Lietuviški leidiniai Suvalkų krašto lietuvių kultūroje (II) Knygnešiai ir daraktoriai

Pirmąją dalį galite rasti čia.

2013-uosius Lietuvos Seimas buvo paskelbęs sukilimo metais. Ar tai buvo tikslinga, ar ne, galima ginčytis. Tačiau ne tai šiandien svarbu. Man rodos, praleidome progą naujai permąstyti Lietuvos istoriją. Ką 1863 m. sukilimas reiškė Lietuvai, kokios naudos atnešė lietuvių kalbai, kultūrai, tautinės savimonės formavimui, tautiniam atgimimui? Ar nesekam lenkų pavyzdžiu ir tam tikrus dalykus perinterpretuojame arba sureikšminame? Pažymėtina, kad lenkai nepaprastai mini savo pralaimėjimus, jais tiesiog mėgaujasi. Tai daro dėl lenkų mesianizmo tarp tautų.

Derėtų susimąstyti, kas buvo sukilimo organizatoriai, kokie buvę jų tikslai, ką būtų laimėjusi/pralaimėjusi Lietuva, jei sukilėliai savo tikslus būtų pasiekę. Sukilimą organizavo lenkų aristokratija ir bajorija, kitaip sakant – inteligentija ir šviesuomenė, Lietuvoje – sulenkėję, tautinę savimonę ir protėvių kalbą praradę dvarponiai. Jų tikslas – atkurti valstybę su Gegužės 3-iosios konstitucijos padariniais, kai Lietuva buvo galutinai inkorporuota į Lenkiją ir net neegzistavo pasaulio žemėlapiuose. Abiejų Tautų Respublika tapo Lenkijos Respublika, arba Didžiąja Lenkija. Lietuvių kultūra vos ruseno, lietuvių kalba, nustumta į kertę, buvo menkinama ir niekinama. Ji, anot lenkų, buvusi taip skurdi ir sustabarėjusi, kad visiškai netiko kilniems dalykams išreikšti, nei mokslui, nei menui, nei literatūrai, pagaliau net melstis bažnyčiose. Lietuvių kalbą vartojo tik žemiausi visuomenės sluoksniai buitiniams reikalams. Pralaimėjimas ir represijos netikėtai pastūmėjo istoriją ir įvykių raidą kita linkme. Tokio sukrėtimo lietuvių tautai reikėjo, kad ji atgimtų ir susitelktų. Negalima išleisti iš akių fakto, kad nukentėjo ir sukilimo organizatoriai – dvarponiai, lenkiškumo Lietuvoje įtvirtintojai ir skleidėjai. Jie varžė lietuvių tautą, neleido jai atsitiesti, įgauti tautinio orumo ir pasitikėjimo savim.

Taigi 1863 metų sukilimas Lietuvai svarbus, sakyčiau, likiminis, raktinis, kaip raktinis buvo po jo vykdytas spaudos draudimas. Represijų tikslas – galutinis lietuvių surusinimas. Pralaimėjimas buvo tarsi Dievo dovana balansuojančiai ant išnykimo ribos lietuvių tautai.

Knygnešių ir daraktorių laikas pažadino tautoje slypintį milžinišką potencialą, įskiepijo žmonių širdyse meilę tautai, kalbai, kultūrai, literatūrai, knygai. Vargo mokyklose užaugo ir subrendo būsimieji būsimo lietuvių tautos atgimimo šulai, kurie laikui atėjus šauks tautą į laisvę ir nepriklausomybę. Tautinis atgimimas nesustabdomai ir negrįžtamai reiškė aiškias pretenzijas, kad net „Varpo“ leidėjai svarstė, ar eventualus draudimo panaikinimas neatneš žalos, nesulėtins tautinio atgimimo proceso.

Knygnešių ir daraktorių nemažai būta ir Suvalkų krašte. Juos galima suskirstyti į keturias grupes. Svarbiausia kategorija – knygnešių ir daraktorių organizatoriai ir jų globėjai. Punsko krašte labiausiai pasižymėjo poetas, vertėjas, Jono Basanavičiaus artimas bendradarbis, Punsko klebonas kunigas Simonas Norkus. Jo indėlis šioje srityje milžiniškas. Seinų krašte knygnešius ir daraktorius rėmė ir juos organizavo kunigų seminarijos klierikai ir seminaristai.

Antrajai knygnešių grupei – knygų gabentojams – Punsko krašte priklausė pasiturintis Giluišių kaimo ūkininkas Vincas Markevičius. Kaune, Karo muziejaus Knygnešių kiemelyje, jis yra išvardintas tarp sunkiai nukentėjusių asmenų. Plačiai yra žinomas ir Povilas Matulevičius, kuriam XX a. 8-ojo dešimtmečio pradžioje Kreivėnų kaimo gyventojai pastatė paminklą. Seinų krašte pagrindinis knygų gabentojas buvo Karolis Petruškevičius, siuvėjas iš Žagarių.

Trečioji knygnešių grupė – knygų platintojai. Tarp jų Punsko krašte labiausiai pasižymėjo Povilas Kupstas, o Seinuose – seminarijos auklėtinis Antanas Milukas, Seinų gydytojas, varpininkas Juozas Kaukas.

Ketvirtoji grupė – tai knygų laikytojai. Jų buvę daug. Paminėsiu tik keletą pavardžių: Vincas Kaminskas iš Kampuočių, seserys Kraužlytės iš Punsko, Andrius Aluška iš Radiškės.

Žinoma, toks knygnešių suskirstymas yra sąlygiškas, nes vienas asmuo būdavęs ir knygų gabentojas, ir platintojas, ir laikytojas.

Kitą teksto dalį rasite čia