Alfonsas Vaišvila. Konstitucinis Teismas: tarp legalios ir kontrabandinės teisėkūros (III)

Alfonsas Vaišvila. Konstitucinis Teismas: tarp legalios ir kontrabandinės teisėkūros (II) „Ko...




„Konstitucijos dvasia“ – būdas savavališkai išplėsti KT kompetenciją

Įstatymu nustatytų taisyklių, kaip aiškinti Konstituciją, nėra, todėl Konstitucinis Teismas tuo atveju, kai negali legalizuoti pasisavintos teisės „papildyti Konstituciją“ rašytiniu tekstu, to paties siekia remdamasis „Konstitucijos dvasia“ arba teigdamas, kad Konstitucija – tai vientisas, sisteminis teisės aktas, kurio „negalima skaityti pažodžiui “. KT iki šiol galėjo nereaguoti į jokią jo veiklos kritiką, nes ką konkrečiai reiškia „Konstitucijos dvasia“ arba Konstitucija kaip „vientisas sisteminis teisės aktas“, sprendžia pats Konstitucinis Teismas. 

Štai 2004 m. Prezidento apkaltos byloje, pareigūno, iš pareigų nušalinto apkaltos tvarka, rinkimų pasyviosios teisės apribojimus nustatant iki gyvos galvos, plačiai remtasi „Konstitucijos dvasia“, kuriai konkretų turinį suteikė pats Konstitucinis Teismas, ypač sureikšminęs priesaikos institutą. Toje byloje Prezidentas buvo pripažintas atsakingu net ir už priėmimą dekreto, kurį kontrasignavo vidaus reikalų ministras, taigi KT ignoravo Konstitucijos 85 straipsnį, atleidžiantį Prezidentą nuo atsakomybės net ir už neteisėtai priimtą dekretą, jeigu šis kontrasignuotas atitinkamų pareigūnų. „Kad Respublikos Prezidento dekretai, nurodyti Konstitucijos 84 straipsnio 3, 15, 17 ir 21 punktuose, turėtų galią, jie privalo būti pasirašyti Ministro Pirmininko arba atitinkamo ministro. Atsakomybė už tokį dekretą tenka jį pasirašiusiam Ministrui Pirmininkui arba ministrui.“ 84 straipsnio 21 punktas suteikia Prezidentui teisę įstatymo nustatyta išimties tvarka teikti Lietuvos Respublikos pilietybę, o šiuo klausimu priimamus Prezidento dekretus turi pasirašyti (kontrasignuoti) vidaus reikalų ministras.

Šios normos tekstinė prasmė visiškai aiški, įsakmi ir jokio papildomo aiškinimo nereikalaujanti (aiškūs dalykai neaiškinami). Ji nurodo, kad už dekretą, net ir neteisėtai priimtą, atsakingas ne Prezidentas, o tą dekretą pasirašęs asmuo, šiuo atveju – vidaus reikalų ministras. Be to, išliko ir abejonė, ar tikrai tas dekretas neteisėtas, nes pilietybė išimties tvarka buvo suteikta asmeniui, kuris tuo metu turėjo oficialiai pripažintų nuopelnų Lietuvos Respublikai – 2001 m. birželio 14 d. jis buvo Prezidento Valdo Adamkaus apdovanotas Dariaus ir Girėno medaliu. O pagal Lietuvos Respublikos apdovanojimų įstatymo (2002 m. birželio 18 d. Nr. IX-957 redakcija) 3 straipsnį asmenys, apdovanoti ordinais ir medaliais, laikomi Lietuvai nusipelniusiais žmonėmis ir pagal Pilietybės įstatymo 16 straipsnį Prezidentas turi teisę išimties tvarka suteikti jiems Lietuvos pilietybę.

„Konstitucijos dvasia“ leido prieštaringai traktuoti konstitucinę šeimos sąvoką, t. y. laikyti ją ir teisine, atsirandančia iš juridinio fakto – santuokos, ir neteisine, kylančia iš faktinių, įstatymais nereguliuojamų santykių. Ir vienu, ir kitu atveju teisinės pasekmės tokios pačios – valstybė įpareigojama vienodai globoti abi šias šeimos formas. Bet jeigu santuokinė šeima ir faktiniai (nejuridiniai) asmenų santykiai sukelia tokias pačias teisines pasekmes, tai, visų pirma, devalvuojama pati teisė kaip reguliavimo priemonė. Antra – santuokinė šeima, įpareigojanti asmenį siekti šeimos santykių sudėtingesniu, daugiau išlaidų ir pastangų reikalaujančiu būdu, o skyrybų atveju sukelianti dar ir kitokių nepatogumų, paverčiama savotiškai iracionaliu institutu, kurį bet koks racionalus žmogus turėtų atmesti. Ar daug atsiras norinčių važiuoti iš Vilniaus į Kauną per Klaipėdą, esant tiesioginiam keliui? Po 2011 m. rugsėjo 28 d. KT pateikto Konstitucijos išaiškinimo[1] santuokinė šeima, paversta iracionaliu institutu, netenka turėtos konstitucinės apsaugos – santuoka kaip juridinis faktas šeimos santykiams sukurti tampa nebūtina. 
Todėl natūraliai kyla klausimas: kuo remiantis galima Konstituciją išaiškinti taip, kad rašytinė konstitucinė norma virstų neracionalia, todėl nenaudojama arba retai naudojama, ir prarastų turėtą konstitucinę apsaugą?

Nesant nei išorinės kontrolės, nei atskaitomybės, nei teisės akto, nustatančio bent principines Konstitucijos aiškinimo taisykles, Konstituciniam Teismui netiesiogiai suteikiama neribota galia pačiam spręsti, kada laikytis rašytinio Konstitucijos teksto, o kada vadovautis „Konstitucijos dvasia“ ir kokią teisinę prasmę suteikti jai kiekvienu konkrečiu atveju. Konstitucinis Teismas gali niekieno netrukdomas pakilti aukščiau Konstitucijos, ją savintis, laisvai keisti rašytinio jos teksto prasmę, ignoruoti valdžių padalijimo principą, uzurpuoti kitų valstybinės valdžios šakų (Tautos ar Seimo) galias ir kartu išsaugoti savo veiklos teisėtumą.

Žinoma, demokratinėje valstybėje aiškinimu sukurti naują teisės normą ad hoc turi teisę visų lygmenų teismai. Bet dėl to jie netampa politinėmis institucijomis, nes tokio aiškinimo imasi tik tada, kai yra akivaizdi įstatyminio reglamentavimo spraga, kai reikia apginti pažeistą asmens teisę paisant piliečių lygiateisiškumo, privilegijų draudžiamumo, veikos ir atsakomybės proporcingumo, kitų teisės principų. Tai teisminio precedento teisėkūra. Žemesnio teismo sukurtą teisės normą gali įtvirtinti arba atšaukti aukštesnis teismas, bendrosios kompetencijos teismų sukurtą teisės normą ad hoc gali paprastu įstatymu pakeisti Seimas. 

Visai kas kita yra norma, kurią sukuria Konstitucinis Teismas, neturintis apeliacijos ir kasacijos. Jo aiškinimu sukurta nauja norma įgauna konstitucinę galią, todėl pakeisti ją labai sudėtinga. Tą rodo, pavyzdžiui, bergždžios Seimo pastangos pakeisti KT sujauktą šeimos sąvoką. Be to, norint suvaldyti KT interpretacijų savivalę, tektų dažnai kaitalioti Konstituciją. Antai, kad būtų įgyvendintas EŽTT 2011 m. sausio 6 d. sprendimas ir atšaukti KT 2004 m. gegužės 25 d. nutarimu neproporcingai nustatyti Prezidento Rolando Pakso politinių teisių apribojimai, raginama keisti Konstituciją. KT nutarimu šeimos sąvoką apibrėžus kaip santuokinę ir nesantuokinę arba kaip teisinę ir neteisinę, Seimas, kad atkurtų pirminę šios konstitucinės normos prasmę, irgi verčiamas keisti Konstituciją. Taip sukuriamos sąlygos politinėms grupuotėms savintis Konstituciją, didinama vertybinė visuomenės sumaištis.

Teisė teikti išvadas bet kuriuo klausimu

KT savavališkai plečia savo kompetenciją ir savindamasis teisę teikti išvadas bet kuriuo klausimu bet kurioje, net parengiamojoje, projektų stadijoje. Kartais jis tą daro niekieno neprašomas (taip atsitiko EŽTT sprendimo atžvilgiu), tuo pažeisdamas Konstitucijos 105 straipsnio 3 dalį, kuri griežtai apibrėžia tik keturis atvejus, kai KT turi teisę teikti išvadas: „ Ar nebuvo pažeisti rinkimų įstatymai per Respublikos Prezidento ar Seimo narių rinkimus; ar Respublikos Prezidento sveikatos būklė leidžia jam ir toliau eiti pareigas; ar Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys neprieštarauja Konstitucijai; ar Seimo narių ir valstybės pareigūnų, kuriems pradėta apkaltos byla, konkretūs veiksmai prieštarauja Konstitucijai.“ Tai baigtinis sąrašas, kurio plėtimas vertintinas kaip savavališka teisėkūra. Be to, visi keturi 105 straipsnio 3 dalies punktai, nurodantys, kada KT leidžiama teikti išvadas, yra visiškai aiškūs ir aiškinimo nereikalauja.

Žinoma, aiški tekstinė atskirų Konstitucijos normų prasmė nereiškia, kad toks teisiškai aiškus yra ir visas jos tekstas, kaip mano dr. Zita Šličytė, kuri teigia: „Mūsų Konstitucija yra parašyta labai aiškiai ir jos aiškinti nereikia“[2]. LR Konstitucijos straipsniai, ypač tie, kuriuose įtvirtinta žmogaus ir piliečio teisių apsauga, grynai teksto požiūriu iš tikrųjų yra suformuluoti aiškiai, tačiau teisiniu požiūriu – nekorektiškai, sakyčiau, klaidingai, nes teisės į žmogaus laisvę, asmens neliečiamybę, orumą, į privatų gyvenimą, į nuosavybę, į būstą (20–24, 26 str.) sutapatintos su tų teisių objektais, todėl atskirtos nuo vertybių turėtojo elgesio. Užuot rašius, kad teisė į tas vertybes neliečiama, skelbiama priešingai – pačios vertybės yra neliečiamos: „nuosavybė neliečiama“, „būstas neliečiamas“ ir t. t. O tai reiškia, kad konstitucinė tų vertybių apsauga garantuojama tiesiogiai, atsietai nuo žmogaus pareigų, jo santykio su tų vertybių apsauga. Vadinasi, Konstitucija tas vertybes gina nepriklausomai nuo to, ar jų turėtojas, naudodamasis jomis, vykdo su tuo susijusias pareigas, ar ne. 

Pavyzdžiui, jei būstas neliečiamas, tai į jį negalima įeiti ir tada, kai asmuo elgiasi teisėtai, ir tada, kai neteisėtai, tarkime, laiko bute narkotikus, sprogstamąsias medžiagas, slepia padaryto nusikaltimo įkalčius, nes Konstitucija neliečiamu laiko patį būstą, o ne asmens teisę į jį, kuri prarandama, kai būstu naudojamasi nevykdant atitinkamų pareigų. Konstitucijos 23 straipsnis nurodo: „Nuosavybė neliečiama.“ Tai reiškia, kad asmens turtas (nuosavybė) yra neliečiamas ir tada, kai jis įgytas teisėtai, ir tada, kai neteisėtai arba kai naudojamas nusikalstamai veikai. 

Neatsitiktinai bendrosios kompetencijos teismai, remdamiesi tokia 23 straipsnio formuluote, baudžiamosiose bylose iki 1993 m. gruodžio mėnesio netaikė turto konfiskacijos, nes manė, kad tai prieštarautų Konstitucijos nuostatai: „Nuosavybė neliečiama.“ Konstituciniam Teismui 1993 m. gruodžio 13 d. teko priimti nutarimą, kuriuo Konstitucijos tekstas „Nuosavybė neliečiama“ išaiškintas, atskleidžiant teisinę jo prasmę, t. y. tuos žodžius reikia suprasti taip: „Teisė į nuosavybę neliečiama“[3]. Ši teisė prarandama, jeigu nevykdomos ją garantuojančios pareigos. Taigi rašytinis tekstas, kuris iš pirmo žvilgsnio atrodo logiškai aiškus, teisiniu požiūriu gali būti suformuluotas nekorektiškai, neprofesionaliai, todėl reikia teisinio išaiškinimo, kuris atkurtų teisinę rašytinio teksto prasmę.

Nuorodos:

[1] Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2011 m. rugsėjo 28 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos Seimo 2008 m. birželio 3 d. nutarimu Nr. X-1569 „Dėl valstybinės šeimos politikos koncepcijos patvirtinimo“ patvirtintos valstybinės šeimos koncepcijos nuostatų atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Valstybės žinios. 2011, Nr. 118-5564.
[2] Zita Šličytė, Konstitucinis Teismas priima politikų užsakymus, 2014 m. kovo 22 d. Parengta pagal dienraštį "Respublika".
[3] Plačiau apie tai žr. Alfonsas Vaišvila, Teisinis personalizmas: teorija ir metodas. Vilnius: Justitia, 2010, p. 84–93.


„Kultūros barai“, 2014 metai, nr. 9


Susiję straipsniai

Politika 5302544813915268176

Rašyti komentarą

emo-but-icon

REKOMENDUOJAME

KVIEČIAME ĮSIGYTI

Mes Facebook'e

Naujienų prenumerata

item