Vytautas Sinica. Žmogaus teisių ideologijos diktatūra

Praėjusią savaitę konservatoriai (TS-LKD) į viešumą „nutekino“ socialdemokratų parlamentinėms partijoms pasiūlytą partijų „susitarimo dėl žmogaus teisių ir laisvių apsaugos Lietuvoje“ projektą. Visai pagrįstai jis atsidūrė žiniasklaidos dėmesio centre.

Nors iš pradžių dėl tokio dokumento preliminariai tarėsi visos partijos, galiausiai viešą paramą jam išsakė tik socialdemokratai (LSDP) ir liberalai (LLS). Oficialiai projektas parengtas Teisingumo ministro Juozo Bernatonio, nors pasak LSDP narės Mortos Vidūnaitės, jį pasiūlė liūdnai pagarsėjęs Dainiaus Pūro Žmogaus teisių stebėjimo institutas. Konservatorių viešas atsimetimas nestebina – į projektą kaip tariamos žmogaus teisės sudėti visi LSDP ir LLS kultūrinės-moralinės politikos idealai. Jame randame asmenvardžių rašymą pasuose nevalstybine kalba, vienalyčių „šeimų“ pripažinimą, teisę į eutanaziją, abortus pagal pageidavimą, masinę dvigubą pilietybę, Bažnyčios prilyginimą lobistinei organizacijai ir daug kitų keistenybių, kurių joks save gerbiantis teisininkas nepavadintų žmogaus teisėmis. 

Tiesa ta, jog dokumentas yra visai ne apie žmogaus teises. Tai neomarksistinė moralės ir kultūros politikos darbotvarkė. Žmogaus teisės yra įtvirtintos tarptautinėse konvencijose ir Lietuvos Konstitucijoje, todėl nereikalingas joks atskiras partijų susitarimas jas ginti. Lietuvai tereikia jas įgyvendinti, kas yra įvairių institucijų, tačiau ne įstatymus leidžiančio Seimo darbas. Tuo tarpu projektas siūlo susitarti dėl naujų „žmogaus teisių“ kūrimo pagal marksistinę darbotvarkę. 

Apgaulę liudija paprastas faktas: jei dokumente būtų žmogaus teisės, tai dauguma ES narių jas atvirai laužo. Kelios šalys draudžia abortus, beveik niekas neleidžia eutanazijos ar įrašų asmens dokumentuose nevalstybine kalba. Arba ES gyvena susitaikiusi su žmogaus teisių pažeidimais, arba tai nėra jokios žmogaus teisės. Žinoma, teisingas antrasis atsakymas. 

Toks susitarimas „dėl žmogaus teisių“ yra iš principo neįmanomas. Kaip minėta, dėl pripažintų žmogaus teisių net ir nereikia tartis. Tuo tarpu LSDP ir liberalai bando postmodernių individų užgaidas „prastumti“ ideologiniams oponentams po skambia ir kone šventumo aurą įgavusia „žmogaus teisių“ retorika. Juk prieštarauti žmogaus teisėmis tapę blogo tono ženklu, todėl ką jomis pavadiname savaime įgauna neliečiamybės statusą. Susitarimas tarp skirtingų ideologijų partijų dėl marksistinių siūlymų kurti naujas, niekuo nepagrįstas „žmogaus teises“  yra absoliučiai neįmanomas. Tuo partijos savaime pripažintų, jog neturi pasaulėžiūrinių skirtumų. Priešingai nei ekonominiais ar administraciniais klausimais, vertybių ir moralės klausimais kompromisas yra neįmanomas. Moralės pažiūros remiasi prielaidomis, kas yra gyvybė, kas yra šeima, koks yra valstybinės kalbos statusas. Skirtingos sampratos lemia skirtingą vertinimą, tačiau vietos kompromisui šiais klausimais nėra.

Nors bandomas pateikti kaip visai ne ideologinis, o „žmogaus teisių“ klausimas, šis projektas yra aiškiausia žmogaus teisių ideologijos pastangų sunaikinti bet kokį pasipriešinimą ir sukurti vienvaldę diktatūrą išraiška. Naudojantis „žmogaus teisių“ burtažodžiu siekiama primesti visoms partijoms vieną pasaulėžiūrą ir ta vienintele pasaulėžiūra paremtą „žmogaus teisių“ sampratą. Juk pripažinti kokį naują troškimą žmogaus teise, reiškia primesti vienos pasaulėžiūros valią kitos pasaulėžiūros piliečiams. Būtent todėl turėtume kalbėti apie žmogaus teisių ideologiją, kuri kaip ir visos ideologijos grumiasi su kitomis dėl įtakos politikams ir visuomenėms. J. Bernatonio siūlymas yra tipinis tokios ideologijos produktas. Šio siūlymo pretenzija būti privalomu visoms partijoms liudija diktatorišką jo pobūdį. 

Šis susitarimas yra itin antidemokratiškas. Tai susitarimas atvirai ignoruoti daugumos piliečių valią vertybiniais klausimais. Vos užmetus akį į dokumentą aišku, kad jame numatomoms pseudo teisėms prieštarauja absoliuti dauguma šalies piliečių. Sutarimas vienalyčius santykius pripažinti šeima arba leisti pasų įrašus nevalstybine kalba yra didžiausias pasityčiojimas iš demokratinės piliečių valios, kuri yra vienintelis demokratinės santvarkos legitimumo ir joje valdančiųjų galios šaltinis. Kiekviena tokį susitarimą pasirašiusi partija tuo pačiu į savo rinkimų programą neoficialiai įtrauktų ir nuostatas pildyti šiuos piliečių daugumos valiai prieštaraujančius bei tarptautinių konvencijų žmogaus teisėmis nepripažįstamus įsipareigojimus. 

Tačiau dokumentas turi ir porą teigiamų pusių. Pirma, jis skatina susimąstyti apie pačią „žmogaus teisių“ šių laikų politikoje kilmę ir pagrįstumą. Paradoksas, jog apie prigimtines teises Vakarų politikoje pradėta kalbėti kaip tik po to, kai XVIII a. pabaigoje buvo galutinai atsisakyta tikėjimo, jog egzistuoja apibrėžtas ir nekintantis žmogaus prigimties turinys. Po šio mąstymo posūkio tapo nuoseklu ir įmanoma steigti vis naujas ir naujas „prigimtines teises“, nes niekas negali autoritetingai pasakyti, ką diktuoja ir ko neleidžia žmogaus prigimtis. Prigimtiniu paverčiamas kiekvienas hedonistinis individų noras. 

XX amžius tapo tokio norų vertimo teisėmis scena. Praktikoje prigimtine teisė gimsta politikų balsais. Tipiškai marksistai arba liberalai (bet kartais ir konservatoriai, nes iš principo ir konservatizmas vadovaujasi neapibrėžtos žmogaus prigimties nuostata) pateikia siūlymus įsteigti naujas žmogaus teises, (euro)parlamentarai balsuoja, o rezultatas ir lemia - atsiranda nauja „prigimtinė teisė“ ar ne. 2013 metų pabaigoje Europos Parlamente vos kelių balsų dėka nepriimta Estrellos rezoliucija būtų sukūrusi „prigimtinę žmogaus teisę“ į abortą. Poros politikų balsai lėmė, jog tokios „prigimtinės teisės“ dar neturime. Taip politine valia yra steigiama žmogaus prigimtis. 

Antra, partijų susitarimo iniciatyva ir nutekintas dokumentas tobulai atskleidžia LSDP visuomenės ir valstybės viziją. Kadangi tai šios partijos derybinė starto pozicija, galime drąsiai manyti, kad dokumente išdėstyta tvarka, kurią įgyvendinti norėtų patys socialdemokratai, gavę absoliučią daugumą parlamente. Liberalai jau pripažino, kad pritaria šiam projektui, taigi, galima sakyti, jog žinome ir jų visuomenės viziją. Šia prasme dokumentas yra labai naudingas ir daug pasakantis. 

Įdomu, jog TS-LKD reakcija į šį siūlymą nebuvo nuosekli - žymiausi partijos politikai dokumentą pasmerkė kaip iš esmės nepriimtiną, tuo tarpu naujasis pirmininkas G.Landsbergis kalbėjo apie viso labo netinkamą formą ir būtinybę diskutuoti. Suprantant, kad susitarimas dėl naujų „žmogaus teisių“ kūrimo yra neįmanomas, TS-LKD būtų kvailystė siūlyti alternatyvų partijų susitarimą ir, atrodo, tą supranta pati partija. Tačiau savąją viziją, kaip turėtų būti reguliuojami žmogaus teisių ir laisvių klausimai Lietuvoje, TS-LKD turėtų sukurti ir pateikti visuomenei. Po skambių diskusijų apie partijos atsinaujinimą, būtų sąžininga dar iki Seimo rinkimų pristatyti, kokia gi TS-LKD moralinė-kultūrinė visuomenės vizija. Juolab, kad pačiu šio dokumento pasirodymu tą jau padarė LSDP ir liberalai.