanistas Giuseppe Rusconi pažymi, kad „kartėlis ir pyktis“ greta katalikų politikų taip pat „nukreipti į kitą taikinį: Italijos vyskupų konferencijos generalinį sekretorių vyskupą Nunzio Galantino („Rossoporpora”, vasario 26 d.), pagrindinį atstovą „atviros“ Bažnyčios, kuri už „atvirą ir netgi kietą disputą, ypač klausimais, susijusiais su šeima ir gyvybės apsauga, labiau mėgsta neapibrėžtą dialogą su valdžia, kuris mezgasi koridoriuose ir draugiškuose susitikimuose”. 

Be to, nė žodžio neišgirdome iš to, kuris užima Romos vyskupo ir Italijos primo pareigas. Šiuo požiūriu, įstatymas, priimtas Senato, yra rimtas pralaimėjimas visiems katalikams, taip pat ir tiems, kurie galimybės įsivaikinti (povaikius) homoseksualioms poroms išbraukimą vadino „Family day“ [Romoje vykusi masinė demonstracija, kurios metu reikalauta atmesti Cirinnos įstatymo projektą – propatria.lt] „pergale“. Visgi būtent ši „pergalė“ padarė įmanomu Renzi-Alfano susitarimą ir galiausiai, tapo milžinišku katalikiško pasaulio pralaimėjimu.

Bet kokia demonstracija visuomet yra stipri kažkam siunčiama žinia ir „Family day“ didžiausia svarba yra ta, kad ji įvyko. Italijoje katalikai niekuomet nebuvo linkę į dideles viešas demonstracijas, nes visuomet bandyta vengti atvirų susidūrimų su priešininku prisidengiant kompromiso pergalės iliuzija. Tačiau atsisakymas kovoti reiškia pralaimėjimą. Todėl turime džiaugtis sausio 30-osios demonstracija, nes ji atskleidė kovingą dvasią žmonių, didelėmis pastangomis ir pasiaukojimu susirinkusių iš visos Italijos, kad jų balsas būtų išgirstas. Tačiau nereikia painioti eilinių „Family day“ dalyvių ir katalikų pasaulio atstovų. Negalima painioti demonstracijos organizatorių ketinimų ir planų su stipria žinia, nuskambėjusia iš aikštės.

„Family day“ dalyviai yra žmonės, pralaimėję mūšį, tačiau pasiryžę tęsti karą. Ir tai pradeda daryti jau šiandien, telkdamiesi referendumui, kuris atšauktų įstatymą, Italijoje įteisinusį homoseksualų partnerystę. Kitas susitikimas Romoje gegužės 8-ąją – Eitynės už gyvybę.

Versta iš Corrispondenza romana

Nuotraukoje Italijos premjeras Matteo Renzi (kairėje) ir vidaus reikalų ministras Angelino Alfano.