Vilius Baldišis. Didžiam Lietuvos patriotui, ekonomistui ir istorikui Vladui Terleckui – 75–eri (I)

Man didelė garbė ir atsakomybė rašyti apie tikrą Lietuvos patriotą, mokslininką, pedagogą, nenuil...

Man didelė garbė ir atsakomybė rašyti apie tikrą Lietuvos patriotą, mokslininką, pedagogą, nenuilstantį istorinės ir gyvenimo tiesos ieškotoją ir gynėją, signatarą Vladą Terlecką. Juolab, kad artėjantys istoriniai mūsų Valstybės ir Vlado Terlecko jubiliejai tiesiog įpareigoja mane tą daryti. Tokioje situacijoje, manau, teisingiausia būtų minėti tikrą, nevienadienę pagarbą ir istorinę vertę pelniusio žmogaus vardą ir pavardę. Jokie funkcionieriai ar oligarchai už jokius pinigus nesugebės diskredituoti Žmogaus – tikros asmenybės – vardo.

Mano tikslas nebuvo išsamiai analizuoti mokslinę, pedagoginę, politinę, pilietinę šio garbingo žmogaus veiklą, ar leistis į jo biografijos faktų detalų nagrinėjimą.Tenorėjau atskleisti šios įvairialypės asmenybės nuveiktus milžiniškus, istorinę reikšmę turinčius darbus, pateikti jų asmeninį vertinimą, savo atsiminimus ir išgyvenimus įvairiais gyvenimo etapais, kai turėjau garbę betarpiškai bendrauti su V. Terlecku.

Nežinau kokiu priedėliu reikėtų vadinti šį garbingą ir Lietuvai tiek daug nuveikusį žmogų: tikru profesoriumi, didžiavyriu, mūsų laikų disidentu, istorinės tiesos gynėju, mokytoju… Deja, vakarykščiai ir nūdienos mokslo ir valdžios funkcionieriai visus tuos pavadinimus nuvertino (devalvavo), pavertė juos prekinių – piniginių santykių objektu – devalvavo pačią Tiesą ir Teisingumą.

Mano pažintis su Vladu prasidėjo 1979 m., kai aš įstojau į tuometinį Vilniaus V. Kapsuko universitetą, minėjusį savo įkūrimo 400 metų jubiliejų. Studijavau finansų ir kredito specialybę, patekau į kredito grupę, kurios kuratoriumi buvo paskirtas finansų ir kredito katedros vyr. dėstytojas V. Terleckas. Jau tada apie mūsų kuratorių sklandė kalbos, kad tai labai principingas, „kietas“ dėstytojas, kurį universiteto ir Lietuvos TSR valdžia visaip ignoruoja ir stengiasi sužlugdyti dėl jo brolio, disidento ir politinio kalinio Antano Terlecko veiklos.

Nors pirmus du kursus mes studijavome bendrus kursus (specialybės ir specializacijos disciplinos prasidėjo nuo trečio kurso), bet Vladas reguliariai su mumis bendraudavo.

Atmintin įstrigo viena jo „kuravimo“ istorijų, kurią mes su V. Terlecku prisimename ir juokaujame iki šiol. Mūsų grupėje tebuvo trys ne komjaunuoliai – aš ir dvi grupiokės. Iš rektorato buvo gautas nurodymas apsvarstyti ir pasmerkti šitas „baltas varnas“. Tai, aišku, turėjo organizuoti grupės kuratorius. Įvyko susirinkimas, grupės draugai mus „smerkė“, įkalbinėjo stoti į komjaunimą.

Aišku, viskas vyko daugiau formaliai, dažnai su šypsena, ar kikenant į delną. Pasakiau, kad niekur stoti nežadu, esu laisvas žmogus. Tuo susirinkimas ir baigėsi.

Išėjus iš auditorijos, prie liftų, mane užkalbino V. Terleckas: „Tu juk mane supranti, aš buvau priverstas organizuoti šį „renginį“. Esi protingas žmogus, elkis pagal savo sąžinę.“

Po šito įvykio mūsų keliai ėmė po truputį suartėti. Dar iki šiol dažnai pajuokaujame šia tema. Vladas juokais manęs klausia: „Prisimeni, kaip aš liepiau tau stoti į komjaunimą?“ Kartais, diskutuodamas ar nesutikdamas su jo nuomone, aš irgi atkertu: „O tu liepei man stoti į komjaunimą!!!“

Šposijimų objektu tarp mūsų būdavo ir abiejų brolių Terleckų – Antano ir Vlado politinė ir visuomeninė veikla. Vladas mėgdavo pajuokauti: „Mes broliai razbaininkai, padarėme tą ir tą“.

Aš jį draugiškai pašiepdavau: „Bepigu tau, Vladai, buvo rinkimuose į Aukščiausiąją Tarybą ar vėliau politinius dividendus krautis – kai žmonės pamato Terlecko pavardę, tai vieni galvoja, kad tai – Antanas, kiti – kad Vladas, o tau visų jų balsai ir simpatijos atitenka.“

Vladas Terleckas nevengdavo humoro ir ironijos, rašydamas apie sudėtingiausius pinigų emisijos ir bankų klausimus. Pavyzdžiui, nagrinėdamas ekspremjero G. Vagnoriaus alogiškus, prieštaringus sveikam protui kaltinimus ir savanaudį puolimą prieš Lietuvos banką 1992 m. pradžioje, jis anuometei Vyriausybei juokais siūlė (pašiepdamas ekspremjero logiką):

„Bankininkystės ir Generalinės prokuratūros darbui pagerinti siūlyčiau šias institucijas irgi sujungti. Motyvai? Prokuratūra finansiškai sustiprės, o Lietuvos banke bus išgaudyti sukčiai. Galiu pasiūlyti ir šios institucijos pavadinimą. Būtų galima vadinti Lietuvos bankratūra. Tik nežinau, ar ją prijungti prie Teisingumo ministerijos dabar, ar kiek vėliau. Gal vėliau, kad nenutrūktų reorganizavimų procesas?“ ( „Lietuvos banko pradžios istorija“, Vilnius, 1992, p.21 ).

Pradėjęs studijuoti specialybės – pinigų ir kredito – kursą, susidūriau su V. Terlecku – VU dėstytoju ir pedagogu. Tuometis marksizmo – leninizmo dogmomis grįstas mokslas ir pedagogika tikram moksliniam darbui palikdavo tik nedideles „spragas“. Vieną iš tokių ir buvo pasirinkęs V.Terleckas – nagrinėti prieškario Lietuvos pinigų ir bankų sistemą ir jos realiais, ekonomikos dėsniais pagrįstą teorinį  ir praktinį organizavimą, tikrų ekonomistų – pedagogų, tokių kaip Vladas Jurgutis, A. Rimka ir kt. darbus. Šių mokslinių tyrimų rezultatai paskaitų, seminarų, studijų darbų metu buvo pateikiami mums – studentams. Net ir grynai sovietiniai (SSSR) pinigų, kredito ir finansų kursai ir seminarai, V. Terlecko visada būdavo papildomi „anos Lietuvos“ – tikros rinkos ekonomikos – faktais, pavyzdžiais ir istorine analize.

Nors po studijų buvau kviečiamas pasilikti VU finansų ir kredito katedroje, tačiau rektorato funkcionieriai to neleido dėl mano nekomjaunuoliškos praeities. Po nepilnų metų darbo SSSR Gosbanko Lietuvos padalinyje, galiausiai buvau pervestas į VU finansų ir kredito katedrą asistento pareigoms. Už tai turiu būti dėkingas tokioms asmenybėms, kaip Alfonsas Žilėnas, Stasys Uosis ir, žinoma, Vladas Terleckas. Prasidėjo bendravimo tarp kolegų – bendraminčių etapas.

1985 m. apie Lietuvos Nepriklausomybę garsiai dar mažai buvo kalbama, bet mums tie tikslai jau buvo „širdyje ir kraujyje“ – bendraminčiai vienas kitą suprasdavome iš žvilgsnių ar nutylėjimų. Vilniaus Universiteto EKF fakultete vykdavo moksliniai seminarai dėstytojams. Taip pat jie buvo rengiami ir finansų – kredito katedroje. Juose iš karto galėjai atskirti kas yra „raudonieji“ profesoriai ir docentai, marksizmo – leninizmo apologetai, o kas – mąstantys, realiai praeitį, dabartį ir ateitį suprantantys mokslininkai. Tokie buvo Alfonsas Žilėnas, Stasys Uosis, toks yra ir bus Vladas Terleckas. Jų idėjų „užkrėsta“ augo ir jaunoji finansų ir kredito katedros mokslininkų karta: Stasys Kropas, Audrius Rudys, Audrius Misevičius, buvau ten ir aš. Prisimenu, gal po vieno iš tokių seminarų, ar katedros susirinkimų, Vladas Terleckas man pasiūlė: „Jeigu nebijai, važiuojam pas mano brolį Antaną“. Nebijojau ir mielai sutikau. Žinojau Antaną Terlecką, kaip LLL lyderį, politinį kalinį ir tremtinį, nenuperkamą ir nepalaužiamą kovotoją už Lietuvos Nepriklausomybę. Labai norėjau su juo asmeniškai susipažinti. Brolio dėka tai įvyko Antano Terlecko bakūžėje (tikra to žodžio prasme) Nemenčinės plente Vilniuje. Ten, po kalėjimų ir tremčių, valdiškame butelyje glaudėsi disidento šeima.

Prie namelio mus aršiai pasitiko ir aplojo Antano šuo vardu Kapsukas! Kokia alegorija su sovietiniu „revoliucionieriumi“ V. Mickevičiu–Kapsuku – kuris tebuvo klusnus sovietų „šunelis“. Manau, kad ne tik mes supratome šią alegoriją, bet ir sovietų saugumiečiai dėl to „griežė dantį“, tik padaryti nieko negalėjo. Ta šunėką Kapsuką A. Terleckas buvo gerai išdresavęs: „Kapsuk – į būdą! Tylėk! Lok! Eik šalin! Pulk!“ Tokios ir panašios komandos iš Maskvos buvo duodamos ir sovietiniams „lietuvių revoliucionieriams“. Jau tais, praeito amžiaus, devintojo dešimtmečio metais tai atrodė taip toliaregiška, įžvalgu ir mums su V. Terlecku kėlė tikrą pasididžiavimą A. Terlecko išmintimi ir sąmoju.

Prisimenu pirmus mūsų pokalbius, tiksliau mes su Vladu daugiau klausėmės, o labiau patyręs Antanas mus protino ir mokė. Po to Vladui ir man davė po šūsnį LLL pogrindinių leidinukų, kuriuos mes išplatinome patikimiems žmonėms ir kolegoms.

Tokių kelionių pas Antaną Terlecką buvo ne viena. Jau pirmo vizito metu LLL lyderis mus perspėjo, kad jo buveinė yra stebima KGB, greičiausiai yra įrašinėjami visi pokalbiai. Buvo tik pati „perestroikos“ pradžia. Gerai prisimenu ir pirmą savo kelionę su broliais Vladu ir Antanu į jų tėviškę – Krivasalio kaimą Ignalinos rajone. Ten radau mažą, sukrypusią trobelę – jų tėveliai buvo biedniokai – valdė gal keturis ha prastos žemės. Tačiau, matę ir šilto ir šalto, tikri Lietuvos patriotai, tokiais išauklėję ir savo sūnus. Vyresnis – Antanas, kelionės metu vis pasakojo apie savo kaimo ir apylinkių partizaninį pasipriešinimą okupantams, buvo prisimenamos svarbiausios pasipriešinimo dalyvių mūšių vietos, jose žuvę draugai ir kaimynai. Važiavome tada su mano pirma gyvenime mašina – „Zaporožiečiu“. Kelionė ir bendravimas su Vladu bei Antanu paliko neišdildomą įspūdį.

Prasidėjus politinio gyvenimo Lietuvoje atšilimui, vis drąsiau ir viešiau ėmė skambėti laisvas žodis, partinė spauda buvo priversta spausdinti „kitokias“ nuomones ir teorijas. Tarp mokslininkų, rašytojų, visuomenininkų prasidėjo viešos diskusijos, pirmiausia kalbant apie ekonominį savarankiškumą, respublikų teisių išplėtimą, suverenitetą SSSR sudėtyje ir panašiai. Daugiau viešai pasakyti tada dar nebuvo leidžiama, tačiau tokie patriotai, kaip Stasys Uosis, Vladas Terleckas, mūsų diskusijose „nevyniojo žodžių į vatą“, tikėjo, kad okupacinis režimas ilgai neišsilaikys ir stengėsi visomis išgalėmis klibinti jo teorinius pagrindus. Tikslas buvo aiškus – nepriklausoma, savarankiška Lietuvos valstybė. Dar aiškiau – viso to negali būti be savarankiškos pinigų, bankų ir finansų sistemos. Šių aksiomų paneigimui Maskvos okupantai ir jų parankiniai Lietuvoje pasitelkė gausias „raudonųjų“ akademikų ir profesorių pajėgas, kuriems partinė spauda visada uždegdavo žalią šviesą. Tiesa kaip visada sunkiai skynėsi kelią. Vienas iš jos šauklių ir gynėjų buvo Vladas Terleckas.

Autoriui irgi teko įsijungti į šias diskusijas. Man didelė garbė, kad bendradarbiaujant su Vladu teko parašyti ir paskelbti ne vieną straipsnį ar mokslinį darbą šiais klausimais 1988 – 1989 metais.

Šiandien tai tapo mūsų Atgimimo istorijos sudėtinė, neišardoma dalis.

Nežiūrint amžiaus skirtumo (per 20 metų), su Vladu Terlecku visada bendraudavau, kaip lygus su lygiu kolega ir bendraminčiu. Maloniai nuteikdavo jo paprastumas, savikritika, pašnekovo ar net oponento gerbimas. Nežiūrint į tai, kad visą aktyvaus darbo laikotarpį Vl. Terleckas visų valdžių ir mokslo funkcionierių buvo ignoruojamas, žlugdoma jo mokslinė ir pedagoginė karjera, stengtasi jį apjuodinti, apšmeižti. Vladas pademonstravo, kad nėra garbėtroška ar karjeristas. Svarbiausias jo tikslas – Tiesa – tik jai jis dirbo ir tarnavo, tęsia šį darbą ir šiandien, sulaukęs savo 75 – ių metų jubiliejaus (2014 m. rugsėjo 13 d.).

Darbas ruošiant savų pinigų ir bankų sistemos koncepciją ir pagrindinius įstatymus 1989 m.

Būdami bendraminčiai, kolegos ir bendraautoriai, kartu įsijungėme į Lietuvos ekonominio savarankiškumo pagrindų kūrimo darbus. K. Prunskienei tapus LTSR Ministrų tarybos pirmininko V. Sakalausko pavaduotoja, Sąjūdžiui pavyko pasiekti, kad 1989 m. prie LTSR vyriausybės būtų sukurta ekonominių reformų komisija, į kurią pasitelktos geriausios tuometinių ekonomistų pajėgos.

Vladui Terleckui buvo pasiūlyta vadovauti Lietuvos savarankiškos pinigų ir kredito sistemos sukūrimo darbo grupei. Vladas, kaip visada, atsikalbinėjo, jo niekada neviliojo vadovaujantis darbas. Prof. S. Uosiui ir man pavyko jį įkalbėti. Prasidėjo įtemptas, atsakingas, daug nervų ir pastangų pareikalavęs darbas: diskusijos grupės viduje ir su oponentais iš šalies, ekonominės reformos komisijoje dėl savarankiškos pinigų ir kredito sistemos kūrimo būtinumo pagrindinių principų, koncepcijos parengimo, tam būtinų įstatymų ir norminių aktų rengimo, susitikimai ir diskusijos su Estijos ir Latvijos, kitų užsienio šalių ekonomistais ir praktikais, užsienio literatūros ir norminių aktų paieškos ir analizė, tarpukario Lietuvos pinigų apyvartos ir bankų sistemos funkcionavimo organizavimo gilesnė analizė ir t.t.

Keletą žodžių reikėtų parašyti apie darbo organizavimą 1989 m., iš kurio net ir šiandien yra ko pasimokyti.

Būkim biedni, bet teisingi – reikėtų atiduoti pagarbą tuometiniam LTSR Ministrų Tarybos pirmininkui V. Sakalauskui. Jis ir jo pavaldiniai tiesiogiai netrukdė mūsų darbui ir sudarė pakenčiamas sąlygas: nesikišo į grupės darbą, suteikė patalpas, telefoną, skyrė lėšų tarnybinėms komandiruotėms SSSR viduje bei darbo apmokėjimui, išdavė LTSR Ministrų Tarybos pažymėjimus su kuriais buvo galima gauti reikiamą informaciją iš tuometinių respublikos institucijų.

Tokios ekonominės reformos komisijos ir jos darbo grupių veiklos labai pasigedome atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę.

Jau 1989 m. pavasarį per „Gimtąjį kraštą“, trys finansų ir kredito katedros darbuotojai – Vladas Terleckas, Stasys Uosis ir aš kreipėmės į Pasaulio lietuvius su prašymu padėti kuriant savarankišką Lietuvos pinigų, kredito ir finansų sistemą – atsiųsti mums taip trūkstamos, neideologizuotos, išvystytų pasaulio valstybių ekonominės – finansinės literatūros, bankų – finansų sistemas reglamentuojančių ir reguliuojančių norminių aktų bei kitos literatūros šiais klausimais.

Atsiliepė ne vienas tikras Lietuvos patriotas. Į VU finansų ir kredito katedrą buvo atsiųsta įvairios, labai reikalingos medžiagos, kurios SSSR nebuvo įmanoma gauti. Vėliau ši medžiaga ir mūsų sukauptos žinios 1989 m. buvo panaudotos dirbant Lietuvos savarankiškos pinigų ir kredito sistemos sukūrimo darbo grupėje, kuri oficialiai veikė prie LTSR Ministrų Tarybos.

Savarankiškos Lietuvos pinigų ir kredito sistemos pagrindų kūrimo darbo grupė, vadovaujama Vlado Terlecko, parengė ir apgynė Lietuvos nacionalinės pinigų ir bankų sistemos sukūrimo koncepciją, paruošė Lietuvos banko įstatymą ir banko atkūrimo matmenis, padėjo rengti komercinių bankų ir kitų kredito įstaigų įstatymus, čekių ir vekselių apyvartos atkūrimo norminius aktus, pinigų emisijos ir jų apyvartos reguliavimo mechanizmą ir t.t.

Lietuvos TSR XI–ojo šaukimo Aukščiausioji Taryba paskutiniosios savo gyvavimo sesijos metu, 1990 m. vasario 13d., Sąjūdžio spaudžiama, buvo priversta priimti V. Terlecko darbo grupės paruoštą Lietuvos banko įstatymą, nors ir leido sau kai kurias jo vietas „pagerinti“ pagal sovietinį mentalitetą. Nors Lietuvos banko įstatymas, palyginti su darbo grupės pateiktu jo projektu, buvo „pataisytas“ (kitaip LTSR finansininkai ir negalėjo pasielgti), tačiau visumoje jis atitiko pasaulinio patyrimo ir centrinės bankininkystės naujausius pasiekimus. Šis įstatymas sudarė prielaidas atkurti nacionalinį banką ir ruoštis savų pinigų įvedimui. Jis galiojo beveik penkerius metus (tuo metu padarė kai kurių jo straipsnių pakeitimus, kurie buvo teikiami jau pradiniame darbo grupės projekte). Nesunku palyginti Vlado Terlecko darbo grupės parengtą Lietuvos banko įstatymo projektą su dabar veikiančiu įstatymu (nauja redakcija 1994 m. gruodžio 1 d. Nr.I–678 ), kad suprastume, kas buvo teisus.

LTSR Aukščiausiosios Tarybos 1990 m. vasario 13 d. nutarimu, nuo kovo mėn. 1 d. buvo formaliai įsteigtas Lietuvos bankas. Pabrėžiu – įsteigtas, nors darbo grupės koncepcijoje buvo nurodoma – atkurti Lietuvos banką su visomis iš to sekančiomis politinėmis, ekonominėmis ir juridinėmis pasekmėmis.

LTSR valdžia Lietuvos banko nekūrė ir nesiruošė to daryti. Tik po Nepriklausomybės paskelbimo, prasidėjo ilgas ir skausmingas šios, ypač svarbios valstybės institucijos, praktinio kūrimo kelias. Šiame kelyje visada jaučiau tvirtą, profesionalią, principingą, pasiaukojančią ir nesavanaudišką Vlado Terlecko paramą.

V. Terlecko bekompromisinė kova prieš K. Prunskienės ketinimus drastiškai padidinti kainas

V. Terleckas buvo pirmas, prieš tai pasisakęs ir be kompromisų kovojęs Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos (AT) deputatas. Būdamas principingas ekonomistas, jis bandė įtikinti AT deputatus ir patį V. Landsbergį dar prieš K. Prunskienei „paleidžiant“ kainas, koks šis žingsnis gali būti pavojingas, grėsmingas mūsų Nepriklausomybei ir kaip tuo gali pasinaudoti Lietuvos priešai.

Jis asmeniškai ėjo pas Aukščiausiosios Tarybos pirmininką ir kitus jos vadovus, darė pareiškimus. A.Skučas prisimena 1991 m. sausio 7 d. vakarą AT: „20.30 val. Į mano kabinetą įeina Andrius Tučkus su Fransuaza  Thom, – jie ką tik grįžo iš Rygos. Fransuazai pavyko gauti interviu iš Viktoro Alksnio (Latvijos Respublikos jedinstvininkų lyderio), kuris tiesiai šviesiai pasakė, kad premjerės Kazimieros Prunskienės ką tik skelbtas kainų pakėlimas buvo iš anksto suplanuotas ir tai bus pretekstas Maskvai pareikšti, kad naujoji valdžia yra neteisėta ir nepajėgi susidoroti su esama situacija“ („Pėstininko užrašai“, p. 305).

Kokia buvo V. Terlecko perspėjimų nepaisymo kaina? Buvo iškilusi reali grėsmė sužlugdyti jauną Lietuvos valstybę, ir , kas svarbiausia, ne okupantų armijos jėga, o užmaskuotais „penktosios kolonos“ veiksmais – „liaudis“ nuvertė neteisėtą nacionalistų valdžią! Ačiū Dievui, kad prieš sausio 8 d. kulminaciją, protas LR Aukščiausioje Taryboje nugalėjo.

Didelių V. Terlecko (pasitelkus ir brolį Antaną) pastangų dėka, kainų pakėlimo klausimas svarstytas LR Aukščiausioje Taryboje. Buvo konstantuota, kad tokiam atsakingam žingsniui reikia gerai pasiruošti, atsižvelgti į politinę padėtį šalies viduje bei į Maskvos okupantų ketinimus, tinkamai informuoti visuomenę, paruošti realų pajamų kompensavimo gyventojams mechanizmą ir t.t. Tam Vyriausybė nebuvo pasirengusi, todėl Aukščiausioji Taryba 1990 m. gruodžio 29 d. priėmė atskirą nutarimą, kuriuo Vyriausybei uždraudė staiga ir nepasirengus pakelti kainas. Tačiau toks AT nutarimas K. Prunskienei buvo nesvarbus. Kaip rašo A.Skučas: „K. Prunskienė dažnokai važiuodavo į Maskvą, (…), bet grįžus iš Maskvos jai vis kildavo naujų idėjų. Viena iš tokių buvo kainų atpalaidavimas ir perėjimas prie rinkos ekonomikos, ne palaipsniui, bet staiga. Šio sprendimo pasekmių teko laukti tik kelias dienas. Prieš pačius įvykius jau žinojome, kad tai yra signalas komunistams stoti į kovą.“ ( p.300 ).

Po Maskvoje surežisuoto K. Prunskienės vadovaujamos Vyriausybės kainų pakėlimo ir amoralaus G. Vagnoriaus elgesio, negarbingai išstūmus A. Šimėną iš premjero posto, V. Terleckas parašė pareiškimą LR Aukščiausiajai Tarybai, prašydamas jį atleisti iš deputatų. Nors pradžioje buvo kalbama apie prastą sveikatą (kurią, be abejo, „paveikė“ gruodžio – sausio mėnesių įvykiai ir diskusijos dėl neatsakingos K. Prunskienės Vyriausybės ir kai kurių Aukščiausiosios Tarybos deputatų veiklos, gresiančios atkurtos valstybės Nepriklausomybei), realios atsistatydinimo priežastys buvo šios ( cituoju jo pareiškimą ) :

„…turiu tesėti rinkiminės kompanijos metu duotą rinkėjams pažadą atsisakyti deputato mandato, jeigu suabejosiu Respublikoje įgyvendinamos ekonominės politikos teisingumu, pagrįstumu ir nesugebėsiu jos įtakoti.“ ( p. 51 ).

Tas, kas bent kiek domėjosi ir analizavo mūsų valstybėje vykusias ekonomines reformas, eksperimentus ir „prichvatizaciją“, bei nori suprasti dabartinės ekonominės padėties priežastis, įdėmiai perskaitys šias V. Terlecko mintis, paskelbtas 1991 m. vasario 26 d.: „Kaip esu ne kartą kalbėjęs iš AT tribūnos, dabartinėmis sąlygomis spaudimas eiti į rinkos ekonomiką yra labai rizikingas ir pavojingas Respublikos valstybingumui. Ekonominė politika ir priimti įstatymai grindžiami vienos ekonominės mokyklos atstovų kontraversiškomis nuostatomis, ignoruojant kitas nuomones spaudoje, parlamente, nepakankamai atsižvelgiant į kitų valstybių patirtį. Neatliekama ekonominių įstatymų projektų nepriklausoma ekspertizė. Apskritai ekonominę reformą ruošia nedidelė grupė ekonomistų, nepanaudojant viso kuklaus ekonomistų potencialo. Dažnai ignoruojama daugumos ekonomistų deputatų priešinga nuomonė. Tik dėl to buvo priimtas ekonomiškai nepagrįstas sprendimas išdalinti dalį valstybinio turto Lietuvos gyventojams.“ Toliau V. Terleckas tęsia: „Lygiai taip pat neįstengiau įrodyti jog valstybinio turto privatizavimas be savų pinigų, Lietuvos Respublikos pasų, pilietybės yra ankstyvas ir žalingas. Apskritai suabsoliutintas privatinės nuosavybės vaidmuo ūkyje, nematant, kad Vakarų šalyse ją pakeičia grupinės, kolektyvinės nuosavybės formos.“ „Taip pat neramina Vyriausybės (V.B. – G. Vagnoriaus) sudarymo politika. 

Pirma, naujosios vyriausybės sudėtyje palikti K. Prunskienės kabineto ministrai, kurie atsakingi už 1991 m. sausio mėn. pradžioje įvykdytą kainų pakėlimo ir kompensacijų avantiūrą. Kaip galima patikėti ministrais, kurie prieš mėnesį kitą karštai įrodinėjo maisto prekių kainų padidinimo 4,3 karto būtinumą ir objektyvumą, o dabar tenkinasi trigubu kainų pakėlimu? Jeigu padarę rimtas ekonomines klaidas ministrai nejaučia atsakomybės už jas ir neturi drąsos atsistatydinti, turi būti nušalinti. Lietuvos Respublikoje neturi būti vietos ministrų neatsakingumui.“ (p. 52). Šios V. Terlecko mintys nesukėlė jokio susidomėjimo nei LR Aukščiausiosios Tarybos valdančioje daugumoje, nei, juo labiau, G. Vagnoriaus Vyriausybėje. „Laisvoji“ Lietuvos spauda šį pareiškimą taip pat ignoravo. Kiek man žinoma, pilnas jo tekstas buvo išspausdintas tik nedidelio tiražo Antano Terlecko leidinyje „Kas Jūs Gediminai Vagnoriau?“ , Vilnius, 1993 m. gruodis; LLL Biblioteka – 11. Tokios, tad, mūsų Nepriklausomos Lietuvos kūrimo realijos. Žinant, kad ir šiandien šį procesą (lygiai kaip ir visus pastaruosius du dešimtmečius) stengiamasi „prichvatizuoti“, pakreipti atskirų grupių – oligarchinių interesų tenkinimui ir jų politiniam bei ekonominiam įsigalėjimui, toks V. Terlecko įžvalgumas vertas pagarbos ir rimtų apmąstymų.



Susiję straipsniai

Vladas Terleckas 3559336792191582763

Rašyti komentarą

emo-but-icon

item