Alfonsas Vaišvila. Konstitucinis Teismas: tarp legalios ir kontrabandinės teisėkūros (II)

Alfonsas Vaišvila. Konstitucinis Teismas: tarp legalios ir kontrabandinės teisėkūros (I) Kaip K...


Kaip Konstitucijos aiškinimas virsta kontrabandiniu Konstitucijos kūrimu

KT pirmininkas per Seimo Konstitucijos komisijos posėdį 2014-01-22 viešai pareiškė: „Konstitucijos išaiškinimas jau tampa kaip konstitucinės normos arba kelių normų arba principų papildymas.“[8] Girdint tokius pirmininko žodžius, kuriuos de facto patvirtina KT praktika, natūraliai kyla teisėtumo klausimas: koks teisės aktas suteikia Konstituciniam Teismui teisę „papildyti Konstituciją“, jei „papildymas“ reiškia ne ką nors kitą, o teisę kurti naujas konstitucines normas, suspenduoti jau galiojančias arba jau esamoms tekstinėms Konstitucijos prasmėms suteikti naujas, net diametraliai priešingas prasmes (taip atsitiko, pavyzdžiui, su mirties bausme – beveik šešerius metus neprieštaravusi Konstitucijai, po KT interpretacinės intervencijos ji buvo paversta prieštaraujančia).

Konstitucijos 147 straipsnio 1 dalis nurodo: „Siūlyti keisti ar papildyti Lietuvos Respublikos Konstituciją suteikta teisė tik dviem subjektams: ne mažiau kaip ¼ visų Seimo narių grupei ir ne mažiau kaip 300 tūkstančių rinkėjų.“ Tai baigtinis subjektų sąrašas. Tačiau KT mano turintis teisę šį uždarą sąrašą traktuoti kaip atvirą ir įrašyti į jį save. Tada kyla abejonių, ar dar galioja minėtas Konstitucijos 147 straipsnis, ar neatšaukta 5 straipsnio 2 dalis, teigianti, kad „valdžios galias riboja Konstitucija“, ar paisoma visuotinai pripažinto teisinės valstybės principo: „valdžios institucijoms ir pareigūnams leidžiama daryti tik tai, kas įstatymu tiesiogiai leidžiama“? Nė viena iš tų normų nesuteikia KT teisės „papildyti Konstituciją“. Konstitucijoje nėra parašyta, kad jos aiškinimas – tai būdas savarankiškai ją kurti, papildyti. Legalizuojamas tik minimalus KT aktyvumas, kad būtų atskleista taikomų Konstitucijos normų prasmė, tiesiogiai išplaukianti iš tekstinės jos prasmės ir normų sistemos.

KT toli siekiantis aktyvumas lėmė, kad du minėti Konstitucijos straipsniai neįstengia suvaržyti „papildymų“ geismo, nes ką šios konstitucinės normos reiškia, kaip ir kokiu mastu jos gali apriboti KT galias, sprendžia pats Konstitucinis Teismas. Tokiu būdu atgaivinama jau XIX a. pabaigoje susikompromitavusi, savo metodologines galimybes išsėmusi savęs apribojimo koncepcija, siūlanti valdžios savivalę asmens teisių atžvilgiu apriboti įstatymais, kuriuos leidžia pati valdžia. Pagal šią koncepciją valdžiai, siekiančiai savivaliauti, nereikia pažeidinėti įstatymų, nes savo priimtus savivalę varžančius teisės aktus ji gali pakeisti kitais, kurie tą savivalę legalizuoja. Įstatymo pavidalą įgijusi savivalė automatiškai tampa teisėta veikla. Šios koncepcijos pagrindu hitlerinė Vokietija ir Sovietų Sąjunga masiškai savivaliavo savo piliečių atžvilgiu, bet vis tiek laikė save teisinėmis, t. y. teisėtai besielgiančiomis, valstybėmis.

Teisę „papildyti Konstituciją“ KT pradėjo savintis nuo 1998 m., kai Lietuvai rengiantis stoti į Europos Sąjungą, kilo politinis reikalas Lietuvos teisės aktus suderinti su ES teise, pirmiausia panaikinti mirties bausmę, apie kurios priešingumą Lietuvos Konstitucijai iki tol niekas nekalbėjo, bendrosios kompetencijos teismai neabejodami ją taikė. Seimas, spaudžiamas panaikinti mirties bausmę, nes tai būtina stojimo į ES sąlyga, tačiau žinodamas, kad didžioji visuomenės dalis pasisako už tokią bausmės rūšį, nedrįso pats spręsti šio grynai politinio klausimo, perdavė jį Konstituciniam Teismui, kuris jam neteismingą ir neteisinę problemą spręsdamas taip, kaip to reikalavo politinis užsakymas, buvo priverstas iškreiptai aiškinti pačią teisę ir plėsti savo kompetenciją.

Viena iš pagrindinių nuostatų, kuriomis 1998 m. gruodžio 9 d. nutarime KT grindė BK 105 straipsnyje įtvirtintos mirties bausmės priešingumą Konstitucijai, buvo ši: „Prigimtines teises […] [suprask ir teisę į gyvybę] turi kiekvienas žmogus, tai reiškia, kad jas turi ir geriausieji, ir blogiausieji žmonės.“[9] Asmens teisę gyventi čia bandyta interpretuoti taip, kad šią teisę asmuo turi tiek vykdydamas pareigą gerbti kito asmens teisę gyventi, tiek ir šios pareigos nevykdydamas. Kitaip sakant, teisė gyventi tapo nepriklausoma nuo pareigos pripažinti kito asmens teisę gyventi. Tačiau teisė, atsieta nuo pareigos, kaip žinome, nustoja buvusi teise ir virsta savo priešybe – agresyvia privilegija. O Konstitucijos 29 straipsnio 2 dalis draudžia privilegijas, nes jos pamina piliečių lygiateisiškumą, šiuo atveju – reikalavimą, kad vieno asmens teisė gyventi nebūtų laikoma svarbesne už kito asmens tokią pat teisę.

Taip samprotauti KT buvo priverstas tik todėl, kad ėmėsi spręsti jo kompetencijai nepriklausantį klausimą. Mirties bausmės panaikinimas, kol galioja konstituciniai visų piliečių lygiateisiškumo, privilegijų draudžiamumo ir veikos – bausmės proporcingumo principai, yra susijęs ne su teisingumu, o su gailestingumu, todėl ir šios problemos sprendimas priklauso ne teismų, o tautos ir parlamento kompetencijai, nes šiems subjektams Konstitucijos 4 straipsnis ir 67 straipsnio 19 punktas suteikia teisę priimti ir tokius sprendimus, kuriems pagrįsti nereikia teisinių argumentų. Seimo teisę parodyti gailestingumą užtikrina Konstitucijos 67 straipsnio 19 punktas, nurodantis, kad parlamentas gali „leisti amnestijos aktus“. Amnestijos teisė ir yra gailestingumo teisė, t. y. teisė veikti, nesivadovaujant teisiniais argumentais. Neatsitiktinai nė vienoje Europos valstybėje, išskyrus Lietuvą ir Vengriją, šio klausimo nesprendė teismai ar konstituciniai teismai. Mirties bausmės draudimas buvo įrašomas į valstybių konstitucijas arba tą bausmės rūšį panaikino parlamentai.

Bandymas neteisinę problemą išaiškinti taip, kad ji pavirstų teisine, surandant neva teisinius argumentus, kaip tik ir vertė KT iškreiptai aiškinti teisę į gyvybę, atsiejant ją nuo pareigos gerbti kito gyvybę, ištrinant ribą tarp teisės ir privilegijos, pažeidžiant konstitucinius piliečių lygiateisiškumo ir privilegijų draudžiamumo principus. Tai lėmė, kad šis nutarimas yra nesuprantamas nei visuomenei, nei teisininkams. Dėl šios KT sukeltos teisinės sumaišties tapo nebeaišku, kas yra teisė, kuo ji skiriasi nuo privilegijos, koks apskritai ryšys tarp teisių ir pareigų – ar jis būtinas, ar yra atsitiktinis, ar kiekvienoje teisinėje byloje galioja piliečių lygiateisiškumo principas, ar mirties bausmės panaikinimas yra teisinė, ar gailestingumo problema ir kokios institucijos kompetencijai priklauso šią problemą spręsti.

Iškreipta argumentacija pažeidė ir piliečių teisę į teisingą ir nešališką teismą. Juk teismas, kurio sprendimai pažeidžia konstitucinį piliečių lygiateisiškumo principą, negali būti laikomas teisingu, nes vienų asmenų teisę gyventi jis vertina ir gina labiau negu kitų asmenų tokią pat teisę. Ir norėta pateikti tai kaip bendrą teisės principą. Kaip tokiu atveju neįtarti, kad Konstitucinis Teismas vietoj konstitucinio teisingumo vykdė politinį užsakymą, slapta skatinamą ir palaikomą Seimo? Kaip išsklaidyti abejones, ar tikrai KT nėra ir politinė institucija, nepaisant to, kad pats jis įsakmiai pabrėžia esąs atsiribojęs nuo politikos. Bet jeigu KT gali aiškinti, kad vieno žmogaus teisė gyventi yra svarbesnė už kito asmens tokią pat teisę, tai jis atlieka ne teisminę funkciją.

Papildomų argumentų pateikia KT 2014 m. vasario 27 d. sprendimas, kuriame nurodoma, kad gali būti „nustatyta ir kitokia tvarka“, kaip rašyti nelietuviškus vardus ir pavardes Lietuvos Respublikos pasuose, negu ta, kurią 1991 m. sausio 31 d. nustatė Aukščiausioji Taryba, o KT 1999 m. spalio 21 d. pripažino, kad nustatytoji tvarka atitinka Konstitucijos 14 straipsnį, apibrėžiantį lietuvių kalbos valstybinį statusą. Dabar tą tvarką esą jau bus galima pakeisti, jeigu tam pritars profesionalūs kalbininkai, tarsi žinybinė kalbininkų institucija turėtų teisę kaitalioti jau nusistovėjusį lietuvių kalbos raidyną, atšaukti ar susiaurinti Konstitucijoje įtvirtintą valstybinį lietuvių kalbos statusą, kurį yra pripažinęs ir KT savo 1999 m. spalio 21 d. nutarimu: „Asmens tautybė negali būti pagrindas reikalauti, kad jam nebūtų taikomos taisyklės, kylančios iš valstybinio lietuvių kalbos statuso, nes kitaip būtų pažeistas konstitucinis visų piliečių lygybės principas. Jeigu teisės normomis būtų nustatyta, jog piliečių vardai ir pavardės Lietuvos Respublikos piliečio pase rašomi kitokiais, nelietuviškais, rašmenimis, būtų ne tik paneigtas konstitucinis valstybinės kalbos principas, bet ir sutrikdoma valstybės ir savivaldybių įstaigų, kitų įmonių, įstaigų bei organizacijų veikla.“[10] 

Ta pati mintis pakartota ir 2009 m. lapkričio 6 d. KT sprendime: „asmens vardas ir pavardė piliečio pase turi būti rašomi valstybine kalba, nes kitaip bus pažeistas konstitucinis valstybinės kalbos statusas.“[11] Dabar pagal KT 2014 m. vasario 27 d. sprendimą paaiškėja, kad visa tai netiesa, nes tą tvarką galima pakeisti, nepažeidžiant „konstitucinio valstybinės kalbos statuso“. Radikalų atsitraukimą nuo teisinio požiūrio, taip pat nutylėjimą, kad būtina persvarstyti Konstitucinio Teismo 1999 m. spalio 21 d. nutarimą ir 2009 m. lapkričio 6 d. sprendimą, priimtus tuo pačiu klausimu, galėtume paaiškinti nebent politinės konjunktūros pasikeitimu. Be to, kaip derėtų vertinti Konstitucinio Teismo bandymą administracinei institucijai – Valstybinei kalbos komisijai – suteikti konstitucinius įgaliojimus, kurių neturi pats KT? Negalima kitam perduoti to, ko pats neturi. Valstybinei kalbos komisijai suteikti konstitucinius įgaliojimus, kad ji pakeistų lietuvių kalbos valstybinį statusą, ir tai leistų pavardes pasuose rašyti nelietuviškais rašmenimis, gali tik du subjektai: Tauta referendumo būdu ir Seimas ne mažiau kaip 2/3 balsų (Konstitucijos 148 str.).

Jeigu KT iš tikrųjų yra teisminė institucija, jo kompetenciją aiškinant Konstituciją turėtų riboti tik teisė ir Konstitucija, o argumentacija turėtų nepaisyti jokių įtakų, sklindančių iš politinės sferos. Tada jam nereikės teisinių argumentų interpretuoti taip, kad juose būtų iškreipta teisės, kaip leidimų ir paliepimų pusiausvyros, samprata. Antraip teisės atsiejamos nuo pareigų, pažeidžiami konstituciniai piliečių lygiateisiškumo, privilegijų draudžiamumo principai, o Konstitucijos normos pagal besikeičiančią politinės valdžios orientaciją aiškinamos diametraliai priešingai. Konstituciniam Teismui, kaip teisminei institucijai, turėtų besąlygiškai galioti Konstitucijos 147 ir 5 straipsniai, kad Konstitucijos aiškinimas nevirstų „Konstitucijos papildymu“, t. y. naujų normų kūrimu.

Bet KT pirmininkas sako, kad jo vadovaujama institucija turi teisę „papildyti Konstituciją“, vadinasi, konstitucinės teisėkūros srityje KT pastato save šalia ar net aukščiau politinių subjektų – Tautos ir Seimo, taigi veikia ir kaip politinė institucija, t. y. neteisėtai, antikonstituciškai. Tą liudija ir KT 2014 m. sausio 16 d. sprendimas [12], kuriame teigiama: „Įstatymų leidėjas pagal Konstituciją neturi teisės nustatyti bet kokių generalinio prokuroro atleidimo iš pareigų nepasibaigus įgaliojimų terminui pagrindų.“ Išeitų, negali nustatyti ir atleidimo iš pareigų už netinkamą jų vykdymą. Bet jei prokuroro, kuris netinkamai vykdo savo pareigas, negalima atleisti, nesibaigus jo kadencijai, vadinasi, teisė būti generaliniu prokuroru virsta savo priešybe – privilegija, nepriklausančia nuo to, ar pareigos vykdomos tinkamai, ar netinkamai. Tuo paneigiamas pagrindinis demokratinėje valstybėje galiojantis teisinis teisių praradimo pagrindas – pareigų nevykdymas arba netinkamas vykdymas. Teisinėje valstybėje tai galioja tiek piliečiams, tiek pareigūnams. 

Atsiejus teisę būti generaliniu prokuroru nuo pareigos tinkamai vykdyti pavestas pareigas, toji teisė paverčiama privilegija, o iš Seimo atimama teisė vykdyti tų valstybės institucijų, kurias jis įsteigė, tų pareigūnų, kurie paskirti Seimo pritarimu, parlamentinę kontrolę. Būtent tokį draudimą ir įteisina KT 2014 m. sausio 16 d. sprendimas: „Negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį prokurorai būtų įpareigoti teikti įstatymų leidžiamajai ar vykdomajai valdžiai ataskaitas apie savo konstitucinių funkcijų vykdymą“, esą tai kišimasis į prokurorų veiklą, pažeidžiantis prokurorų nepriklausomumo principą. Seimas, kaip parlamentinės valstybės aukščiausia atstovaujamoji valdžia, yra atsakingas už visų lygių valstybės institucijų ir pareigūnų (išskyrus Prezidentą, gaunantį tiesioginius Tautos įgaliojimus) veiklą, nes visos tos institucijos ir pareigūnai valdinius įgaliojimus gauna tiesiogiai iš parlamento arba su parlamento pritarimu ir tuo siekiama vieno tikslo – užtikrinti, kad bus rūpinamasi valstybės (žmonių) interesais. Seimui pavesta šį procesą prižiūrėti ir kontroliuoti visuotinės parlamentinės priežiūros teise.

Tai, kad teisė eiti generalinio prokuroro pareigas suponuoja būtinybę tinkamai jas vykdyti, išplaukia iš Konstitucijos 5 straipsnio 3 dalies: „Valdžios įstaigos tarnauja žmonėms.“ Tarnauti žmonėms galima tik vienu būdu – tinkamai vykdant pavestas pareigas. Jei generalinis prokuroras skiriamas su Seimo pritarimu, vadinasi, tą pritarimą praradusį generalinį prokurorą Prezidentas privalėtų atleisti, kadangi Seimas atšaukė tam asmeniui suteiktus įgaliojimus, todėl jis neturi teisės toliau eiti šių pareigų. Seimas šiuo atveju yra svarbesnė institucija negu Prezidentas, kuriam suteikta teisė tik parinkti konkretų asmenį generalinio prokuroro pareigoms, o Seimas savo pritarimu suteikia tam asmeniui generalinio prokuroro įgaliojimus, kuriuos Prezidentas tik įformina dekretu dėl konkretaus asmens skyrimo į šias pareigas. Be to, Seimas yra ir pačios Prokuratūros, kuriai vadovauti skiriamas generalinis prokuroras, steigėjas, vadinasi, visų jos įgaliojimų turėtojas. Prezidentui nėra suteikta teisė kandidato parinkimo diskreciją paversti įgaliojimų suteikimo teise.

Apsisaugoti nuo politinio kišimosi į Prokuratūros operatyvinį darbą, apsidrausti, kad Seimas be reikalo nekaitaliotų generalinio prokuroro, galima ir kitais būdais, pavyzdžiui, įstatymu nustatyti, kad Seimas įpareigoja Prezidentą atleisti generalinį prokurorą dėl netinkamo pareigų vykdymo jo kadencijai nesibaigus, jei už tai balsavo dauguma Seimo narių.

Įdomu, kad sprendžiant kitas panašaus pobūdžio bylas, ryšys tarp pareigūnų teisių ir pareigų yra pripažįstamas. Konstitucinis Teismas 2014 m. kovo 10 d. išaiškinime dėl teisėjų drausminės atsakomybės suformulavo teisės požiūriu visiškai korektišką nuostatą, kad teisėjui, netinkamai atliekančiam savo pareigas, galima taikyti drausminę atsakomybę iki atleidimo iš pareigų, kitaip sakant, teisė būti teisėju griežtai siejama su tinkamu tų pareigų vykdymu. Taigi turime du skirtingus tos pačios priklausomybės tarp pareigūno teisių ir pareigų išaiškinimus: teisė būti generaliniu prokuroru galimà be tinkamo pareigų vykdymo, o teisė būti teisėju be tinkamo pareigų vykdymo negalimà. Kaip tokiu atveju prognozuoti, koks teismo sprendimas bus priimtas kitose panašaus pobūdžio bylose, ir kaip įrodyti, kad toks teisinis prieštaringumas, teisės tapatumo praradimas nėra nulemtas veiksnių, esančių už teisės ir Konstitucijos ribų? Kėsinimasis į teisės tapatumą tampa rimta kliūtimi formuotis tiek teismų, tiek piliečių teisinei sąmonei, kartu jis kelia grėsmę piliečių teisei į teisingą teismą, nes teismas, kuris nepaiso teisių ir pareigų tarpusavio priklausomybės, tampa iš principo nepajėgus vykdyti teisingumą – juk be teisių ir pareigų pusiausvyros teisingumo tiesiog nėra.

Panašų klausimą galima kelti ir tais atvejais, kai akivaizdžiai ignoruojamas vienareikšmiškai suformuluotas konstitucinių normų tekstas. Štai 2007 m. vasario 9 d. Konstitucinis Teismas priėmė demokratijos plėtros požiūriu iš tikrųjų pažangų nutarimą, pripažinęs, kad Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo (2006-12-21 redakcija) 34 straipsnio nuostata, neleidžianti į savivaldybių tarybas balotiruotis asmenims, neįrašytiems į politinių partijų sąrašus, prieštarauja Konstitucijos 35 straipsnio 2 daliai. Tačiau rezoliucinėje dalyje KT nurodė, kad ši Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo norma, prieštaraujanti Konstitucijai, lieka galioti ir 2007 m. vasario 25 d. vyksiantiems savivaldybių tarybų rinkimams, taigi antikonstitucinis įstatymas, pažeidžiantis piliečių teises, nebuvo atšauktas [13]. Kitaip tariant, KT pratęsė Pagrindiniam Įstatymui prieštaraujančios teisės normos galiojimą, nors Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalis įsakmiai nurodo: „Įstatymas (ar jo dalis) […] negali būti taikoma nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.“ Taigi KT išaiškinimas sukūrė akivaizdžiai naują konstitucinę normą ad hoc, ne tik prieštaraujančią Konstitucijos 107 straipsnio 2 dalies normai, bet ir laikinai suspenduojančią jos galiojimą. Esant tokiai situacijai, kaip įrodyti, kad Konstitucinis Teismas nėra politinė institucija, – juk jis mano turintis teisę teikti pirmumą ne Konstitucijai, o socialiniam tikslingumui?

Nuorodos:

[8] Konstitucinio Teismo pirmininkas R. Urbaitis: „Mes papildom Konstituciją…“ . 
[9] Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1998 m. gruodžio 9 d. nutarimas „Dėl Baudžiamojo kodekso 105 straipsnio sankcijoje numatytos mirties bausmės atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai“, Valstybės žinios, 1998 m. gruodžio 11 d., nr. 109–3004.
[10] Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1991 m. sausio 31 d. nutarimo „Dėl vardų ir pavardžių rašymo Lietuvos Respublikos piliečio pase“ atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai, 1999 m. spalio 21 d., Valstybės žinios, 1999, nr. 90–2662.
[11] Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo sprendimas „Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1999 m. spalio 21 d. nutarimo motyvuojamosios dalies 4 ir 7 punktų nuostatų išaiškinimo, 2009 m. lapkričio 6 d., Valstybės žinios, 2009, nr. 134–5859.
[12] Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo sprendimas „Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2000 m. kovo 30 d., 2003 m. sausio 24 d., 2004 m. gegužės 13 d., 2006 m. sausio 16 d. nutarimų kai kurių nuostatų išaiškinimo, 2014 m. sausio 16 d. 
[13] Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 34 straipsnio (2006 m. gruodžio 21 d. redakcija) 1 dalies atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“. 2007 m. vasario 9 d., byla Nr. 06/07, Valstybės žinios, 2007, nr. 19–722.

„Kultūros barai“, 2014 metai, nr. 7–8

Susiję straipsniai

Politika 289540897960552125

Rašyti komentarą

emo-but-icon

REKOMENDUOJAME

KVIEČIAME ĮSIGYTI

Mes Facebook'e

Naujienų prenumerata

item