Vytautas Sinica. Kataliko drąsa ir argumentai

Norint garsiai ir sąžiningai kalbėti apie jautrius moralinius klausimus liberalioje valstybėje katalikams reikia dviejų dalykų – drąsos ir argumentų. Kiek daug abejonių gali kilti dėl šio sakinio! 

Visiems aišku, kad reikia kalbėti sąžiningai. Bet kodėl garsiai? Ar neužtenka tikėti privačiai, būti sąžiningam prieš save ir Dievą? Jei gyvename visuomenėje, neužtenka. Dievas katalikams siunčia kasdienius išbandymus – kolegų ar pažįstamų diskusijas klausimais, kuriais pasisako Bažnyčia ir kuriais katalikas turi savo nepajudinamą poziciją. Dažnai niekas neklausia asmeniškai, o ir pačiam norisi ją pasilaikyti, nepasirodyti „nekorektišku“, „atsilikusiu“ ar „radikaliu“. Ir vis dėlto, nutylėjus tiesą kas kartą lieka „neskanu“. Nesmagu bent prieš save ir prieš Dievą. Juk nutylėjimas savaime yra nesąžiningumas. Tylėti reiškia neginti tiesos. 

Ir tai ne vien moralės klausimas. Kiekvienas katalikas kartu yra ir pilietis. Jo – būtent kaip piliečio – pareiga yra ginti savo moralines nuostatas, kai jos svarstomos viešumoje ar parlamente. Liberaliai demokratijai susitaikius su 1968-ųjų seksualinės revoliucijos pasekmėmis, įvairūs katalikui aiškūs moralės klausimai kaip šeimos samprata, gyvybės apsauga ar lytinis ugdymas yra tapę nuolatine politinių diskusijų tema. Ne Bažnyčia pasirinko akcentuoti šią temą, nors dažnai atrodo būtent tą ir daranti. Pati seksualinė revoliucija apvertė iki šiol visuotinai priimtas, valstybių, o ne vien dvasininkų saugotas elgesio normas ir privertė Bažnyčią jas ginti. Kiekvieną kataliką kaip pilietį tiesiogiai liečia tai, kokias moralės normas atspindės ir tuo pačiu skatins valstybės įstatymai. Gėrį ar blogį laikysime norma. Tai ir neleidžia tylėti.

Tačiau kalbėti tiesą, kurios moko Bažnyčia, šiandieninėje visuomenėje sunku ir tam reikia drąsos. Vieniems jos reikia daugiau nei kitiems. Universitetai Lietuvoje kryptingai ugdo antikatalikiškų pažiūrų socialinių mokslų studentus, kurie vėliau tampa teisininkais, žurnalistais, valstybės tarnautojais, politikais ir politologais. Jie formuoja viešąją nuomonę ir priima sprendimus. Jų „kastose“ susiformuoja vidinė cenzūra, „gero tono“ reikalavimai, nesuderinami su katalikiškomis moralinėmis pažiūromis. Tokioje aplinkoje dirbantiems nuosekliems katalikams yra ne tik psichologiškai sunku, bet ir rizikinga atvirai ginti savo poziciją. 

Vakaruose šios rizikos pavyzdžių daugiau nei pakanka. JAV už viešai išsakytą požiūrį į vienalytes „santuokas“ atleistas jau ne vienas televizijos laidų vedėjas, valstybės tarnautojas, sužlugdyta „Miss USA“ favoritė Carrie Perjean, pasakiusi, kad pritaria tik vyro ir moters santuokai. Europos Parlamentas jau senokai atmetė Italijos kandidatą į Europos Komisiją Rocco Buttiglione, nes šis pasakė, kad kaip katalikas laiko homoseksualius santykius nuodėme. Šalyse, kur įvestas „pažangus“ lytinis švietimas, atleidinėjami ir katalikai mokytojai bei darželių auklėtojai, kurie gindami tiesą atsisako vaikus mokyti apie tariamą vienalyčių santykių ar translytiškumo normalumą. Tėvai katalikai netenka teisės neleisti savo vaikų į jiems moraliai nepriimtinas, nes ankstyvus santykius išbandyti skatinančias, lytinio ugdymo pamokas. Galiausiai ir Lietuvos kandidatas į Europos Žmogaus Teisių Teismą prof. Ignas Vėgėlė buvo atmestas po skundų dėl jo viešos ir visiškai su mokslu suderinamos pozicijos, jog noras pasikeisti lytį yra psichinės ligos požymis. 

Lietuvoje paprastai dar negresia prarasti darbo dėl viešo pasisakymo ginant Bažnyčios mokymą. Tačiau valstybės tarnyboje ir liberalios žiniasklaidos priemonėse išsakius katalikišką poziciją šiais ir panašiais klausimais jau dabar rizikuojama tapti tariamu radikalu, prarasti gerą vardą ir reputaciją, kolegų supratimą, galimas karjeros perspektyvas. Akivaizdu, jog tokioje aplinkoje kalbėti tiesą reikalinga drąsa ir tos drąsos daug kam trūksta, kaip trūksta ir paskatų tos drąsos ieškoti. Jų būtina ieškoti ir surasti. 

Nesename tekste mėginau atkreipti dėmesį į vieną drąsos įkvepiantį dvasininko pavyzdį iš už Atlanto. San Francisko arkivyskupas Salvatore Cordileone yra įvairiomis priemonėmis puolamas liberalios žiniasklaidos, tačiau nė per žingsnį nesitraukia nuo Bažnyčios mokymo gynimo tiek privačiai, tiek ir viešai visoje šalyje. Jis ne tik inicijavo liberalioje Kalifornijoje laimėtą referendumą dėl vienalyčių „santuokų“ draudimo, kasmet dalyvauja demonstracijose už gyvybę ir prigimtinę šeimos sampratą, bet ir skatina griežtą Bažnyčios mokymo laikymąsi katalikiškų mokyklų programose. Tokių pavyzdžių yra daug daugiau. 

Tačiau ne mažiau už drąsą sekuliarioje mūsų dienų visuomenėje katalikui svarbu gebėti rasti argumentų savo pozicijai apginti. Katalikų Bažnyčios mokymas nėra laužtas iš piršto ir neegzistuoja tiesiog todėl, kad taip parašyta. Bažnyčia moko to, kas protinga ir objektyviai teisinga. Randančiam noro ir jėgų ugdytis katalikui, socialiniai ir gamtos mokslai gali pasiūlyti daugybę sekuliarių argumentų, kodėl kataliko pozicija yra ne tik gerbtina ir verta išgirsti, bet ir pagrįsta bei teisinga. Dažnai tokių argumentų neturėjimas tampa tylos ir baimės kalbėti priežastimi, kitą kartą – paverčia ginamą tiesą jos karikatūra, kurios negebama paaiškinti. Tačiau prasminga siekti ir mėginti tai padaryti. Mūsų dienų kataliko pareiga yra gebėti garsiai ir sąžiningai ginti savo tikėjimo diktuojamas ir proto patvirtinamas pažiūras. Tereikia rasti drąsos ir argumentų tą padaryti sekuliariame, katalikus ir jų moralines nuostatas į privačią namų-bažnyčios erdvę uždariusiame pasaulyje. 

Pastaruoju metu Bažnyčiai ir pasauliečiams katalikams sunkiai sekėsi tvarkytis su šia pareiga. Kaip ir daugelyje kitų sričių, drąsos pavyzdį katalikams turėtų rodyti pati Bažnyčia. Kartais tokius pavyzdžius matome. Geriausias iš jų šiandien galbūt yra paties popiežiaus Pranciškaus atvira ir aiški parama referendumui už prigimtinę vyro ir moters šeimą Slovėnijoje, taip pat ir žygiams už gyvybę įvairiuose pasaulio miestuose. Tačiau kartais akivaizdu, jog prie Kristaus mokymo pralaimėjimų viešajame gyvenime prisideda ir pasyvi arba dviprasmiška pačios Bažnyčios atstovų pozicija. 

Taip nutiko JAV, Indianos valstijoje, kur prasidėjus nacionalinei šmeižto ir boikoto kampanijai respublikonų gubernatorius Maikas Pensas (Mike Pence) pasidavė dėl mėginto priimti Religijos laisvės apsaugos bilio. Puolimo prieš jį metu valstijos vyskupai dviprasmiškai pareiškė, kad religijos laisvės bilis „kaip reta suskaldė valstijos gyventojus“ ir nestojo jo palaikyti. Kaip reta aptakia kalba vietoje paramos teisingam projektui akcentuotas susiskaldymas, kurį sukėlė ne pats projektas, o jo iškreiptas pateikimas žiniasklaidoje.

Baisesnių pasekmių turėjo Bažnyčios pasyvumas Airijoje. Referendumo už vienalytes „santuokas“ kampaniją ten, žinoma, laimėjo užsienio organizacijų pinigai, visų partijų ir žiniasklaidos parama. Tačiau katalikiška laikytos šalies Bažnyčia vietoje aiškaus signalo ir čia skleidė abejones. Dublino arkivyskupas pareiškė, kad pats balsuos „prieš“, tačiau negali patarti tikintiesiems, kaip balsuoti šiuo klausimu, kuriuo Bažnyčia pateikia aiškų ir nedviprasmišką mokymą. Dauguma dvasininkų rinkosi pasyvumą. 

Tai, kokią poziciją Bažnyčia užims Lietuvoje, užduos toną ir Lietuvos katalikams. Debatai dėl vienalyčių partnerysčių įteisinimo ir plačiai nuskambėjęs siūlymas partijoms tartis dėl tariamų žmogaus teisių suteikia Bažnyčiai ir tikintiesiems puikią progą aiškiai ir įtaigiai kalbėti rūpimais visuomenės gyvenimo klausimais. Šia proga reikia naudotis ir ugdytis Bažnyčios mokymą ginti nesvyruojant ir argumentuotai. Liūdni pavyzdžiai liudija aptakumo ir abstraktumo žalą. Baimė ar abejingumas Bažnyčios mokymą ginti viešojoje erdvėje yra brangiai kainuojančios ydos tiek Bažnyčiai, tiek pasauliečiams katalikams. Esame labai toli to, kad galėtume kaip savo puikybę pademonstravęs Airijos vyskupas pasakyti, jog „padarėme viską“. 

Stebint, kaip stipriai katalikų viešas reiškimasis užgniaužtas Vakarų Europos šalyse, kur jiems paliekama viso labo tik teisė melstis, belieka džiaugtis, kad Lietuvoje dar turime galimybę gintis. Nereikia kuklintis kasdienėse situacijose šia galimybe pasinaudoti. Moralės tiesa pati savęs neapgins nuo jos nusisukančioje visuomenėje.

Sekite autorių Facebook