Vytautas Sinica. Nematomas Vakarų frontas

Lietuva, kariaudama informacinį karą su Maskva, nepastebi, jog užnugaryje yra atidariusi to pati...


Lietuva, kariaudama informacinį karą su Maskva, nepastebi, jog užnugaryje yra atidariusi to paties karo frontą su Vakarais. Tendencingai pateikiama informacija apie pagrindinius šeimos ir gyvybės politikos klausimus Europoje nuosekliai formuoja vaizdą, jog Europa yra negrįžtamai pasidavusi kultūriniam marksizmui ir pati iškėlusi jo vėliavas.
Vakarų naujienų „cenzūra“
Nesenas reiškinys puikiai iliustruoja šį dėsningumą. Maždaug prieš mėnesį per Europą nusirito savotiška protestų prieš seksualinių mažumų lobistų reikalavimus banga. Estijoje tūkstančiai žmonių mitingavo prieš vienalyčių partnerysčių įteisinimą. Prancūzijoje dešimtys tūkstančių (Manif pour Tous) protestavo prieš naujas dirbtinio apvaisinimo galimybes vienalytėms poroms ir kairiųjų vyriausybės rengiamą „antihomofobijos“ įstatymą. Šis iš esmės grasina drausti viešai išsakyti vienalytėms santuokoms oponuojančias nuomones. Prieš labai panašų taip pat kairiųjų projektą tūkstančiai žmonių dešimtyse miestų rinkosi į taikias, nors daug kur užpultas demonstracijas Italijoje (Silent Sentinels). Britai apie tokį jau ir jiems ruošiamą įstatymą išgirdo tik prieš porą savaičių. Lenkijoje protestai prieš bandymus legalizuoti abortus baigėsi šalyje pasipiktinimą sukėlusiu teismo draudimu abortą vadinti žudymu.
Reikia pripažinti, kad Lietuvos didžiojoje žiniasklaidoje šiuos įvykius plačiausiai ir sąžiningiausiai apžvelgė, paradoksalu, bet liberalusis DELFI. Estų protestai Lietuvoje apskritai buvo pristatyti kone vien dezinformuojančiu Lietuvos ir juodinančiu Estijos pilietinę visuomenę Pauliaus Gritėno tekstu „Lietuvos ryte“. Apie įvykius Italijoje, nors ten net protestavęs kunigas po užpuolimo atsidūrė ligoninėje, didžiojoje žiniasklaidoje nerašė niekas. Užtat iki tol niekam nežinomam Latvijos ministrui užtenka čirptelėti „tweetą“, jog yra gėjus ir tuo didžiuojasi – Lietuvoje apie tai kalba ir ministrai, ir visos žiniasklaidos priemonės.
Ši tendencija turi priežastį. Europa (ar Vakarai) Lietuvoje turi atrodyti liberaliai. Net ne liberaliai, nes tada ji gerbtų nuomonių įvairovę, o kultūriškai marksistinė, t.y. reikalaujanti, kad visi gyvenimo būdai, moralės ir elgesio normos būtų visų laikomi lygiai vertingais („antihomofobijos“ įstatymas – šios nuostatos gryniausia išraiška). 
Ta pačia kryptimi dirba dvi visiškai priešingos žiniasklaidos srovės. Viena vertus, „didžioji žiniasklaida“ pateikia išimtinai progresyvistinius Vakarus vaizduojančią informaciją. Jai ši informacija – teigiamas pavyzdys ir neišvengiamas europėti siekiančios visuomenės raidos modelis. Antra vertus, tą patį vaizdinį formuoja ir marginali prorusiška žiniasklaida, dažniausiai nedideli ar vien socialiniuose tinkluose egzistuojantys šaltiniai, kuriais siekiama tikslinei konservatyviai publikai parodyti, kokie moraliai degradavę ir todėl atmestini yra Vakarai. Ironiška tai, kad proeuropietiškų pažiūrų pilietiški asmenys ir organizacijos skatina ignoruoti ar net specialiosioms tarnyboms įdavinėti pastarosios rūšies žiniasklaidos kanalus, tačiau tuo metu tą pačią Rusijai parankios propagandos funkciją atlieka didieji naujienų portalai, spauda ir kitos priemonės. Jas skaito, žiūri ir klauso nepalyginamai daugiau konservatyvių pažiūrų žmonių, negalinčių surasti ar suprasti, ką bendro jie patys turi su barzdotosios Conchitos Europa.
„Vakarai svetimi, rinkitės Vakarus“
Galima teigti, kad Lietuvoje visais frontais formuojamas Lietuvoje vyraujančioms moralės normoms absoliučiai svetimos ir tik tolstančios Europos vaizdinys. Kartu siūlomas begalinio naivumo receptas – priimti šį skirtumą kaip savo atsilikimą ir liepti „atsilikusiems“ lietuviams savo pažiūras pritaikyti prie vakarietiškų standartų. Šeima kaip išimtinai vyro ir moters sąjunga, pagarba gyvybei nuo jos pradėjimo, atsisakymas vaikus mokyti apie alternatyvias šeimos formas – visa tai kartais net atviru tekstu siūloma atiduoti Rusijai kaip „Rytų vertybes“. Tačiau nuo tokių siūlymų ir lozungų Lietuvos visuomenės nuostatos negali pasikeisti. Priešingai, didėja atotrūkis tarp vyraujančio „lietuviško mąstymo“ ir vaizdinio apie tai, kuo gyvena Europa. Tarp dviejų geopolitinių traukos taškų taip aiškiai esame stumiami į maskolių pusę. Kurių galų patiems tapatintis su Rusija, kuriai tik to ir reikia?
Nors neabejotinai yra ir tokio „Europos pasakojimo“ fanatikų, daugeliu atvejų tiesiog vadovaujamasi pragmatišku tikėjimu, kad asociacijos su Europa yra tiek pozityvios, jog pats jos vardas „ištemps“ visuomenės prielankumą bet kam, kas bus įvardyta kaip europietiška. Žinia apie neatpažįstamai „liberalius“ Vakarus Lietuvos skaitytoją pasiekia kartu su kita žinia, jog visi esame priversti rinktis tarp rusiškos arba europietiškos kultūrinės orientacijos, o teisingas pasirinkimas, be abejo, antrasis. Tačiau statyti visuomenę į tokio pasirinkimo spąstus yra rizikinga ir perdėtai optimistinė strategija. Padėję į šalį kritiką, jog tarp šių alternatyvų rinktis apskritai nebūtina, blaiviai ir todėl retoriškai paklauskime savęs, kurio pasirinkimo link toks Vakarų vaizdinys kreipia konservatyvią Lietuvos visuomenę.
Vakarų visuomenių lūžiai
Ideologinis vaizdinys apie moraliniam reliatyvizmui nusilenkusius Vakarus tikrovėje tinka nebent Beniliukso ir Skandinavijos šalims. Visoje Europoje daugybė žmonių palaiko prigimtinę šeimos sampratą, prieštarauja vienalyčių porų įvaikinimui, seksualines mažumas kaip normą pateikiančiam lytiniam švietimui ir kitoms „pažangioms“ iniciatyvoms. Prancūzijoje, Italijoje, JAV gėjų „santuokoms“ nepritaria apie pusę piliečių. Kartu tai pora šimtų milijonų vakariečių – tų pačių, kuriais taip trokštame tapti.
Neaišku, kodėl turėtume užsimerkti ir pusės Europos nelaikyti Europa, kodėl konservatyvių europiečių nelaikyti europiečiais ir galiausiai kodėl ne į juos lygiuotis ir ne su jais tapatintis. ES senbuvės šalys, kurių visuomenės yra dramatiškai pasidalinusios, pavyzdžiui, šeimos, gyvybės ar imigracijos politikos klausimais, negali ignoruoti šio lūžio.
Kaip prieš beveik dešimtmetį teisingai rašė Georgas Weigelis, Europa yra dviejų vertybinių karų laukas. Vienas karas vyksta tarp pačių europiečių stovyklų: norinčiųjų perkurti visuomenę ir norinčių išsaugoti jos esamą formą. Kitas karas vyksta ar bręsta tarp pirmąjį jau kariaujančių ir vertybiškai vis labiau išsiskaidžiusių europiečių ir šia prasme itin vieningai konservatyvių imigrantų iš islamiškojo pasaulio. Skambūs Europos šalių lyderių pareiškimai apie multikultūralizmo žlugimą tik pavėluotai liudija paprastą faktą, kad šių imigrantų masių nei asimiliuoti, nei integruoti nepavyko ir greičiausiai nebepavyks. Vakarai tad yra itin nevieningi ir nepastovūs savo pažiūromis ir politikų bei aktyvistų aiškinimai, kad politiškai sėkmingai stumiamos kultūrinių marksistų nuostatos kartu yra visos Europos ar Vakarų šalių nuostatos, yra trumparegiai arba demagogiški.
Pasirinkti frontą
De facto atidarytas savotiškas nematomas Vakarų frontas informaciniame kare – stengiamasi vaizduoti Vakarus kaip išimtinai kultūrinio marksizmo nuostatomis besivadovaujančią civilizaciją, kur tradiciją ir prigimtines visuomenės institucijas gerbiantiems žmonėms paprasčiausiai nėra vietos. Tokio iškreipto vaizdo formavimas kartu su iš kitos pusės sklindančia dezinformacija skatina alternatyvių geopolitinių orientacijų ieškojimą ir paradoksaliai tarnauja Putino propagandos kuriamam pasakojimui apie „moraliai supuvusius Vakarus ir vienintelę šeimos vertybių gynėją Rusiją“. Kiekvienam smagiau ten, kur nėra vadinamas atsilikėliu.
Istorija moko, kad kariaujant dviem frontais laimėti labai sunku. Lietuva ne išimtis, todėl jai reikėtų pasirinkti, kurį informacinio karo frontą uždaryti. Neuždarę Vakarų fronto, labai pabloginame savo gynybines pozicijas Rytuose. Tuo tarpu uždarę frontą Rytuose arba ten pralaimėję, informacinių karų galėsime apskritai nebekariauti. BBC parodys nesumontuotą siužetą kaip Vilniuje žmonės Rytų išvaduotojus pasitinka su gėlėmis. 

Susiję straipsniai

Vytautas Sinica 2103670098145059308

Rašyti komentarą

  1. Anonimiškas2014-11-19 10:10

    Ačiū už straipsnį. Sudėliojote taškus ant "i". Netylėkite.

    AtsakytiPanaikinti
  2. Anonimiškas2014-11-19 10:10

    Žmogus, kuris dar sugeba mąstyti, turi atmesti abu mums primestus frontus - tiek ateinančius iš Rytų, tiek iš Vakarų, žinoma, jeigu norime išlikti savimi. Mes turime savus autoritetus - A. Maceiną, Vydūną, J. Basanavičių, iš mūsų kartos - J. Marcinkevičių ir daugelį kitų į kuriuos turime lygiuotis. Plačiosioms masėms brukamas nepilnavertiškumas, valdžios sluoksniuose tebesitęsiantis bezdžioniavimas ir visa tai stebint, pats žmogus turi rasti savyje jėgų, svarbiausia apsispręsti - ar jam tinka kryptis į Rytus, ar į Vakarus. O gal turime turėti savo kelią - Lietuvos valstybės kelią, su M. K. Čiurlioniu, su Maironiu, su V. Kudirka...
    Ačiū autoriui už iškeltas problemas. Apie tai reikia nuolat kalbėti ir kuo įvairesnei auditorijai.

    AtsakytiPanaikinti
  3. Verta atkreipti dėmesį į frazę "[...] politiškai sėkmingai stumiamos kultūrinių marksistų nuostatos [...]". Čia, sakyčiau, esmė. Taip, Vakarai toli gražu nėra vienalyčiai, bet - KAS ten orus diriguoja? Ta ir bėda, kad tos neomarksistinės nuostatos stumiamos SĖKMINGAI. Kodėl NORMALŪS žmonės yra opozicijoje (ir dažnai engiamoje)? Neomarksistiniai yra ne Vakarai apskritai (čia ne tik Europa - JAV ne ką geriau), bet Vakarų POLITIKA. Rusijoje irgi yra normalių žmonių, besipriešinančių koloradiniam puviniui - ten irgi vyksta mitingai. Bet vėlgi - AR JIE sprendžia? Tad autorius teisus tik iš dalies, nes "politikos darymo" požiūriu, Vakarai IŠTIES yra neomarksistiniai, o Rusija - kažkokia šizofrenija tarp seno marksizmo/bolševizmo ir carinio imperializmo. Autorius neabejotinai teisus dėl vieno: pavojus mums gresia IŠ ABIEJŲ pusių - kaip ir iš vidaus (iš svetimiems tarnaujančių valdžioje sėdinčių provincialių mulkių ir ideologizuotos purvasklaidos).

    AtsakytiPanaikinti
  4. Anonimiškas2014-11-19 20:57

    Yra toks Užpisko klapčiukas ,apie kurį galima pasakyti ,,koks jaunas ,o jau Gapšys'', o apie Ši jauną žmogų galima pasakyti , kad jis parašė labai geras mintis ,kuriomis galima vadovautis ginantis nuo kultūrinio marksizmo, sklindančio iš vakarų.

    AtsakytiPanaikinti
  5. Šaunus vaikinas Sinica.
    Tik norėdama įrodyti, kad nesu robotas ir turiu teisę parašyti tuos tris žodžius, turiu pasiimti akinius, lupą, prispausti akis prie ekrano limpamai, tuomet įžiūriu, ką ten reikia įrodyti. Šiaip matau neblogai.

    AtsakytiPanaikinti
  6. Anonimiškas2014-11-20 08:23

    Lietuvai sekasi: abiejuose frontuose vykstatntys mūšiai stiprina ekonomiką, mažina skurdą, didina gyventojų skaičių, mažina emigraciją ir t.t. Vietiniai PAX AMERICANA gauleiteriai net prognozuoja Lietuvai 2040 metais
    2 mln. aborigenų populiaciją! Ar suspėsime įvkdyti planus? Gal laikas atidaryti dar kelis kovų frontus? Gal pasiseks planus viršyti ir gyventojų skaičiumi pasivyti Estiją? Pajamomis ir paragyvenimo lygiu nepavyks, bent skaičiumi Estus prisivykim!

    P.S. O gal tapti sadomitu ir NATO kareiviu vienu metu (gyventojų skaičius mažėjimas šiuo atveju būtų garantuotas 100 proc.) ir lieti kraują už kolomojskių&abramovčių interesus Ukrainoje ar Aganistane ir yra Lietuvos vizija?

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. O aš ir galvojau - kada gi koks koloradikas atropos? Ir akurat! :D

      Panaikinti
    2. Anonimiškas2014-11-21 23:01

      Ar Piks nėra liūdnai pagarsėjęs mentalinis iškrypėlis ir beretoidas komentatorius Pikasas?

      Panaikinti

emo-but-icon

item