Vilius Baldišis. Didžiam Lietuvos patriotui, ekonomistui ir istorikui Vladui Terleckui – 75–eri (II)

Vilius Baldišis. Didžiam Lietuvos patriotui, ekonomistui ir istorikui Vladui Terleckui – 75–eri (I...




Bendradarbiavimas su V. Telecku Lietuvos banke 1990–1993 m.


Po ilgų diskusijų ir G. Vagnoriaus organizuotų „povandeninių kliūčių“ mane paskyrus Lietuvos banko valdybos pirmininku 1990 m. liepos 31 d., turėjau nuo „nulio“ pradėti kurti savarankišką valstybės pinigų ir bankų sistemą, kiekvieną dieną susiduriant su atviru ir užmaskuotu sovietinių struktūrų pasipriešinimu ir įvairiausiomis kliūtimis. Pirmiausia reikėjo sutelkti kvalifikuotų ir Nepriklausomybei atsidavusių kolegų – bendraminčių branduolį. Vienas iš jų – Vladas Terleckas – tuo metu sirgo ir gydėsi Druskininkuose. Nežiūrint į tai, jis sutiko mane priimti savo palatoje ir aptarti pirmaeilius Lietuvos banko kūrimo žingsnius bei galimus kandidatus banko komandai. Kiek sustiprėjęs ir grįžęs į Vilnių, Vladas Terleckas pats įsijungė į praktinį Lietuvos banko kūrimo darbą, nors be Aukščiausiosios Tarybos deputato pareigų dar dėstė Vilniaus Universitete, buvo finansų ir kredito katedros docentas. Pradžioje Lietuvos bankui talkino be atlyginimo, vedamas patriotinių–profesinių siekių ir idėjų. Atkurtas Lietuvos bankas turėjo parengti visą kompleksą įstatymų ir nutarimų projektų, naujų norminių dokumentų centrinio banko, pinigų apyvartos ir kredito pertvarkymo, savos pinigų ir bankų sistemos sukūrimo, atsiskaitymų  pertvarkymo ir kitais klausimais. Ypač aktualūs buvo metodologiniai ir praktiniai unikalaus perėjimo iš sovietinės pinigų, bankų ir atsiskaitymų sistemos į savarankišką Lietuvos pinigų, bankų ir atsiskaitymų sistemą klausimai (pereinamojo laikotarpio strategijos, taktikos klausimai). Kiek leido jėgos, V. Terleckas konsultavo Lietuvos banką šiais klausimais.

1991 m. birželio 26 d. Lietuvos banko valdybai pavedus tuometiniam jos nariui prof. Stasiui Uosiui organizuoti laboratoriją bankų ir pinigų atsiskaitymų sistemos problemoms tirti bei norminiams dokumentams rengti, V. Terleckas tapo jos, o vėliau įsteigto Lietuvos banko Mokslo centro darbuotoju antraeilėse pareigose. Realiai, visą Lietuvos banko kūrimo laikotarpį iki tol jis visuomeniniais pagrindais tęsė Lietuvos savarankiškos pinigų ir kredito sistemos kūrimo veiklą, pradėtą kolegų vienaminčių darbo grupėje dar 1989 m. Nuo 1992 m. spalio 1 d. Lietuvos banko Mokslo centrą reorganizavus į Mokslo ir analizės departamentą, V. Terleckas buvo paskirtas jo direktoriumi, prof. St. Uosis tapo šio departamento moksliniu vadovu. Atėjus į valdžią „raudoniesiems“ ir 1993 m. kovo 10 d. Seimui patvirtinus Respublikos Prezidento A. Brazausko dekretą „Dėl Lietuvos banko valdybos pirmininko atsistatydinimo“, buvo pakeista visa Lietuvos banko valdyba. Tuomet iš darbo Lietuvos banke išėjo kvalifikuočiausi specialistai – Vladas Terleckas, Stasys Uosis ir kiti. Šie paminėti mano kolegos, parengė Lietuvos banko Mokslo centro organizacinę struktūrą, tyrinėjimų kryptis, ruošė metodologiją ir norminius aktus, reikalingus savarankiškai pinigų ir bankų sistemai kurti, litui įvesti, studijavo išvystytų šalių pinigų reformų ir valiutos režimų patirtį. Vlado Terlecko darbo Lietuvos banke metu, buvo atlikti tokie svarbūs darbai: parengta Lietuvos savų pinigų įvedimo programa (3 variantai), paruošti ir LR Aukščiausiajai Tarybai pateikti pasiūlymai „Dėl skubaus pinigų apyvartos pertvarkymo Respublikoje“ siekiant Lietuvą apsaugoti nuo rublių antplūdžio iš kitų valstybių, kai Rusija vienašališkai ėmė pertvarkyti tarpvalstybinius atsiskaitymus. Taip pat buvo parengta daug kitų pinigų ir bankų sistemos pertvarkymui būtinų norminių dokumentų projektų ir pasiūlymų: dėl valiutos režimo organizavimo įvedus litą; rezidentų ir nerezidentų sąvokos reglamentavimo norminiuose aktuose; operacijų užsienio šalių vertybiniais popieriais; neteisėtų valiutos aukcionų sustabdymo; atsiskaitymu kliringu su NVS valstybėmis, Latvija, Estija, Gruzija ir kitomis šalimis taisyklės; lito stabilizavimo fondo įstatymo ir nutarimo dėl jo įgyvendinimo projektas, pasiūlymai dėl Vyriausybės defliacinės politikos priemonių ir daug kitų.

Kalbant trumpai drūtai, su visa atsakomybe ir prisiekdamas prieš Dievą ir Tautą noriu pareikšti – iki 1993 m. kovo 10 d. Lietuvos Bankas buvo visiškai pasirengęs atlikti paskutinį Lietuvos nacionalinės pinigų, kredito ir atsiskaitymų reformos etapą – cirkuliavusius piniginius ženklus talonus pakeisti į litus. Jau iki tol buvo sukurta ir veikė nacionalinė pinigų, bankų ir atsiskaitymo sistema, kuri leido Lietuvai realizuoti savo suverenias teises ne tik politikoje, bet ir ekonominiame gyvenime.

O kur dar V. Terlecko milžiniškas darbas visuomenėje, per masinės informacijos priemones stengiantis paaiškinti svarbiausias savarankiškos pinigų ir kredito sistemos kūrimo problemas, kova su populizmu ir ekonominiu neraštingumu, grupinių–oligarchinių valstybės veikėjų interesų ir sprendimų demaskavimas ir pan.

Vladas Terleckas, kartu su Stasiu Uosiu, buvo pagrindiniai įvairių pareiškimų ir kreipimusi į Lietuvos valdžios ir valdymo organus iniciatoriai ir rengėjai. Vlado Terlecko parengtame leidinyje „Ne visi tylėjo. Priešinimasis Lietuvos ūkio griovimui“, Vilnius, 1993 m. – sudėti svarbūs 1989 m. gruodžio mėn. – 1993 m. sausio mėn. dokumentai. Knygelės pratarmėje jis rašė: „Nenoriu slėpti savo įsitikinimo, kad nelaimėjus Lietuvoje, populistinėmis, kartais net šarlataniškoms idėjoms, kurios buvo paverstos oficialios ekonominės politikos principais, tokio gylio ūkio krizės neturėtume.“ (p.1). Minėtame leidinyje pateikti mokslininkų ekonomistų pareiškimai, kreipimaisi, laiškai, kurie buvo adresuoti Lietuvos TSR ir Lietuvos Respublikos aukščiausioms institucijoms ekonominės reformos klausimais, taip pat keletas Vlado Terlecko ir kitų autorių straipsnių apie tai.

1989 m. man kilo mintis darbo grupės paruoštą savarankiškos Lietuvos pinigų ir kredito koncepciją ir mūsų su Vladu Terlecku parašytus straipsnius išversti į rusų kalbą ir išsiųsti juos į Estijos, Latvijos ir SSSR pažangius leidinius, taip pat ir to meto pažangiems SSSR ekonomistams. Manau tai irgi prisidėjo griaunant imperinę SSSR. Šių darbų atgarsiai buvo bankininkų – finansininkų vizitai į Lietuvą iš Estijos bei Latvijos, o vėliau iš kitų panorusių išsivaduoti SSSR respublikų, siekiant pasisemti žinių ir patirties. Vėliau tai pravertė derantis ir sudarinėjant tarpvalstybinių atsiskaitymų sutartis su šiomis šalimis. Mūsų pasiūlymai pasiekė ir SSSR Gosbanko bei vėliau Rusijos Federacijos centrinio banko vadovybę ir specialistus. Kaip sakoma – lašas po lašo…

Iš tuometinės „artimojo užsienio“ spaudos, Vlado Terleceko ir mano straipsnį 1989 m. „Угрожают Ли Союзу Республиканские Денги“’ išspausdino pažangus Novosibirsko Mokslinio tyrimo instituto sąjunginis ekonominis žurnalas „ЭКО”, Estijos ir Latvijos spauda. Su V. Terlecku suorganizavome mano komandiruotę į Estiją, pas tuometinį Estijos SSR Ministrų Tarybos pirmininko pavaduotoją Reiną Otssasoną. Važiavau pasisemti jų patirties, bet beveik visą komandiruotės laikotarpį teko pasakoti apie mūsų darbo grupės nuveiktus darbus, parengtą koncepciją, numatomas reformas.

Vėliau, į Lietuvos banko atvykęs Latvijos Respublikos Seimo deputatas Einaras Repšė, stebėjosi mūsų centrinio banko nuveiktais darbais ir turimu teoriniu įdirbiu šioje srityje, viską tiesiogiai užsirašinėjo, paprašė visos mūsų turimos medžiagos. Broliams latviams (kaip beje ir visiems kitiems) mums nieko nebuvo gaila. Kaip žinome, netrukus deputatas E. Repšė tapo Latvijos centrinio banko pirmininku ir pradėjo savo šalies pinigų ir kredito sistemos reformas.

1991 m. kovo 10–11 d. Lietuvos bankas organizavo tarptautinę buvusių okupuotų SSSR respublikų centrinių bankų konferenciją. Dalyvavo Rusijos Federacijos (B. Jelcino), Estijos, Latvijos, Gruzijos ir kt. Centrinių bankų vadovai. Buvo kalbama apie lygiateisių valstybių tarptautinių bankinių – finansinių santykių sistemos kūrimą.

Nors trumpai apžvelgti rašytinį V. Terlecko palikimą – labai sunku. Autorius išleido 11 monografijų, 3 mokymo priemones, 1 vadovėlį, paskelbė virš 510 įvairiausios apimties mokslinių ir mokslo populiarinimo publikacijų.

Noriu paminėti tik svarbiausius kapitalinius Vlado Terlecko darbus. Pirmiausia tai – „Pinigai Lietuvoje 1915–1944 metais“ – Vilnius.; Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1992. – 195(1)p. Kaip pažymėjo pats autorius, medžiagą jis pradėjo kaupti dar 1976 metais ir darbas buvo tęsiamas iki 1989–ųjų. Interviu laikraščio korespondentei V. Terleckas pasakojo: „Kaupiau ne knygai, o stalčiui – nes nieko kito neliko. Visada jaučiau potraukį istorijai. Ir dar buvau patyręs mūsų žmonių pagarbą, netgi pamaldumą litui, nenorėjau, kad jo istorija užmarštin nueitų. Tuo pat metu sumaniau fakulteto finansų ir kredito katedroje tokį muziejėlį įsteigti – pavyko, bet… Jis teveikė tik mėnesį ir buvo išvogtas. Vagių, žinoma, nesurado, nes, matyti, ne vagių tai ir būta. Be to, archyvuose sukauptą medžiagą dar galėjau panaudoti ir kitur, juk skaičiau studentams paskaitas. Čia jau niekas nieko pavogti negalėjo.“ („Vakarinės naujienos“, 1992–08–13). Paklausus apie knygą: pinigų istorija, kas tai – istorija, ekonomika ar politika?, Vladas Terleckas atsakė: „– Tai neatsiejami dalykai: kokia valstybė, tokie ir pinigai.“ (ten pat). Už šį fundamentalų darbą Lietuvos banko valdyba 1992 metais paskyrė autoriui I–ąją žymiausio tarpukario Lietuvos ekonomisto ir tikro Lietuvos patrioto Vlado Jurgučio vardo premiją.

Nenuilstantis ir nerimstantis mokslininkas Vladas Terleckas ir toliau tęsė savo tyrinėjimus, kaupė medžiagą, analizavo, rašė mums, nors dažniausiai ši medžiaga guldavo į „stalčius“. Koks paradoksas – kiek dar daug okupacijos laikų politinių reliktų tebegyvuoja ir šiandien! Gerai, kad kartais ateina „šventės“ – įvairūs metiniai minėjimai, be kurių ir mūsų valdžia negali apsieiti. Tokiomis progomis galima išleisti ir vieną kitą papildomą leidinį. Lietuvos banko įkūrimo 75–ioms metinėms paminėti buvo išleista Vlado Terlecko monografija „Lietuvos bankas 1922–1943 metais“ (Kūrimo ir veiklos studija), Vilnius, 1997, Lietuvos bankas. Apie šio darbo svarbą ir sąsajas su nūdiena norėčiau pasakyti autoriaus lūpomis: „Emisinio Lietuvos banko įsteigimas, lito banknotų išleidimas ir nacionalinės pinigų sistemos sukūrimas – epochinės reikšmės įvykis, nes tai padaryta pirmą kartą per visą Lietuvos valstybės istoriją. Sutvarkiusi pinigų ūkį Lietuva tapo modernia valstybe. „Įsteigus emisijos banką ir įvedus savus pinigus, buvo nutraukti kraštui nenaudingi pinigų unijos su Vokietija saitai, sustiprintas ekonominis savarankiškumas.“ (p. 4). Kiek daug šioje knygoje pateiktų mokslinių faktų ir analizės išvadų tiesiogiai koreliuoja su mūsų dienų pinigų, bankų ir finansų sistemos problemomis ir jų priežastimis!

Kitoje savo monografijoje (taip pat išleistoje Lietuvos banke), „Lietuvos bankininkystės istorija 1918–1941“, (Vilnius, 2000) autorius atskleidžia Lietuvos kredito sistemos kontūru, jos veiklos „pulsą“, raidą bei dėsningumus. Knygoje pateiktų faktų, duomenų rinkimas ir analizė truko net 25–erius metus. Monografijos įžangoje Vladas Terleckas tiksliai ir lakoniškai apibendrina jos reikšmę: „Iki šiol neturime tarpukario Lietuvos bankininkystės istoriją nagrinėjančių darbų. Nepažindami jos, nuskurdiname valstybės atkūrimo istoriją. Tuomet sunku suvokti ikikarinės mūsų valstybės ūkio pažangą, jos varomąsias jėgas ir kliūtis.“ (p. 5).

Norėčiau pažymėti, kad be jau paminėtų V.Terlecko fundamentalių darbų, jų kruopščios analizės ir studijų negalima suvokti ir nūdienos mūsų valstybės ekonominės, finansinės, bankinės ir dvasinės –moralinės krizės priežasčių, bei tikrųjų kaltininkų. Juolab, be viso to, sizifo darbu tampa pastangos, siekiant Tautos ir jos ūkio pažangos.

Anot ilgamečio Vlado Terlecko kolegos doc. Jono Vizbaro – „Vlado knyga „Istorijos perrašinėjimai ir smaginimasis Lietuvos atsilikimu“ (Vilnius, 2007) yra geriausias vaistas nuo Tautos dvasinio nuodijimo“. Toliau Jonas Vizbaras tęsia: „Turbūt ir blogiausiame sapne nesapnavome, kad Nepriklausomybės laikais prireiks tokio vaisto, t.y. teks ginti Lietuvos istoriją nuo kai kurių mūsų istorikų, sistemingai, kryptingai, dažnai užmaskuotai klastojančių, niekinančių praeitį. Ne šiaip sau prof. M. Purvinas prabilo apie kerojantį mūsų istorijos klastojimo verslą. Drįstama viešai didžiuotis Lietuvos istorijos katedros panaikinimu VU., jos ištirpdymu Pasaulio istorijoje, skelbti siekį išmesti į sąvartyną šapokinę istoriografijos tradiciją. (…) A. Nikžentaitis šūkalioja: „A.Šapoka morališkai pasenęs“. Matyt greitai „pasens“ ir mūsų partizanų kovų istorija. Tam dirvą purena L. Truska vis dažniau jų pasipriešinimą laikydamas beprasmišku ir t.t.“ (Lietuvos aidas, 2007 11 27).

Visą savo gyvenimą paskyręs Tiesos paieškoms ir kovai už teisingumą, Vladas Terleckas negalėjo tylėti matydamas kaip valdžios ir medios priemonėmis išreklamuoti naujieji istorikai „korifėjai“ dergia ir tyčiojasi iš mūsų praeities, propaguoja antilietuviškas idėjas (aišku už gerą užmokestį ir „šiltesnę“vietelę prie valdžios).

Savo garbingą 70–metį ir Lietuvos krikšto 1000–metį (tiksliau tūkstantmečius), Vladas Terleckas paminėjo išleista knyga „Lietuvos istorijos klastojimo ir menkinimo iššūkiai“, (Vilnius, 2009 m.). Tai neeilinė solidžios apimties knyga, kurios leidėjas Petras Jonušas, autoriaus milžiniškus darbus Lietuvos gynimo byloje, įvardijo vienu žodžiu: –„Žygdarbis“ (p.8). Tai ne tuščia frazė. Neturėdamas galimybės, kompetencijos (o ir drąsos) plačiau ir išsamiau kalbėti apie šią knygą, pasitelksiu autoriaus žodžius: „Prieš mūsų protus, sielas naudojamos klastotės, praeities niekinimas veikia paralyžuojančiai kaip neutroninė bomba ar nuodai. Iškilusi didelė grėsmė Tautos ir Valstybės egzistencijai. Kaip krikščionis, mokslininkas ir Kovo 11–osios Akto signataras tylėti neįstengiau. Mūsų istorijos ir tautos niekinimą priėmiau kaip įaitrinantį asmenišką įžeidimą.“

Ši knyga – tai mūsų istorijos klastočių, mūsų tautos niekinimų registras, kuris, tikiuosi, padės Jums gerbiamieji skaitytojai surasti savąjį atsakymą į rašytoją Joną Mikelinską kankinusį klausimą: „Tad kas tau svarbiau, Jonai, ramus miegas kape ar tavo tautos neapginta garbė?“

Guodžiuosi tuo, kad daugėja išsilaisvinančiųjų iš kosmopolitinių niekinamųjų apžavų.(…)“ (p.23).

Apie savo pažiūrų, vertybinių nuostatų formavimąsi, pirmąsias  istorijos ir patriotizmo pamokas leiskime kalbėti pačiam Vladui Terleckui: „Likimas lėmė, kad teko augti tragiškais Lietuvai laikais, to laikmečio istoriją pažinti tiesiogiai, o ne iš knygų. Gyvosios istorijos „pamokos“ vyko Tėvų gryčioje ir kaime. Svetinguose mūsų namuose dažną vakarą susirinkę kaimynai pasakojo ir pasakojo, apraudojo žydų žudynes, nacių nusikaltimus, nešė žinias apie sovietų atėjūnų ir jų talkininkų – stribų siautėjimą: nekaltų žmonių kankinimus, nušautuosius savo kieme, apie vienas didžiausių Lietuvoje partizanų kautynių Kiauneliškio miške 1945 m. pavasarį, Saldutiškio stribyno puolimą, krivasaliečių trėmimus, Saldutiškio aikštėje išniekintus žuvusius partizanus, išdraskytus jų kapus, sušaudytus kryžius, besikartojančius kariuomenės, stribų – liaudies naikintojų, mokesčių tikrintojų siautėjimus kaime, „savanorišką“ obligacijų pirkimą, „stojimą“ į kolchozus.

Ankstesnių laikų istoriją pirmiausia pažinau iš Tėvų, kaimynų pasakojimo. Buvo dar prisimenančių baudžiavos nedalią, sunkų gyvenimą carmečiu.“ Vladas prisipažįsta, kad visa tai jį ir „paskatino savarankiškai, giliau pažinti istoriją, man ji tapo „pirmąja meile“ (Terleckas V. Lietuvos istorijos klastojimo ir niekinimo iššūkiai, Vilnius, 2009. p. 516).

2013 m. išleistame fundamentaliame darbe „Valstybės atkūrimas. Lietuvos Parlamentas 1990–1992“ (sudarytojai: Romualdas Ozolas, Birutė Valionytė. – Vilnius; Standartų spaustuvė, 2013. –512p.), išspausdintas tikrais istorijos šaltiniais, faktais ir gilia moksline analize ir sinteze pagrįstas panoramiškas Vlado Terlecko darbas „Priešinimosi saviems bankams ir pinigams istorijos bruožai“. Nors autorius kukliai pažymi, kad: „Dėl mažos straipsnio apimties neįmanoma nuosekliai ir išsamiai išnagrinėti šios temos.“ (p. 227), jame V.Terleckas pateikia kruopščiai sudėliotą išsamiausią iš iki šiol skelbtų bankų ir pinigų sistemos kūrimo ištakų, politinio konteksto, įvairių interesų persipynimo šioje sferoje vaizdą, paremtą įvairiais dokumentais, knygomis, spaudos publikacijomis bei savo unikalaus asmeninio archyvo dokumentais. Darbe tiesiai šviesiai ir principingai įvardijami daugelis to laikotarpio (kai kurie ir dabartiniai) politikos, ekonomikos ir visuomenės veikėjai bei jų darbai ir pasekmės Lietuvos ūkiui. Gaila, kad ne visus nesenų laikų „herojus“ Vladas Terleckas galėjo paminėti , nes :„Dėl grasinimų už ankstesnius rašinius autorius priverstas nutylėti kai kurių veikėjų vaidmenį.“!

Išvadas dėl šios bauginančios užuominos manau padarys patys skaitytojai.

Ne viena didelės apimties knyga išeitų, jeigu sudėtume visus kitus V. Terlecko straipsnius, leidinius, parašytus atsakingiausiu istoriniu Lietuvos Respublikos Nepriklausomybės kūrimo laikotarpiu. Paminėsiu tik svarbiausius, atkreipiant dėmesį į jų pasirodymo datą: „Rublis draugas, bet tiesa svarbiau; Arba kiek kainuos pinigai rytoj“ (Komjaunimo tiesa, 1988.11.23, bendraautorius V. Baldišis); „Kam pavojingi respublikų pinigai“ (Vakarinės nuojienos, 1988.12.16, bendraautorius V. Baldišis); „Ar reikia Lietuvai lito?“ (Gimtasis kraštas, 1989 birželio 29 – liepos 5d., bendraautorius V. Baldišis); „Koks bus litas“ (Komjaunimo tiesa, 1989.09.21, bendraautoriai  S.Uosis ir V. Baldišis); „Laisvė ir pinigai“ (Respublika, 1989.10.21, bendraautoriai S. Uosis ir V.Baldišis); „Konfiskavimo pozicija“ (Respublika, 1990.01.09, bendraautorius S. Uosis); „Lietuvos pinigų ir kredito sistemos koncepcija“ (Vilnius, Lietuvos „Žinijos“ draugija, 1989, bendraautoriai S.Uosis ir V. Baldišis).

Visa tai buvo paskelbta dar iki Nepriklausomybės atkūrimo. O kiek darbų – straipsnių, analizių, pareiškimų, paaiškinimų, pranešimų įvairiuose renginiuose –  parašyta, paskelbta, kovojant dėl Lietuvos Respublikos politinio ir ekonominio savarankiškumo po 1990 m. kovo 11–osios! Manyčiau, kad ir jų autoriui būtų nelengva visus suskaičiuoti ir išvardinti.

Kokių valstybinių, mokslo sferos, visuomeninių įvertinimų už viso savo gyvenimo Žygdarbius (drąsiai rašau šitą žodį iš didžiosios raidės) susilaukė Vladas Terleckas?

Iš mokslo funkcionierių – ignoravimo ir tylos, užmaskuoto keršto, pavydo, abejingumo ir pan.

Prakišęs rinkimus Vladui Terleckui i Aukščiausią Tarybą Vilniaus V. Kapsuko universiteto rektorius Rolandas Povilionis, atskleidė tikrą savo sovietinio „mokslininko“ moralę. Vienbalsiai išrinkus Vilniaus Universiteto finansų ir kredito katedros vedėju deputatą Vladą Terlecką 1991 m., suorganizavo, kad R. Povilioniui pavaldus Vilniaus Universiteto Senatas nepatvirtintų šiam sovietiniam nomenklatūrininkui persona non grata tapusio žymaus mokslininko ir pedagogo teisėtų rinkimų rezultatų.

Ką jau kalbėti apie Lietuvos mokslo funkcionierių suteikiamus vardu ir regalijas. Lyginant su sovietine, dabartinė praktika, manau, tik pablogėjo. Kam čia priminti, kad anais laikais dėl brolio disidentinės veiklos Vladui Terleckui bent dešimt metų teko laukti eilinio docento vardo. Šiandien docentų ir profesorių vardai lengvai žarstomi „saviems“, kosmopolitams ir pataikūnams, šou–mokslininkams (tegul bus mano naujadaras).

Koks sovietinis mentalitetas ir jam būdingos buko kerštavimo, pavydo sindromas!
Apie Vilniaus Universiteto, besiskelbiančio Lietuvos mokslo fundamentu, funkcionierių dabartinę veiklą rašoma „Lietuvos istorijos klastojimo ir niekinimo iššūkiuose“. Kalba eina apie mokslo profanuotojų ir nusipelniusių „savų“ mokslininkų gyvenimą, cituoju: „Štai Vilniaus universitetas (VU) prof. Z. Norkus gynė A. Bumblauską nuo jo knygos recenzentų priekaištų už begalę klaidų ir bandė įtikinti, kad tai niekis, esą svarbiau teisingos šio istoriko nuostatos“ (12, p.84). Akad. Z.Zinkevičius suvertė kaltę už daugybę kalbos mokslo klaidų ne A. Bumblauskui, bet jam talkinusiems studentams. Užvis baisiausia, kad Vilniaus Universitetas pristatė jį kandidatu, regis, Lietuvos mokslo premijai gauti: (…) O užvis skandalingiausia, kad Vilniaus Universiteto mokslo komisijos dėl plagijavimo svarstytas kitais metais gavo valstybinę mokslo premiją.

Turiu ir savo karčios patirties apie Vilniaus Universiteto vadovų (po rektoriaus V. Kubiliaus) sovietinį mentalitetą. Po sunkios ligos ir sudėtingos operacijos buvau pripažintas nedarbingu invalidu. Pagal LR Konstituciją norėjau gauti man priklausančią (pagal darbo stažą bei uždirbtą atlyginimą) invalidumo pensiją. Dėl prastos sveikatos negalėjau asmeniškai aplankyti visų mano buvusių darboviečių, tarp jų ir Vilniaus Universiteto. Visoms joms su žmonos pagalba registruotais laiškais išsiunčiau prašymus pateikti SODRA–i duomenis apie mano gautą darbo užmokestį. Kitos buvusios mano darbovietės (bent penkios) garbingai įvykdė mano prašymą. Tik Vilniaus Universiteto valdžia parodė kaip reikia elgtis su tokiais išsišokėliais – ne savais. Net  po pakartotinų prašymų raštu – visiška tyla. Man jau siūlėsi padėti ir SODR–os darbuotojai. Tačiau vis nesulaukdamas atsakymo iš Vilniaus Universiteto, kreipiausi į LR vadovus – ar tai turi paprasti LR piliečiai nors kokias teises? Padėjo vienintelis tuometinis Seimo Pirmininkas A. Paulauskas. Tik pagalvokit, tokiai smulkmenai prireikė Seimo pirmininko įsikišimo. Noriu padėkoti Vilniaus Universiteto vadovams – dėl jų malonės (pasityčiojančio delsimo atlikti savo pareigą) netekau bent dviejų mėnesių pensijos. Taip buvo apdovanotas savo jaunystės ir sveikatos negailėjęs Vilniaus Universiteto darbuotojas.

„Lietuvos aide“ buvęs ilgametis Vilniaus Universiteto Ekonomikos fakulteto  prodekanas doc. Jonas Vizbaras rašė: „Neseniai VU Ekonomikos fakulteto vienam dėstytojui, Liustracijos komisijos pripažintam KGB agentu, už kuklius rašinius buvo suteiktas profesoriaus vardas. Tuo tarpu V.Terleckas panašaus įvertinimo nesulaukė. Elgiamasi kaip sovietmečiu (manau daug blogiau –V.B.), kai jam 10 metų buvo sulaikytas docento vardo suteikimas, reikalauta pasmerkti brolio disidentinę veiklą. 1991 m. VU Senatas nepatvirtino jo Finansų ir kredito katedros vedėju, nors buvo rekomenduotas Ekonomikos fakulteto tarybos. Plačiai kalbėta, kad tokio atsitikimo universiteto istorijoje nebuvo. Spėju, jog jam neatleidžiama už tai, kad 1990 m. vilniečiai  jį, bet ne tuometinį VU rektorių išrinko į Aukščiausią Tarybą.“ (Lietuvos aidas, 2007.11.27)

Kaip buvęs Vilniaus Universiteto dėstytojas ir Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos deputatas Gerb. Jono Vizbaro spėjimą patvirtinu. Vladui Terleckui savo gėdingo pralaimėjimo negalėjo atleisti R. Povilionis ir jo kompanija.

Manau, gal ir gerai, kad naujalietuvių – mokslo funkcionierių – valdžia, remdamasi „savų ne savų“ principu nesuteikė Vladui Terleckui tų šiandien devalvuotų ir nuvalkiotų vardų ir regalijų. Ar ne paradoksas, kad sovietiniais laikais jie turėjo rimtesnį svorį ir reikšmę nei dabar. Kas nori, gali pasiginčyti.  Tai, matyt, puikiai parodo nūdienos mūsų politikos, ekonomikos ir istorijos apgailėtiną padėtį.

Iš valdžios vyrų – eiline proga „skirstant“ apdovanojimus – pametėtas „medalis“.

Gal tik Lietuvos bankas, paskyręs Vladui Terleckui net tris įžymiausio lietuvių ekonomisto, bankų, pinigų ir finansų specialisto humanisto Vlado Jurgučio premijas, parodė autoriui tam tikrą pagarbą, bei išleido kelias jo knygas. Apie buvusius ir dabartinius politikos lyderius nenoriu ir kalbėti. Jie iš ekonomikos pradžiamokslio įsisavino tik vieną dalyką – pirk, parduok, gauk naudos (sau pirmiausia). Visada gyva lieka viltis, kad ir į mūsų Tėvynę sugrįš laikai, kai šviesa ir Tiesa mus kelius lydės (pagal Vincą Kudirką).

Lietuvos banko interneto svetainėje (www.lb.lt) atsitiktinai užtikau duomenis apie prof. Vlado Jurgučio vardo premijas, stipendijas ir jų skyrimą. Susipažinus su Lietuvos banko puslapyje pateikta informacija, apėmė keistos mintys. Apie Vlado Jurgučio premiją perskaičiau, kad ją Lietuvos banko valdyba įsteigė 1997 m. (!) ir nuo įsteigimo ji paskirta šešis kartus (informacija atnaujinta 2013–10–02). Bet tai akivaizdi netiesa arba klaidinimas.

Pats, asmeniškai, buvau šios garbingos prof. V. Jurgučio vardo premijos ir stipendijos įsteigimo iniciatorius Lietuvos banko valdyboje. Kokie buvo V. Jurgučio vardo premijos mokslo–švietimo srityje ir stipendijos geriausiems studentams įsteigimo prasmė, tikslas ir reikšmė? Pirmiausia buvo siekta atgaivinti prof. Vlado Jurgučio taip puoselėtas bendražmogiškas vertybes: dorą, dvasingumą, pastovias tiesos ir teisingumo paieškas, tobulėjimo, mokymosi ir žinių dalijimosi su kitais siekį, krikščioniškų vertybių viršenybę, pasiaukojimą vardan savo Tautos ir valstybės. Nežinau, ar po mano minėtos Lietuvos banko „perdavimo–neperdavimo“ operacijos, ar vėliau, bet tokie neseni istoriniai faktai akivaizdžiai iškraipomi (kas paneigs – gal specialiai klastojami?). Vilniuje, 1993m. išleistame leidinyje – „Lietuvos bankas 1990–1992“, 104p. juodu ant balto fiksuojama: „Lietuvos banko valdyba, siekdama skatinti Universiteto ekonomikos fakulteto dieninio skyriaus studentų domėjimąsi pinigų cirkuliacijos, kredito ir atsiskaitymų su užsienio šalimis problemomis, 1990 m. spalio 30 d. įsteigė žymaus lietuvių ekonomisto, pirmojo Lietuvos banko valdytojo, ilgamečio finansų ir kredito disciplinų dėstytojo Kauno ir Vilniaus universitetuose, profesoriaus Vlado Jurgučio vardines stipendijas.

Tais pačiais metais buvo įsteigta ir metinė premija už žymius ir aktualius mokslinius darbus pinigų cirkuliacijos, kredito ir atsiskaitymų su užsienio šalimis klausimais.“

Toliau pateikti faktai:

„1992 m. tokia premija buvo skirta Vladui Terleckui už monografiją „Pinigai Lietuvoje 1915–1944“, o 1993 metų premija paskirta Lietuvos pinigų atkūrimo idėjos autoriui ir pradininkui profesoriui Stasiui Uosiui už daugiametį darbą pinigų teorijos srityje ir nuopelnus aiškinant Lietuvos žmonėms pinigų esmę ir naudojimo dėsningumus“ (p.31).

Lygiai taip pat pats asmeniškai įteikiau šias Lietuvos banko valdybos paskirtas premijas didžiai gerbiamiems Vladui Terleckui ir Stasiui Uosiui. Apie jas informavo ir tuometė žiniasklaida. Net 1995 m. Lietuvos banko leidinyje „Lietuvos bankas 1990–1995“ Vilnius; nurodoma, kad „1990m. spalio 30 d. Lietuvos banko valdyba įsteigia prof.V.Jurgučio premiją“ (p.9). Toliau (p.77) leidinyje pažymėti pirmieji V. Jurgučio premijos laureatai – Vladas Terleckas (1992 m.) ir Stasys Uosis (1993 m.). Kyla pagrįstas klausimas, kodėl 2013 metais Lietuvos banko skelbiamoje istorijoje (o tokie faktai pretenduoja tapti istorija) jau nurodoma, kad Vlado Jurgučio premiją LB valdyba įsteigė tik 1997 m., minėdama Lietuvos Banko įkūrimo ir lito išleidimo 75–ąsias metines, ir ignoruojama tikroji šios premijos įsteigimo data ir aplinkybės bei pirmieji šios premijos laureatai – V. Terleckas ir S. Uosis. Pagal šio elektroninio puslapio informaciją (atnaujintą 2013–10–02), išvardinti tik jos laureatai nuo 1997 m. Analizuodamas ir rašydamas apie mano minėtų Lietuvai nusipelniusių žmonių veiklą, nuopelnus ir jų įvertinimą, negaliu nutylėti apie eilinį istorijos iškraipymo ir nutylėjimo faktą, juolab, kad tokių atvejų šiandien apstu. Lietuvos Banko internetinėje svetainėje skelbiamą klaidingą (ar klaidinančią) informaciją perspausdina ir naudoja daugelis informacijos, mokslo ir mokymo internetinių portalų, svetainių, kitų žiniasklaidos priemonių ar asmenų. Taip mokoma ir mūsų jaunoji karta – pakeičiant istorijos šaltinius jau nuo 1997 m. imtinai.

Galima būtų lengvai pasiteisinti, kad įsivėlė techninė eilinių darbuotojų klaida ar neatidumas. Tačiau nūdienos valdžios vyrai sistemingai ir simptomatiškai demonstruoja vieningą tendenciją – viskas prasideda nuo manęs, nuo mano atėjimo į postą. Šiais sindromais netrunka užsikrėsti ir pavaldiniai – pataikavimas jų išlikimo sąlyga.

Nepagarba istorijai ir jos dalyviams–asmenybėms prilygsta Valstybės ir ją kuriančios Tautos genocidui.

Aš manau, mano mokytojas ir bendražygis nesupyks už tokius žodžius – jo nuopelnus deramai įvertins rimtesni arbitrai – Laikas ir Istorija. Mes, dabartiniai jo bendražygiai, Vladą Terlecką didžiai gerbiame ir vertiname, skaitydami Jo darbus, mokydamiesi iš Jo darbštumo, principingumo, gilaus mokslinio ir patriotinio požiūrio, kūrybingumo, tiesos ieškojimo ir bebaimio jos gynimo vardan šviesesnės Lietuvos ateities.

Tuo tikėdamas ir laukdamas, linkiu Vladui Terleckui sveikatos, stiprybės, ištvermės, nenuilstamose tiesos, teisingumo ir gėrio paieškose. Žemai lenkiu prieš Jį savo jau žilą galvą.

Susiję straipsniai

Vladas Terleckas 168693415501621788

Rašyti komentarą

emo-but-icon

item