Lietuviški leidiniai Suvalkų krašto lietuvių kultūroje (III) „Šaltinio“ spaustuvė

Nepaprastai svarbų vaidmenį lietuvių tautinio atgimimo raidoje atliko Seinų dvasinė seminarija. ...


Nepaprastai svarbų vaidmenį lietuvių tautinio atgimimo raidoje atliko Seinų dvasinė seminarija. Šiandien ne vienam gali kilti klausimas, kaip šioje įstaigoje, kur nebuvo dėstoma lietuvių kalba, o už lietuviškumą galėjai būti pašalintas, susiformavo toks tvirtas lietuviškumo stuburkaulis, kuris savo darbais ir idėjomis spinduliavo į visą etninę Lietuvą. Čia suformuotas mintis aptarinėjo Varšuvos, Petrapilio, Maskvos universitetų studentai ir dėstytojai. Šioje seminarijoje mokėsi būsimieji žymūs Lietuvos rašytojai, kaip antai: Vincas Mykolaitis-Putinas, „Tautiškos giesmės“ autorius Vincas Kudirka, politikas ir visuomenės veikėjas Mykolas Krupavičius, mokslininkas vyskupas Pranas Būčys bei daug kitų. Nemažai šią seminariją baigusių kunigų savo parapijose švietė žmones, įsijungė į tautinio atgimimo sąjūdį.

Kaip minėjau, Seinų kunigų seminarija buvo nelegalių knygų platinimo centras Dzūkijoje. Spauda į seminariją buvo pristatoma įvairiais būdais. Ilgus metus seminaristams talkino Kalvarijos kunigai. Seminarija turėjo ir savo nuolatinį knygnešį – Karolį Petruškevičių iš Žagarių. Klierikai savo lėšomis padėjo jam baigti mokslus Varšuvoje. Petruškevičius, grįžęs į tėviškę, ėmėsi siuvėjo amato. Jis siūdavo kaimiečių namuose, tad nevaržomai galėjo keliauti iš kaimo į kaimą, užsukti į seminariją. Čia atnešdavo lietuviškų laikraščių ir knygų, paimdavo ir nuveždavo į „Varpo“ ir „Ūkininko“ redakciją seminaristų straipsnius. Su juo artimai bendradarbiavo seminaristas Antanas Milukas, kuris slėpė ir labai aktyviai platino lietuvišką spaudą. Su kunigų seminarija bendradarbiavo gydytojas Juozas Kaukas. Jo adresu ateidavo visa konspiracinė seminaristų ir klierikų korespondencija. Jo apsilankymai seminarijoje ir pas žmones niekam nekėlė įtarimo. Spaudą klierikai platindavo įvairiais būdais, išvežiodavo po dieceziją vykdami atostogauti, išdalindavo giminėms, atvykusiems į seminariją, siųsdavo paštu, įdėję ją į rusiškų laikraščių viršelius.

Seminarijoje buvo redaguojami trys rankraštiniai leidiniai. Labiausiai žinomas Antano Miluko redaguojamas „Knapt“. Ranka buvo perrašomi „Visko po biskį“ bei būsimo vyskupo ir mokslininko Prano Būčio redaguojama „Viltis“. Ne be reikšmės buvo ir šioje įstaigoje veikusi slapta penkiukių organizacija. Jos branduolį sudarė penki asmenys: du V kurso, po vieną IV, III ir II kursų seminaristų. Kiekvienas iš jų turėjo žemesnių pakopų penkiukes. Iš pradžių sambūris buvo bevardis, vėliau jis pasivadino „Šaltiniu“. Organizacija turėjo savo įstatus, leido slaptą laikraštuką „Jaunuomenės draugas“, kurį redagavo būsimas Punsko klebonas J. Švedas. Jam talkino „Titanike“ žuvęs J. Montvila.

Lietuvių visuomenės pastangomis 1906 m. pavasarį Seinuose buvo įsteigta spaustuvė „Laukaitis, Dvaranauskas, Narjauskas ir bendrovė“. Lėšomis mašinoms nupirkti rūpinosi Dvaranauskas. Jos buvo renkamos Seinų ir dalinai Vilniaus vyskupijų parapijose. Spaustuvei vadovavo Seinų kunigų seminarijos profesorius Juozas Laukaitis. Iš pradžių ji įsikūrė kurijos patalpose (klierikų butuose), vėliau perkelta į V. Petruškevičiaus namą Vengrų gatvėje. Pirmame aukšte įsikūrė spaustuvė, antrame – „Šaltinio“ redakcija, knygų rišykla ir biblioteka. Pirmieji spaustuvės darbuotojai, net raidžių rinkėjai, buvo Varšuvos lenkai. Po dvejų metų pastaruosius dalinai pakeitė spaustuvėje šio amato pramokę lietuviai.

1906 m. kovo 18 d. pasirodė pirmas „Šaltinio“ numeris. Iš pradžių jis išeidavo 2000 egz. tiražu. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą „Šaltinis“ jau spausdinamas 15 000 egz. tiražu ir yra labiausiai skaitomas žurnalas Lietuvoje. Leidinys rašė aktualiomis temomis, apie žemės ūkį, švietimą, sveikatą, mokslą. Ilgainiui pradėjo eiti ir žurnalo priedai: „Šaltinėlis“ – vaikams, „Artojas“ – žemdirbiams, „Vainikas“ – jaunimui. Bendrovėje dar buvo leidžiamas mėnraštis „Vadovas“, skirtas dvasininkams, dvisavaitraštis „Spindulys“ bei „Žiburio“ draugijos organas „Žiburys“. Labai populiarūs buvo kalendoriai, knygų serijos. Iš viso „Šaltinio“ spaustuvėje išspausdintos 257 knygos. Daugiausia jų išleista lietuvių kalba, bet būdavo leidinių lenkų, esperanto ir lotynų kalbomis. Knygų tiražai įvairūs, nuo 300 iki 30 000 egz. Beveik visos knygos nedidelės apimties ir mažo formato, išspausdintos ant prastos kokybės popieriaus.

Spaustuvės kūrėjai telkė visuomenę tautiniam sąjūdžiui. Jie įkūrė Blaivybės draugijos ir „Žiburio“ skyrius, jaunimo organizacijas, chorą, teatrą, bibliotekas, lietuviškas mokyklas. Investuota į žmones ir organizacijas, kurios „švietė, kėlė, mokė ir patarė“.

Lietuviškos leidyklos epilogas buvęs tragiškas. Pirmasis pasaulinis karas nutraukė „Šaltinio“ spaustuvės veiklą. Dalį spaustuvės įrangos išsivežė rusų armija. 1915 m. vokiečiai, antrą kartą užėmę Seinus, sunaikino tai, kas buvo likę, suniokojo knygyną ir archyvą. Bendrovės valdyba ir redakcija persikėlė į Vilnių, kur iki 1916 m. pabaigos pasirodė dar 33 „Šaltinio“ numeriai.

Po 1920 m., kai šis kraštas atiteko Lenkijai, uždaromos lietuvių organizacijos, įstaigos, bibliotekos, mokyklos, vaikų namai, atsikūrusi lietuviška Seinų kunigų seminarija. Jos profesoriai ir seminaristai ištremti į Lietuvą. Sugrįžo knygnešių laikai, kilo spausdinto žodžio badas. Už lietuviškos knygos turėjimą, jos platinimą vėl grėsė baudos.

Bus daugiau.


Susiję straipsniai

Užsienio lietuviai 2792975576324029813

Rašyti komentarą

emo-but-icon

item