Vytautas Sinica. „Žmogaus teisių“ pleištas Lietuvos visuomenei

Žmogaus teisių stebėjimo instituto (ŽTSI) direktorė Dovilė Šakalienė išreiškė susirūpinimą lietu...

Žmogaus teisių stebėjimo instituto (ŽTSI) direktorė Dovilė Šakalienė išreiškė susirūpinimą lietuvių tautos priešiškumu žmogaus teisėms ir galima Kremliaus pinigų įtaka šiam reiškiniui. Abu šiuos kritikos motyvus Lietuvoje girdime ne pirmus metus. ŽTSI ir panašių pažiūrų atstovų schemose vakarietiškumas arba europietiškumas sutapatinamas su kultūriniu marksizmu – ideologija, teigiančia, kad įprasti kolektyviniai tapatumai ir socialiniai institutai yra socialiai sukonstruoti ir siūlanti suteikti jiems naujas, individą nuo valstybės „priespaudos“ išlaisvinančias prasmes. Tuo tarpu tradicinė pasaulėžiūra jų vadinama prorusišku mąstymu ar net darbu Rusijai. Nors toks aiškinimas nesusilaukia didelio populiarumo visuomenėje, kyla pareiga į jį atsakyti, nes šįkart pats tapau tariamu Kremliaus darbuotoju, ką įrodinėjant buvo apmaudžiai iškreiptas ne vienas mano teiginys ir vartojama sąvoka.

Priešiškumas „žmogaus teisėms“

Dovilei Šakalienei užkliuvo mano straipsnis, kuriame kritikuotas LSDP siūlymas partijoms sutarti „dėl žmogaus teisių ir laisvių apsaugos Lietuvoje“ (būtų buvę gražu sekant bendra viešų diskusijų praktika pasidalinti nuoroda į kritikos objektą). Teksto pagrindinė mintis – socialdemokratai partijoms siūlo susitarti ne dėl žmogaus teisių, o dėl paramos pačių socialdemokratų kultūrinės politikos programai. Būtent neomarksistinės ir liberaliosios ideologinės nuostatos yra mėginamos pateikti kaip vis naujos žmogaus teisės, o pats „žmogaus teisių“ terminas net nėra apibrėžiamas. Tekste argumentuota, jog žmogaus teisėmis galime vadinti tik Konstitucijoje ar privalomuose tarptautiniuose susitarimuose įtvirtintas teises, o ne švaistytis šiuo terminu kalbant apie dalykus, kuriems kairieji tik siekia iškovoti žmogaus teisių statusą. 

Aptartame LSDP dokumente siūlomos „žmogaus teisės“ buvo pasų įrašai nevalstybine kalba, masinė dviguba pilietybė, abortas, eutanazija, vienalytė šeima ir kitos. Kad tai nėra žmogaus teisės banaliausiai liudija faktas, kad daugybė ES šalių narių tai draudžia ir iš ES už tai nesusilaukia jokių sankcijų. Iš tiesų kiekvienas turi teisę į nuomonę šiais klausimais, tačiau jokia prasme šie reikalavimai negali būti vadinami žmogaus teisėmis. Ką nors iš tiesų pripažinus esant žmogaus teise, apie tai nebegalimos laisvos demokratinės diskusijos, abejonė jomis tampa savotišku tabu, taigi naujų žmogaus teisių steigimas visada yra ir demokratinių diskusijų erdvės suvaržymas. Tačiau skirtingų pažiūrų atstovai visuomenėje mažų mažiausiai turi teisę laisvai diskutuoti apie tai, kam suteikti ar nesuteikti tokį išskirtinį statusą. 

Tą suprantant, D.Šakalienė klysta ir kitus klaidina, teigdama, jog V.Sinicos tekste „supiltas ne vienas kibiras purvo ir neapykantos ant žmogaus teisių ir laisvių“. Priešingai, norėtųsi apsaugoti žmogaus teisių sąvoką nuo devalvacijos ir paprasčiausiai priminti, kad žmogaus teisėmis gali būti vadinama tik tai, kas yra visuotinai arba bent Lietuvoje jomis pripažinta. Kartu norėtųsi apsaugoti žmogaus teisių idėja ir nuo visuomenės priešiškumo, kurį neabejotinai sukelia klaidinantis visuomenei nepriimtinų siūlymų kaip vienalytės šeimos vadinimas „žmogaus teise“. Tikrosioms (pripažintoms) žmogaus teisėms toks sąvokos iškreipimas turi vien tik neigiamas pasekmes visuomenėje. 

Juo labiau nejaučiu neapykantos pačioms žmogaus teisėms ar jomis besinaudojantiems piliečiams. Kadangi kaltinimas neapykanta, kaip ir daugeliu atvejų, nėra pagrindžiamas jokiomis citatomis ir argumentais, telieka priminti, kad egzistuoja daugiau pasaulėžiūrų nei „marksizmas, liberalizmas ir neapykanta“ – prieštarauti visuomenės santykių liberalizavimui galima ir ne iš neapykantos paskatų. Bent katalikai dažniausiai turi visiškai kitus motyvus. 

Purvo kibirai

D.Šakalienės teigimu, minėtus kibirus purvo ir neapykantos V.Sinica supylė ir ant ŽTSI, prof. Dainiaus Pūro ir Austėjos Landsbergienės. Vėl tenka nesutikti. Tekste ŽTSI viso labo pavadinamas liūdnai pagarsėjusiu ir nesunku paaiškinti tokį epitetą. Tūkstančiai Lietuvos tėvų šiandien ŽTSI, pirmiausiai būtent dėl D.Pūro publikacijų, mato ir suvokia kaip lietuvių tautą ir ypač lietuvius tėvus niekinančią kontorą. Tuo nesunku įsitikinti panaršius po gausias lietuviškas grupes socialiniuose tinkluose. Būtent ŽTSI atstovai Norvegijoje atimamų lietuvių vaikų kontekste Lietuvos visuomenėje paskleidė (ar bent atrodo paskleidę) nuostatą, kad lietuviai yra prasti, atsilikusio mąstymo, dažnai geriantys ir smurtaujantys tėvai, reikalingi europietiško, o geriausia – skandinaviško vertybinio auklėjimo ir vaikų priežiūros modelio. Toks požiūris natūraliai veda prie spėjimų, kad vaikus prarandantys tėvai „greičiausiai smurtavo“ ir yra „patys kalti“. Sunku stebėtis, kad tokiomis savo atstovų nuostatomis institutas visuomenėje tapo liūdnai pagarsėjusiu. 

Sunkiau paaiškinti priekaištus dėl Austėjos Landsbergienės. Nesu jos minėjęs, o juo labiau vadinęs genderiste nė viename savo straipsnyje, viešame pasisakyme ar, kiek pamenu, socialiniuose tinkluose. Tačiau svarbiau ne ši fakto klaida, o tai, jog D.Šakalienė „genderizmą“ vadina „Kremliaus ideologų sugalvotu terminu, kuriuo vadinami žmonės, pripažįstantys prigimtinį kiekvieno žmogaus orumą, lygias galimybes ir prieštaraujantys diskriminacijai“. 

Taip nėra. Genderizmas, arba gender theory, yra daug konkretesnė teorija, pagal kurią lyčių skirtumai yra ne biologiškai nulemti, o socialiai konstruojami, todėl lyties tapatumas gali būti pasirenkamas ir nebūtinai atitikti biologinės lyties. Turbūt ne Kremliaus ideologų paveiktas ir popiežius Pranciškus visai neseniai sukritikavo gender theory, minėdamas ją būtent šia, o ne D.Šakalienės siūloma prasme. A.Landsbergienės atveju tenka pripažinti, kad visuomenėje sklinda kalbos apie jai priklausančių darželių taisyklę nevadinti vaikų berniukais ir mergaitėmis, taip išvengiant „lyčių stereotipų“. Šių gandų negaliu nei patvirtinti, nei paneigti, tačiau situacija vėlgi paprasta – jei tai tiesa, A.Landsbergienė gali būti pagrįstai vadinama genderiste, jei tai melas – jai netinka ir šis terminas. Kadangi paties genderizmo vertinimas priklauso nuo kiekvieno pažiūrų, jokio savaiminio įžeidimo jame neįmanoma įžvelgti. Tačiau tradicinių pažiūrų žmonėms genderizmas yra nepriimtina ideologija, kadangi neigia apibrėžtą žmogaus prigimtį ir sudaro sąlygas įvairiems „naujo žmogaus“ kūrimo projektams. 

Visuomenės auklėjimo neigiami padariniai

Galima atsakyti į visus mestus kaltinimus ir įrodinėti, kad nesi dramblys, tačiau didesnį nerimą kelia D.Šakalienės metami įtarimai dėl visų tradicinių pažiūrų asmenų vertybinio atsilikimo („klumpa ir vėl keliasi“) ar net darbo Rusijai („kai kas elementariai atidirba raudonus sidabrinius“). Kalbos apie lietuvių tautos vertybinį atsilikimą ir tamsumą, apie klumpančius ir vėl besikeliančius kelyje į pažangą ir šviesą tautiečius ypač vyresniesiems nemaloniai primena sovietmečiu vykdytą tautos vertybinį švietimą. Tada irgi nemokėjome gyventi. Paradoksalu tai, kad beveik visą šiandien LSDP siūlomą „žmogaus teisių“ paketą bent šeimos srityje pirmieji istorijoje dar 1918-1932 metais Sovietų Rusijoje buvo įgyvendinę bolševikai. Vakarų „pažangą“ sovietai buvo aplenkę septyniais dešimtmečiais. Todėl šiandien tariamoms sovietmečio liekanoms lietuvių mąstyme ir Vladimiro Putino įtakai priešintis kviečiama būtent Vladimiro Lenino ginklais.

Bet kuriuose tradicinių pažiūrų tekstuose ar judėjimuose ieškoma ir randama panašumų su „Putino gvardijos ideologija“. Pati mada lengva ranka pagal patinkančias ir nepatinkančias pažiūras skirstyti visuomenės narius į europatriotus ir dirbančius Rusijai, į europiečius ir vatnikus, tapo pavojingai populiari. Neatrodo, kad viešosiose diskusijose būtų suvokiama, kokio rimtumo kaltinimais švaistomasi. Raudoni sidabriniai ir Putino ideologija iš esmės reiškia kaltinimus valstybės išdavyste ir visai nesvarbu, ar jie priskiriami judėjimui „Pro Patria“, ar Vyskupų konferencijai (kol kas nedrįstama mesti pirštinės šiuo adresu, nors Bažnyčios mokymas akivaizdžiai neatitinka ŽTSI europietiško mąstymo sampratos). Bet kuriuo atveju, tokie kaltinimai bent kiek rimčiau skambėtų iš įstaigos, kuri pati deklaruotų ją išlaikančius užsienio šaltinius.

Man ir daugeliui kitų, autorės akimis, „žmogaus teisių negerbiančių“ politologų D.Šakalienės taikomas skirstymas į kultūriniam marksizmui pritariančius vakariečius arba Putino nupirktus tradicionalistus atrodo klaidinantis ir neatleistinai supaprastinantis sudėtingą situaciją šiandienos Lietuvoje. Taip yra, nes (1) vakarietiškumas nėra tapatus kultūriniam marksizmui, o (2) Lietuva neprivalo perimti jos visuomenei svetimų kultūrinių/moralinių pažiūrų, kad būtų Vakarų, o ne Rytų dalimi. Jau teko rašyti, jog Lietuvoje kuriamas iškreiptas Vakarų visuomenių vaizdinys, o  ŽTSI ir kiti tikrų ir tariamų žmogaus teisių gynėjai taiko labai rizikingą strategiją: Lietuvoje vyraujančią pasaulėžiūrą paniekinamai vadina atsilikusia ir klaidinga, tarytum žinotų vienintelę moralės tiesą, tuo pačiu metu pabrėžtinai tapatindami ją su Rusijos ir priešindami su Vakarų. Paprasčiau tariant, Lietuvos visuomenė nuolat klausosi aiškinimų, kaip labai skiriasi nuo idealios europietiškosios ir jeigu nesikeis, liks ar taps rusiška, taigi autoritarine visuomene. 

Aptariamame D.Šakalienės tekste kaip ir kituose panašios pasaulėžiūros darbuose kritika „žmogaus teisių“ gynėjams, ES institucijoms ir Šiaurės šalims suplakama į vieną tariamai proputinišką gaivalą. Kad toks aiškinimas būtų įtikinamas, ignoruojami paprasti faktai, jog, pavyzdžiui, apie Norvegijos „Barnevernet“ problemas kalba ir nuo jos nukenčia ne vien „atsilikę“ lietuviai, bet ir daugelio Europos šalių piliečiai. Gegužės 30 dieną dėl to buvo piketuojama 15-ikoje Europos sostinių. Susirūpinimą reiškia Švedijos žiniasklaida, pagaliau apie sistemos ydas kalbėti pradėta ir pačioje Norvegijoje, o Lietuvoje apie tai praneša visai ne tariamai „kruvinų putino uogų“ prisirijusi „Pro Patria“, o didžiausi portalai, kaip ir DELFI, priimantis šią diskusiją. Kiek paradoksalu, bet nuo tylaus tariamai atsilikusių, tamsių ir Kremliaus nupirktų lietuvių bambėjimo lėtai, bet nuosekliai judama iki problemos pripažinimo ir sistemos permainų pačioje socialistinėje Norvegijoje. 

Pripažinus šį ir kitus formuojamai „žmogaus teisės versus Putinas“ schemai neparankius faktus, tektų pripažinti, kad ne visa kritika Vakarų šalių ir ES institucijų sprendimams yra korumpuota ir nupirkta, o kai kurios problemos yra tikros ir reikalauja mūsų, kaip pilnaverčių ES narių dalyvavimo jas sprendžiant. Taip pat, jog ir Europoje daugeliu moralės klausimų egzistuoja skirtingos pažiūros, kurias leidžiama reikšti ir ginti. Toks pripažinimas, žinoma, sugriautų esamą naujų žmogaus teisių steigimo ir kitaminčių nutildymo strategiją, tačiau būtų iš tiesų naudingas siekiant susikalbėjimo ir solidarumo nepavydėtinoje geopolitinėje situacijoje atsidūrusiai ir savo piliečių ištikimybe turinčiai skubiai rūpintis Lietuvai. 

Dabartinė strategija absoliučią daugumą Lietuvos piliečių paniekinamai vadinti atsilikusiais arba net valstybės išdavikais, vien dėl jų nuostatų moralės klausimais, net jei tai bandoma daryti subtilia forma ir be tiesioginių įžeidinėjimų, potencialiai kala pleištą po visuomenės solidarumo pamatais. Taip sukuriama aplinka, kur kitamintis yra nebe gerbiamas diskusijos dalyvis, o neapykantos pilnas vatnikas. Tai nepasitikėjimo, priešiškumo ir įtarumo atmosfera. Sunku pasakyti, ką naudingo ji gali duoti Lietuvai taikos ar juo labiau karo sąlygomis. Tačiau neatsakius į šį painų klausimą, diagnozuoti valstybės išdavystes ir darbą Rusijai geriau palikti išimtine VSD teise. Tuo pačiu ir Lietuvoje būtų išsaugota galimybė daugumai Lietuvos piliečių viešai ginti vyraujančią nuomonę, kad Lietuvai nereikia visai ne ES (!), o tiesiog bolševikinės moralės ir kultūros revoliucijos tęsinio. 

Susiję straipsniai

Vytautas Sinica 1165283908739444130

Rašyti komentarą

  1. Su malonumu perskaičiau korektišką ir tikslų atsakymą

    AtsakytiPanaikinti
  2. Anonimiškas2015-06-22 12:57

    Padėka, sveikinimai ir pagarba autoriui. Diskusija į "vienus vartus".

    AtsakytiPanaikinti
  3. "Sunkiau paaiškinti priekaištus dėl Austėjos Landsbergienės." - Yra tikimybė, kad šita homsomolcė nesugebėjo atskirti autoriaus straipsnio teksto nuo mano komentaro, kuriame aš tikrai pavadinau Landsbergienę genderiste - ir iki šiol laikausi lygiai tos pačios nuomonės.

    AtsakytiPanaikinti
  4. Teisingai autorius rašo, deja, procesai tie Lietuvos mąstais neapsiriboja. Todėl su jais susijusios problemos Lietuvoje vien Lietuvos mąstu niekaip negali būti išspręstos.

    AtsakytiPanaikinti
  5. Anonimiškas2015-06-23 13:41

    Perskaičiusi straipsnį pirmiausia nutariau susipažinti su minima Dovile Šakaliene(žinoma neakivaizdžiai). Susiradau internete šios ponios atvaizdą - jauna, daili moteris. Išvada liūdna: daugelis dabartinio jaunimo labai paveikti liberalios politikos, jau atitrūkę nuo savo Tautos ir jiems visai nesvarbu kas su Lietuva atsitiks. Tai dvidešimt penkerių metų Nepriklausomos Lietuvos sukurtas "produktas"

    AtsakytiPanaikinti
  6. Anonimiškas2015-06-24 04:52

    Dekui autoriui uz puikia analize ir nuorodas (jungtis) prie straipsnio.Cia nera reikalo dar ka nors komentuoti.
    Kas is tiesu nustebino tai D. Sakalienes straipsnis - kalba konferencijoje.Man kilo ispudis kad tai kazkokia keistoka organizacija - zmogaus teises stebintis institutas nukritesis dangaus! Vienintelis rysys su tikru pasauliu kaip nebutu keista ir ironiska - sovietinis autorius A. Amalrikas. Beje, siemet svenciame Magna Carta -800 metu jubilieju (1215 Birzelio 19 d.) - tiems teisiu "stebetojams" , atrodo , tai nelabai reiksminga. gal todel kad ten Putinas nedalyvavo ar nemegino sutrukdyti?? Atsiprasau uz pokstavimus bet kitaip sunku suprasti ka is tiesu stebi tie stebetojai.
    Pagarbiai.
    A. D.

    AtsakytiPanaikinti

emo-but-icon

item